- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-24
- Bylos Nr.
- eAN2-129-1053/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01442-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnė Gailiūnienė
- Pažeidėjas
- D. L.
- Kategorijos
- 16.11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-27142-2025 dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Administracinių nusižengimų nagrinėjimo skyrius) vyresnysis tyrėjas 2025 m. lapkričio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-27142-2025 (toliau – nutarimas), kuriame nurodoma, kad D. L. 2025 m. spalio 19 d., 10.20 val. kelyje Vilnius – Švenčionys – Zarasai, 22 km., vairavo transporto priemonę, kuri nustatyta tvarka neregistruota, neperregistruota, taip pat vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones; tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 226 punktų reikalavimus ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 415 straipsnio 2 dalyje, 424 straipsnio 3 dalyje numatytus administracinius nusižengimus. D. L. pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 75 Eur bauda; pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį paskirta administracinė nuobauda – 375 Eur bauda, taip pat taikyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 8 mėnesiams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – 375 Eur bauda, taip pat taikyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 8 mėnesiams.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu D. L. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo prašė panaikinti nutarimą dalyje dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo ir šioje dalyje jo atžvilgiu administracinę teiseną nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi D. L. skundas buvo atmestas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
4. Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi D. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šią nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-27142-2025 administracinio nusižengimo byloje dalyje dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo ir šioje dalyje administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
4.1. Skunde teigiama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo momentą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šioje srityje. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau - SEAKĮ) nustatytas trečiųjų šalių išduotų vairuotojų pažymėjimų galiojimas Lietuvos Respublikoje. SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje nurodyti konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapusiam nuolatiniu gyventoju - ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Teismas pritarė nutarime pateiktam teisės normų aiškinimui, kad nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statusas įgyjamas gavus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl užsienietis, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vairuoti su trečiojoje šalyje išduotu vairuotojo pažymėjimu gali ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo tokio leidimo gavimo. Toks minėtos teisės normos aiškinimas yra nepagrįstas bei neteisėtas ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios materialinės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.
4.2. Skunde teigiama, kad nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimas nėra siejamas su leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Taigi, užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi teisę išjos išvykti ir gyventi kitoje šalyje, vėliau – sugrįžti. Be to, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu apeliantui buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, o ne tik Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pilietis gali gyventi užsienyje, turėti trečiųjų šalių išduotą vairuotojo pažymėjimą ir juo įstatymų nustatytą terminą naudotis Lietuvos Respublikoje – nelaikoma, kad Lietuvos Respublikos pilietis nuo pat Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Asmuo, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, turi teisę ir gali gyventi ir ne Lietuvos Respublikoje. Jis nelaikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju nuo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo dienos.
4.3. Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. spalio 21 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-34-697/2025 išaiškino, kada laikoma, kad asmuo įgyja nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą: „Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėse tarp kitų vartojamų sąvokų pateikta ir nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžtis (2.4 papunktis). Nustatyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo“. Iš išdėstyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta užsieniečių turimų trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-26-697/2024).
4.4. Apelianto teigimu, teismas pirmiausiai turėjo nustatyti, kada jis įgijo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, tačiau to netyrė ir nepagrįstai nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimą susiejo su 2025 m. sausio 27 d. išduotu leidimu nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Išdavus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, apeliantas automatiškai netapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju SEAKĮ prasme.
4.5. Skunde teigiama, kad teismas, nenustatęs, kada apeliantas įgijo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, niekaip negalėjo nustatyti, ar buvo pažeistas SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimui įgyti. 2025 metais iki 2025 m. spalio 19 d. apeliantas Lietuvos Respublikoje negyveno daugiau kaip 185 dienas per metus, todėl nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo statuso ir jam 6 mėnesių terminas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimui įgyti net nebuvo prasidėjęs. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto pateiktus įrodymus apie jo darbą ir gyvenimą Lenkijos Respublikoje. Net ir tuo atveju, jei apeliantas nebūtų gyvenęs ir dirbęs Lenkijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo statusą būtų įgijęs 2025 m. liepos 28 d. (praėjus daugiau kaip 185 dienoms nuo 2025 m. sausio 27 d., kada buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje). Taigi, tokiu atveju 6 mėnesių terminas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimui įgyti būtų pasibaigęs 2026 m. sausio 28 d. Jau 2026 m. sausio 14 d. apeliantas buvo įgijęs Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (pridedamas). Taigi, nutarimo priėmimo metu apeliantas nebuvo įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso, todėl nepadarė administracinio nusižengimo. Apelianto nuomone, jis nėra pažeidęs ANK 424 straipsnio 3 dalies – nėra praleidęs termino vairuotojo pažymėjimui pasikeisti, todėl vairavo transporto priemonę turėdamas teisėtą Baltarusijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
4.6. Skunde teigiama, kad dėl Baltarusijoje esančio autoritarinio režimo politinio persekiojimo (kaip politinis kalinys apeliantas buvo nuteistas ir atliko 1,5 metų įkalinimo bausmę už pareigūno įžeidimą) su žmona apeliantas pabėgo į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam ir jo žmonai buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. Taigi, su išduotu leidimu apeliantas gali gyventi ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. 2025 metais net nebuvo apsisprendęs, kurioje Europos Sąjungos valstybėje gyvens, su kuria iš šių valstybių sies savo ateitį. Tuo labiau, kad kai kurie apelianto šeimos nariai apsigyveno Lenkijoje, Airijoje. 2025 metais jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras Lietuvoje nebuvo susiformavęs. Neturėjo Lietuvoje ir gyvenamosios vietos, kurią galėtų deklaruoti. Kiti apelianto šeimos nariai apsigyvenimo kitose Europos Sąjungos šalyse (Lenkijoje, Airijoje). Sūnūs Y.ir A. L. gyvena Lenkijoje. Todėl ilgą laiką praleido pas juos, padėdamas jiems įsikurti. Lenkijos Respublikoje apelianto nuolatinė gyvenamoji vieta buvo nuo 2025 m. kovo 15 d. iki 2025 m. rugpjūčio 20 d. Tai nereiškia, kad per tą laiką vienai ar kelioms dienoms nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, bet tai niekaip negalėjo pakeisti nuolatinės apelianto gyvenamosios vietos Lenkijos Respublikoje. Ir tik nuo 2025 m. rugpjūčio 20 d. apeliantas priėmė sprendimą ir grįžo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką.
4.7. Apelianto teigimu, niekas geriau nepatvirtina nuolatinės gyvenamosios vietos, kaip darbo santykiai. Paprastai neįmanoma dirbti vienoje šalyje, o nuolat gyventi kitoje (išskyrus išimtinius nuotolinio darbo atvejus). Nuo 2025 m. kovo 15 d. iki 2025 m. birželio 26 d. apeliantas dirbo Lenkijoje, Balstogėje registruotoje įmonėje D pardavimų specialistu. Niekaip negalėjo vienu metu dirbti Lenkijos įmonėje ir tuo pačiu metu nuolat gyventi Lietuvoje. Įmonėje pardavinėjo naudotus automobilius ir jų detales. Tokio darbo niekaip nebūtų galėjęs atlikti, jei būtų nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje. Bent jau darbo Lenkijoje metu jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras buvo Lenkijoje – darbas Lenkijos įmonėje, pagalba sūnums įsikuriant. Teismas nutartyje nurodė, kad „nors D. L. teismo posėdžio meto nurodė, kad jis 2025 m. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką aplankyti artimųjų ir dirbti nuo 2025 m. kovo 15 d. iki 2025 m. rugpjūčio 20 d., tokie jo paaiškinimai nėra teisiškai reikšmingi jo nuolatinio gyventojo statuso vertinimui“. Tačiau apeliantas pateikė ne tik paaiškinimus, bet ir juos pagrindžiantį įrodymą – darbovietės pažymą. Teismas be jokio paaiškinimo atmetė šį įrodymą. Šios pažymos niekaip negali paneigti mobiliojo ryšio operatoriaus „Bitė Lietuva“ teismui pateiktas raštas, kuriame nurodoma, kad abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 20 d. buvo naudotas Lietuvos Respublikos teritorijoje. „Bitė Lietuva“ pažymoje nurodytas kitas nei darbdavio pažymoje laikotarpis. Be to, pasinaudojimas telefonu Lietuvos Respublikoje nereiškia nuolatinio gyvenimo Lietuvoje.
4.8. Skunde teigiama, kad teismas nutartimi iš esmės apeliantą apkaltino melavus teismui, nors tai neatitinka tikrovės. Nutartyje nurodyta, kad „teismo posėdžio metu pareiškėjas tvirtino, kad nurodytu laikotarpiu būdamas Lenkijoje naudojosi mobilaus ryšio telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)“. To apeliantas niekada netvirtino ir tokius teismo nutarties teiginius paneigia 2025 m. gruodžio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas. Teismas iš viso neklausė, kokiu telefono numeriu apeliantas naudojosi gyvendamas Lenkijos Respublikoje. Buvo klausiama, ar telefonu, kuris nurodytas skunde, apeliantas pastoviai naudojuosi Lietuvoje (garso įrašo 11:14 -11:25 min.). Teismas ne kartą akcentavo, ar apeliantas juo naudojosi Lietuvoje. Taip pat buvo klausiama, ar yra kitas telefonas ar elektroninis paštas, kuriuo apeliantas naudojasi Lietuvoje. Ir vėl akcentuojama - „Lietuvoje naudojotės tik šitais?“ (garso įrašo 14:20 min.). Teismas apelianto niekada neklausė, kokiais telefono numeriais jis naudojosi gyvendamas Lenkijos Respublikoje. Vėliau teismas paklausė, ar apeliantas buvo nusivežęs telefoną į Lenkiją (garso įrašo 19:20 min.). Jis atsakė, kad taip, nes iš tikro buvo nusivežęs (balandžio arba gegužės mėnesį). Bet tai nereiškia, kad juo naudojosi gyvendamas Lenkijos Respublikoje. Telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra ne abonementinis, naudojamas su pildymo kortele „Labas“. Kai būdavo Lietuvoje, apeliantas pasipildydavo ir naudodavosi. Ne vieną kartą yra jį ir palikęs Lietuvoje (juo naudojosi ir apelianto žmona) ar paprasčiausiai išsiėmęs telefono kortelę. Nesuprantama, kaip ta aplinkybė, kad buvo telefoną nusivežęs į Lenkiją, kad šiuo telefonu nuo 2025 m. liepos 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 20 d. buvo naudotasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali paneigti apelianto gyvenimą Lenkijos Respublikoje, nuo 2025 m. kovo 15 d. iki 2025 m. birželio 26 d. trukusius darbo santykius įmonėje D. Gyvendamas Lenkijos Respublikoje apeliantas naudojosi dviem telefono numeriais: asmeniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir darbo Nr. (duomenys neskelbtini) (D pažymą pridedu).
4.9. Skunde teigiama, kad apeliantas yra dėkingas Lietuvos Respublikai už suteiktą politinį prieglobstį. Mano, kad yra svarbu, jog teisinėje valstybėje būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus ir jų laikosi. ANK 415 straipsnio 2 dalį pažeidė dėl susiklosčiusių politinio pabėgėlio gyvenimo aplinkybių – neturėdamas deklaruotos gyvenamosios vietos negalėjo ir negali perregistruoti savo transporto priemonės. Tą bandė padaryti nesėkmingai 2025 m. rugsėjo 23 d., dar iki administracinio nusižengimo užfiksavimo. Jam VĮ „Regitroje“ buvo nurodyta, kad negali to padaryti neturėdamas deklaruotos gyvenamosios vietos, ką patvirtino VĮ „Regitra“ 2025 m. lapkričio 26 d. raštu „Dėl informacijos pažeidimo“. Iki šiol nepavyksta išsinuomoti gyvenamosios vietos, kurios savininkas sutiktų, kad joje apeliantas deklaruotų gyvenamąją vietą. Todėl pateko į „užburtą ratą“ – neturėdamas deklaruotos gyvenamosios vietos, negali perregistruoti automobilio. Tuo tarpu automobilis reikalingas, kad susirastų geresnį darbą, kad galėtų išsinuomoti tokią gyvenamąją vietą, kurioje galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nepaisant to, kad ANK 415 straipsnio 2 dalies pažeidimas buvo padarytas dėl objektyvių susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, apeliantas jį pripažino, dėl jo gailisi ir šioje dalyje nutarimo neskundė ir neginčijo. Tuo tarpu dėl ANK 424 straipsnio 3 dalies, apeliantas mano, kad nėra jos pažeidęs – nėra praleidęs termino vairuotojo pažymėjimui pasikeisti, todėl vairavo transporto priemonę turėdamas teisėtą Baltarusijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Nepasibaigus 6 mėnesių terminui Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimui įgyti, įgijo ir turi Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą.
4.10. Skunde teigiama, kad politinio pabėgėlio gyvenimas nėra lengvas, nėra lengva perprasti kitos šalies ypatumus, nustatytą tvarką, integruotis į šios šalies gyvenimą. Visą tai apeliantas bando padaryti. Teisės vairuoti praradimas dar labiau apsunkintų, komplikuotų šias pastangas – tiek darbo, tiek asmeninio gyvenimo prasme. Taip pat apeliantui reikšmingas (ir skausmingas) ir paskirtos baudos dydis. Tuo labiau, kad nuoširdžiai mano, jog termino vairuotojo pažymėjimui pasikeisti nebuvo ir nėra praleidęs.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vladislav Butkevič prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir D. L. apeliacinio skundo netenkinti.
5.1. Atsiliepime teigiama, kad teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, teismo posėdyje išklausė pareiškėją, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį netenkinti pareiškėjo skundo ir institucijos priimtą nutarimą paliko nepakeistą.
5.2. Atsiliepime pažymima, kad teismas skundžiamojoje nutartyje detaliai aprašė ir komentavo skundžiamus argumentus, tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus, todėl vien dėl to, kad pareiškėjui nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir byloje esančių duomenų bei faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismo padarytomis išvadomis ir pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, savaime nereiškia, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai, ar kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Taip pat vien tai, kad pareiškėjas savaip aiškina ir interpretuoja teisės normas, nepaneigia nutartyje išdėstytų argumentų, joje nurodytos teismų praktikos, bei galiojančių įstatymų nuostatų, kuriomis teismas rėmėsi priimdamas sprendimą. Byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstos nutarties priėmimą todėl skunde visas išdėstytas aplinkybes vertiname kritiškai, kaip norą išvengti atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. L. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje.
7. Skundžiamu institucijos nutarimu D. L. nubaustas už tai, kad jis 2025 m. spalio 19 d., 10.20 val. kelyje Vilnius – Švenčionys – Zarasai, 22 km., vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones ir šiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti <...> užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų.
8. Iš policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo matyti, kad sustabdžiusiems pareigūnams apeliantas pateikė Baltarusijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris galioja iki 2031 m. gegužės 6 d.
9. SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.
10. Iš šios teisės normos seka, kad minėtų konvencijų susitariančių šalių išduoti vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tokiu tapus – ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.
11. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra teiginys, jog administracinio nusižengimo padarymo metu nebuvo suėjęs minėtas 6 mėnesių terminas, todėl apelianto pateiktas Baltarusijos Respublikos vairuotojo pažymėjimas galiojo Lietuvos Respublikoje, taigi apeliantas aptariamo administracinio nusižengimo nepadarė. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimą susiejo su leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu (2025 m. sausio 27 d.). Apelianto teigimu, 2025 metais iki 2025 m. spalio 19 d. jis Lietuvos Respublikoje negyveno daugiau kaip 185 dienas per metus, todėl nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo statuso ir jam 6 mėnesių terminas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimui įgyti net nebuvo prasidėjęs. Apeliantas pažymi, kad jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, o ne tik Lietuvos Respublikoje, todėl šio leidimo išdavimas negali būti tapatinamas su nuolatinio gyventojo statuso įgijimu.
12. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.4 punkte nurodoma, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Straipsnio 3 dalyje numatyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą, o to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.
14. Asmeniui, įgijusiam CK 2.12 straipsnyje įtvirtintus kriterijus atitinkantį nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą ir, praėjus pereinamajam 6 mėnesių laikotarpiui nuo tokio statuso įgijimo, norinčiam toliau teisėtai vairuoti transporto priemonę nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje – Lietuvoje, atsiranda pareiga pasikeisti trečiosios šalies išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-34-697/2025).
15. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnį, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-426/2016; e3K-3-100-403/2022).
16. Iš aptartų kasacinio teismo išaiškinimų seka, kad siekiant nustatyti asmens nuolatinę gyvenamąją vietą turi būti vadovaujamasi ne tik Taisyklių nuostatomis, tačiau ir CK. Nors apygardos teismas sutinka su apeliantu, jog leidimas nuolat gyventi, išduotas Lietuvos Respublikoje, savaime negali būti tapatinamas su asmens nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje atsiradimu, tačiau tai yra viena iš aplinkybių, kurias privalu įvertinti kartu su kitomis aplinkybėmis, nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad D. L. 2025 m. sausio 27 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pats D. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad Lietuvoje gyvena nuo 2024 m. vasaros, toje pačioje gyvenamoje vietoje, t. y. Nemenčinėje, Raudondvaryje, yra deklaruotas Vilniaus mieste, nežino, kokiu adresu. Apeliantas ieško gyvenamosios vietos ir darbo pagal specialybę. Dalyvauja savanoriškoje veikloje - „A“, „D“. Iš šių apelianto paaiškinimų ir jo skunduose nurodomų aplinkybių seka, kad jis nuo 2024 metų vasaros gyvena Lietuvos Respublikoje, į kurią jis pabėgo nuo autoritarinio režimo politinio persekiojimo, jam Lietuvoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas, čia atvyko kartu su žmona, o jo sūnūs gyvena Lenkijoje ir Airijoje; Lietuvoje apeliantas ieško būsto, kuriame galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, ši reikalinga siekiant užregistruoti automobilį, jis taip pat ieško darbo pagal specialybę, taip pat užsiima savanoriška veikla.
18. Nors apeliaciniame skunde skiriama daug dėmesio aplinkybei, jog apeliantas buvo išvykęs į Lenkijos Respubliką, kur nuo 2025 m. kovo 15 d. iki 2025 m. birželio 26 d. dirbo ir padėjo savo sūnums įsikurti. Tačiau šioje dalyje šios aplinkybės nėra reikšmingos vertinant jo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą. Iš paties apelianto paaiškinimų ir byloje nustatytų aplinkybių seka, kad po minėtos išvykos į Lenkijos Respubliką, apeliantas grįžo būtent į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas jo paties prašymu įgijo leidimą nuolat (pažymėta teismo) gyventi Lietuvos Respublikoje, kas iš esmės paneigia jo paties paaiškinimus, jog tik 2025 m. rugpjūtį jis apsisprendė nuolat gyventi Lietuvoje. Kaip minėta, D. L. nurodė gyvenantis nuo 2024 m. vasaros. Apygardos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad į Lenkijos Respubliką apeliantas buvo išvykęs tik laikinai, todėl anksčiau aptarto teisės normų aiškinimo kontekste ši aplinkybė jo nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymui esminės teisinės reikšmės neturi. Iš to seka ir išvada, kad apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl apelianto telefono numerio naudojimo, taip pat nėra reikšmingi.
15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad apeliantas administracinio nusižengimo padarymo metu Lietuvos Respublikoje gyveno daugiau nei metus laiko, toje pačioje gyvenamoje vietoje, čia ieškojo kito būsto, kuriame galėtų deklaruoti gyvenamąją vietą, jo specialybę atitinkančio darbo, ketino registruoti savo automobilį, čia įsitraukė į savanorišką veiklą, gavo pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi, todėl būtent šis momentas (2025 m. sausio 27 d.) pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaip momentas, nuo Lietuvos Respublika tapo apelianto nuolatine gyvenamąja vieta. Per 6 mėnesius nuo minėtos datos neįgijęs Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo apeliantas administracinio nusižengimo padarymo metu (2025 m. spalio 19 d.) institucijos nutarimu pagrįstai pripažintas kaip vairavęs transporto priemonę neturėdamas tam teisės ir pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.
16. ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
17. Už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą apeliantui buvo skirta sankcijos vidurkį atitinkanti nuobauda – 375 Eur bauda, nenustačius jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Institucijos nutarimu apeliantui buvo skirta ir administracinio poveikio priemonė - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 8 mėnesiams. Šios administracinio poveikio priemonės terminas nustatytas mažesnis nei jos termino vidurkis (ANK 424 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina ir tai, kad institucijos nutarimu apeliantas nubaustas ir už kito administracinio nusižengimo, numatyto ANK 415 straipsnio 2 dalyje, padarymą, o vadovaujantis ANK 38 straipsniu, apeliantui skirta galutinė administracinė nuobauda atitinkanti nuobaudos, skirtos už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, dydį. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. L. paskirta bauda ir administracinio poveikio priemonė yra proporcinga padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui ir jo asmenybei ir pakankama, jog būtų pasiekti ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.
18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Naikinti ar keisti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo. Todėl D. L. apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.