Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjui D.anieliui V. enckui, pareiškėjo atstovei advokatei M.arinai S. aveljevai,

2019 m. spalio 8 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.anieliaus V.enckaus prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klaipėdos rajono Veiviržėnų Agrarinės reformos tarnybos specialistas 1992 m. spalio 9 d. parengė pažymą, kurioje teigiama, kad A.ntanas V.enckus 1940 m. liepos 22 d. iš viso turėjo 7,39 ha (duomenys neskelbtini)Kretingos apskrityje, tačiau A.ntanas V.enckus 1941 m. rugsėjo 7 d. sudarytame testamente nurodė, jog savo ūkį (duomenys neskelbtini)Upitėnų kaime – 4,4 ha žemės su trobomis ir visu inventoriumi ir iš bendrų ganyklų turimus 1,2 ha bei 3,1 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini) Arvydiškių kaime palieka sūnui, t. y. testamentas patvirtina, kad A.ntanui V.enckui nuosavybės teise priklausė 1,2 ha daugiau žemės, nei Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjo tėvui K.azimierui V. enckui.

NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrius 2019 m. sausio 3 d. rašte paaiškino, kad prašymas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą terminą. Pareiškėjas akcentuoja, jog minėtą terminą praleido todėl, kad neturėjo dokumentų, nežinojo, kur jų ieškoti, nebuvo tikslių žemės sklypų matavimo. Pareiškėjas neneigia, jog praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje reglamentuotą terminą, tačiau, jo nuomone, anksčiau pateiktos aplinkybės patvirtina, kad terminas praleistas dėl svarbių ir ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, todėl yra teisinis pagrindas jį atnaujinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas D.anielius V.enckus bei jo atstovė advokatė M.arina S.aveljeva nurodė, kad palaiko prašymą jame pateiktų argumentų pagrindu, prašė jį patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvui nebuvo žinoma, jog turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 1,2 ha didesnį žemės plotą, nei buvo atkurtos 1993 m. sprendimu. Paaiškino, jog tėvas buvo savamokslis, todėl pats savarankiškai šios aplinkybės nustatyti negalėjo.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėto straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai ir jie turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu ir pateikimu.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti tėvų ir senelių turėta nuosavybe. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. NŽT prie ŽŪM nuomone, tai įrodo, kad trūko paties asmens aktyvių veiksmų, bei liudija apie pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. NŽT prie ŽŪM teismui pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės nedalyvaujant NŽT prie ŽŪM atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo D.anieliaus V.enckaus prašymo atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į A.ntano V.enckaus iki nacionalizacijos valdytą 1,2 ha ploto žemės sklypą bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pagrįstumo klausimas.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerija 1993 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 14-348-17732, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nusprendė atkurti K.azimierui V.enckui nuosavybės teises į A.ntano V.enckaus iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,39 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)Upitėnų kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Minėtu sprendimu K.azimierui V.enckui buvo grąžinta natūra 6,58 ha žemės ir 0,81 ha miško. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme nurodo, kad K.azimieras V.enckus (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono Veiviržėnų apylinkės Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą 7,39 ha ploto žemės sklypą, todėl konstatuotina, jog Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu K. azimiero V. enckaus prašymas buvo patenkintas. Teismui pateikti dokumentai neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) 1995 m. gruodžio 5 d. mirusio K.azimiero V.enckaus sūnus ir pareiškėjas (duomenys neskelbtini)1996 m. spalio 10 d. priėmė K. azimiero V.enckaus palikimą.

Pareiškėjas prašyme teigia, jog Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į visą A.ntanui V.enckui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad A.ntanas V.enckus (duomenys neskelbtini) 1941 m. rugsėjo 7 d. sudarytame naminiame testamente nurodė, jog savo sūnui K.azimierui V.enckui palieka 4,4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)Upitėnų kaime, ir 3,1 ha bei 1,2 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)Arvydiškių kaime. Minėtas testamentas 1942 m. birželio 26 d. buvo patvirtintas Rietavo apylinkės teismo. Pareiškėjas akcentuoja, kad minėtas aplinkybes patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti rašytiniai dokumentai bei šios institucijos 2018 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. R4-1288 „Apie A. ntano V .enckaus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)Upitėnų kaime“, todėl akivaizdu, jog nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į visą iki nacionalizacijos A.ntanui V.enckui priklausiusį nekilnojamąjį turtą, t. y. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,2 ha ploto žemės sklypą.

Pareiškėjas nurodo, jog siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą A.ntanui V.enckui iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. gegužės 21 d. pažymą kartu su priedais 2018 m. lapkričio 9 d. pateikė NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriui. NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrius 2019 m. sausio 3 d. rašte Nr. 12SD-27-(14.12.104.) „Dėl prašymo“ nurodė, jog nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į jo senelio valdytą 1,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)Upitėnų kaime, kadangi dokumentai pateikti praleidus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 bei 4 dalyse reglamentuotus terminus.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laikotarpiu reguliavęs 1991 m. birželio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Pastarajai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, paduoti. Terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo pailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo šiuos terminus žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tai reiškia, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus. Būtent šiems asmenims, minėtos galimybės nerealizavusiems įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, nagrinėdamas nurodytos kategorijos ginčus, pažymi, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-261/2018 ir kt.).

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-261/2018).

Kaip ir anksčiau minėta, šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra turto savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikas, t. y. A.ntanas V.enckus yra pareiškėjo senelis, o K.azimieras V.enckus – pareiškėjo tėvas, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą asmenų kategoriją. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 1 d. Pabrėžtina, kad anksčiau minėtas teisinis reguliavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisminė praktika lemia tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Pareiškėjas prašyme nurodo, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 bei 4 dalyse reglamentuotus terminus praleido dėl to, kad neturėjo visų reikalingų dokumentų, nežinojo, kur jų ieškoti, nebuvo tikslių žemės sklypo matavimų, buvo raginamas iš valstybės įsigyti žemės sklypo dalį. Įvertinus minėtus pareiškėjo argumentus darytina išvada, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog apie galimybę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į A.ntanui V.enckui iki nacionalizacijos priklausiusį 1,2 ha ploto žemės sklypą jis sužinojo tik pasibaigus įstatymuose nustatytiems terminams.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-415/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tik 2014 m. gruodžio 4 d. NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriui pateikė paklausimą įvertinti aplinkybę, ar Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu jo tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą A.ntanui V.enckui iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui prašymą pateikti visą turimą informaciją, susijusią su jo senelio turtu, pateikė tik 2018 m. gegužės 11 d.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, galėjo pasidomėti jo seneliui priklausiusiu nekilnojamuoju turtu. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos.

NŽT prie ŽŪM atsiliepime į prašymą akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktas 1941 m. rugsėjo 7 d. sudarytas A.ntano V.enckaus naminis testamentas negali būti naudojamas kaip įrodinėjimo priemonė, kadangi jis sudarytas po nacionalizacijos pradžios. Kaip yra nurodęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe, tuo pagrindu visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, priimdamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir paskesnius įstatymus, reguliuojančius piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, nustatė, kad piliečiai turi galimybę susigrąžinti iki 1940 m. nuosavybės teise valdytas žemes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš Atkūrimo įstatymo nuostatų kyla reikalavimas, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos; Administracinių teismų praktika, 2005 m., Nr. 8). Minėta teisminė praktika patvirtina, jog atkurti nuosavybės teises į žemę galima tik žemės savininkui, turėjusiam nuosavybės teisę į žemę iki 1940 m. liepos 22 d., arba mirusio savininko įpėdiniams. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sutinka su NŽT prie ŽŪM atsiliepime į prašymą išdėstyta pozicija, jog A.ntano V.enckaus (duomenys neskelbtini).1941 m. rugsėjo 7 d. sudarytas ir Rietavo apylinkės teismo 1942 m. birželio 26 d. nutarimu patvirtintas naminis testamentas nėra tinkama nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įrodinėjimo priemonė, kadangi jis yra sudarytas po 1940 m. liepos 22 d., t. y. oficialios nacionalizacijos pradžios.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius, jog D.anielius V.enckus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse reglamentuotus terminus praleido dėl svarbių ir ne nuo jo valios priklausančių priežasčių, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į A.ntano V.enckaus iki nacionalizacijos valdytą 1,2 ha ploto žemės sklypą bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 18 d. pažymą Nr. NTP-7-5190 „Dėl antrinės pagalbos išlaidų“. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-T-526-5904 nutarė pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir atsižvelgiant į tai prašoma valstybės naudai priteisti 305,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Įvertinus minėtą aplinkybę darytina išvada, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D.anieliaus V.enckaus prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą valstybės naudai priteisti suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.