Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-06-30 · Administracinė byla Nr. eI2-3770-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-30
Bylos Nr.
eI2-3770-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01835-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Ernestas Spruogis (pirm.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“, UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis"
Atsakovas
Lietuvos valstybė atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdyba
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3770-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01835-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ atstovui advokatui K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos, dėl turtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti 1 065,60 Eur turtinę žalą bei procesines palūkanas nuo skundo pateikimo iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškina, jog 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybą (toliau – ir atsakovė, ir Valdyba) bei atsakovei nurodė, jog 2019 m. rugsėjo 1 d. Bendrovės saugomoje teritorijoje buvo pastebėtas asmuo, kuris be leidimo vaikštinėjo draudžiamoje teritorijoje. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 26 d. raštu nurodė, jog ji yra neįgaliota nagrinėti skundo, nesusijusio su verslinės žvejybos vidaus vandenyse reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo pažeidimais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino pareiškėjos skundą ir bylą grąžino Valdybai spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo. Teismas nurodė, jog pareiškėjos prašymas buvo nenagrinėtas nepagrįstai, nenustačius sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių, o sprendimą dėl atsisakymo pradėti administracinę teiseną rengęs asmuo buvo suinteresuotas išnagrinėjimo rezultatu. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį nepakeistą.

3. Nagrinėjant minėtą administracinio nusižengimo bylą pareiškėja patyrė šiuos nuostolius:

3.1. 630 Eur už teisines paslaugas dėl 2019 m. rugsėjo 26 d. Valdybos rašto (skundo Vilniaus miesto apylinkės teismui parengimas ir pateikimas).

3.2. 435,60 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) parengimą.

4. Vadovaujantis teismų konstatuotomis aplinkybėmis ir išaiškinimais, tarp neteisėto ir panaikinto Valdybos 2019 m. rugsėjo 26 d. rašto bei patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Žalos dydį patvirtina sąskaitos už teisines paslaugas ir jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pareiškėja pažymi, jog analogiškose situacijose žala yra priteisiama ir galiojant Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) normoms. Atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą) patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, bylą nagrinėję teismai nustatė, jog rašto rengėjas buvo susijęs su Bendrovės veikla ir buvo suinteresuotas pareiškime bei atsisakyme dėl teisenos pradėjimo nurodytomis aplinkybėmis. Todėl konstatuotina, jog administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs pareigūnas bei atsakovė veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl atsirado turtinė žala (bylinėjimosi išlaidos), kuri turi būti atlygintina.

II

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, prašo teismo nuožiūra sumažinti priteistinos žalos dydį.

III

Teismo posėdyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ atstovas advokatas K. K. prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs posėdyje pateiktus paaiškinimus ir rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

IV

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 09-01 „Dėl administracinio teisės pažeidimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Šalčininkų rajono agentūrą ir nurodė, jog 2019 m. rugsėjo 1 d., Bendrovės saugomoje teritorijoje, buvo pastebėtas asmuo, kuris be leidimo vaikštinėjo draudžiamoje teritorijoje. Pareiškėja raštu prašė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimti nutarimą (protokolą) dėl galimo administracinio teisės pažeidimo padarymo.

2. 2019 m. rugsėjo 26 d. Valdyba raštu Nr. (18.8)-AD5-17322 „Dėl UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundo“ nurodė, jog ji yra neįgaliota nagrinėti skundo, nesusijusio su verslinės žvejybos vidaus vandenyse reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo pažeidimais.

3. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. nutartiyje administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Valdybos 2019 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. (18.8)-AD5-17322 „Dėl UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundo“ bei grąžino bylą Valdybai spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo tesenos pradėjimo dėl pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. 09-01 nurodyto pažeidimo. Teismas nurodė, jog jeigu institucija manė, jog ji nebuvo įgaliota nagrinėti 2019 m. rugsėjo 2 d. Bendrovės skundo, ji turėjo motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitai institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą. Nutartyje taip pat nurodyta, jog skundžiamo rašto rengėjas yra susijęs su Bendrovės veikla ir yra suinteresuotas pareiškime bei atsisakyme dėl teisenos pradėjimo nurodytomis aplinkybėmis. Esant tokiai situacijai institucija privalėjo užtikrinti, kad skundą tirtų nešališkas pareigūnas, nesuinteresuotas skundo išnagrinėjimo rezultatu. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 2 d. skundas nenagrinėtas nepagrįstai, nenustačius sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių, o sprendimą dėl atsisakymo pradėti administracinę teiseną rengęs asmuo buvo suinteresuotas išnagrinėjimo rezultatu, todėl pareiškėjos skundas buvo patenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį.

V

1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos priteisimo, kurią pareiškėja kildina iš atsakovės Valdybos 2019 m. rugsėjo 26 d. rašto, kuriuo buvo atsisakyta pradėti administracinio nusižengimo bylą, ir atitinkamai patirtų bylinėjimosi išlaidų administracinio nusižengimo bylos teisenoje.

2. Teismas pirmiausiai pažymi, jog administraciniuose teismuose nagrinėjant skundus, kuriais buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą, kildinamą iš išlaidų teisinėms paslaugoms teisminiuose ginčuose dėl pritaikytos administracinės atsakomybės, lemiamą reikšmę turėjo procesinės normos, reglamentavusios ginčų dėl administracinės atsakomybės taikymo nagrinėjimą teismuose. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. tokio pobūdžio bylų nagrinėjimą reguliavo Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ir ATPK), kuriame nebuvo įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis galėjo būti atlyginamos administracinio teisės pažeidimo bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Sprendžiant tokio pobūdžio bylas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad nebuvo specialaus įstatymo, reglamentuojančio turėtų išlaidų advokatui administracinių teisės pažeidimų bylose atlyginimą. Nei administracinių teisės pažeidimų kodekse, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir ABTĮ) tokia galimybė nebuvo numatyta. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), įstatymo nebuvimas negali atimti teisės reikalauti žalos, atsiradusios dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, todėl tokių išlaidų atlyginimas CK 6.271 straipsnyje nustatyta tvarka teismų praktikoje buvo laikomas pagrįstu ir atitinkančiu Konstitucijos nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2176/2011).

3. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje žalos atlyginimą prašo priteisti dėl žalos, patirtos administracinio nusižengimo byloje, kurioje atsakovė atsisakė pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Tuo metu ATPK buvo netekęs galios ir galiojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK). ANK 666 straipsnyje yra numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos. Baudžiamojo proceso kodekso 103-106 straipsniuose yra reglamentuotas proceso išlaidų paskirstymo klausimas, be kita ko, ir išlaidų advokato darbui kompensavimas.

BPK 106 straipsnyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka, kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Teismų praktikoje pagal šį straipsnį tais atvejais, kai išteisintas kaltinamasis advokatą samdėsi pats, bylinėjimosi išlaidos BPK nustatyta tvarka nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-1073/2018; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-1073/2020). Tačiau vien dėl to, kad įstatymų leidėjas yra pasirinkęs įtvirtinti, jog asmeniui, kuris (nagrinėjamu atveju) skundė atsisakymą pradėti administracinę teiseną patirtos teismo išlaidos nepriteisiamos iš kitos šalies, nėra pagrindas konstatuoti esant teisės spragą. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad įstatymų leidėjas yra pareiškęs savo valią dėl to, kam, kokiais pagrindais ir tvarka privalo būti atlyginamos administracinio nusižengimo procese patirtos teismo išlaidos.

Administracinių teismų praktika, pagal kurią tokios išlaidos galėjo būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip žalos atlyginimas CK 6.271 straipsnio pagrindu, buvo grindžiama ir (tais atvejais, kada tai teismo sprendimuose ir eksplicitiškai nebuvo nurodyta) pateisinama tuo, kad teisėje buvo spraga, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo išleidęs specialaus įstatymo, reglamentuojančio administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų advokatui atlyginimą. Nustačius, kad ankstesnėse bylose suformuoti teismų precedentai šioje byloje neturi privalomos galios, toliau turi būti iš esmės įvertintas pareiškėjos prašymas, patikrinant, ar jis yra pagrįstas naujai susiklosčiusiame teisiniame kontekste.

4. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad atsakant į klausimą, ar asmeniui privalo būti suteikiamas toks išlaidų atlyginimas, turi būti atsižvelgiama į nacionalinę teisę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Masson ir V. Z. prieš Nyderlandus (pareiškimų Nr. 15346/89, 15379/89) 49 par.; 2010 m. kovo 30 d. sprendimas Shimidzu ir Berllaque prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 648/06)). Iš naujausios teismo praktikos panašioje byloje galima matyti, kad bylose dėl administracinės atsakomybės taikymo šalies patirtų išlaidų kompensavimas gali būti ribojamas siekiant viešojo intereso ir laikantis proporcingumo principo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 73579/17 14620/18) 66, 69 par.).

5. Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą sprendime yra išnagrinėtas ginčas dėl to, kad administraciniai teismai nepriteisė pareiškėjams žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį. Prašomą priteisti žalą pareiškėjai prilygino patirtoms bylinėjimosi išlaidoms administracinio teisės pažeidimo byloje. Šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą pažeidimą. Motyvuojant šią išvadą, be kita ko, pažymėta, kad ABTĮ nustato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (ir kitų teisės aktų) nustatyta tvarka; Civilinio proceso kodeksas įtvirtina principą, kad išlaidas privalo atlyginti pralaimėjusi šalis (žr. ten pat, 71 par.); nagrinėdami pareiškėjų prašymus dėl administracinio teisės pažeidimo byloje patirtų išlaidų atlyginimo administraciniai teismai nenurodė, jog pareiškėjai galėjo teikti savo prašymus administracinio teisės pažeidimo bylose, kurios buvo išnagrinėtos bendrosios kompetencijos teismuose, ir dėl to pareiškėjai galbūt nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos (žr. ten pat, 72 par.). Pažymėtina, kad iš minėtos Masson ir V. Z. prieš Nyderlandus bylos ir kitose bylose suformuotos jurisprudencijos galima daryti išvadą, jog Konvencija negarantuoja teisės gauti teismo procese patirtų išlaidų atlyginimą, jeigu to nenumato nacionalinė teisė, todėl, net jeigu pagal ANK jos nepriteistinos, iš Konvencijos kylantys reikalavimai yra tenkinami, kada dėl atsiradusio teisinio reguliavimo bylinėjimosi išlaidų klausimas gali būti sprendžiamas tame pačiame procese, remiantis ANK įtvirtintomis taisyklėmis, bet asmuo šia tvarka nepasinaudoja.

Atsižvelgus į šią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją toliau pareiškėjos skundo pagrįstumas turi būti įvertinamas atsižvelgiant į byloje taikytiną nacionalinę teisę.

6. Žalos atlyginimo klausimu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą. Įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, jis turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga. Taigi Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, todėl net ir nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo asmuo gali reikalauti jam atlyginti neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytą žalą tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose nustatytos atitinkamų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo garantijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

7. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo priteisti žalos atlyginimą vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

8. Sprendžiant, ar taikant CK įtvirtintą deliktinės atsakomybės institutą turi būti atlyginamos išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje, patirtas asmens, kuriam administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta teismui pripažinus, kad nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, sistemiškai atsižvelgtina į deliktinės atsakomybės sąlygas teismo procese patirtų išlaidų kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – ATPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos pozicijos, atribojant materialiuosius nuostolius ir procesines išlaidas (taip pat ir atstovavimo išlaidas), laikomasi ir civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-976/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad išvestiniai iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku; dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje CPK 113 straipsnio pagrindu negalima. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861).

9. Pažymėtina, kad ir kitokiame kontekste pripažįstama, kad kai kuriais atvejais asmeniui patyrus turtinius praradimus, pažeistos teisės teismo tvarka turi būti ginamos ne CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A756-416/2014 pripažino, kad reikalavimas priteisti dėl galbūt neteisėto atleidimo negautą vidutinį darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Prašymas taikyti tarnybiniams ginčams būdingas pažeistų teisių gynybos priemones, kaip kad įtvirtintosios Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnyje, turi būti teikiamas tarnybinio ginčo dėl neteisėto atleidimo nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo prašymą dėl negauto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo grindžia valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, šis reikalavimas turėtų būti atmetamas, nes juo iš tiesų siekiama tokio rezultato, kokį suinteresuotas asmuo gautų laimėjęs bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).

10. Nagrinėjamu atveju prašymo atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas ANK 666 straipsnyje ir subsidiariai taikytinose BPK normose. Dėl to konstatuotina, kad įstatymuose nėra spragos ir nėra pagrindo pripažinti, kad teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas suteikiant galimybę pakartotinai (ar pasirinktinai) prašyti šių išlaidų atlyginimo bendrosios kompetencijos teisme vadovaujantis ANK 666 straipsniu ir administraciniame teisme vadovaujantis CK 6.271 straipsniu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, atlyginimas civiline tvarka pateikiant ieškinį nėra galimas. Dėl šių išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-686/2017).

Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublika Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Taigi, konstatuotina, kad prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.

11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo prašymą išimtinai sieja tik su administracinio nusižengimo byloje patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nebėra spragos, šiuo metu galiojančioje ir nagrinėjamam ginčui taikytinoje teisėje (ANK 666 straipsnis) yra eksplicitiškai reglamentuotas tokio pobūdžio išlaidų, kokias nurodė pareiškėja, atlyginimo klausimas, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas netenkintinas, kadangi išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį, o prašymas dėl tokių išlaidų (žalos) atlyginimo gali būti teikiamas administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančiuose teismuose, t. y. bendrosios kompetencijos teismuose. Žymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Netenkinus pareiškėjos skundo, nėra teisinio pagrindo jai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis