Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas: Danguolė Urbanavičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-687-317-2014

Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Teisminio proceso Nr.1-52-1-00612-2013-4

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Valdo Vitunsko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistosios J. I. gynėjui - advokatui Vaclovui Kaminskiui, nuteistojo S. I. gynėjui - advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistosios J. I. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014-06-09 nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažinta kalta padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d., ir, pritaikius BK 54 str. 3 d., nubausta laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirtoji bausmė sumažinta 1/3 ir J. I. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 66 str. 2 d., į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-06-04 iki 2013-06-06.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. I., tačiau dėl jo skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. nuteista už tai, kad, susitarusi ir veikdama bendrai su nusikalstamos veikos organizatoriumi – broliu S. I., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., kuris davė jai nurodymus sutartu laiku ir sutartoje vietoje susitikti su jo nurodytais asmenimis, su jais atvykti į pasimatymą su juo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, taip pat paimti šių asmenų jai duotas narkotines medžiagas, paslėpti jas savo kūno ertmėse bei pasimatymo metu jam perduoti, vykdydama S. I. nurodymus, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų su tikslu platinti, o būtent: 2013 m. birželio 4 d. apie 9 val. Vilniaus mieste prie namo (duomenys neskelbtini) kaltinamoji susitiko su S. I. nurodytais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais, asmenimis, su jais atvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą, kur automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Rimi“, esančios (duomenys neskelbtini), apie 10 val. 53 min. iš ją atvežusių asmenų paėmė ir neteisėtai įgijo plastikinį indelį su 15,907 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei 35,655 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 5,994 g narkotinės medžiagos – heroino, turėdama tikslą šias narkotines medžiagas platinti – pasimatymo metu perduoti broliui S. I.; nuėjusi į parduotuvės „Rimi“ tualetą, plastikinį indelį su minėtomis narkotinėmis medžiagomis paslėpė savo kūne (makštyje); nuo šio laiko minėtas narkotines medžiagas ji, automobiliu vežama tų pačių nenustatytų asmenų, neteisėtai laikė su savimi ir gabeno į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, kur tą pačią dieną apie 13 val. 45 min. gautų daiktų ir pašto siuntinių apžiūros patalpoje patikrinimo metu jos kūne paslėptas plastikinis indelis su minėtomis narkotinėmis medžiagomis buvo rastas ir paimtas pataisos namų pareigūnų.

Apylinkės teismas, įvertinęs ištirtus duomenis padarė išvadą, jog kaltinamosios kaltė padarius jai inkriminuotą ir LR BK 260 str. 2d. numatytą nusikaltimą, yra įrodyta, tačiau skiriant jai bausmę, būtina vadovautis LR BK 54 str. 3d. nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad J. I. nebuvo nusikaltimo iniciatorė, narkotinės medžiagos buvo reikalingos ne jai, o nusikaltimo organizatoriui - kaltinamosios broliui S. I., kurio prašymams ir įkalbinėjimams ji pasidavė ir taip buvo įtraukta į nusikaltimą. Atsižvelgta į tai, jog nuteistoji veikė ne savarankiškai, bet vykdė ne tik brolio, bet ir kitų su juo susijusių asmenų nurodymus dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir tolesnio elgesio su jomis, t. y. iš esmės ji atliko tik tarpininkės funkciją, savo iniciatyva neieškojo kaip ir kur įgyti narkotinių medžiagų, kokiu būdu jas perduoti broliui į pataisos namus. Taip pat atsižvelgta į tai, jog J. I. motyvas buvo ne savanaudiškos paskatos, bet noras padėti broliui, kuris yra vienintelis jai artimas žmogus. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog kaltinamoji nebuvo teista, yra registruota darbo biržoje, viena augina mažametį sūnų, nuo pat tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ir nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nuteistųjų gynėjai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė J. I. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Taikant LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, būtina teismo išvada, kad esamoje situacijoje BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas motyvuotai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatęs aplinkybes, dėl kurių galima taikyti nuteistajai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta įstatyme. Tačiau teismas nepasisakė dėl galimybės taikyti J. I. švelnesnę bausmės rūšį, nei sankcijoje numatytoji.

LR BK 41 straipsnis, greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas), išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

LR BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo sankcijoje numatyta. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012).

BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Apylinkės teismas nuosprendyje išvardino aplinkybes, kuriomis remiantis padarė savo išvadą, jog J. I. galima taikyti LR BK 54 str. 3d. nuostatas. Tokia išvada padaryta tiek įvertinus nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek ir jos asmenybės pavojingumą bei kitas aplinkybes.

Su apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismo kolegija iš esmės sutinka, nes jos padarytos atsižvelgus tiek į veikos pavojingumą, padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo būdą ir aplinkybes, bet ir kaltinamosios elgesio ypatumus, jos veikos motyvus, dėl jos veiksmų kilusius padarinius, asmenybę bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat tai, kad J. I. viena augina mažametį vaiką, kurį nėra kam prižiūrėti. Įstatymas nedraudžia teismui, atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes pripažinti, jog net ir įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, kad J. I. reikėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skiriant bausmę nebūtų teisinga apsiriboti vien tik vertinimu kaltininkės padarytos veikos pavojingumo, jos nusikalstamo elgesio priežasčių ir motyvų, asmenybės ypatumų, užsiėmimo ar ankstesnio elgesio. Būtina atsižvelgti ir į bausmės tikslus numatytus LR BK 41 str. Be kitų tikslų, ši valstybės prievartos priemonė turi tikslą ir nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, paveikti jį taip, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegija, atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes bei visuomenės interesą nubausti asmenį, užtikrinti, kad jis negalėtų išvengti bausmės, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai – teisingumas, proporcingumas realiai bus užtikrinami tik atliekant nuteistajai realią laisvės atėmimo bausmę.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad už E. I. padarytą veiką įstatyme numatyta tik ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 10 metų. Gi nuteistajai, pritaikius LR BK 54 str. 3d. bei 64¹ str. nuostatas, paskirta tik 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Visiškas realios laisvės atėmimo bausmės išvengimas galėtų suformuoti tie pačiai nuteistajai, tiek ir kitiems asmenims nebaudžiamumo jausmą, paskatinti kitus asmenis daryti panašaus pobūdžio veikas ar skatinti nusikaltimo iniciatorius vėl organizuoti tokio pobūdžio veikas, įtraukiant į jų darymą nuteistų ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų artimus giminaičius. Atsižvelgusi į tai, kolegija pripažįsta, jog keisti J. I. bausmės rūšį, nėra tikslinga, o paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra teisinga, paskirta išeinant iš BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, yra aiškiai proporcinga, adekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, atitinka kaltininko asmenybę ir dėl to neprieštarauja teisingumo principui.

Vertindama nuteistosios skunde nurodytas aplinkybes, kolegija pažymi, jog įstatymas (LR BVK 153 str.) suteikia laisvės atėmimu nuteistoms ir vaiką auginančioms motinoms teisę pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus iki trijų metų, apgyvendinant jas kartu su vaikais pataisos namų vaikų namų patalpose. Sprendimą vaiką apgyvendinti kartu su mama pataisos namuose, padeda priimti Vaikų teisių apsaugos tarnyba, į kurią nuteistoji turi teisę ir galimybę kreiptis, dar iki bausmės vykdymo pradžios. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LR BVK 152 str. yra nustatyta, jog vaikų iki trejų metų turinčioms motinoms pataisos namų administracija gali leisti gyventi ne pataisos namų teritorijoje, kol vaikui sueis treji metai. Leidimas gyventi ne pataisos namų teritorijoje įforminamas motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. Įstatyme taip pat numatyta, jog nuteistosios gali būti apgyvendinamos netoli pataisos namų jiems priklausančiose arba nuomojamose gyvenamosiose patalpose ir nuolat pataisos namų administracijos prižiūrimos. Ypatingais atvejais, vadovaudamasis motinos ir vaiko interesais bei, atsižvelgdamas į atliktos bausmės dalį, nuteistosios elgesį bausmės atlikimo metu, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pataisos namų, turinčių vaikų (kūdikių) namus, direktoriaus teikimą, pataisos namų vietos apylinkės teismas gali nuteistąją lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos nesilaikydamas šio LR BVK 157 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų arba neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeisti švelnesne su laisvės atėmimu nesusijusia bausme. Taip pat, ypatingais atvejais, vadovaudamasi motinos ir vaiko interesais bei atsižvelgdama į atliktos bausmės dalį, nuteistosios elgesį bausmės atlikimo metu, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, įvykdytas individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, taip pat, kai nuteistosios nusikalstamo elgesio rizika ir kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nenusikals, Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija gali šio BVK 164 straipsnyje nustatyta tvarka priimti nutarimą taikyti nuteistajai lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos nesilaikydama šio BVK157 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgusi į visas aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nėra objektyvaus pagrindo keisti apylinkės nuosprendį skunde nurodytais motyvais, todėl J. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jo paskelbimo.