- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-15
- Bylos Nr.
- eA-706-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01651-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2018 m. balandžio 23 d. (laikytinas rašymo apsirikimu, kadangi sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 20 d.) sprendimą Nr. S-68-(7-40/2018) „Dėl R. B. 2017 m. lapkričio 20 d. skundo“, kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija, VMI) 2018 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. S-68-3; 2) perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad patikrinimo aktas surašytas remiantis vien prielaida, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą – prekybą naudotomis transporto priemonėmis. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo nepagrįstai vadovaujamasi Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kuri patvirtina, jog pareiškėjas iš JAV registruotos bendrovės Sea Auto Company laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. įsigijo 64 transporto priemones už 348822,39 JAV dolerių. Mokestinių ginčų komisija pripažįsta, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau šios aplinkybės nevertino bendrame ginčo kontekste. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis veikė tik kaip savo dėdės tarpininkas ir atkreipė dėmesį, kad JAV mokesčių administratoriaus Inspekcijai pateikta informacija apie pareiškėjo įsigytas transporto priemones iš JAV registruotos įmonės yra tik išvestinė ir nepagrįsta pirminiais dokumentais.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad be mokesčių administratoriaus pagalbos (kreipimosi į JAV administratorių) mokesčių mokėtojas neturi realių galimybių gauti mokestiniam tyrimui reikšmingų dokumentų, t. y. transporto eksporto iš JAV dokumentų, kurie įrodytų, jog visos su klientu siejamos transporto priemonės buvo eksportuotos į trečiąsias šalis, o jų siuntėjas buvo ne pareiškėjas. Tvirtino, kad gauti dokumentai įrodytų, jog pareiškėjas tik paėmė lėšas iš transporto priemonių pirkėjų ir jas vėliau kaip tarpininkas pervedė tikrajam transporto priemonių pardavėjui jo dėdės valdomai įmonei. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi ir priėjo prie išvados, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas neišsamiai, o patikrinimo aktas surašytas neteisingai.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra aišku, kodėl mokesčių administratorius nevertino A. P. duotų paaiškinimų, nors jie yra ypatingai svarbūs ir patvirtinantys pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas taip pat pateikė S. K. paaiškinimą, kurį pavyko gauti tik 2017 m. rugsėjo 4 d. Atsižvelgdamas į tai, kad S. K. paaiškinimas patvirtina, jog pareiškėjas grąžino skolą klientui, pareiškėjas sprendė, jog 5400 JAV dolerių suma negali būti laikoma pareiškėjo pajamomis ir apmokestinama GPM mokesčiu. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad mokestinį patikrinimą atlikęs pareigūnas pareiškėjo mokėtus mokesčius apskaičiavo tik 2017 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo aktu, t. y. praėjus beveik 6 metams nuo faktinio mokestinio patikrinimo dienos ir 8 metams nuo pirmo tikrinamo mokestinio periodo, priėjo prie išvados, kad buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, todėl mokestinio patikrinimo aktas negalėjo būti patvirtintas. Pareiškėjas, be kita ko, pažymėjo, jog patikrinimo akte yra neteisingai apskaičiuotas mokėtinas GPM dydis.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas be savo paaiškinimų nei patikrinimo metu, nei vėliau nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog jo gauti ir į sąskaitą įnešti grynieji pinigai įsigyti iš pagrįstų pajamų šaltinių, taip pat nepateikė paskolos S. K. suteikimo (grynųjų pinigų perdavimo) faktą patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas nurodė, kad į JAV mokesčių administratorių kreipėsi du kartus ir gavo atsakymus. Atsakovas pritarė Mokestinių ginčų komisijos išvadoms, kad remiantis JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija yra pagrindas spręsti apie pareiškėjo gautų (įneštų į savo banko sąskaitas) piniginių lėšų panaudojimą. Ginčo dalykas yra jo gautų ir į savo sąskaitą įneštų grynųjų pinigų įsigijimo šaltinių pagrįstumas. Kadangi mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė aplinkybių, jog gautos pajamos būtų priskirtos prie neapmokestinamųjų pajamų, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, tai Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai šias pajamas priskyrė pareiškėjo kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms ir atitinkamai apmokestino. Tuo pačiu pagrindu atmetė jo argumentus dėl iš JAV mokesčių administratoriaus gautos informacijos išsamumo.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų apie 2010 metais S. K. suteiktą paskolą (5400 JAV dolerių), kurią grąžino įnešdamas grynuosius pinigus į jo sąskaitą. Pareiškėjui tenka pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jis realiai perdavė (paskolino) pinigines lėšas (5400 JAV dolerių) fiziniam asmeniui S. K., tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-577. Taigi pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Inspekcija, atlikusi pareiškėjo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų. Dėl pareiškėjo teiginių, jog mokesčių administratorius jo atžvilgiu administravimo veiksmus (atliktas operatyvus patikrinimas, mokestinis tyrimas, mokestinis patikrinimas) vykdė 8 metus, atsakovas įvertino ir atleido pareiškėją nuo 50 procentų patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų delspinigių sumos.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies. Teismas atleido pareiškėją R. B. nuo VMI 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-3 ,,Dėl R. B. 2017 m. lapkričio 20 d. skundo“ sumažintų likusios 50 procentų dalies delspinigių mokėjimo, t. y. nuo 18616,75 Eur GPM delspinigių bei 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad byloje kilo mokestinis ginčas dėl pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu į savo sąskaitas banke grynaisiais pinigais įneštų 526 295 JAV dolerių ir fizinių asmenų tarptautiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervestų / įneštų į pareiškėjo banko sąskaitas 14439,47 JAV dolerių pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamomis ir jų apmokestinimo GPM pagrįstumo. Teismas vertino, ar pagrįstai mokesčių administratorius šias pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms ir jas apmokestino.
10. Teismas akcentavo, kad mokestinės prievolės atsiradimą lemia pajamų buvimas. Šiuo atveju pareiškėjas nedeklaravo pajamų. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė pinigų pervedimo / įnešimo į jo asmeninę sąskaitą faktą. Šis faktas pagrindžia išvadą, kad pareiškėjas gavo pajamas pajamų mokesčio taikymo prasme, todėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies mokesčio objektas buvo nustatytas mokestinio patikrinimo byloje surinkta medžiaga. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius tinkamai, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą, reglamentuotą Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio administravimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22–24 punktus. Atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo išvadas, todėl priėjo prie išvados, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo. Mokestinių ginčų komisijos byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte bei vėliau konstatuota mokesčių administratoriaus MGK sprendimuose. Tie įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje – visiškai pakankami pagrįsti išvadai dėl pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo, mokestinės prievolės dydžio nustatymo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai detaliai įvertinti ir išanalizuoti Mokestinių ginčų komisijos sprendime, o pareiškėjas teismui nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados ir paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.
12. Teismas vertino, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo gautos pajamos buvo apmokestintos, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratoriaus išvada, mokesčių bazę nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, yra pagrįsta. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neteisingai apskaičiuotas GPM. Mokesčių administratorius, taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą, nuo nustatytos mokesčių bazės apskaičiavo 59122,73 Eur GPM, 37233,50 Eur GPM delspinigius, 17737 Eur GPM baudą, 1 035,68 Eur PSD įmokas, 811 Eur PSD įmokų delspinigius, 311 Eur PSD įmokų baudą. Inspekcijos sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo 50 procentų patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių sumos.
13. Pareiškėjo skundo argumentai, jog mokesčių administratorius pripažino, jog jis vykdė individualią veiklą, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Tokių išvadų skundžiamuose sprendimuose nėra, o mokesčių administratoriaus išvados yra priešingos. Taigi, kaip nurodė teismas, ir pareiškėjo argumentai, kad apmokestinamų pajamų dydis turėjo būti apskaičiuotas nuo pajamų ir išlaidų skirtumo, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius informaciją, kuria grindžiami sprendimai, gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarties pagrindu, remiantis MAĮ 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Įrodymus mokesčių administratorius gavo įstatyme nustatyta tvarka ir abejoti jais nėra pagrindo. Pareiškėjui nepaneigus mokesčių administratoriaus surinktų duomenų objektyviais įrodymais, teismas priėjo prie išvados, jog ginčo piniginės lėšos pagrįstai apmokestintos GPM. Teismas vertino, kad JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija įrodo pareiškėjo gautų, įskaitant ir įneštų į savo banko sąskaitas, piniginių lėšų panaudojimą. Būtent pareiškėjas turėjo pagrįsti grynųjų pinigų įsigijimo šaltinius, tačiau tokių duomenų nepateikė. Nesant duomenų, kuriuos pagal įrodinėjimo naštą turėjo pateikti pareiškėjas, pagrįstai lėšos buvo priskirtos apmokestinamoms kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos pajamoms. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad minėtos pajamos būtų priskirtos prie neapmokestinamųjų pajamų.
15. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas operatyvaus patikrinimo metu nurodė, jog 2007–2011 metais jokių paskolų neteikė, dovanų negavo ir neteikė. Teismas vertino, kad pirminio paaiškinimo duomenys yra laikomi patikimesniais ir tai lėmė mokesčių administratorius išvadą, jog 2010 metais pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių S. K. paskolinti 5400 JAV dolerių, o į banko sąskaitą pastarojo įnešti grynieji pinigai nebuvo grąžinti kaip paskola. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad 5400 JAV doleriai yra pareiškėjo kitos iš S. K. gautos pajamos, kurių jis nedeklaravo.
16. Pareiškėjo skundo argumentus, kad mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, teismas laikė nepagrįstais ir pažymėjo, kad šie argumentai detaliai išanalizuoti MGK sprendime. Mokestinio ginčo byloje nustatyta, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-577, todėl pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009 metus. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo patikrinimą, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.
17. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad nėra duomenų, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas būtų vilkinamas. Tačiau nustatytos faktinės aplinkybės, ypač tai, kad paklausimas į JAV mokesčių administratorių buvo išsiųstas beveik po metų, sutikdamas iš esmės su pareiškėjo argumentais dėl ilgo delspinigių skaičiavimo laikotarpio ir dėl jų dydžio (37233,50 Eur GPM delspinigiai ir 811 PSD įmokų delspinigiai) neproporcingumo, t. y. jam apskaičiuota ir nurodyta sumokėti GPM suma (59122,73 Eur) ir PSD įmokų suma (1035,68 Eur), teismas pareiškėją atleido nuo likusios 50 procentų delspinigių sumos, t. y. nuo 18616,75 Eur GPM delspinigių ir 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių.
18. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija tinkamai įvertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus ir laikydamasis MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Mokestinių ginčų komisija detaliai įvertino ir išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus, kurie iš esmės atkartoti skunde teismui. Teismas nurodė, kad ginčijami sprendimai dėl pareiškėjo pajamų priskyrimo kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos pajamoms ir atitinkamai pareiškėjo apmokestinimo, laikytini pagrįstais. Be to, teismas nenustatė teisinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti tenkintas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas perduoti pareiškėjo prašymą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. atleido pareiškėją nuo likusios 50 procentų delspinigių sumos, t. y. nuo 18616,75 Eur GPM delspinigių ir 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių.
III
19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta atleisti pareiškėją nuo VMI 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-3 ,,Dėl R. B. 2017 m. lapkričio 20 d. skundo“ sumažintų 50 procentų dalies delspinigių atleidimo, t. y. nuo 18 616,75 Eur GPM bei 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių palikti nepakeistą, o kitą dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo liudytoju byloje apklausti K. K.
20. Pareiškėjas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, iš esmės pritarė Mokestinių ginčų komisijos sprendime surašytiems motyvams ir konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už į pareiškėjo sąskaitas įneštas lėšas būtų sumokėti mokesčiai, taip pat, kad pareiškėjo iš trečiųjų asmenų paimtos ir į pareiškėjo sąskaitą įneštos lėšos pareiškėjui nepriklausė, t. y. neįrodė, jog lėšos priklausė kitiems asmenims. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Mokestinių ginčų komisijos sprendime ir atsakovo surašytame patikrinimo akte yra nurodyta, jog į pareiškėjo sąskaitas įneštos lėšos yra pripažintinos pareiškėjo pajamomis, nes pareiškėjas negali nurodyti asmenų, iš kurių gavo minėtas lėšas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pažymi, kad po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, gavo kontaktus vieno iš asmenų, kuris pirko panaudotas transporto priemones iš pareiškėjo dėdės Z. V. ir iš jo valdomos JAV registruotos įmonės Sea Auto Company, o Z. V. ir įmonei Sea Auto Company priklausančias lėšas perduodavo pareiškėjui kaip tarpininkui. Pareiškėjas mano, kad būtina apklausti K. K., nes be šio asmens liudijimo pareiškėjas šiuo metu neturi rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti jo poziciją mokestinio ginčo byloje.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tik pritarė Mokestinių ginčų komisijos išvadoms, todėl tai leidžia spręsti, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas formaliai, nesiekiant ištirti nustatytų tikrųjų ginčo faktinių aplinkybių. Nors teismas nurodė, kad S. K. į bylą pateiktas paaiškinimas nesudaro pagrindo teigti, jog 5400 JAV dolerių jam buvo paskolinti, kadangi į bylą nėra pateikta lėšų perdavimą patvirtinančių dokumentų, tačiau su tokia teismo išvada pareiškėjas nesutinka, nes pats faktas, kad S. K. patvirtina, jog jam lėšos buvo paskolintos, pats savaime patvirtina ir lėšų perdavimo faktą.
Atsiliepimas
22. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.
23. Atsakovas nurodo, jog mokesčių administratorius į JAV mokesčių administratorių kreipėsi du kartus. Siuntė paklausimą JAV mokesčių administratoriui 2016 m. sausio 6 d. (2014 m. lapkričio 26 d. rašto Nr. (13.1-04-5)-K-9860) ir 2012-04-18 rašto Nr. (13.1-04.5)-K3864. Taip pat atsakovas 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr.25/3-2-3-10336 gavo informaciją iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Pinigų plovimo prevencijos skyriaus apie atliktą pareiškėjo finansinės veiklos analizę. Minėtu raštu buvo informuota, kad pareiškėjas reguliariai į sąskaitą AB SEB banke įneša dideles grynųjų pinigų sumas (JAV dolerių) ir perveda JAV registruotoms įmonėms, kurios prekiauja naudotais automobiliais. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis negali pateikti Z. V. rašytinio paaiškinimo dėl asmeninių konfliktinių santykių, negali būti laikoma objektyvia aplinkybe. Įvertinus, kad mokestinis patikrinimas truko 8 metus, pareiškėjas per tokį ilgą laiką galėjo surinkti ir pateikti įrodymus, kuriais jis siekė grįsti savo poziciją. A. P. paaiškinimai buvo įvertinti visos bylos surinktų įrodymų kontekste ir savaime negali paneigti JAV mokesčių administratorius pateiktų duomenų.
24. Atsakovo vertinimu, naujų dokumentų ir naujų prašymų (iškviesti liudyti Kazachstano Respublikos pilietį K. K.) pateikimams ginčą nagrinėjant apeliacine tvarka yra taikomi tam tikri įstatymo ribojimai. Pareiškėjo atžvilgiu kontrolės veiksmai buvo atliekami nuo 2011 m., todėl visų kontrolės ir ginčų etapų metu mokesčių mokėtojas galėjo pasinaudoti šia galimybe ir pateikti minėto asmens paaiškinimus, dokumentus ir kitą aktualią informaciją. Atsakovas akcentuoja, jog apie siekį surasti minėtą Kazachstano Respublikos pilietį K. K. nėra užsiminta nei viename pareiškėjo pateiktame dokumente (pastabose, skunde atsakovui, skunde Mokestinių ginčų komisijai ar pirmosios instancijos teismui), todėl tokio prašymo pateikimas apeliaciniame teisme neturi būti tenkinamas.
25. Pareiškėjui pavedimas tikrinti buvo išrašytas 2014 m. gruodžio 18 d., kas suteikė mokesčių administratoriui patikrinti mokesčio mokėtojo 2009–2011 m. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pagrįstumą. Atsakovas taip pat pažymi, jog mokesčių mokėtojui mokesčiai nebuvo apskaičiuoti dėl vykdytos individualios veiklos. Mokesčių administratorius pagal turimus Lietuvos Respublikos muitinės duomenis bei pagal gautą informaciją iš JAV mokesčių administratoriaus nenustatė, jog pareiškėjas iš Sea Auto Company įsigytas transporto priemones būtų pardavęs JAV ar importavęs į Lietuvos Respubliką, t. y. nenustatė, kad pareiškėjas būtų gavęs individualios veiklos pajamų. Be to, pats pareiškėjas tiek atsakovui, tiek ir Mokestinių ginčų komisijai skunde bei Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu akcentavo, jog individualios veiklos nevykdė ir pajamų iš veiklos negavo, transporto priemonių iš Sea Auto Company nepirko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, liudytoju byloje apklausti Kazachstano Respublikos pilietį K. K., teismo posėdį atidėti. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad po bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme, jam pavyko gauti kontaktus asmens, kuris pirko naudotas transporto priemones iš pareiškėjo dėdės Z. V. ir iš jo valdomos JAV registruotos įmonės Sea Auto Company, o Z. V. ir įmonei Sea Auto Company priklausančias lėšas perduodavo pareiškėjui kaip tarpininkui.
27. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalis nustato, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
28. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
29. Pareiškėjo prašyme apklausti liudytoją nurodyta aplinkybė, jog tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme jis gavo liudytojo kontaktus, nepripažintina pagrįsta priežastimi apeliacinės instancijos teisme tirti naujus įrodymus. Atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo trukmę (mokestinis patikrinimas buvo atliekamas nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d.), ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka bei pirmosios instancijos teisme trukmę, pareiškėjas turėjo galimybę prašyti apklausti minėtą liudytoją tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sukliudžiusių jam duomenis apie liudytoją gauti anksčiau.
30. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.
31. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, bei apeliaciniame skunde išsamiai nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių pinigų gavimu iš trečiųjų asmenų. Taigi nei iš aplinkybių, nurodytų minėtuose pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, nei iš prašymo apklausti liudytoją turinio nėra aišku kokias konkrečias, aiškiai apibrėžtas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias pareiškėjo reikalavimus, gali patvirtinti minėtas liudytojas. Be to, prašyme dėl liudytojo apklausos, nenurodyta nei liudytojo gyvenamoji vieta, nei jo darbo vieta. Todėl pareiškėjo prašymas apklausti liudytoją netenkinamas.
32. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
33. Pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuoja būtinumu apklausti liudytoją. Tačiau, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl liudytojo apklausimo, nėra būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei bylos nagrinėjimą atidėti. Dėl to apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
34. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. į savo sąskaitas banke grynaisiais pinigais įmokėtų 526 295 JAV dolerių ir fizinių asmenų tarptautiniais pavedimais pervestų bei įneštų grynaisiais, pinigais į pareiškėjo banko sąskaitas 14 439,47 JAV dolerių pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamomis bei jų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu pagrįstumo.
35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
36. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos., todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
37. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
38. Pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas (GPMĮ 3 straipsnis). Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 straipsnio 1 dalis). GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
39. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina šios nutarties 33 punkte nurodytų piniginių sumų įmokėjimą į pareiškėjo sąskaitas banke, t. y. šių duomenų pakanka tvirtinimui, jog pareiškėjas gavo pajamas GPMĮ prasme, jeigu nėra kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog minėtos pinigų sumos nėra gyventojo pajamos, esančios pajamų mokesčio objektu.
40. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
41. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019).
42. Pareiškėjas teigia, jog minėtos pinigų sumos priklausė tretiesiems asmenims ir jos buvo skirtos automobilių pirkimui, o pareiškėjas, veikdamas kaip tarpininkas, pervedė šias pinigų sumas tiesiogiai tikrajam transporto priemonių pardavėjui (jo dėdes Z. V. valdomai JAV įmonei Sea Auto Company). Įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įtvirtinto MAĮ 67 straipsnyje, kontekste, nagrinėjamu atveju, būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog į jo banko sąskaitas įmokėtos pinigų sumos nėra gyventojo pajamos, t. y. pareiškėjas, o ne mokesčių administratorius, privalo pagrįsti, kad nurodytas pinigų sumas iš trečiųjų asmenų gavo veikdamas kaip tarpininkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio paaiškinimai dėl piniginių sumų, pervestų į JAV, gavimo aplinkybių, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl minėtų piniginių sumų pripažinimo pareiškėjo pajamomis ir jų apmokestinimo GPM.
43. Pareiškėjas neigia, jog jis JAV aukcionuose pirko automobilius, todėl duomenys, gauti iš JAV mokesčių administratoriaus, susiję su automobilių pirkimu aukcionuose, nėra reikšmingi vertinant pareiškėjo paaiškinimus, kuriuose jis tvirtina, jog mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotos GPM ir PSD įmokų sumos yra neteisingos. Pažymėtina, kad informacijoje, kurią mokestinio patikrinimo metu pateikė JAV mokesčių administratorius, nėra jokių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių tai, jog pareiškėjas, pervesdamas pinigines lėšas į JAV, veikė kaip Z. V. ar įmonės Sea Auto Company tarpininkas.
44. Mokesčių administratorius papildomas GPM ir PSD įmokų sumas apskaičiavo ne dėl to, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, o vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl individualios veiklos, nes jos nėra reikšmingos nagrinėjamam mokestiniam ginčui.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, dėl 5 400 JAV dolerių, kuriuos į pareiškėjo sąskaitą įmokėjo S. K., bei dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai motyvavo dėl ko minėta pinigų suma pripažintina pareiškėjo gautomis pajamomis, taip pat dėl ko, apskaičiuojant GPM ir PSD įmokų sumas, nebuvo pažeisti MAĮ 68 straipsnyje numatyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, todėl detaliai nevertina minėtų aplinkybių, nurodytų pareiškėjo apeliaciniame skunde.
46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog mokesčių administratorius pagrindė savo išvadas dėl ginčo piniginių sumų pripažinimo pareiškėjo gautomis GPM apmokestinamosiomis pajamomis, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių administratoriaus įrodinėjimo pareigą. Pareiškėjo pateikti įrodymai nepaneigia minėtų mokesčių administratoriaus išvadų, todėl pripažintina, jog ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui pagrįstai buvo nustatyta mokestinė prievolė.
47. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų, nustatė bylai reikšmingas ir jas visapusiškai bei objektyviai ištyrė, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.