Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jorūnės Pukinskienės ir Lino Zinkevičiaus, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų ieškovės N. L. ir atsakovo E. K. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. patikslintą ieškinį atsakovams E. K. ir R. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo už bendro naudojimo objekto išlaikymą ir priežiūrą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslino, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų E. K. ir R. K. 7 145,72 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad jai, E. A., V. A. ir E. K. bei R. K. dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 0,1939 ha (toliau ir – sklypas), o ieškovei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso ir gyvenamasis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau ir – namas). Ieškovei priklauso 1/2 pastato dalis, atsakovams – taip pat 1/2 dalis. Namas šalims priklauso nuo 2000 m., o sklypas – nuo 2001 m. Atsakovas name nenakvoja, tačiau beveik kasdien namu naudojasi, t. y. jame laiko savo automobilius, naudojasi sanitariniais mazgais bei virtuve, kurioje gaminasi sau maistą. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, akcentavo, kad ieškovė ir atsakovai jiems bendrai priklausantį turtą turi išlaikyti ir juo rūpintis lygiomis dalimis. Iki 2023 m. atsakovas iš dalies prisidėjo prie turto išlaikymo, tačiau nuo 2023 m. balandžio 6 d. nustojo prisidėti finansiškai. Ieškinyje nurodytam turtui išlaikyti būtina jį šildyti, saugoti bei mokėti mokesčius už paslaugas, kuriomis naudojasi ir atsakovas. Ieškovė turtui išlaikyti nuo 2015 m. patyrė šias sąnaudas: uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Elektrum“ – 4 732,42 Eur; UAB „Enefit“ – 5 446,42 Eur, UAB „Ignitis“ – 7 289,19 Eur, UAB „Jungtis“ – 1 903,61 Eur (dalis mokėjimų buvo atlikta per UAB „Viena sąskaita“). Ieškovės teigimu, bendram turtui išlaikyti ji iš viso išleido 19 421,64 Eur (turėtų būti 19 371,64 Eur), iš kurių 1/2 dalį turėjo sumokėti atsakovai. Atsakovas ieškovei yra kompensavęs tik 2 540,10 Eur išlaikymo sąnaudų, todėl ieškovei iš atsakovų priteistina 7 145,72 Eur skola.

3. Atsakovas E. K. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nesutiko su ieškovės reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog atsakovas prisidėjo prie turto išlaikymo iki 2023 m. balandžio mėnesio, t. y. patvirtino, jog niekuomet anksčiau ginčo dėl namo išlaikymo nebuvo. Ieškovė niekuomet nesikreipė į atsakovus dėl tariamos skolos. Priešingai, būtent atsakovas dėl šio namo pagerinimo, t. y. šildymo sistemai atnaujinti, 2017 m. patyrė daugiau nei 15 000 Eur išlaidų. Ieškovė, žinodama šias aplinkybes, pareikštu ieškiniu elgiasi nesąžiningai. Nors atsakovas negyveno name, tačiau prisidėjo ženkliomis išlaidomis prie namo tvarkymo; taip pat organizavo namo stogo tvarkymą, nupirko didžiąją dalį buities daiktų. Šie dokumentai liko name, kurių ieškovė neatiduoda. Atsakovas name nebegyvena nuo 2018 m., jame gyvena ir juo naudojasi ieškovė bei jos ir atsakovo pilnametis sūnus. Atsakovė galimai net nėra buvusi šiame name. Atsakovas taip pat nurodė, kad išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti. Pagrindinę atsakovų skolos dalį ieškovė kildina iš elektros energijos sąskaitų apmokėjimo. Tokios išlaidos laikytinos vartojamojo pobūdžio. Šios išlaidos nėra būtinosios namui išlaikyti. Nei jis, nei atsakovė, negyvendami minėtame name, negalėjo suvartoti elektros energijos, todėl atsakovams negali kilti prievolė atlyginti išlaidų už suvartotą elektros energiją. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų, jos teikiamos net ir už pavasario – rudens laikotarpius, kuomet namas nėra šildomas. Jei namu nesinaudotų ieškovė, name net ir žiemos metu nereikėtų naudoti elektros energijos. Tiek pilnametis sūnus, tiek ieškovė naudojasi name visais elektros įrenginiais ir prietaisais, iš namų vykdo veiklą, todėl jie turi apmokėti suvartotą elektros energiją. Atsakovas taip pat mano, kad iš jo nepagrįstai prašoma priteisti ir išlaidų dalį už saugos tarnybos paslaugas UAB „Jungtis“. Ieškovė vienasmeniškai nusprendė šį pastatą saugoti, todėl reikalauti šių išlaidų dalies priteisti iš atsakovų yra nepagrįsta ir nesąžininga. Šios išlaidos taip pat nėra būtinos namui išsaugoti. Atsakovas net nežino namo apsaugos kodo, todėl jis negali laisvai patekti į namą, kadangi signalizacijos kodus žino tik ieškovė.

4. Atsakovė R. K. atsiliepime taip pat prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ginčo objekte niekuomet nėra buvusi, neturi namo raktų, namu nesinaudoja. Ieškovė niekuomet nesikreipė į atsakovę dėl tariamos skolos. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra vartojamojo pobūdžio. Šios išlaidos nėra būtinos namui išlaikyti. Atsakovai, negyvendami name, negalėjo suvartoti ir elektros energijos, todėl mano, kad atsakovams negali kilti ir prievolė atlyginti išlaidų už suvartotą elektros energiją. Elektros energija buvo tiekiama ir pavasario – rudens laikotarpiais, kuomet namas nėra šildomas. Jeigu namu nesinaudotų ieškovė, name net ir žiemos metu nereikėtų naudoti elektros energijos. Visais elektros įrenginiais naudojasi ieškovės pilnametis sūnus ir ieškovė, todėl jie turi apmokėti už suvartotą elektros energiją. Atsakovė taip pat mano, kad iš jos nepagrįstai prašoma priteisti ir išlaidų dalį už saugos tarnybos paslaugas UAB „Jungtis“. Šiuo atveju ieškovė vienasmeniškai nusprendė pastatą saugoti minėtoje saugos tarnyboje, todėl reikalavimas šią išlaidų dalį priteisti iš atsakovų yra nepagrįstas ir nesąžiningas.

5. Ieškovės atstovas advokatas teismo posėdyje palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovas periodiškai prisidėdavo prie namo išlaikymo, skolos sumą ji skaičiuoja nuo 2015 m., nors problemų buvo ir anksčiau – nuo 2009 m. Kai ji prašydavo pinigų namo išlaidoms, atsakovas atsakydavo, kad pinigų neturi ir ji turėdavo pati sumokėti. Jokių grynų pinigų jis jai neduodavo. Atsakovas name gyveno maždaug iki 2009 m., po to gyveno tik periodiškai. Namo būklė yra prasta, jis yra „kiauras“ ir pagrindinės elektros išlaidos yra skiriamos šildymui. Name nei ieškovė, nei jos sūnus jokios veiklos nevykdo. Šiuo metu nuo 2025 m. gegužės mėn. name gyvena ji su sūnumi. Nuo 2015 m. iki 2020 m. name gyveno su sūnumi, nes jis buvo nepilnametis. Sūnus 2020 m. išsikraustė ir sugrįžo gyventi su mama 2025 m. gegužės mėn. Atsakovas nuo 2015 m. iki 2025 m. name gyveno periodiškai, grįždavo kas antrą mėnesį. Ilgiausias periodas, kai atsakovas gyveno name, buvo 2018 m.–2019 m. – apie pusmetį. Paskutinį kartą atsakovas name buvo 2025 m. liepos 24 d. Atsakovas minėtoje namų valdoje laiko savo automobilius. Automobiliai nėra elektriniai. Anksčiau jis automobilio Mercedes Benz akumuliatorių kraudavo elektra, ji byloje yra pateikusi nuotraukas. Akumuliatoriaus krautuvą pasistatė pats atsakovas. Tarp jos ir atsakovo susitarimo dėl turto išlaikymo nebuvo, jis jai pervesdavo pinigų tiek, kiek norėdavo. Namuose yra įprastiniai buities prietaisai, namas yra šildomas elektra, oras–vanduo metodu. Dėl šios priežasties elektros sąskaitos žiemą būna didesnės. Gyvenamosiose patalpose temperatūra nebūna aukštesnė nei 19 laipsnių. 2016–2017 m. buvo pastatytas katilas, kuris kainavo 7 300 Eur su pastatymu. Katilas yra ne 11 kW, o 9 kW galingumo. Saugos tarnyba buvo pasamdyta 2001 m., kai atsakovas dar gyveno name, ir jis su tuo sutiko. Atsakovas nesikreipė ir neprašė, kad būtų nutraukta apsaugos sutartis. Name esančiais elektros prietaisais – skalbimo mašina, džiovykle, šaldytuvu atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2025 m. naudojosi, dažnai skalbėsi drabužius, šaldytuve laikė savo maistą. Atsakovės daiktų name nėra.

6. Atsakovų atstovas advokato padėjėjas teismo posėdyje iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagristą. Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad stengėsi ieškovei sukurti gyvenimą, nupirko visus buitinius prietaisus, kad ji galėtų jais naudotis. Iki 2023 m. liepos mėn., kol neįvyko konfliktas, viskas buvo apmokama, po to jis nutraukė finansavimą. Name esantys buitiniai prietaisai – šaldytuvas, viryklė, skalbimo mašina, džiovyklė yra nupirkti iš jo pinigų, atsakovė jais tik naudojasi. Šiuo metu jis gyvena, kur papuola – sodyboje, pas mamą, (duomenys neskelbtini). Ginčo turte nuo 2023 m. lankytis neįmanoma, iš karto kviečiama policija. Laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2025 m. adresu (duomenys neskelbtini), negyveno, gal yra miegojęs keletą naktų. 2019 m. name negyveno. Paskutinį kartą nakvojęs name yra 2018 m. – 2019 m. Su automobiliais, kurie stovi teritorijoje, važinėjo ir pati ieškovė, ir jų sūnus. Lengvasis automobilis šiuo metu stovi garaže, adresu (duomenys neskelbtini). Maistą name gaminęs ir skalbęs rūbus paskutinį kartą yra gal 2016 m. Ten stovi jo daiktai – žoliapjovė, katilas, buitiniai prietaisai. Jo asmeniniai daiktai išmesti. Jis negali patekti į namą, nes būna įkišti raktai spynoje. Jis ieškovei yra tiek pervedęs pinigų, tiek davęs grynaisiais. Namui, kad jis liktų tokios būklės, kokios yra, elektros nereikia. Saugos tarnybos paslaugos yra nereikalingos, jo ten laikomi automobiliai yra apdrausti. Bankrutavus anksčiau objekto saugojimą vykdančiai bendrovei, ieškovė asmeniškai persirašė sutartį su UAB „Jungtis“, jis buvo prieš, jam tai nereikalinga paslauga. Mano, kad skolą priteisti iš atsakovų norima dėl savanaudiškų paskatų, kadangi iki 2023 m. viskas buvo kompensuojama, o po 2023 m. buvo nutrauktas finansavimas. Atsakovė nėra buvusi name. Ieškovės pateiktoje nuotraukoje užfiksuotas prietaisas, kuriuo buvo kraunamas automobilio – kabrioleto akumuliatorius, buvo naudojamas gal vieną dieną, pavasarį, prieš užkuriant automobilį, nes automobilis žiemą stovi garaže. Ten laikomos transporto priemonės nėra varomos elektra. Žiemos laikotarpiu nebūtina naudoti elektros energiją namo šildymui, kadangi šildymo sistema užpildyta antifrizu. Iki ieškinio pateikimo ieškovė nebuvo teikusi jam pretenzijų dėl laikotarpiu nuo 2015 m. susidariusių skolų, kadangi jis iki 2023 m. vykdė mokėjimus. Maistą į šaldytuvą sukraudavo, nes jį nupirkdavo ir atveždavo savo sūnui. Dėl bendro turto išlaikymo nuo 2023 m. santykiai nutrūko.

7. Liudytojas R. K. (ieškovės ir atsakovo sūnus) teismo posėdyje atsisakė duoti parodymus ar atsakyti į teismo užduotus klausimus, kadangi tai reikštų parodymų prieš savo šeimos narius davimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškovės N. L. ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jai solidariai iš atsakovų E. K. ir R. K. 3 652,12 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė; taip pat priteisė iš ieškovės kiekvienam atsakovui po 49,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.1. Teismas, atsižvelgdamas į CK 4.75, 4.76 straipsnių nuostatas, teismų praktiką, akcentavo, jog kiekvienas bendraturtis turi prievolę tvarkyti ir išlaikyti jam priklausančio bendro turto dalį, o tokių veiksmų neatliekant, minėtos teisės normos suteikia kitam bendraturčiui teisę, šiuo atveju – ieškovei, tokias išlaikymo išlaidas sumokėti įgyjant teisę į nuostolių atlyginimą. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė moka mokesčius už bendram turtui tiekiamą elektros energiją, taip pat už turto fizinę apsaugą. Atsakovas taip pat bendro turto išlaikymui pervedė 2 540,10 Eur, todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar ši suma yra pakankama namo išlaikymui proporcingai atsakovui turimai bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

8.2. Teismas nurodė, kad nors atsakovai teigia, kad ieškovė gyvenamąjį namą šildo ir jį išlaiko tenkindama tik savo asmeninius interesus, kadangi jame gyvena, tačiau su šiais atsakovų argumentais sutikti negalima, kadangi individualaus gyvenamojo namo šildymas sietinas ne tik su asmens individualiais poreikiais, tačiau ir su gyvenamojo namo būklės išlaikymu, apsauga nuo išorinio atmosferos poveikio šaltuoju metų sezonu. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ nuostatomis, gyvenamųjų namų privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu ir energiją taupančių priemonių įgyvendinimu. Statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 įtvirtintas teisinis reguliavimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškintinas kaip reiškiantis tai, kad šildymas yra reikalingas ir būtinas namui, šalims priklausančiam bendrosios dalinės nuosavybės teise, išlaikyti ir išsaugoti. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose būtina palaikyti 18–22 C temperatūrą. Teismo vertinimu, priešingai nei teigia atsakovai, namo šildymas šaltuoju metų laiku yra būtinas jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti nuo neigiamos atmosferos įtakos. Be to, atsakovas padengė dalį namo išlaikymo išlaidų, kas iš esmės taip pat patvirtina, jog pats atsakovas pripažino, kad namo išlaikymui reikalingos tam tikros lėšos.

8.3. Teismas nustatė, kad ieškovė kartu su šeimos nariu (sūnumi) aktualiu laikotarpiu nuolatos gyveno name, o atsakovas teismui teiktuose paaiškinimuose ir procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad jis minėtame name negyvena, lankosi tik epizodiškai. Duomenų, kad atsakovė lankosi name, byloje nėra. Todėl teismas vertino, kad ieškovė, palyginus su atsakovais, ženkliai didesne dalimi kasdieniams poreikiams tenkinti suvartoja elektros energiją. Teismas tuo pačiu pažymėjo, jog atsakovas neneigė, kad jis turi galimybę name naudotis elektros energija, laikyti valdomus automobilius, taip pat ir teismo posėdžių metu patvirtino, jog šiais ištekliais, nors ir retai, tačiau faktiškai naudojosi, jo suvartojamų išteklių kiekis buvo daug mažesnis, nei ieškovės ir jų sūnaus sunaudojamas elektros energijos kiekis. Teismas sprendė, kad nesant tikslių apskaitos duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokį kiekį išteklių suvartoja asmeniškai atsakovas, negalima nustatyti ir tikslios atsakovams tenkančios mokėtinos dalies už suvartotą elektros energiją. Teismas vertino, kad nurodytų išlaidų elektros energijai nėra pagrindo susieti su turimo nekilnojamojo turto dalimi, o teisingiau yra laikyti, kad atsakovams tenka pareiga atlyginti 30 procentų ieškovės patirtų išlaidų už elektros energiją, t. y. 5 240,41 Eur (17 468,03 x 30 procentų). Teismo manymu, tokia suma yra pakankama padengti namo šildymo išlaidas šaltuoju laikotarpiu proporcingai atsakovų turimai nuosavybės daliai, be to, dalį elektros išteklių atsakovas galėjo suvartoti lankydamasis name.

8.4. Teismas taip pat sprendė, kad yra pagrįstas ir ieškovės reikalavimas priteisti išlaidas už gyvenamojo namo saugojimo išlaidas. Teismo posėdžio metu apklaustos šalys patvirtino, kad gyvenamasis namas yra pilnai apstatytas, jame tiek ieškovė, tiek atsakovas laiko vertingus daiktus, garaže saugo automobilius. Nuo bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo namas buvo saugomas saugos tarnyboje, tam neprieštaravo ir atsakovas, kuris minėtame name gyveno iki 2009 m. Nors teismo posėdžio metu atsakovas teigė nesutinkantis, jog namas būtų saugomas ieškovės pasirinktoje bendrovėje, tačiau jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų siūlęs sutartį sudaryti su kita saugos tarnyba ar ją nutraukti, byloje nėra. Teismo vertinimu, kadangi namo apsaugos paslaugos buvo teikiamos dėl tinkamo namo, šalims priklausančio bendrąja daline nuosavybe, išlaikymo ir jo išsaugojimo, todėl dėl šio namo saugojimo patirtos išlaidos pripažintinos būtinomis ir priteisiamos iš atsakovų proporcingai jų turimai turto daliai. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teisme teigė, kad ieškovei duodavo pinigų ir grynaisiais, ne tik juos pervesdamas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu tai, kad, pasak atsakovo, jis name savo lėšomis įrengė šildymo katilą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi savarankiškas reikalavimas dėl tokių išlaidų priteisimo iš ieškovės nebuvo pareikštas. Teismas nusprendė, kad iš viso atsakovai turi ieškovei atlyginti 3 652,12 Eur (5 240,41 Eur + (1 903,61 Eur / 2) – 2 540,1 Eur)) ieškovės patirtų ginčo gyvenamojo namo šildymo ir apsaugos išlaidų. Be to, teismas priteisė iš atsakovų 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

8.5. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas vertino, kad ieškinį tenkinus 51,11 procentų, ieškovei iš atsakovų priteisiama 976,71 Eur, atsakovui iš ieškovės priteistina 880,02 Eur, o atsakovei – 195,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o užskaičius priešpriešines sumas, teismas priteisė atsakovams 98,87 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. kiekvienam atsakovui lygiomis dalimis po 49,44 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovas E. K. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą dalyje, kurioje patikslintas ieškinys buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį atmesti visa apimtimi, taip pat priteisti iš ieškovės atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

9.1. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė pati nurodė, jog atsakovas iki 2023 m. balandžio mėnesio dengė visas namo išlaidas gera valia (ieškovė neginčija, kad atsakovas yra sumokėjęs 2 540,10 Eur už namo išlaikymą, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas), tą darė dėl sūnaus, pirko ir atveždavo maistą, finansavo bendro namo šildymo sistemos atnaujinimo darbus (pirko šilumos siurblį už 15 050,54 Eur, tvarkė stogą, pirko buitinę techniką (džiovyklę, šaldytuvą, skalbimo mašiną, viryklę), ginčo tarp šalių dėl nieko nebuvo, tačiau 2023 m. šalims būtent dėl išlaidų dengimo susipykus, atsakovas 2023 m. balandžio mėnesio mokėjimus nutraukė. Pažymi, kad jis (atsakovas) nuo to laiko net neturi galimybės naudotis turtu, nes ieškovė neįleidžia į namą, atsakovas nežino signalizacijos kodo, duryse nuolat yra paliekamas raktas, tad jų atrakinti ir patekti į namo vidų nebeįmanoma, dėl bet kokio kontakto ieškovė kviečia policiją.

9.2. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl bendro turto išlaikymo išlaidų, šiuo atveju turėjo nustatyti, ar ieškovės prašomos priteisti išlaidos gali būti laikomos daikto išsaugojimo nuo žuvimo ar vertės pablogėjimo išlaidomis, ir tai atlikti vadovaudamasis kasacinio teismo praktikoje suformuotais šias išlaidas apibūdinančiais būtinumo ir protingumo kriterijais. Be kita ko atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad ir pačiame ieškinyje yra prieštaravimų (ieškovė pripažino, kad iki 2023 m. atsakovas mokėjo mokesčius, nepaisant to, ji prašė juos priteisti už 10 metų laikotarpį, be to, visame name (tame tarpe ir atsakovams priklausančioje dalyje) gyvena pati ieškovė su sūnumi, o atsakovui turtu naudotis trukdoma ir jis faktiškai apart to, kad turte vis dar laiko kažkiek savo daiktų, namu visiškai nesinaudoja ir net neturi tokios galimybės.

9.3. Nurodo, jog teismas nepakankamai išanalizavo ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie turėjo esminę reikšmę tinkamam bylos išsprendimui. Sprendime pateiktas įrodymų vertinimas yra fragmentiškas: kai kurie įrodymai apskritai nebuvo aptarti, o kitų įrodymų reikšmė nepagrįstai sumenkinta. Neteisingai paskirstytos įrodinėjimo pareigos. Be to, teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes: dalį jų grindė prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, neatsižvelgė į apelianto pateiktus ir įrodymais pagrįstus argumentus, kurie turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai. Taip pat mano, kad priimtas sprendimas neatitinka teisingumo principo; teismas pažeidė ir pareigą motyvuoti sprendimą.

9.4. Anot atsakovo, teismas nagrinėjamoje byloje teisę taikė formaliai, neįsigilindamas į faktinę ginčo situaciją, iš kurios matyti šios reikšmingos aplinkybės: 1) reikalaujama išlaidų už turto eksploataciją (elektros naudojimą), o ne tiesiogiai už turto išsaugojimą; 2) reikalaujama išlaidų už turto eksploataciją, kai už ją atsakingi išimtinai ieškovė su sūnumi; 3) reikalaujama eksploatacinių išlaidų už atsakovui priklausančią turto dalį, nors tuo turtu faktiškai pati ieškovė su sūnumi neatlygintinai naudojasi. Nepagrįstas faktinių aplinkybių įvertinimas lėmė, kad teismas konstatavo, jog atsakovams tenka pareiga atlyginti 30 procentų ieškovės patirtų išlaidų už elektros energiją, kas prieštarauja logikai, įstatymui ir teismų praktikai. Atsakovo vertinimu, iš bylos duomenų akivaizdu, kad ieškovė neįgyvendino savo įrodinėjimo pareigos, t. y. neįrodė, kokia dalimi išlaidų sudaro tos „būtinosios“ išlaidos atsakovo dalies namo vertės išsaugojimui, nes: 1) elektros energija šildymui apskritai nebuvo reikalinga (šildymo sistema užpildyta antifrizu), 2) jei ir laikyti, kad kažkokia dalis elektros ir yra reikalinga, akivaizdu, kad ženkli dalis elektros energijos sunaudojama visoms kitoms reikmėms (šiuolaikiniai namai yra gausiai aprūpinti elektros įrenginiais: elektros energija naudojama apšvietimui, visiems buities elektros prietaisams, kurių ieškovės namuose gausu: skalbimo mašina, džiovyklė, viryklė, šaldytuvas, televizorius, virdulys, kompiuteris ir kt.). Iš pateikto reikalavimo matyti, kad buvo prašoma iš atsakovų priteisti absoliučiai visas faktiškai pačios ieškovės sunaudotos elektros energijos išlaidas ir teismas jas priteisė iš atsakovo iš esmės lygiomis dalimis su faktiškai gyvenančiais asmenimis (30 procentų), nors pats sprendime konstatavo, ir dėl ko iš esmės nekilo ginčo byloje ir tarp šalių, kad atsakovas name negyvena. Ieškovė neįrodė, kad elektra reikalinga šildymo sistemai, be to, kokia dalis elektros yra sunaudojama, jei yra sunaudojama, patalpų šildymui. Mano, kad teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovų priteista 30 procentų prašomų priteisti išlaidų, pagrįstas tik prielaidomis. Nagrinėjamu atveju ginčo turtu beveik 10 metų naudojosi išimtinai ieškovė ir pilnametis sūnus, o byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė kažkokiu būdu atlygina atsakovui už jo dalies turto naudojimą, todėl teisinga, protinga ir sąžininga ieškovės reikalavimą dėl užmokesčio už elektrą priteisimo iš atsakovų atmesti visiškai, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

9.5. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl priteistų turto saugojimo išlaidų. Pažymi, jog teismui paaiškino, kad namo išlaikymui nebuvo reikalingos papildomos saugos paslaugos, nes jo ten laikomi automobiliai yra apdrausti. Tuo tarpu ieškovės pateikta turto apsaugos sutartis yra naujai sudaryta, jai sudaryti atsakovo pritarimo nebuvo duota, joje nėra nurodyta atsakovo kaip kontaktinio asmens, taigi, šioms išlaidoms akivaizdžiai nesant būtinoms, teismas nepagrįstai jas priteisė iš atsakovų pasiremdamas vien tuo, kad kažkada anksčiau (kai atsakovas faktiškai tame name gyveno) jis neprieštaravo dėl turto saugojimo. Atkreipia dėmesį, kad namo apsaugos išlaidos, argumentuojant jas net ne pačiu namu, bet „jame esančių daiktų apsauga“, apskritai nėra susiję su bendrąja daline nuosavybe, taigi absoliučiai neatitiko būtinumo kriterijaus (nebuvo skirtos namo išsaugojimui nuo žuvimo ar namo vertės išlaikymui), todėl jokio pagrindo šias išlaidas iš atsakovų priteisti nebuvo.

10. Ieškovė N. L. taip pat pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilna apimtimi, priteisi ieškovei iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

10.1. Pažymi, jog iš teismo argumentacijos negalima suprasti, kodėl teismas nevertino apeliantės pateiktų sąskaitų už elektrą, o apsiribojo argumentu, kad byloje nėra tikslių duomenų apie suvartotą elektros energiją. Atkreipia dėmesį, kad visi apeliantės reikalavimai grindžiami būtent rašytiniais įrodymais, t. y. sąskaitomis, kuriose yra aiškiai nurodyti kiekvieno mėnesio elektros sunaudojimo duomenys. Atsakovai šioje byloje neteikė elektros energijos sąnaudų ir neįrodinėjo, kad elektros energijos sąnaudos yra per didelės ginčo pastatams išlaikyti, net nepasisakant apie metų laiką.

10.2. Laiko visiškai neargumentuota ir neatskleista teismo išvadą, kad bendrasavininkiams, kuriems priklauso 1/2 viso turto, pakanka prisidėti prie turto išlaikymo tik 30 procentų. Nors sprendime nurodoma, kad Lietuvoje šildymo sezonas paprastai trunka nuo spalio iki balandžio mėnesio, t. y. 7 mėnesius, tačiau nepaaiškinta, kokiu būdu prieita išvados, kad 30 procentų prisidėjimas prie bendro turto išlaikymo yra pakankamas. Analizuojant teismo nurodytą 30 procentų, negalima suprasti, ar jie siejami su šildymo sezonu, ar su gyvenančiais turte asmenimis (tuomet turėtų būti 33 procentai) ar, galbūt su teismo nurodytomis higienos normomis.

10.3. Mano, jog teisinga ir sąžininga šį ginčą spręsti nuosavybės dalių ir higienos normų kontekste, t. y. įvertinant, kad namas nebuvo šildomas daugiau nei teisės aktai rekomenduoja ir atsižvelgiant į turto dalis. Ir tokiu atveju, visiškai nesvarbu, kiek asmenų gyvena ginčo šalims priklausančiame turte. Padarius nurodytą faktinių aplinkybių vertinimo klaidą ir jos kontekste vertinant kitus bylos įrodymus, buvo klaidingai ir neteisingai apskaičiuota priteistina suma. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis, bei priimant jį nebuvo vertinami faktiniai bylos duomenys, todėl sprendimo dalis, kuria buvo atmesta dalis apeliantės reikalavimų, panaikintina.

11. Ieškovė N. L. atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi iš laidas. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad ieškovė pati nurodė, jog atsakovas iki 2023 m. balandžio mėnesio dengė visas namo išlaidas. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu apeliantas už bendro turto išlaikymą sumokėjo tik 2 540,10 Eur, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą teisingai įvertino ir motyvavo, kad sąnaudos namui išlaikyti yra būtinos, ir net nurodė teisės aktų reikalavimus bei rekomendacijas, kaip tas turi būti daroma. Nepaisant to, ar name kas nors gyvena, ar negyvena, tam kad jį išlaikyti tokios būklės kaip esamą, reikalinga jį saugoti ir šildyti. Be kita ko pažymi, kad apeliantas neįrodinėjo ir apeliaciniu skundu nenurodė, jog namas buvo šildomas daugiau (susiję su elektros suvartojimu) nei teisės aktų nurodoma, t. y., kad buvo šildoma daugiau nei iki 18–22 laipsnių temperatūros. Tai, kad namu daugiau naudojasi ieškovė, niekaip nepanaikina apelianto ir atsakovės namo nuosavybės dalių ir pareigos turtu rūpintis. Be to, turto naudojimo sąlygos – nėra šios bylos dalykas ir tokia argumentacija negali būti prielaida apeliaciniam skundui patenkinti. Apeliantas nenurodė, neįrodinėjo, o ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nenurodė, kokios anot jo, būtinos sąnaudos turtui išlaikyti, o kurios ir kokia apimtimi yra perteklinės. Todėl tokia motyvacija negali būti vertinama nei kaip pagrįsta, nei kaip įrodyta. Kritiškai vertindama apelianto argumentus dėl nurodytos teismų praktikos, mano, jog priimant sprendimą šioje byloje, negalima vadovautis civilinės bylos Nr. e2A-1917-562/2023 sprendimu, nes šioje byloje buvo sprendžiamas atidalinimo ir bendrosios nuosavybės klausimas, bet ne bendraturčių pareigų įgyvendinimo teisiniai santykiai. Taip pat nesutinka ir su apelianto pozicija dėl turto saugojimo išlaidų. Pažymi, jog būtent ieškovė yra apdairi ir rūpestinga, ir tai, kad yra perkamos saugos paslaugos, užtikrina tiek kilnojamo, tiek nekilnojamo turto apsaugą nuo trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovų už bendro naudojimo objekto išlaikymą ir priežiūrą priteisimo buvo patenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise, po 1/2 dalį, priklauso pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (anksčiau ir toliau – namas). Minėtą turtą atsakovas įgijo santuokos su atsakove metu, todėl preziumuojama, kad turtas abiem atsakovams priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ieškovės duomenimis, turtui išlaikyti ir saugoti nuo 2015 m. buvo patirtos šios sąnaudos: UAB „Elektrum“ – 4 732,42 Eur; UAB „Enefit“ – 5 446,42 Eur, UAB „Ignitis“ – 7 289,19 Eur, UAB „Jungtis“ – 1 903,61 Eur, iš kurių, ieškovės vertinimu, 1/2 dalį turėjo sumokėti atsakovai, tačiau atsakovas yra kompensavęs tik 2 540,10 Eur sumą.

16. Ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos iš atsakovų už namui išlaikyti jos patirtas išlaidas priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje apeliacine tvarka, nesutikdami su byloje atliktu įrodymų vertinimu, apskundė ir ieškovė, ir atsakovas, ieškovė – toje dalyje, kurioje jos reikalavimai buvo atmesti, o atsakovas – toje dalyje, kurioje ieškinys buvo patenkintas. Įvertinus bylos duomenis ir apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies vertina kritiškai.

17. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo svarbą ir pagrindinius principus civiliniame procese. Pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

18. Aptariamu atveju abu apeliantai kritiškai vertina teismo poziciją dėl atsakovams nustatytos pareigos atlyginti 30 procentų ieškovės patirtų išlaidų už elektros energiją, apeliantei toliau laikantis pozicijos, kad atsakovai privalo proporcingai savo daliai atlyginti ieškovės patirtas išlaidas už namui (jo šildymui) tiektą elektros energiją, tuo tarpu apeliantui akcentuojant, kad namu jis nesinaudoja, tik laiko kažkiek savo daiktų, jo (namo) neva netgi nebūtina šildyti ir saugoti, kartu pažymėdamas, kad iki 2023 m. balandžio mėnesio visas namo išlaidas dengė gera valia, yra sumokėjęs 2 540,10 Eur už namo išlaikymą.

19. CK 4.76 straipsnyje, reglamentuojančiame bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

20. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti, kaip teisinė kategorija, yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003).

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė įrodymus apie jos patirtas ginčo namui išlaikyti išlaidas, tarp jų, išlaidas už sunaudotą elektros energiją. Ir teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą anksčiau paminėto teisinio reglamentavimo kontekste, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovai privalo atlyginti ieškovei būtinąsias išlaidas už elektros tiekimą, nes jos yra susijusios su namo kokybės išsaugojimu, šiuo aspektu pritariant teismo išvadai, padarytai sistemiškai įvertinus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nuostatas, kad namo šildymas šaltuoju metų laiku yra būtinas jo naudingosioms ir vertingosioms savybėms palaikyti, saugant turtą (namą) nuo neigiamos atmosferos įtakos. Juo labiau, kaip teisingai pastebėta ir ginčijamame sprendime, tam iš esmės savo veiksmais pritarė ir pats atsakovas, pripažindamas aplinkybę dėl dalies namo išlaikymo išlaidų apmokėjimo. Be to, ir savo apeliaciniame skunde, viena vertus, akcentuodamas, kad elektros energija šildymui apskritai nereikalinga (šildymo sistema užpildyta antifrizu), kita vertus, apeliantas pats kelia prielaidą dėl kažkokios dalies elektros energijos reikalingumo, kartu pažymėdamas, kad visgi ženkli dalis elektros energijos sunaudojama visoms kitoms reikmėms (kitiems buityje naudojamiems elektros įrenginiams). Be paminėto, kritiškai vertintini ir apelianto argumentai dėl jo nesinaudojimo namu (atitinkamai, ir elektros energija) ar atlikto turto pagerinimo. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės (dėl namo šildymo sistemos atnaujinimo darbų, pirktos buitinės technikos ir pan., bei šalių indėlio į tai) nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir byloje nėra duomenų, kad dėl paminėto atsakovas būtų pareiškęs ieškovei kažkokius reikalavimus. Taip pat šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas ir dėl turto (namo) naudojimo sąlygų ir tvarkos, todėl argumentai, susiję su šalių tarpusavio santykiais jų (ne)susitarimo turto (jo dalies) naudojimo klausimais kontekste šiame ginče neturi svarbios reikšmės. Tačiau svarbu šiuo atveju yra tai, kad byloje esančių duomenų visuma (ieškovės, atsakovo parodymai, vaizdo medžiaga, nuotraukos, ir kt.) leidžia spręsti, kad atsakovas, nors pastoviai ginčo name ir negyvena (jo teigimu, nuo 2018 m.), tačiau gyveno ir/ ar lankėsi (-osi) epizodiškai, laikė (-o) name jam priklausančius daiktus (ką pats patvirtino ir byloje esančiame vaizdo įraše, taip pat teismo posėdyje), vadinasi, tam tikrą elektros energijos dalį taip pat naudojo. Dėl kitos namo bendrasavininkės (atsakovės) aptariamu aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje ir nėra duomenų, kad atsakovė lankosi name (pati savo atsiliepime tvirtino, kad ginčo objekte nėra buvusi, namu nesinaudoja), tačiau pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų (be kita ko, nuotraukų, VĮ Regitra rašto, ir kt.) taip pat nustatyta, kad namo garaže esantys automobiliai priklauso UAB (duomenys neskelbtini), kurios vienintelė akcininkė būtent ir yra atsakovė. Kaip tuo pačiu, nėra pagrindo nesutikti, kad ieškovė (su kuria tam tikrais ginčo laikotarpiais, paskutiniu metu, ieškovės teigimu, nuo 2025 m., gyvena ir ieškovės bei atsakovo pilnametis sūnus), labiau tikėtina, ženkliai didesne dalimi elektros energiją vartoja kasdieniams poreikiams tenkinti. Ir nors apeliantė akcentavo, kad elektros sunaudojimo duomenis byloje pagrindė rašytiniais įrodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš pateiktų duomenų (su elektros energijos tiekėjais sudarytų sutarčių, sąskaitų ir jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų) nėra galimybės išskirti būtent šildymo sistemos eksploatavimui patirtų išlaidų dydžio, kaip ir nėra galimybės nustatyti, kas teisingai pastebėta ir ginčijamame sprendime, kokį kiekį energijos išteklių suvartojo kiekviena iš šalių. Kaip jau minėta, būtent šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (šios nutarties 17 punktas). Tačiau šiuo atveju, nors ir kritikuodami teismo sprendimą, kaip grindžiamą prielaidomis, netinkamai įvertinus bylos duomenis, patys apeliantai savo pozicijos (dėl konkrečios kiekvienos šalies suvartotos elektros energijos dalies, sunaudotos dalies patalpų šildymui, ir pan.) jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, nors tokią pareigą ir turėjo. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes byloje esančių duomenų visumoje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tinkamai nustačius, kad atsakovai turi pareigą atlyginti dalį ieškovės patirtų išlaidų už elektros energiją, tokia dalimi laikant teismo nurodytą 30 procentų išlaidų vertę, tokią dalį laikant teisinga ir protinga kilusio ginčo kontekste. Kitokiai išvadai pagrindo nesudaro ir apelianto argumentai dėl taikytinos teismų praktikos, kadangi nurodytų bylų aplinkybės nėra visiškai tapačios. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad atsakovams tenka pareiga ieškovei atlyginti 5 240,41 Eur išlaidų už elektros energiją, ir šioje dalyje teisėjų kolegija nemato pagrindo ginčijamą sprendimą keisti.

22. Tuo tarpu kitoje dalyje (dėl priteistos iš atsakovų skolos už patirtas namo saugojimo išlaidas) teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kritiškai. Ieškovei byloje įrodinėjant, kad ji patyrė 1 903,61 Eur išlaidų UAB „Jungtis“ už namo apsaugos paslaugas, pirmosios instancijos teismas jas priteisė iš atsakovų proporcingai jų turimai turto daliai, tokias išlaidas pripažindamas būtinomis dėl tinkamo namo išlaikymo ir jo išsaugojimo, atsižvelgiant į šalių duomenis, kad namas pilnai apstatytas, tiek ieškovė, tiek atsakovas jame laiko vertingus daiktus, garaže saugo automobilius, į tai, kad namas saugos tarnyboje buvo saugomas nuo pat bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, kam neprieštaravo ir atsakovas, kuris, anot teismo, nepateikė byloje duomenų, kad būtų siūlęs sudaryti sutartį su kita saugos tarnyba ar ją nutraukti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad tokios paslaugos nebūtinos, jam nereikalingos, o pateiktai turto apsaugos sutarčiai jo pritarimo nebuvo duota. Panašią poziciją, akcentuojant tokių išlaidų nebūtinumą, ieškovės vienasmenį sprendimą dėl pastato saugojimo, savo atsiliepime išreiškė ir atsakovė. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktos 2013 m. vasario 28 d. Techninės saugos sutarties Nr. 15474 matyti, kad ją su UAB „Jungtis“ sudarė tik ieškovė, kuri taip pat pasirašė ir Aparatūros nuomos sutartį bei jos priedą priėmimo-perdavimo aktą, kaip ir 2015 m. sausio 2 d. Techninės saugos sutarties Nr. 15474 individualias sąlygas, minėtuose dokumentuose nesant jokių duomenų, kad toks susitarimas atspindėjo ir atsakovų valią jį sudaryti, atsakovų nesant nurodytų ir pateiktame UAB „Jungtis“ Kliento patikėtinių sąraše. Įvertinus bylos duomenų visumą, aptariamų išlaidų pobūdį, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokios išlaidos yra būtinos. Tai, kad namas yra pilnai įrengtas, apstatytas, savaime nesukelia prievolės jo savininkams naudotis mokamomis saugos tarnybos paslaugomis. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepaneigiant sutarčių laisvės principo, byloje nesant objektyvių duomenų apie atsakovų valią dėl saugos tarnybos teikiamų paslaugų reikalingumo, nenustačius tokių išlaidų būtinumo, atsakovams nekyla pareiga ir jų atlyginti, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atmetant ieškovės reikalavimą dėl aptartų išlaidų priteisimo, bei, atitinkamai, sumažinant iš atsakovų ieškovei priteistinos sumos dydį – vietoje 3 652,12 Eur priteisiant 2 700,31 Eur skolą.

23. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas apeliantės apeliacinį skundą atmeta, o apelianto – tenkina iš dalies, dalyje dėl skolos už turto saugojimo išlaidas priteisimo, šioje dalyje ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

24. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje

25. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, ir apeliacine tvarka tai nebuvo ginčijama, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos realiomis. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, o būtent, ieškovės ieškinį patenkinus 37,79 procentų (2 700,31 x 100/ 7 145,72), jai lygiomis dalimis iš atsakovų priteistina 722,17 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (37,79 x 1 911/ 100), o atsižvelgiant į ieškinio atmestų reikalavimų dalį, atsakovui iš ieškovės priteistina 1 119,78 Eur bylinėjimosi išlaidų (62,21 x 1 800/ 100), o atsakovei iš ieškovės – 248,84 Eur bylinėjimosi išlaidų (62,21 x 400/ 100). Atlikus apskaičiuotų sumų užskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 758,69 Eur (1 119,78 – 361,09), o ieškovei iš atsakovės – 112,24 Eur (361,08 – 248,84) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

28. Ieškovės apeliacinį skundą iš esmės atmetus, jos apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį ir teisines paslaugas už apeliacinio skundo parengimą jai nepriteistinos.

29. Atsakovas apeliacinėje instancijoje patyrė 583 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 83 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą, kas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 8.10 papunktyje nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, t. y. patenkinus 26,06 procentų (951,81 x 100/ 3652,12), jam iš ieškovės priteistina 151,93 Eur (26,06 x 583/ 100) bylinėjimosi išlaidų suma.

30. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 600 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą pateikimą. Įvertinus tai, kad nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo atmestų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovo priteistina 443,64 Eur (73,94 x 600/ 100) bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) suma. Atlikus apskaičiuotų sumų užskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 291,71 Eur (443,64 – 151,93) bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl priteistos skolos dydžio ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, numatant priteisti ieškovės N. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovų E. K., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 700,31 Eur (du tūkstančius septynis šimtus eurų ir 31 centų) skolos; priteisti atsakovui E. K. iš ieškovės N. L. 758,69 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 69 euro centus), o ieškovei N. L. iš atsakovės R. K. – 112,24 Eur (vieną šimtą dvylika eurų ir 24 euro centus) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės N. L. naudai iš atsakovo E. K. 291,71 Eur (du šimtus devyniasdešimt vieną eurą ir 71 centą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.