Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. B. skunde teismo prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2018 m. balandžio 23 d. (laikytinas rašymo apsirikimu, kadangi sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 20 d.) sprendimą Nr. S-68-(7-40/2018) „Dėl R. B. 2017-11-20 skundo“, kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. S-68-3, bei perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad mokestinis patikrinimas yra neobjektyvus ir neišsamus, remtasi tik išvestiniais įrodymais. Patikrinimo aktas yra surašytas remiantis vien prielaida, kad pareiškėjas, neva, vykdė individualią veiklą – prekybą naudotomis transporto priemonėmis, bet neatlikus išsamaus mokestinio patikrinimo ir nesurinkus visų mokestiniam patikrinimui reikšmingų dokumentų, remdamasis Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kuri neva patvirtina, kad pareiškėjas iš JAV registruotos bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 metų įsigijo 64 transporto priemones už 348 822,39 USD. Komisija neįvertino, kad ginčo teisiniuose santykiuose pareiškėjas veikė tik kaip savo dėdės tarpininkas, teikė paslaugas savo giminaičiui jo prašymu, jokios naudos ar atlygio iš kompanijų negavo. Inspekcijos informacija apie įsigytas transporto priemones iš JAV registruotos kompanijos yra išvestinė ir nepagrįsta jokiais pirminiais dokumentais.

Pareiškėjas nurodo, kad duomenų iš Bendrovės negali gauti. Mokesčių administratorius į JAV mokesčių administratorių nesikreipė dėl transporto eksporto iš JAV dokumentų, kurie įrodytų, jog visos su pareiškėju siejamos transporto priemonės buvo eksportuotos į trečias šalis, o jų siuntėjas buvo ne pareiškėjas ir tai įrodytų, jog transporto priemones pirko ne pareiškėjas, o dėdės vadovaujama Bendrovė. Išreikalavus iš Bendrovės dokumentus būtų galimybė identifikuoti transporto priemonių pirkėjus ir tai patvirtintų, kad pareiškėjas pinigus paėmė Bendrovės naudai. A. P. davė paaiškinimus, kurie prieštarauja JAV mokesčių administratoriaus perduotai informacijai. Mokesčių administratorius nevertino šių paaiškinimų. Nurodo, kad bando gauto tiesioginį Z. V. paaiškinimą, tačiau dėl konfliktiškų santykių jų negali gauti.

Nesutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu dėl 5 400 USD sumos, kuri, pareiškėjo teigimu, negali būti laikoma jo pajamomis ir apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM).

Teigia, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, kadangi mokesčius mokesčių administratorius apskaičiavo tik 2017 m. rugpjūčio 10 d.

Pažymi, kad jei teismas vertintų, jog išvada dėl vykdytos individualios veiklos yra pagrįsta, tai, pasak pareiškėjo, neteisingai apskaičiuotas GPM dydis, kadangi mokesčiai turi būti apskaičiuoti nuo gautų pajamų ir išlaidų skirtumo, o ne nuo visos į sąskaitas įneštų lėšų sumos.

Nurodo, kad pareiškėjas nebuvo tiesioginis lėšų gavėjas, todėl ir negalėjo išrašyti jokių lėšų gavimą patvirtinančių dokumentų, o tai, kad jis paėmė pinigus, kuriuos pervedė dėdei, neatrodė rizikingas veiksmas. Pažymi, kad ir jo jaunas amžius bei patirties finansų srityje trūkumas sąlygojo pasitikėjimą dėde.

Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vien išvestinio dokumento, t. y. pateiktos lentelės, pagrindu negali būti patvirtinta jame užfiksuota informacija. Neaišku, kas minėtą lentelę sudarė, ji net nėra pasirašyta. Nurodo, kad šios aplinkybės turi būti nustatytos, perdavus ginčą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui.

Atsakovė Inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais ginčijo Inspekcijos sprendimą, grindžia skundą teismui. Nurodė, kad vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, nustatyti gyventojo naudai atlikti pinigų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM, tik, jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra pajamos. Pareiškėjas be savo paties paaiškinimų nei patikrinimo metu, nei vėliau nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog jo gauti ir į sąskaitą įnešti grynieji pinigai įsigyti iš pagrįstų pajamų šaltinių, taip pat nepateikė paskolos S. K. suteikimo (grynųjų pinigų perdavimo) faktą patvirtinančių objektyvių įrodymų. t. y. dėdės prašymu Lietuvoje surinktus pinigus iš rusakalbių asmenų (automobilių pirkėjų) pervesdavo savo dėdės kompanijoms JAV už minėtų asmenų įsigyjamus automobilius, tačiau jokių šias aplinkybes dėl atstovavimo ar dėdės prašymu tarpininkavimo patvirtinančių objektyvių įrodymų nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė. Pažymi, kad pagal JAV mokesčių administratoriaus pateiktus Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) paaiškinimus nustatyta, jog pareiškėjas bendrovėmis pasinaudojo kaip garantu, buvo vienas iš Bendrovės klientų ir pats iš pastarosios pirko transporto priemones.

JAV mokesčių administratorius informavo, kad negali nustatyti, ar pareiškėjas gavo šiuos pinigus, iš ko nors kito, prieš juos persiųsdamas Bendrovei ir įmonei (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas nėra nei JAV rezidentas, nei mokesčių mokėtojas. Bendrovė paaiškinime nurodė, kad 2010 metais ir 2011 metais iš pareiškėjo gautus pinigus panaudojo automobiliams pirkti internetiniame aukcione. Nurodė, kad Bendrovė inicijuoja automobilių pirkimą – pardavimą, o (duomenys neskelbtini) rūpinasi gabenimu ir pristatymu galutiniam klientui. Pažymi, kad pagal gautą JAV mokesčių administratoriaus informaciją pareiškėjas JAV aukcione įsigijo 64 transporto priemones už 348 822,39 JAV dolerius, tačiau pagal turimus Lietuvos Respublikos muitinės duomenis bei pagal gautą informaciją iš JAV mokesčių administratoriaus nenustatyta, jog pareiškėjas iš Bendrovės įsigytas transporto priemones būtų pardavęs JAV ar importavęs į Lietuvos Respubliką.

Nurodo, kad į JAV mokesčių administratorių atsakovė kreipėsi du kartus ir gavo atsakymus. Atsakovė pritarė Komisijos išvadoms, kad remiantis JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija, yra pagrindas spręsti apie pareiškėjo gautų (įneštų į savo banko sąskaitas) piniginių lėšų panaudojimą. Ginčo dalykas yra jo gautų ir į savo sąskaitą įneštų grynųjų pinigų įsigijimo šaltinių pagrįstumas. Kadangi mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė aplinkybių, jog gautos pajamos būtų priskirtos prie neapmokestinamųjų pajamų, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, tai Komisija konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai šias pajamas priskyrė pareiškėjo kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms ir atitinkamai apmokestino. Tuo pačiu pagrindu atmetė jo argumentus dėl iš JAV mokesčių administratoriaus gautos informacijos išsamumo.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie 2010 metais S. K. suteiktą paskolą (5 400 JAV dolerius), kurią pastarasis asmuo, neva, grąžino, įnešdamas grynuosius pinigus į jo sąskaitą. Pažymi, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jis realiai perdavė (paskolino) pinigines lėšas (5 400 JAV dolerius) fiziniam asmeniui S. K., tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

Akcentuoja, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-577. Taigi pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Inspekcija, atlikusi pareiškėjo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų. Dėl pareiškėjo teiginių, jog mokesčių administratorius jo atžvilgiu administravimo veiksmus (atliktas operatyvus patikrinimas, mokestinis tyrimas, mokestinis patikrinimas) vykdė 8 metus, atsakovas įvertino ir atleido pareiškėją nuo 50 procentų patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų delspinigių sumos.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovė neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl piniginių lėšų priskyrimo pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms bei apmokestino teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis Komisijos byloje pateikta medžiaga nustatyta, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – Kauno AVMI) 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-402 „Dėl 2017-08-10 patikrinimo akto Nr. FR0680-361 (toliau – Patikrinimo aktas) tvirtinimo“ patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėjas pateikė skundą Inspekcijai, kuri ginčijamo sprendimo pirma dalimi patvirtino Kauno AVMI 2017 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-402 „Dėl 2017-08-10 patikrinimo akto Nr. FR0680-361 tvirtinimo“ nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 59122,73 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), 37 233,50 Eur GPM delspinigius, 17 737 Eur GPM baudą, (30 proc. mokesčio dydžio), 1 035,68 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos), 811 Eur PSD įmokų delspinigius, 311 Eur PSD įmokų baudą (30 proc. įmokų dydžio). Šio sprendimo antra atleido pareiškėją nuo 18 616,75 Eur GPM delspinigių ir nuo 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių (50 proc. patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių sumos).

Pareiškėjas pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, b. l. 1–3), kuri ginčijamu Sprendimu patvirtino Inspekcijos Sprendimą. (Komisijos byla, b. l. 265–278). Komisija pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, kad pagrįstai pareiškėjui buvo skirta 30 procentų dydžio bauda. Konstatavo, kad dėl per ilgo mokestinio patikrinimo atlikimo mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo 50 proc. patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių sumos. Komisijos vertinimu, Inspekcija, priešingai, nei skunde tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti nėra jokio pagrindo, t. y. Inspekcija įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Komisijos vertinimu, skundžiamas sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pagal MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas nesusiklostė tokia situacija, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu Komisija negalėtų priimti sprendimo iš esmės, todėl pareiškėjo prašymas pagal dėl jo skundo perdavimo mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo buvo atmestas.

Taigi, šioje byloje kilo mokestinis ginčas dėl pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu į savo sąskaitas banke grynaisiais pinigais įneštų 526 295 JAV dolerių ir fizinių asmenų tarptautiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervestų / įneštų į pareiškėjo banko sąskaitas 14 439,47 JAV dolerių pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamomis ir jų apmokestinimo GPM pagrįstumo. Vertintina, ar pagrįstai mokesčių administratorius šias pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms ir jas apmokestino. Taigi, vertinamas mokesčių administratoriaus bei Komisijos priimtų sprendimų teisėtumas.

Pagal GPMĮ 3 straipsnį, pajamų mokesčio subjektas yra pajamas gavęs gyventojas (GPMĮ 3 straipsnis), o pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurios pagal GPMĮ 8 straipsnį, pripažįstamos jų gavimo momentu, kai pajamos bet kokia forma faktiškai yra gaunamos arba kai bet kokia forma jos yra išmokamos.

Akcentuotina, kad mokestinės prievolės atsiradimą lemia pajamų buvimas. Šiuo atveju pareiškėjas nedeklaravo pajamų. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė pinigų pervedimo / įnešimo į jo asmeninę sąskaitą faktą. Šis faktas pagrindžia išvadą, kad pareiškėjas gavo pajamas pajamų mokesčio taikymo prasme. Taigi, GPMĮ 5 straipsnio 1 dalies mokesčio objektas buvo nustatytas mokestinio patikrinimo byloje surinkta medžiaga.

Be to, patikrinimo metu (Komisijos byla, b. l. 67, 68, 69–74) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas S. K. grynaisiais pinigais 2010 m. lapkričio 12 d. įnešė 5 400 JAV dolerius, G. A. tarptautiniu banko pavedimu 2010 m. rugsėjo 8 d. pervedė 2 700 svarus sterlingų (4 039,74 JAV dolerius), A. M. banko pavedimu 2011 m. sausio 5 d. pervedė 5 000 JAV dolerių. Pats pareiškėjas į asmenines banko sąskaitas, esančias AB SEB banke ir AB Ūkio banke, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. grynaisiais pinigais įnešė iš viso 526 295 JAV dolerius. Nustatyta, kad šias sumas pareiškėjas pervedė JAV įmonei (duomenys neskelbtini), Bendrovei ir Z. V.. Be to, mokestinio patikrinimo metu buvo gauta ir įvertinta JAV mokesčių administratoriaus informacija, kurią įvertinęs mokesčių administratorius, bei pareiškėjo JAV aukcionuose įsigytas 64 transporto priemones (Komisijos byla, b. l. 60–61), konstatavo, kad ginčo atveju nenustatyta aplinkybių, jog pareiškėjo gautos visos anksčiau minėtos pajamos, nesant duomenų, kad šios pajamos galėtų būti priskirtos prie neapmokestinamųjų pajamų, buvo pripažintos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis, ne individualios veiklos GPM apmokestinamosiomis pajamomis.

Mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. lėšų banko sąskaitose metodą.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru, t. y. Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, kurių 6.3 papunktyje nustatytas galimas taikyti lėšų bankų sąskaitose metodas. Šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose (Taisyklių 22 punktas). Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad vertindamas šiuo metodu, mokesčių administratorius turi įvertinti lėšų pervedimus iš vienos mokesčių mokėtojo sąskaitos į kitą (pvz., lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos pervedamos į atsiskaitomąją valiutinę sąskaitą), išlaidas grynaisiais pinigais, išmokas iš sąskaitų, žinomus mokesčių mokėtojo pajamų šaltinius. Atliktų skaičiavimų pagrindu mokesčių administratorius apskaičiuoja mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą (Taisyklių 24 punktas).

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius tinkamai, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą, reglamentuotą Taisyklių 22–24 punktuose. Taigi, atsakovė, nustatydama bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

Šiuo atveju būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga onus probandi yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 straipsnis; pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės išvadas, tai įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovės nustatytų aplinkybių apie nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo. Komisijos byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte bei vėliau konstatuota mokesčių administratoriaus, Komisijos sprendimuose. Tie įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje – visiškai pakankami padaryti išvadai dėl pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo, mokestinės prievolės dydžio nustatymo. Pareiškėjo skundo argumentai detaliai įvertinti ir išanalizuoti Komisijos sprendime. Jis teismui nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados ir paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

Byloje duomenų, kad pareiškėjo gautos pajamos buvo apmokestintos, nėra. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvada mokesčių bazę nustatyti, taikant MAĮ 70 straipsnį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, yra pagrįsta.

Pareiškėjas teigė, kad neteisingai apskaičiuotas GPM. Teismas su pareiškėjo vertinimu nesutinka.

Mokesčių administratorius, taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą, nuo nustatytos mokesčių bazės apskaičiavo 59 122,73 Eur GPM, 37 233,50 Eur GPM delspinigius, 17 737 Eur GPM baudą, 1 035,68 Eur PSD įmokas, 811 Eur PSD įmokų delspinigius, 311 Eur PSD įmokų baudą. Kaip minėta, Inspekcijos sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo 50 procentų patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių sumos.

Šiuo atveju pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius pripažino, jog jis vykdė individualią veiklą, yra nepagrįsti. Tokių išvadų skundžiamuose sprendimuose nėra. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus išvados yra priešingos. Taigi, ir pareiškėjo argumentai, kad apmokestinamų pajamų dydis turėjo būti apskaičiuotas nuo pajamų ir išlaidų skirtumo yra nepagrįsti.

Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis veikė Lietuvoje kaip savo dėdės Z. V. kompanijų įgaliotas atstovas, jo kompanijų tarpininkas, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas dėl atstovavimo JAV registruotoms bendrovėms ar dėdės prašymu tarpininkavimo fakto patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis negali pateikti Z. V. rašytinio paaiškinimo dėl asmeninių konfliktinių santykių, negali būti laikoma objektyvia aplinkybe šiuos pareiškėjo teiginius pripažinti pagrįstais. Įvertinus, kad mokestinis patikrinimas truko 8 metus, pareiškėjas per tokį ilgą laiką tikrai galėjo surinkti ir pateikti įrodymus, kuriais jis siekė grįsti savo poziciją. A. P. paaiškinimai buvo įvertinti visos bylos surinktų įrodymų kontekste ir savaime jie negali paneigti JAV mokesčių administratorius pateiktų duomenų.

Akcentuotina, kad mokesčių administratorius, remdamasis JAV mokesčių administratoriaus pateiktus Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) paaiškinimais, nustatė, jog pareiškėjas bendrovėmis pasinaudojo kaip garantu, buvo vienas iš Bendrovės klientų ir pats iš Bendrovės pirko transporto priemones. JAV mokesčių administratorius informavo, kad negali nustatyti, ar pareiškėjas gavo šiuos pinigus, iš ko nors kito, prieš juos persiųsdamas Bendrovei ir įmonei (duomenys neskelbtini), nes R. B. nėra nei JAV rezidentas, nei mokesčių mokėtojas. Bendrovė paaiškinime nurodė, kad 2010 metais ir 2011 metais iš pareiškėjo gautus pinigus panaudojo automobiliams pirkti internetiniame aukcione. Remiantis gauta JAV mokesčių administratoriaus informacija, pareiškėjas JAV aukcione įsigijo 64 transporto priemones už 348 822,39 JAV dolerius (Komisijos byla, b. l. 60–61), tačiau mokesčių administratoriaus patikrintais Lietuvos Respublikos muitinės duomenimis bei remiantis informacija iš JAV mokesčių administratoriaus mokesčių, Inspekcija nenustatė, jog pareiškėjas iš Bendrovės įsigytas transporto priemones būtų pardavęs JAV ar importavęs į Lietuvos Respubliką. Tai oficialūs duomenys, kurių pareiškėjas nepaneigė.

Mokesčių administratorius informaciją, kuria grindžiami sprendimai gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarties pagrindu, remiantis MAĮ 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Taigi, įrodymus mokesčių administratorius gavo įstatyme nustatyta tvarka ir abejoti jais nėra pagrindo. Pareiškėjui nepaneigus mokesčių administratoriaus surinktų duomenų objektyviais įrodymais, darytina išvada, jog ginčo piniginės lėšos pagrįstai apmokestintos GPM. Teismo vertinimu, JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija pagrindžia pareiškėjo gautų, įskaitant ir įneštų į savo banko sąskaitas, piniginių lėšų panaudojimą. Būtent pareiškėjas turėjo pagrįsti grynųjų pinigų įsigijimo šaltinius, tačiau tokių duomenų nepateikė. Taigi, nesant duomenų, kuriuos pagal įrodinėjimo naštą turėjo pateikti pareiškėjas, pagrįstai lėšos buvo priskirtos apmokestinamoms kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos pajamoms. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad minėtos pajamos būtų priskirtos prie neapmokestinamųjų pajamų.

Taigi nustatyti gyventojo naudai atlikti pinigų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM, jeigu nustatoma, jog tai nėra pajamos. Pareiškėjas atsakovės išvadų, kurioms pritarė Komisija, leistinais įrodymais nepaneigė. Vien pareiškėjo argumentai mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių nepaneigia. Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (pvz. LVAT 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602- 27/2013). Ginčo nėra, kad pareiškėjas pajamų nedeklaravo.

Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo išvada dėl S. K. suteiktos paskolos (5 400 JAV dolerių) apmokestinimo. Jo teigimu, jis lėšas paskolino pastarajam, kuris pareiškėjui grąžino. Nagrinėjamu atveju tai tik pareiškėjo teiginiai.

S. K. 2017 m. rugsėjo 4 d. paaiškinime (Komisijos byla, b. l. 247) nurodyta, kad, įnešdamas į pareiškėjo sąskaitą 5 400 JAV dolerius, grąžino iš pareiškėjo grynaisiais pinigais pasiskolintą tokią pačią sumą. Duomenų apie grynųjų pinigų perdavimo faktą nėra. Taigi pareiškėjas savo poziciją dėl paskolos suteikimo S. K. iš esmės grindžia tik pastarojo 2017 m. rugsėjo 4 d. paaiškinimu. Pareiškėjas turėjo realiai įrodyti, kad jis perdavė (paskolino) pinigines lėšas (5 400 JAV dolerius) minėtam asmeniui, tačiau tokių įrodymų, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė.

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas operatyvaus patikrinimo metu nurodė, kad 2007–2011 metais jokių paskolų niekam neteikė, dovanų negavęs ir neteikęs. Teismo vertinimu, pirminio paaiškinimo duomenys yra laikomi patikimesniais ir tai lėmė mokesčių administratorius išvadą, kad 2010 metais pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių S. K. paskolinti 5 400 JAV dolerių, o į banko sąskaitą pastarojo įnešti grynieji pinigai nebuvo grąžinti kaip paskola. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad 5 400 JAV doleriai yra pareiškėjo kitos iš S. K. gautos pajamos, kurių jis nedeklaravo. Komisija šias aplinkybes detaliai įvertino.

Pareiškėjas jokių argumentų dėl G. A. ir A. M. lėšų pervedimo nepateikė.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia (LVAT 2015 m. vasario 10 d. administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015). Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2017 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

Teismo vertinimu tiek Inspekcija, tiek ir Komisija sprendimuose pagrindė taikytos baudos dydžio pagrįstumą ir pareiškėjas jokių naujų argumentų nenurodė.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį laikytini nepagrįstai. Šie argumentai detaliai išanalizuoti Komisijos sprendime. Tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Mokestinio ginčo byloje nustatyta, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-577 (Komisijos byla, b. l. 209), todėl remiantis minėtomis MAĮ nuostatomis pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009 metus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo patikrinimą nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius 8 metus vykdė pareiškėjo patikrinimo veiksmus įvertinta Inspekcijos sprendime, kuriam pritarė ir Komisija, t. y. dėl per ilgo mokestinio patikrinimo atlikimo mokesčių administratorius pareiškėją atleido nuo 50 procentų patikrinimo metu apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių sumos. Pareiškėjas šiuo aspektu skunde nenurodė jokių kitų argumentų.

Pareiškėjas taip pat nesutiko ir su apskaičiuotais delspinigiais.

Remiantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje).

MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

Taigi įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, jog mokesčių administratorius, nustatęs teisės normų pažeidimus, privalo mokesčių mokėtojui skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo kitos dienos, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas, iki patikrinimo akto surašymo dienos.

Byloje, pareiškėjas turėjo pareigą iki 2010 m. gegužės 2 d. deklaruoti už praėjusį mokestinį laikotarpį (2009 m.) gautas pajamas, iki 2011 m. gegužės 2 d. deklaruoti už praėjusį mokestinį laikotarpį (2010 m.) ir deklaruoti iki 2012 m. gegužės 2 d. už praėjusį mokestinį laikotarpį gautas pajamas už jas apskaičiuoti ir sumokėti GPM, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl Inspekcija nuo kitos dienos, kai GPM turėjo būti sumokėtas iki patikrinimo akto surašymo dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) apskaičiavo GPM delspinigių sumą. Pareiškėjas iki 2010 m. gegužės 3 d. turėjo pareigą sumokėti PSD įmokas už 2009 metus, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl Inspekcija nuo kitos dienos, kai PSD įmokos turėjo būti sumokėtos iki patikrinimo akto surašymo dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) apskaičiavo PSD įmokų delspinigių sumą.

Įstatymo leidėjas, įtvirtindamas įstatymines nuostatas dėl sankcijų taikymo mokesčių mokėtojui už mokesčių prievolių nevykdymą, taip pat numatė pagrindus bei sąlygas, kuriems esant, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių, baudų ir palūkanų. Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis.

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių/palūkanų ar jų dalies, jeigu: 1) (neteko galios nuo 2007 m. liepos 19 d.); 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 dalies 3 punktą.

Taigi, pareiškėjui mokėtina GPM suma apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus. LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių (baudų) klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo už įstatymų pažeidimus (pvz., 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinė byloje Nr. A-575-2144/2011). Be to, ir Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemones turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir paskirtų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (pvz. 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrinamus mokesčių mokėtojus, tikrinimo mastą ir laiką (MAĮ 114 straipsnis), mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukme nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį (MAĮ 119 straipsnio 6 dalis). Mokestinis patikrinimas inicijuotas pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimą tikrinti, pranešimas apie mokestinį patikrinimą Mokestinis patikrinimas buvo stabdomas ir pratęsiamas: pavedimas tikrinti 2015 m. sausio 16 d. sustabdytas iki bus gauta reikiama informacija (dėl negauto atsakymo į siųstą paklausimą JAV mokesčių administratoriui) mokestinis patikrinimas pratęstas nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 4 d., sustabdytas nuo 2017 m. liepos 4 d. iki kol bus gauta informacija iš pareiškėjo dėl tolimesnio mokestinio patikrinimo atlikimo, pratęstas nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. dėl gautos iš pareiškėjo patikrinimo metu surinktos informacijos įvertinimo ir apibendrinimo, baigtas 2017 m. rugpjūčio 10 d. Patikrinimo rezultatai buvo įforminti 2017 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo aktu Nr. (7.46)FR0680-361 ir patvirtinti 2017 m. spalio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Kauno AVMI 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-402, be kita ko, pareiškėjui skyrė nurodė sumokėti 37 233,50 Eur GPM bei 811 Eur PSD įmokų delspinigius. Inspekcija ginčijamu 2018 m. sausio 22 d. sprendimu minėtus delspinigius sumažino 50 procentų.

Sutiktina su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad nėra duomenų, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas būtų buvęs vilkinamas. Visgi nustatytos faktinės aplinkybės, ypač tai, kad paklausimas į JAV mokesčių administratorių buvo išsiųstas beveik po metų, sutikdamas iš esmės su pareiškėjo argumentais dėl ilgo delspinigių skaičiavimo laikotarpio ir dėl jų dydžio (37 233,50 Eur GPM delspinigiai ir 811 PSD įmokų delspinigiai) neproporcingumo, t. y. jam apskaičiuota ir nurodyta sumokėti GPM suma (59 122,73 Eur) ir PSD įmokų suma (1 035,68 Eur), pareiškėjas atleistinas nuo likusios 50 procentų delspinigių sumos, t. y. nuo 18 616,75 Eur GPM delspinigių ir 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių.

Teismo vertinimu, toks sprendimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei formuojamą LVAT praktiką.

Konstatuotina, kad mokesčių administratorius ir Komisija tinkamai įvertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus ir laikydamasis MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Komisija detaliai įvertino ir išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus, kurie iš esmės atkartoti ir skunde teismui. Taigi, ginčijami sprendimai dėl pareiškėjo pajamų priskyrimo kitoms su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos pajamoms ir atitinkamai pareiškėjo apmokestinimo, laikytini pagrįstais. Be to, teismas nenustatė teisinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti tenkintas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas perduoti pareiškėjo prašymą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. jis atleistinas nuo likusios 50 procentų delspinigių sumos, t. y. nuo 18 616,75 Eur GPM delspinigių ir 405,50 Eur PSD įmokų delspinigių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Atleisti pareiškėją R. B. nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-3 „Dėl R. B. 2017-11-20 skundo“ sumažintų likusios 50 procentų dalies delspinigių mokėjimo, t. y. nuo 18 616,75 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių bei 405,50 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.