Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį pagal ieškovės M. K. ieškinį pareikštą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiasis asmuo L. M. ir dėl trečiojo asmens L. M. pareikšto priešieškinio (byloje įvardyto ieškiniu) reikalavimų pareikštų atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir ieškovei M. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė M. K., kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę atlikti visus veiksmus, reikalingus buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) privatizavimui, bei pasirašyti su ieškove M. K. buto privatizavimo sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei kaip Vilniaus antrosios autotransporto įmonės darbuotojai, 1984 m. kovo mėn. suteiktas 13,86 kv. m. ploto bendrabučio kambaryje, kuris ieškinio padavimo dieną yra patalpa – butas, turintis unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė prašymą privatizuoti butą pateikė AB „Mylia“. Tarp ieškovės ir AB „Mylia“ kilo teisminiai ginčai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu konstatavo, kad AB „Mylia“ neįrodžiusi nuosavybės teisės į ginčo butą negali būti privatizavimo sutarties šalimi, dėl ko nei AB „Mylia“ ieškinys dėl pripažinimo ieškovei netekus teisės į butą ir nuomos sutarties nutraukimo, nei ieškovės priešieškinis dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, negali būti tenkinami.Ieškovė neatsiradus subjektui, kuris turėtų pasirašyti buto privatizavimo sutartį su ieškove, toliau gyveno ginčo bute ir jį prižiūrėjo. 2013 m. sužinojusi apie savivaldybės planus įregistruoti nuosavybės teisę į butą, kreipėsi su prašymu leisti jį privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Savivaldybė šį prašymą atmetusi 2013 m. spalio 2 d. įregistravo savo nuosavybės teises į ginčo butą.Ieškovės nuomone, ji išreiškė valią privatizuoti ginčo butą laiku, tačiau butas nebuvo privatizuotas ne dėl jos kaltės, todėl jai pripažintina teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis teismine tvarka, kadangi tam yra visos įstatyme numatytos sąlygos, o savivaldybė įpareigotina su ieškove sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, ieškovė prašymo Vilniaus miesto valdybai nustatyta tvarka neteikė. Ieškovės su savivaldybe nesiejo ir nesieja jokie teisiniai santykiai, jos ieškinys dėl ginčo buto privatizavimo atmestas įsiteisėjusiu Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu, todėl privatizavimo procedūra šiuo atveju negali būti pradėta. Ieškovė iš minėto sprendimo turėjo ir galėjo suvokti, kokiam subjektui teiktinas prašymas dėl buto privatizavimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji būtų ėmusis veiksmų tariamai savo subjektinei teisei įgyvendinti. Ieškovė nepateikia nuomos sutarties ar kitų nuomos teisinius santykius pagrindžiančių dokumentų. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra įstatyme numatytų sąlygų buto privatizavimui. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti bendrąjį 10 m. ieškinio senaties terminą ir skaičiuoti jį nuo 1999 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmetus ieškovės ieškinį ir nurodžius, kad ji dėl buto privatizavimo kreipėsi į netinkamą subjektą, ieškovė daugiau nei 13 m. nesiėmė jokių veiksmų siekdama įgyvendinti savo tariamą teisę, t.y. neveikė kaip atidus, rūpestingas ir atsargus asmuo.Trečiasis asmuo L. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovė nuslėpė reikšmingas aplinkybes, kad jai buvo suteiktas dviejų kambarių butas Braškių g. 2D – 4, tai reiškia, kad ieškovė pasinaudojo LR Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu. Tuo tarpu paduotas pareiškimas AB „Mylia“ dėl buto privatizavimo nesuteikė teisės jai butą privatizuoti, nes ieškovė neatitiko keliamų reikalavimų. Pritarė atsakovo atsiliepimo motyvams dėl praleisto ieškinio senaties termino. Nurodė, kad ieškovė bute (duomenys neskelbtini) negyvena, gyvendama šalia daugiau kaip dešimt metų nėra mačiusi bute ieškovės.Trečiasis asmuo L. M. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti L. M. teisę pirkti butą 14,21 kv.m., plane pažymėtą (54-6) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 54-1 (25/100 iš 6,05 kv.m.) t.y. 1,51 kv.m.; 54-2(25/100 iš 1,02 kv.m.) t.y. 0,26 kv.m.; 54-(25/100 iš 2,02 kv.m.) t.y. 0,51 kv.m.; 54-4 (25/100 iš 6,60 kv.m.) t.y. 1,65 kv.m.; 54-11 (34/100 iš 2,88 kv.m.) t.y. 0,98 kv.m.; 54-12 (34/100 iš 1,24 kv.m.) t.y. 0,42 kv.m. (viso 5,33 kv.m.), reg. Nr. 10/397574 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą; prašo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę pasirašyti su L. M. buto privatizavimo sutartį; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso trečiajam asmeniui L. M., bylos atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei ir byloje nedalyvaujančiam asmeniui O. M.. Butas, priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei ilgą laiką yra tuščias, juo niekas nesinaudoja. Ji yra netekėjusi, viena augina du vaikus, vietos mažai, todėl 2012 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu pirkti ginčo butą. Vilniaus miesto savivaldybė atidėjo buto pardavimo klausimą kol bus atlikta šio buto teisinė registracija, vėliau nepagrįstai vilkino sprendimo priėmimą, iki šiol neišsprendė buto pardavimo klausimo. Teisę pirkti butą šiuo atveju užtikrina Civilinio kodekso 1.138 straipsnis ir Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas.Ieškovė M. K. su pareikštu priešieškiniu nesutiko prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad patenkinus ieškovės M. K. ieškinį trečiasis asmuo neturės jokio pagrindo reikalauti pirmenybės teise įsigyti butą (Paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 2 d. 1 p.). Net ir atmetus ieškovės ieškinį Paramos būstui įsigyti įstatymas neįtvirtina pareigos savivaldybei parduoti jos vardu įregistruotą bei neprivatizuotą turtą, trečiųjų asmenų prašymu.Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į priešieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo butas neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų ir dėl to negali būti laikomas privatizavimo objektu, nes ginčo butas įregistruotas atskiru turtiniu vienetu, kaip butas. Jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybę parduoti šias patalpas. Atsakovas nevilkino sprendimo dėl buto priėmimo, trečiajam asmeniui buvo duodami raštu atsakymai į visus paklausimus.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad ieškovei pagal galiojantį teisinį reglamentavimą 1984 m. buvo skirta ginčo gyvenamoji patalpa, kurioje ji iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, bei atsižvelgęs į Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo datą, sprendė, kad ieškovė galėjo dalyvauti privatizavimo procese.Atkreipė dėmesį, jog 1999 m. gegužės 25 d. metais Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad ginčo patalpos nepriklauso bendrovei (AB „Mylia), kad jos priklauso valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, kad AB „Mylia“ negali būti šių patalpų privatizavimo sutarties šalimi. Pažymėjo, kad po minėto sprendimo priėmimo ieškovė nesiekė privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), nesikreipė į atsakovą, neatliko jokių privatizavimo procedūrų. Tik 2013 m. liepos 12 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl buto (duomenys neskelbtini) prašymą grįsdama Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnyje numatytu pagrindu, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, nors bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovės prašymo padavimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dienai negaliojo teismo sprendimas kuriuo buvo pripažinta ieškovės teisė privatizuoti patalpą.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog atsakovas, vykdydamas valstybinio turto administravimą 2013 metais savo vardu įregistravo ginčo butą, nereiškia kad iki to laiko ieškovė galėjo būti pasyvia, nesidomėti ir nesirūpinti buto privatizacijos klausimu. Toks dvidešimt metų trunkantis laikotarpis rodo, kad ieškovė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga ir apdairi ir per tokį ilgą laiko tarpą neatlikusi jokių veiksmų pati nerodė jokio ketinimo privatizuoti ginčo butą.Pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovo neteisėti, vilkinantys ar kitokie konkretūs, nepateisinami veiksmai trukdė ieškovei savalaikiai privatizuoti butą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino atsakovo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra 1999 m. gegužės 25 d. kuomet Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sprendimu išsprendė ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą klausimą. Todėl ginčo atveju senaties terminas yra dešimt metų ir jis pasibaigė 2009 metų gegužės 26 dieną, tuo tarpu ieškinys pareikštas 2014 m. liepos 7 dieną, t.y. praleidus ieškinio senaties terminą.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs trečiojo asmens veiksmus, konstatavo, padarytą civilinės teisės pažeidimą, t.y. savavališką įėjimo į ginčo butą užrakto pakeitimą, tuo atimant galimybę be trečiojo asmens L. M. žinios patekti į pastarąją patalpą. Pažymėjo, kad ginčo patalpa niekada nebuvo skirta trečiajam asmeniui, teisėtu pagrindu ir ji neturi teisės vienasmeniškai naudoti, valdyti, disponuoti ir neturi sudaryti kliūčių patekti į jai nepriklausantį ginčo butą, tiek šio buto naudotojui, tiek ir jo savininkui. Įvertinęs tai, kad iš ieškovės M. K. nėra atimta teisė naudotis ginčo patalpa, o tokio reikalavimo reikšti trečiasis asmuo ieškovei neturi teisės, konstatavo, kad trečiasis asmuo siekia įgyti ne laisvą, o užimtą ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėje esantį butą.Pažymėjo, kad trečiasis asmuo siekia įgyti savarankišką butą, kuris taip įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir turi atskirą unikalų numerį, todėl tokia patalpa neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ( anksčiau galiojusi 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija), kuri leidžia privatizuoti tik kambarius, bet ne butus. Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su atsakovo atsikirtimu į priešieškinį, kad pastarasis įstatymas suteikia savivaldybei teisę, bet ne pareigą parduoti atitinkamas gyvenamas patalpas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad trečiasis asmuo prašo sudaryti buto privatizacijos sutartį lengvatinėmis sąlygomis, tačiau jokių duomenų, kad ji turi tokią lengvatinę teisę nepateikia.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė M. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą toje dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškovės M. K. ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliantės nuomone, tai, kad 2001 m. sausio 1 d. Butų privatizavimo įstatymas neteko galios nereiškia, jog išnyko pagal galiojusį įstatymą asmens įgytos teisės ir pareigos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovės įsitikinimu, šioje byloje ieškinio senaties termino pradžia negali būti laikoma 1999 m. gegužės 25 d. Taikydamas ieškinio senatį, teismas nesivadovavo teisės aktuose nustatytais bei teismų praktikos suformuluotais kriterijais dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Visiškai neanalizavo, kada Savivaldybė pažeidė Ieškovės subjektines teises (objektyvusis momentas) bei kada apie šį teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ieškovė (subjektyvusis momentas). Aplinkybė, kad minėtu sprendimu teismas nepripažino AB „Mylia“ tinkamu subjektu pasirašyti Buto privatizavimo sutartį, nereiškia, kad atsirado pagrindas ieškovei reikšti reikalavimus savivaldybei dėl Buto privatizavimo procedūros užbaigimo. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyrius 1999 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 48-11-168, adresuotu teismui, aiškiai informavo, kad butas nėra savivaldybės balanse. Iki pat 2013 metų ieškovė nežinojo, koks konkretus subjektas yra jos teisių pažeidėjas ir turi užbaigti buto privatizavimo procedūrą ir kas galėtų būti atsakovu byloje. Taigi, šioje byloje ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikoma 2013 m., kada atsirado subjektas, galintis užbaigti buto privatizavimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismui sutikus su tuo, kad 10 metų ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999 m. gegužės 25 d. sprendimo priėmimo, tuomet, ieškovės įsitikinimu, egzistuoja realus ir pakankamas pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, dėl ieškovės nežinojimo kas yra atsakovas byloje.Ieškovės įsitikinimu, tiek iki 1999 m. gegužės 25 d., tiek po šios datos ji atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus, reikalingus buto privatizavimui. Ieškovės elgesys dėl buto privatizavimo atitinka normaliai apdairaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) standartą. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas, konstatuodamas ieškovės nepakankamą rūpestingumą, protingumo standartą ieškovės atžvilgiu nepagrįstai išplėtė. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog byloje neva nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Teismas konkrečiai nenurodė, kuri (ir kaip) būtent sąlyga dėl ieškovės teisės privatizuoti butą pripažinimo yra neįrodyta. Nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme sąlygos pripažinti apeliantei teisę privatizuoti ginčo butą.Atsiliepimu į ieškovės M. K. apeliacinį skundą, trečiasis asmuo L. M. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ši teisė nebuvo pažeista, todėl negali būti ir ginama byloje nėra įrodymų, kad ieškovė buvo buto nuomininkė ar gyvenamąja patalpa naudojosi kitais pagrindais. Ieškovė perėmusi butą adresu (duomenys neskelbtini) įgyvendino teisę pagerinti buto sąlygas pasinaudojusi valstybės parama. Ieškovė nebuvo įregistravusi viešame registre jokių daiktinių teisių į ginčo butą, taip pat jokie sutartiniai santykiai su atsakovu jos nesiejo, Būtų privatizavimo įstatymo galiojimo metu privatizavimo procedūra pradėta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 1999 m. gegužės 25 d. sprendimo priėmimo diena. Ir pagrįstai laikė, kad ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir visą šį laikotarpį turėjo žinoti, kad jai nebuvo pripažinta teisė butą privatizuoti, tačiau ieškinį pateikė tik 2014 m. liepos 7 d.Atsiliepimu į ieškovės M. K. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė neatitinka būtinų Butų privatizavimo įstatyme numatytų sąlygų jos teisei privatizuoti butą konstatuoti. Ieškovė įrodinėdama aplinkybę, kad ginčo bute gyveno nuo 1984 m. nepateikė nuomos sutarties ar atitinkamo dokumento, kurio pagrindu ginčo butas ieškovei galimai buvo išnuomotas. Iš Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. gegužės 25 d. ieškovė galėjo suvokti kokiam subjektui teiktinas prašymas dėl privatizavimo, tačiau nesiėmė veiksmų tariamai savo teisei įgyvendinti, o tai reiškia, kad privatizavimo procedūra nelaikytina pradėta. Šie argumentai taip pat įrodo nesant pagrindo ieškinio senaties atnaujinimui. Apeliantės nurodomas Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyriaus 1999 m. gegužės 13 d. raštas savaime nereiškia, jog tuometinė Vilniaus miesto valdyba nebuvo įgaliota spręsti dėl ginčo buto privatizavimo. Minėtu raštu tik nurodoma, kad butas nerastas Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyriaus balanse. Taigi, šiuo atveju ieškovei neįrodžius, kad ji pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą įgijo teisę privatizuoti ginčo butą ir tokia jos teisė buvo pažeista, nėra pagrindo konstatuoti esant pagrindą įgyvendinti tokią teisę pasibaigus minėto įstatymo galiojimui. Skundžiamu sprendimu teismas teisėtai ir pagrįstai taikė ieškinio senatį, konstatavęs, kad ji šiuo atveju skaičiuotina nuo 1999 m. gegužės 25 d., kadangi po šio sprendimo priėmimo ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo buto neprivatizavo ir jis priklauso Valstybiniam butų fondui, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdama savo interesų patenkinimo, t.y. neveikė kaip atidus rūpestingas asmuo.Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo L. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą dalyje dėl trečiojo asmens priešieškinio ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti.Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visapusiškai ir objektyviai, klaidingai pasisakė dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nepasisakė dėl trečiojo asmens argumentų. Pirmosios instancijos teismas apdarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo butas yra ne laisvas. Ieškovė negyveno bute, kadangi turėjo butą (duomenys neskelbtini), kurį pardavė, bet nepaneigė kad jame gyveno. Nutylėjo, kad dar 2002 m. gruodžio 19 d. įgijo 3-jų aukštų kotedžą, kuriame nuolat gyvena. Kaip pagrįstai nurodė ir atsakovas nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi ieškovė galėtų naudotis ginčo butu.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo butas neatitinka LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. sąlygos, kuri leidžia privatizuoti kambarius, o ne butus. Atsakovei priklausantis nuosavybės teise būstas – butas yra tik viena patalpa (vienas kambarys) su bendro naudojimo patalpų dalimi, esantis iš dalies parduodamame bute, dėl ko trečiasis asmuo kaip buto bendraturtis turi pirmenybę pirkti butą Paramos būstui įsigyti įstatymo nustatyta tvarka.Atsakovas nevykdė pareigos per 10 d. pateikti Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų komisijai svarstyti trečiojo asmens prašymą privatizuoti ginčo butą. Atsakovas 3 m. su trečiuoju asmeniu susirašinėjo informacinio pobūdžio raštais ir perėmusi savo dispozicijon butą, trečiojo asmens prašymo iš esmės nesprendė.Atsiliepimu į trečiojo asmens L. M. apeliacinį skundą, ieškovė M. K. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad remiantis Paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 2 d. 1 p. matyti, kad ši teisės norma leidžia buto bendraturčiui nuosavybės teise įsigyti tik tokį savivaldybės turtą, kuris nėra privatizuotas. Be to net ir atmetus ieškovės ieškinį dėl teisės privatizuoti butą, minėtas įstatymas neįtvirtina savivaldybės pareigos perduoti jos vardu registruotą ir neprivatizuotą turtą trečiųjų asmenų prašymu. Priešingai nei teigia trečiasis asmuo, ginčo butas nėra laisvas, kadangi ieškovė nuo 2012 m. pabaigos patekti į butą negali, trečiajam asmeniui pakeitus bendro įėjimo durų spyną.Atsiliepimu į trečiojo asmens L. M. apeliacinį skundą, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nesutiko su apeliantės argumentais, kad 4 kambarių butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso jos išvardintiems asmenims. Ginčo gyvenamoji patalpa yra suformuota ir įregistruota atskiru turtiniu vienetu kaip butas, jam suteiktas atskiras unikalus numeris. Ginčo butas taip pat nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, bet yra valdomas Savivaldybės nuosavybės teise. Taigi, šios patalpos yra atskiras butas, o pagal Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo 24 str. 2 d. 1 p. privatizuojami gali būti tik kambariai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo jog jokie teisės aktai neįpareigoja Savivaldybės tokių patalpų parduoti.Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad atsakovas nepagrįstai vilkino privatizavimo procedūrą ir iki šiol nepriėmė sprendimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas pateikė trečiajam asmeniui atsakymus į prašymus. Be to, atkreipė dėmesį, kad nors trečiasis asmuo siekia įgyti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad tokią lengvatinę teisę turi, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tokį reikalavimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės ir trečiojo asmens pateiktų apeliacinių skundų ribose.Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė visiškai jokių argumentų, dėl kurių prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde ieškovė suformulavo nesutikimo su teismo sprendimu motyvus. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bylą gali nagrinėti neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, yra draudžiama (CPK 323 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis remiantis Butų privatizavimo įstatymu pripažinimo ir trečiojo asmens teisės pirkti minėtą butą lengvatinėmis sąlygomis remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 2 d. 1 p.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Ieškovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, neanalizavo, kada atsakovas pažeidė ieškovės subjektines teises ir kada apie šį teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti atsakovė, todėl nepagrįstai sprendė, jog ieškinį ieškovė pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.Pažymėtina, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).Kritiškai vertintina ieškovės nurodoma aplinkybė, kad iki 2013 m., kuomet ji kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, ieškovė nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Visų pirma atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ji klaidingai aiškina teisės į ieškinį atsiradimo momento nustatymo kriterijų. Kaip minėta, ieškinio termino pradžia laikoma diena, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę. Taigi, atmestini apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti aplinkybę kada atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė ieškovės teises. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia įgyvendinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Taigi, siekiant išsiaiškinti nuo kada yra skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, reikia nustatyti, kada ieškovė suprato arba turėjo suprasti, kad ši jos teisė nepripažinta. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė vadovaudamasi Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1993 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į UAB „Mylia“ su pareiškimu dėl ginčo patalpų privatizavimo. Tarp AB „Mylia“ ir ieškovės kilus teisminiams ginčams, Vilniaus m. apylinkės teismo 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu konstatuota, kad AB „Mylia“ negali būti ginčo patalpų privatizavimo sutarties šalimi, nes patalpos priklauso Valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui ir atmestas ieškovės ieškinys įpareigoti AB „Mylia“ sudaryti su ja ginčo patalpų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo minėto Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. gegužės 25 d. sprendimo ir ieškovė į teismą kreipėsi jį praleidusi, kadangi būtent po šio sprendimo priėmimo tapo aišku, kad ieškovės teisė privatizuoti ginčo patalpas yra nepripažinta, kitaip tariant ieškovė po šio sprendimo priėmimo suprato ar galėjo suprasti apie savo pažeistą teisę ir imtis atitinkamų priemonių ją įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė tiek savo poziciją, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2013 m., tiek pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindžia aplinkybe, neva ji nežinojo kas yra jos teisių pažeidėjas. Kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus.Pažymėtina, jog jau minėto Butų privatizavimo įstatymo, kuriuo vadovaudamasi ieškovė ir kreipėsi į netinkamą subjektą AB „Mylia“ dėl buto privatizavimo, 4 str. numatė, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 2 p. numatė, kad privatizavimą vykdo miestų, rajonų valdybų (savivaldybėms priklausančių namų, butų), įmonių, įstaigų, organizacijų (jų balanse esančių gyvenamųjų namų, butų) administracijos sudarytos tarnybos arba komisijos. Minėtų taisyklių 5 p. numatė, jog pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, įvertinęs tai, kad teismo sprendimu yra konstatuota, jog įmonė, įstaiga ar organizacija, šiuo atveju AB „Mylia“, negali būti privatizavimo sutarties šalimi ir nurodymo, kad ginčo patalpos yra Valstybinio ir visuomeninio butų fondo žinioje, turi ir gali suvokti, kad vienintelė kita įstaiga į kurią reikia kreiptis siekiant įgyvendinti savo interesus, remiantis įstatyminiu reglamentavimu ir poįstatyminiais aktais yra miesto valdyba ar jos sudaryta komisija ar tarnyba. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, kad ieškovė po minėto Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo priėmimo, ar apskirtai nuo Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, būtų kreipusis į Vilniaus miesto valdybą su pareiškimu dėl ginčo patalpų privatizavimo iki pat 2013 m. kuomet ieškovė kreipėsi su tokiu prašymu į Vilniaus miesto savivaldybę.Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo argumentais, kad šiuo atveju, atsižvelgus į aplinkybę, kad ieškovė išskyrus 1993 m. lapkričio 4 d. kreipimosi į AB „Mylia“ dėl buto privatizavimo, daugiau neatliko jokių įstatyme numatytų veiksmų siekdama pradėti buto privatizavimo procedūras. Tuo tarpu aplinkybė, kad po Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. gegužės 25 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad ji kreipėsi į netinkamą subjektą dėl savo teisės įgyvendinimo, ji ir toliau iki pat 2013 m. buvo pasyvi, sudaro pagrindą konstatuoti, kad toks ieškovės elgesys, neatitinka protingo, atidaus ir rūpestingo asmens standarto. Nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos iki ieškinio pateikimo praėjo daugiau nei 13 m., nuo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad ieškovė netinkamai siekė įgyvendinti teisę privatizuoti butą praėjo daugiau nei 14 m. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog toks ilgas ieškovės neveikimas ginant savo teises nėra pateisinamas, ir kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovė neva nežinojo apie savo teisių pažeidėją ir kas yra tinkamas atsakovas byloje, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tokį ilgą laikotarpį, bei ankščiau minėtą įstatyminį reglamentavimą ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo turinį, vertintina kritiškai ir nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Ieškovės įsitikinimu, tiek iki 1999 m. gegužės 25 d., tiek po šios datos ji atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus, reikalingus Buto privatizavimui ir atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas jos teisei privatizuoti butą pripažinti. Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip gyvenamosios patalpos privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2014; kt.).Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką bei teisės aktų nuostatas, siekiant pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į ankščiau nurodytas aplinkybes bei bylos medžiagą, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė tinkamai išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis, atliko per įstatyme nustatytą terminą, veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę santykiai dėl privatizavimo. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų leidžiančių nustatyti kokiu pagrindu ieškovė naudojosi ginčo patalpomis. Šiame kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga.Taigi, šiuo atveju, faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo įgijusi teisę privatizuoti butą, t.y. kad egzistavo visos aukščiau nurodytos įstatyme įtvirtintos privatizavimo sąlygos, ir kad įstatymo galiojimo metu būsto privatizavimo proceso ieškovė negalėjo įgyvendinti dėl institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo, kadangi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė daugiau kaip 15 metų nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu, todėl, atsakovui prašant ir nesant svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė L. M. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, toje dalyje, kurioje atmestas jos priešieškinis, kadangi teismas netinkamai taikė materialinės tiesės normas, nevertino įrodymų visapusiškai ir objektyviai, nepagrįstai sprendė, kad prašomas privatizuoti butas neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo keliamų reikalavimų. Kolegija su apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.Pažymėtina, kad pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (priešieškinio pateikimo metu aktuali redakcija) 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą už kainą Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą gali būti parduodamos savivaldybei (valstybei) priklausančios gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys: kambariai (ir jų priklausiniai), esantys iš dalies privatizuotame bute su bendra virtuve, teikiant pirmenybę šio buto bendraturčiams. Toks reglamentavimas reiškia, kad, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, atitinkama savivaldybės (valstybės) institucija turi teisę parduoti, o suinteresuotas asmuo, laikydamas, kad atitinka visas būtinas įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę kreiptis į šias institucijas dėl gyvenamosios patalpos pirkimo.Byloje nustatyta, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ginčo patalpa yra patalpa/butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis atsakovui Vilniaus m. savivaldybei. Greta šių kambarių yra apeliantės L. M. Butas/Patalpa - du kambariai su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šių patalpų, kurių vienas iš jų įvardytas butu, kitas – dviem kambariais, virtuvė paskirta naudotis bendrai. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą buto sąvoką, virtuvė yra buto sudėtinė dalis, kartu su butą sudarančiais kambariais atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Taigi, sutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpos – savivaldybei priklausantis patalpa/butas su bendro naudojimo patalpomis atitinka byloje taikomo įstatymo normose apibrėžtą buto sąvoką ir nėra pirkimo lengvatinėmis sąlygomis objektas. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buto sąvoką, šiuo atveju atitinka tik patalpų, esančių bute visuma: keturi kambariai, virtuvė ir kitos patalpos. Tačiau kaip minėta, įstatymas numatė, kad pirmenybę teikiant buto bendraturčiams, lengvatinėmis sąlygomis gali būti parduodami kambariai (ir jų priklausiniai), esantys iš dalies privatizuotame bute su bendra virtuve. Kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, jog patalpos esančios (duomenys neskelbtini) atitinka iš dalies privatizuoto buto sąvoką. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 4 str. numato, jog valstybės parama būstui įsigyti teikiama šeimoms ir asmenims, nurodytiems šio Įstatymo 1 straipsnyje, jeigu jų Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruotas turimas turtas ir gautos pajamos už vienus metus (12 paskutinių mėnesių) prieš prašymo suteikti valstybės paramą padavimo dieną yra mažesni už pajamas ir turtą, kurių didžiausius dydžius nustato Vyriausybė, ir jeigu jie įsigyja pirmąjį tinkamą būstą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė priešieškiniu reikalaudama pripažinti jai teisę įsigyti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis nepateikė jokių jos socialinį statusą ir turimą turtą pagrindžiančių dokumentų. Taip pat atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad parduodamos gyvenamosios patalpos ne bet kokiam asmeniui, bet tam, kuris jas nuomoja. Todėl Įstatyme įtvirtinta sąlyga, teikianti pirmenybę šio buto bendraturčiams, būtų aktuali tuo atveju, jeigu ginčo patalpa būtų laisva. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė M. K. nepateikė į bylą dokumento leidžiančio spręsti kokiu pagrindu ji valdo ginčo patalpas, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad iš ieškovės būtų atimta teisė naudotis ginčo patalpa ir faktiškai ieškovė M. K. ja naudojasi. Taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo patalpa yra atlaisvinta. Kolegija taip pat sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovo argumentais, jog valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 2 d. 1 p. aiškiai įtvirtinta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-660/2004). Todėl trečiojo asmens reikalavimas įpareigoti savivaldybę pasirašyti su ja buto pirkimo - pardavimo sutartį, nepagrįstas.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad trečiasis asmuo L. M. neįrodė, kad atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra teisinis pagrindas pripažinti jai teisę privatizuoti (pirkti) gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, todėl pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, priešieškinis atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmesti, todėl išlaidos turėtos už apeliacinių skundų parengimą nepriteistinos. Išlaidos už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą nepriteistinos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios nepateikus jas pagrindžiančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.