Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-243-882/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-10
Bylos Nr.: 1A-243-882/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36411-2024-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Martynas Galvičius, Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas
Nuteistasis: V. L.
Advokatai: Mindaugas Jonaitis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-243-882/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36411-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.7.13; 1.2.4.6.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ingai Jocienei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nuteistajam V. L., jo gynėjui advokatui Mindaugui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. L. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu V. L. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės, civilinio ieškinio ir daiktinių įrodymų klausimai.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. L. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent 2024-09-16 apie 15.00 val. parke, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje už pastato, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia be jokios priežasties vieną kartą peiliu dūrė M. T. į dešiniąją šlaunį, taip nukentėjusiajam sukėlė sužalojimus durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje, tokiais veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. nesutinka su priimtu nuosprendžiu, prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą apklausiant liudytoju J. M., gyvenantį (duomenys neskelbtini).

2.1. Nurodo, kad 2024-09-19 dieną kaltinime nurodytame parke nebuvo ir jokio asmens nesužalojo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. L. dėl kaltinime nurodyto įvykio pirmą kartą apklaustas buvo 2025 metų sausio 15 dieną ir tiksliai negalėjo prisiminti, ką veikė 2024-09-16 dieną. Po kaltinime nurodyto įvykio buvo praėję keturi mėnesiai. Žinodamas, kad nieko blogo nėra padaręs, tos apklausos visai nesureikšmino. Paskui, kai byla buvo atiduota į teismą, nuteistasis išsikalbėjo su dėde, taip vadina asmenį, kuriam padeda dirbti įvairius darbus, kad tą dieną – 2025-09-16 d. – nuteistasis kasė dėdės bulves (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant bylą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose su gynėju prašė apklausti asmenį kuriam kasė bulves, teismas tokį prašymą atmetė.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. L. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo išteisinti, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. L. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo M. T. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia V. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

7. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

8. Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai neiškvietė į teismo posėdį asmens, kuriam nuteistasis įvykio dieną, jo teigimu, kasė bulves. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Įvertinęs nukentėjusiojo M. T., liudytojų R. T., V. K. duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir surinktus įrodymus ir jais grindė nuteistojo V. L. kaltę. Pasisakant dėl pačio nuteistojo parodymų, pažymėtina, kad jie viso proceso metu iš esmės buvo nenuoseklūs, vieni kitiems prieštaravo, be to, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė ir laikė nuteistojo gynybine versija.

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiamas kaip įtariamasis V. L. parodė kad jokio M. T. nepažįsta, nėra tokio nei matęs, nei su juo bendravęs visą savo gyvenimą, tačiau apklausiamas papildomai parodymus pakeitė ir parodė, kad M. yra matęs kokius tris kartus (2 t., b. l. 31-34; 42-45). Vis tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. L., iš pradžių parodęs, kad nukentėjusįjį kokius du kartus matęs dvare, kuriame gyvena, ir išvijęs jį iš to dvaro, to paties posėdžio metu parodymus pakeitė ir parodė, kad nukentėjusįjį mato pirmą kartą. Vis tik vėliau parodė, kad kodėl nukentėjusysis parodė, kad jį sužalojo, nežino, galimai kerštauja, kad neleido dvare gerti, kokius tris kartus iš to dvaro išvarė (2 t., b. l. 101-105).

8.2. Apklausiamas kaip įtariamasis V. L. parodė, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. tikriausiai dirbo pas K. (duomenys neskelbtini) rajone, visą rugsėjį K. tvarkė tvorą, tačiau apklausiamas papildomai parodė, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. ką veikė nepamena, bet pas K. ar A. nebuvo ir niekur tuo metu nedirbo, su niekuo nebendravo (2 t., b. l. 31-34; 42-45). O štai teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. buvo (duomenys neskelbtini) pas dėdę, kuriam prižiūri ūkį, kadangi dėdė yra senyvas žmogus, dėdės vardas yra A. (2 t., b. l. 101-105). Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo iškviesti ir kaip liudytoją apklausti dėdę, pas kurį 2024 m. rugsėjo 16 d. kasė bulves, tačiau dėdės vardą nurodo J. M..

8.3. Tokie prieštaringi nuteistojo parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis bando išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pasirinko gynybinę versiją, kurią pats vis keičia. Be to, pastebėtina, kad net jei nuteistasis ir buvo pas dėdę namuose, jo paties teigimu jis juose buvo iki 14 val., o įvykis kurio metu buvo sužalotas M. T., įvyko apie 15 val., todėl tai, kad nuteisasis galimai tą dieną buvo pas dėdę, nepaneigia fakto, jog jis turėjo laiko nuvykti į (duomenys neskelbtini) g. esantį parką ir ten sužaloti M. T..

9. Priešingai nenuosekliems nuteistojo parodymams, nukentėjusiojo M. T. parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs. Jis paaiškino, kad parke apsižodžiavo su nuteistuoju ir netrukus po to jam peiliu buvo įdurta į šlaunį. Pastebėtina, kad nukentėjusysis pripažino, kad nematė, jog jam dūrė tikrai V. L., tačiau atsižvelgiant į tai, kad kitų asmenų tuo metu parke nebuvo, darė išvadą, kad nukentėjo būtent nuo nuteistojo. Be to, nukentėjusysis parodė, kad atleido nuteistajam, civilinio ieškinio nereiškia ir nereikš. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, kad nukentėjusysis neturėjo tikslo be reikalo apkalbėti nuteistojo ir pasakoti žinomai neteisingas aplinkybes.

9.1. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis buvo vienas ant akmens, matė ir dviratį prie to paties akmens, kuriuo ir nuvažiavo, dviratis raudonos ir juodos spalvos, su užrašu, kurio neįsidėmėjo, priekiniu diskiniu stabdžiu (2 t., b. l. 101-105). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo R. T. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad kai dar nebuvo susipykę su V. L., su broliu eidavo ir su juo pasilabindavo, nes jis sėdėdavo parke prie akmens ir gerdavo (2 t., b. l. 119-123). Kaip matyti, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas mini akmenį, prie kurio sėdėdavo nuteistasis V. L., liudytojas R. T. parodė, kad toje vietoje jis (nuteistasis) vienintelis sėdėdavo, gerdavo alkoholį ir klausydavosi muzikos.

9.2. Pastebėtina, kad nors nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau jo duoti parodymai apie tai, kaip atrodė jį sužalojęs asmuo, atitiko V. L. išvaizdą, taip pat nukentėjusysis gana tiksliai apibūdino dviratį, kuriuo po įvykio nuvažiavo nuteistasis. M. T. minėtą dviratį atpažino ir iš fotonuotraukos, ir patvirtino jį matęs prie teismo, kai atvyko į teisiamąjį posėdį. Taip pat, nepaisant neblaivumo, nukentėjusysis nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes: atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad vyriškis (V. L.) jam sakė: „duok eurą. Sakau užsidirbk, turėsi tą eurą, dar pasiūlė į snukį, galvojo, kad, tai prieš jį šoka (ranka rodo į brolį)“ (1 t., b. l. 168-170). Šių parodymų nukentėjusysis nekeitė ir teisminio nagrinėjimo metu, nuosekliai nurodė, kad „pasiuntė“ nuteistąjį, kai šis paprašė pinigų bei tai, kad nuteistasis po to, kai dūrė M. T. peiliu į šlaunį, nebandė nukentėjusiojo apiplėšti, neieškojo pinigų ar piniginės nukentėjusiojo kišenėse (1 t., b. l. 45-48).

9.3. Nukentėjusiojo brolis R. T. tiek atvykusiems pareigūnams, tiek teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaip liudytojas nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis galimai sumaišė jį su broliu M. T., kadangi prieš įvykį V. L. grasino R. T. (2 t., b. l. 119-123). Tokius liudytojo paaiškinimus patvirtino ir nukentėjusysis M. T., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad dieną prieš jis (V. L.) puolė jo brolį tame pačiame parke užsivyniojęs pirštinę su grandine nuo benzininio pjūklo; jiedu su broliu yra labai panašūs (2 t., b. l. 101-105).

9.4. Taip pat nukentėjusysis M. T. 2025 m. balandžio 9 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuteistasis jam prieš kelias dienas skambino ir sakė, kad tampys nukentėjusįjį po teismus 2-3 metus, klausė, ką nukentėjusysis veiks per teismą. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad nuteistojo draugas (nustatyta, jog tai – A. B.) siūlė nukentėjusiajam 100 Eur tam, kad nukentėjusysis pakeistų parodymus ir nors nuteistasis neigė skambinęs nukentėjusiajam, teisiamojo posėdžio metu patikrinus nukentėjusiojo telefoną, buvo nustatyta, jog nuteistasis M. T. skambino 2025 m. kovo 31 d. (2 t., b. l. 101-105).

10. Šių aptartų įrodymų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiuoju M. T., liudytojais R. T., V. K. ir nesivadovauti jų parodymais, nėra teisinio pagrindo, nes jie papildo vienas kitą, yra logiški ir aiškūs, juos pagrindžia ir tyrimo metu surinkti duomenys ir įrodymai.

11. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde išreikšto prašymo iškviesti ir kaip liudytoją apklausti asmenį, pas kurį 20224 m. rugsėjo 16 d. tariamai nuteistasis kasė bulves, pritartina pirmosios instancijos padarytai išvadai, kad minėtą asmenį kviestis į posėdį ir apklausti netikslinga, kadangi jis įvykio nematė ir, kaip nurodė pats nuteistasis, pas tą asmenį jis buvo tik iki 14 val.

12. Įvertinusi tai kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistojo V. L. nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. L. kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis V. L., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas V. L. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo

13. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam V. L. paskirtos bausmės.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 ir kt.). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

15. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. L., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), V. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), administracine tvarka baustas, paskirtų baudų nemoka, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu V. L. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant mažesnį nei maksimalus bausmės dydis, numatytas straipsnio sankcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam V. L. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

18. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi V. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. lapkričio 26 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš V. L. valstybės naudai priteisti 100,00 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

20. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis V. L. yra darbingo amžiaus, į bylą duomenų apie jo itin sudėtingą finansinę būklę nepateikta, o išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą V. L. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš V. L. 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.

Teisėjai Martynas GalvičiusNerijus MasiulisAudrius Sadauskas