Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė, susipažinusi su K. K. skundu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas K. K. skundas dėl baudžiamosios bylos proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka prieš L. J. pagal BK 154 str. 1 d. Skundas grindžiamas tuo, kad L. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-28 posėdyje, kuriame nagrinėjama P. K. ir K. K. civilinė bylą dėl ištuokos (civilinė byla Nr. 2-153-127/2016 ), melagingai liudijo P. K. naudai, sąmoningai siekdama pakenkti atsakovei K. K., išsakydama šiuos melagingus teiginius: „Jai (atsakovei) pinigus perdaviau per jos motiną M. K.. Ji (atsakovė) pinigų iš motinos neėmė, todėl Milda (atsakovės motina) man pinigus pervedė per sąskaitą. Ji (atsakovė) man pati yra skolinga 1000 Lt“; „Ji (atsakovė) skambino į mano darbovietę ir apšmeižė mane, man direktorė, aišku, taip nesakė, bet, aš manau, kad apšmeižė“; „Ji (atsakovė) norėjo man atiduoti dukrą, sakė kad jos žarnytės supuvę, sudavė per veidą“. Skunde teigiama, kad L. J. melagingas liudijimas pažemino K. K., pablogino jos padėtį bylos nagrinėjime, diskreditavo kaip motiną. Pareiškėjos teigimu, L. J. teisme melagingai liudijo, siekdama kompensuoti žalą P. K., padarytą jai rašant pranešimus „Skype“ apie tai, kad P. K. grąsino fiziniu smurtu K. K. motinai – M. K., t. y. L. J., žinodama apie kito asmens (P. K.) grasinimus M. K. sveikatai ir galimai gyvybei, šių duomenų nepateikė teisėsaugos institucijoms, o nusikaltimo slėpimas užtraukia atsakomybę jį slepiančiam asmeniui. Nagrinėjant šį skundą, pareiškėja prašo nustatyti, ar L. J. jai „Skype“ pateikta informacija apie P. K. ketinimus panaudoti fizinį smurtą prieš pareiškėjos mamą buvo dar vienas L. J. šmeižtas, ar reali grėsmė jos mamos sveikatai ir galimai gyvybei.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja K. K. privataus kaltinimo skundu prašo pradėti privataus kaltinimo procesą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn L. J. už tai, kad pastaroji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-28 posėdyje, nagrinėjant P. K. civilinį ieškinį atsakovei K. K. (civilinė byla Nr. 2-153-127/2016 ), melagingai liudijo P. K. naudai, išsakydama šiuos teiginius: „Jai (atsakovei) pinigus perdaviau per jos motiną M. K.. Ji (atsakovė) pinigų iš motinos neėmė, todėl Milda (atsakovės motina) man pinigus pervedė per sąskaitą. Ji (atsakovė) man pati yra skolinga 1000 Lt“; „Ji (atsakovė) skambino į mano darbovietę ir apšmeižė mane, man direktorė aišku taip nesakė, bet aš manau, kad apšmeižė“; „Ji (atsakovė) norėjo man atiduoti dukrą, sake, kad jos žarnytės supuvę, sudavė per veidą“. Minėti teiginiai buvo išsakyti L. J., jai, kaip liudytojai, duodant parodymus uždarame teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą dėl ištuokos (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis minėta byla nėra išnagrinėta, joje nepriimtas galutinis teismo sprendimas). Liudytoja pasisakė teisme skyrybų byloje apie jai žinomas bylos aplinkybes (pinigų K. K. perdavimą per motiną, jų pervedimą per sąskaitą, likusią 1000 Lt skolą, pareiškėjos santykius su liudytoja, vaiku), taip pat pateikdama savą jų vertinimą, išsakydama savo požiūrį, nuomonę (“direktorė, aišku, taip nesakė, bet, aš manau, kad apšmeižė“). Iš nurodytų teiginių ir faktinių aplinkybių nėra pagrindo išvadai apie jų žeminantį, niekinantį pobūdį pareiškėjos atžvilgiu, o, kaip jau minėta, konstatuoti šmeižimui būtina, kad būtų paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Pareiškėjos skundo turinys ir pateikti priedai neduoda pagrindo teigti, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti pareiškėją arba pakirsti pasitikėjimą ja. Pastebėtina ir tai, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, jog baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė, ultima ratio, kuri turi būti taikoma tik tuomet, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat, kai faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.) rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį. Pirmiausia, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012). Pareiškėjos nurodyti teiginiai, kuriais, jos teigimu, L. J. pažemino ir diskreditavo K. K., savo pavojingumo laipsniu neatitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos. Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, nagrinėjamoje situacijoje atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad LITEKO duomenimis K. K. ir P. K. ištuokos byla, kurioje liudytoja buvo apklausta K. K. giminaitė – teta L. J., šiuo metu dar yra nagrinėjama, galutinis sprendimas joje nėra priimtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad melagingų parodymų davimas teisme, kai apklausiami asmenys yra pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) nėra įtrauktas į sąrašą bylų, kurios nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 str.).

K. K. priavataus kaltinimo skunde taip pat prašo teismo nustatyti, ar L. J. jai „Skype“ pateikta informacija apie P. K. ketinimus panaudoti fizinį smurtą prieš pareiškėjos mamą (M. K.) buvo dar vienas L. J. šmeižtas (šiuo atveju P. K. atžvilgiu), ar reali grėsmė jos mamos sveikatai ir galimai gyvybei. BPK 408 str. 1 d. numato, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko pats nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas įstatymo nustatytais atvejais. Atvejai, kada skundą privataus kaltinimo tvarka paduoda ir palaiko ne pats nukentėjusysis, o jo atstovas, nurodyti BPK 408 str. 2 d. K. K., kreipdamasi į teismą dėl L. J. per “Skype” išsakytų teiginių P. K. atžvilgiu, duomenų, kad yra BPK 408 str. 2 d. numatyti pagrindai, nepateikė. Be to, pažymėtina ir tai, kad privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo dalyku nėra pareiškėjos minimas galimai nepranešimas apie nusikaltimą ar jo slėpimas (BPK 407 straipsnis).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad privataus kaltinimo skunde nurodytuose L. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kitos K. K. skunde minimos veikos nėra įtrauktos į BPK 407 str. pateiktą sąrašą, dėl kurių gali būti pradėtas privataus kaltinimo procesas. Dėl paminėtų priežasčių privataus kaltinimo baudžiamasis procesas L. J. atžvilgiu nepradėtinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis BPK 412¹ straipsniu bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal K. K. skundą. Skundą kartu su priedais grąžinti pareiškėjai.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.