Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.1.9.2.; 1.1.9.7.; 1.1.10.5.; 2.4.5.2.5.; 2.4.6.4.4.

2025 m. vasario 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Svetlanos Jurgaitienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, BK 243 straipsnyje nubaustas:

Už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą 15 parų arešto bausme;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 75 parų arešto bausmė;

Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė subendrinta 50 parų arešto bausmė;

Vadovaujantis BK 67 straipsni 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir BK 68 straipsniu, G. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 6 metus, įskaitant draudimą tokią teisę įgyti, šį terminą skaičiuojant nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos (2024 m. spalio 10 d.).

BK 67 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 7 punkto, BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių pagrindu iš G. P. valstybės naudai priteista konfiskuotino automobilio Audi Q5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 9 440 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. P. nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 10 d. apie 13.16 val., (duomenys neskelbtini) šalia pastato pažymėto numeriu (duomenys neskelbtini), vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį AUDI Q5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent alkoholio matuokliu „Drager Alcotest 7510“ Nr. (duomenys neskelbtini), jam nustatytas 2,94 promilių neblaivumas.

2. Be to, jis nuteistas už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, 2023 m. balandžio 3 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamuoju įsakymu, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 ¹ straipsnio 1 dalį, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu, jam paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 2 (dvejus) metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), jis (duomenys neskelbtini) Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pareigūno raštiškai buvo supažindintas su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis, tyčia vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 2024 m. spalio 10 d. apie 13.16 val. (duomenys neskelbtini) šalia pastato pažymėto numeriu (duomenys neskelbtini), vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį AUDI Q5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,94 promilių neblaivumas), kai teisė vairuoti jam atimta.

3. Skundžiamu nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad G. P. buvo ankščiau teistas už analogiško nusikaltimo padarymą (teistumas išnykęs), ir į tai, kad ankstesniu procesiniu sprendimu jam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos G. P. tolimesniam elgesiui nepadarė, sprendė, kad nors paskirtos arešto bausmės atlikimas neigiamai įtakos G. P. darbą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimas neatitiktų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo principui, dėl ko nagrinėjamoje byloje netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir G. P. neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo. Įvertinus tai, kad G. P. pakartotinai vairavo transporto priemonę būdamas girtas, nors jam dar galiojo ankstesniu procesiniu sprendimu paskirtas draudimas vairuoti transporto priemones, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad siekiant nuteistąjį ateityje sustabdyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, iš jo teisė vairuoti transporto priemones turi būti atimta 6 metams. Nustačius, kad nusikalstamos veikos įvykdymo metu G. P. vairuojama transporto priemonė priklausė jo sūnui J. P., kuris nežinojo ir negalėjo žinoti apie G. P. vairavimo faktą, Kauno apylinkės teismas iš G. P. konfiskavo transporto priemonės Audi Q5 vertę atitinkančią pinigų sumą – 9 440 Eur.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. P. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendį: atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą maksimaliam vienerių metų terminui ir paskirti intensyvią priežiūrą bei įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; taikyti dalinį transporto priemonės Audi Q5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės konfiskavimą, mokėjimą atidedant 2 metams, arba taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant mažesnį įmokos dydį ir mokėjimą atidėti 2 metams; sumažinti paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą iki 4 metų.

4.1. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino galimybę nagrinėjamos bylos atveju taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, neatsižvelgė ir nevertino, kad arešto bausmės vykdymas neigiamai paveiks apelianto tolimesnį darbą jo darbovietėje, sumažins nuteistojo šeimos pajamas, o tai neigiamai paveiks visus šeimos narius, o taip pat neleis apeliantui sumokėti jam priteistos baudos ir transporto priemonės vertės sumos. Argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

4.2. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aplinkybės atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą BK 75 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teigiama, kad apeliantas dėl padaryto nusikaltimo pats save nubaudė, turėjo rimtus pokalbius su darbovietės vadovybe apie jo veiksmų pasekmes, dėl padaryto nusikaltimo turėjo nutraukti savo santuoką, o taip pat dėl šių veiksmų apelianto išsižadėjo visi jam artimi žmonės. Argumentuojama, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pirmą kartą nuteisiamu arešto bausme laikytinas asmuo, ankščiau neteistas šia bausme, arba nors nuosprendžiu tokia bausmė ir buvo paskirta, tačiau iki naujo nusikaltimo padarymo teistumas jam išnykęs arba nustatyta tvarka panaikintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-511/2021). Kadangi dėl padaryto įstatymo pažeidimo kiti asmenys nenukentėjo ir nebuvo sukeltas eismo įvykis, nuteistojo teigimu, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir paskirta arešto bausmė turi būti atidėta maksimaliam 1 metų terminui.

4.3. Skunde argumentuojama, kad transporto priemonės vertės konfiskavimas yra aiškiai per griežta baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui, kuris pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Nuteistojo teigimu, jo gaunamas darbo užmokestis sudaro 800 Eur sumą, jis bankui už transporto priemonės įsigijimą yra skolingas 16 000 Eur sumą, o papildomas įpareigojimas mokėti dar ir transporto priemonės vertę sužlugdys jo ir jo šeimos finansinę gerovę. Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kitiems eismo dalyviams nebuvo padaryta jokia žala, o taip pat į tai, kad nuteistasis turi pilnametį sūnų, kuriuo papildomai turi rūpintis pastarajam besimokinant mokymosi įstaigoje. Apelianto nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad transporto priemonės vertės konfiskavimas nėra teisinga ir proporcinga priemonė auklėjamajam tikslui pasiekti, o BK 41 straipsnyje numatyti bausmių tikslai būtų pasiekti konfiskavus tik dalį transporto priemonės vertės, kaip tai yra numatyti BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse.

4.4. Skunde taip pat nesutinkama su paskirtu baudžiamosios poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones, terminu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi 26 metų nepertraukiamą vairavimo stažą, kad suprato savo veiksmų pasekmes ir dėl jų gailisi, o taip pat, kad sustabdę ir girtumą nustatę policijos pareigūnai nuteistajam leido pačiam priparkuoti transporto priemonę, kas, G. P. nuomone, leidžia spręsti, jog net policijos pareigūnams jis neatrodė ant tiek neblaivus, kad negalėtų vairuoti arba priparkuoti transporto priemonę. Nuteistojo teigimu, išvardinti argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad baudžiamųjų poveikio priemonių skyrimo tikslai bus pasiekti nustačius 4 metų draudimo vairuoti transporto priemones terminą, nes pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas yra aiškiai per griežtas ir neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

4.5. Kauno apygardos teismui panaikinus apylinkės teismo skirtą turto vertės konfiskavimą, apeliantas sutiktų sumokėti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jeigu įmokos sumokėjimas būtų atidėtas dviejų metų terminui.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė J. Č. prašė G. P. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

5.1. Atsiliepime argumentuojama, kad Kauno apylinkės teismas G. P. parinko tinkamą bausmę ir nurodė įtikinamus bausmės skyrimo argumentus. Nors Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas yra pasibaigęs ir teistumas išnykęs, tačiau prokurorės teigimu, pakartotinos nusikalstamos veikos įvykdymo faktas įrodė, jog bausmės vykdymo atidėjimo institutas teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo, dėl ko nėra pagrindo iš naujo taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.

5.2. Pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokio pagrindo G. P. taikyti dalinį transporto priemonės vertės konfiskavimą, šią baudžiamojo poveikio priemonę keisti kita arba netaikyti šios baudžiamosios poveikio priemonės. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad transporto priemonė Audi Q5 buvo priemonė, kurią panaudojant buvo įvykdytos nusikalstamos veikos, ši transporto priemonė priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, dėl ko, vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, privalo būti konfiskuota transporto priemonės vertė.

5.3. Atsižvelgus į tai, kad G. P. nesilaikė Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirto įpareigojimo nevairuoti transporto priemonės, o taip pat pakartotinai vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, prokurorės teigimu, teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas 6 metams yra tinkamai individualizuotas įvykdytoms nusikalstamoms veikoms ir nuteistojo asmenybei, o taip pat yra optimalus siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį.

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl jo kaltės, tačiau apeliantas nesutinka su jam paskirtos bausmės ir baudžiamųjų poveikio priemonių individualizavimu ir prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, o taip pat arba neskirti, arba parinkti kitus baudžiamojo poveikio priemonių dydžius.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai negu apeliaciniame skunde teigia apeliantas, jis yra nuteistas ne už vienos, tačiau už dviejų nusikalstamų veikų padarymą. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. BK 243 straipsnio sankcija taip pat numato alternatyvias bausmių rūšis: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą. Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam arešto bausmes ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į tai, kad G. P. nėra kritiškas savo neteisėtų veiksmų atžvilgiu, nors dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų niekas nenukentėjo, tačiau nuteistasis ne pirmą kartą vairuoja apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat už tokio pobūdžio nusižengimą jis yra baustas administracine tvarka. Nagrinėjamu atveju, nustatytas girtumo laipsnis ženkliai viršija baudžiamosios atsakomybės ribas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis naują nusikaltimą padarė nepasibaigus galioti ankščiau teismo skirtai baudžiamojo poveikio priemonei – draudimui vairuoti transporto priemones, kuri turėjo pažaboti nuteistojo nusikalstamą elgesį, tačiau kaip matyti iš naujo analogiško nusikaltimo padarymo, savo tikslų nepasiekė.

8. Skiriant bausmę Kauno apylinkės teismas įvertino, kad apelianto nuo nusikalstamos veikos įvykdymo neatgrasė ir sūnaus prašymai ir bandymai sudrausminti tėvą, kad pastarasis nepažeidinėtų baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir tą dieną nevairuotų transporto priemonės. Priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, tai nėra jo pirmoji įvykdyta nusikalstama veika, ankščiau jis teistas už vairavimą išgėrus ir nors jo teistumas už šio nusikaltimo įvykdymą yra išnykęs, tačiau šio teistumo aplinkybės turėjo įtakos baudžiamojo nusižengimo padarymui, kadangi apeliantas nevykdė baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o taip pat į apelianto turtinę padėtį.

9. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama ir prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės už abi nusikalstamas veikas individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

10. Nors apeliantas norėtų, kad jam būtų atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, tokio prašymo tenkinimui reikiamo pagrindo nenustatė. BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo pobūdį, o taip pat nuteistojo asmenybę (nors teistumas išnykęs, tačiau už vairavimą išgėrus teisiamas ne pirmą kartą, taip pat už tokį įstatymo reikalavimo nesilaikymą ankščiau baustas administracine tvarka), nebus pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo, be to, prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama asmenį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl G. P. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutas netaikytinas.

11. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.

12. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba inkriminuotą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, o kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas vairuodamas apsvaigęs nuo alkoholio ne pirmą kartą pažeidžia kelių eismo taisykles, už kurių nesilaikymą jam buvo taikyta tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė, kas rodo, jog jis nėra drausmingas vairuotojas, o taip pat nesilaiko baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones. BK 68 straipsnyje numatyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų, o už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, nagrinėjamu atveju teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu taikytas draudimas vairuoti transporto priemones šešeriems metams yra neproporcingas ar pažeidžia baudžiamojo kodekso nuostatas – pagrindo nėra. Būtent tokį terminą pirmosios instancijos teismas taikė atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę ir į tai, ankstesnius teisės pažeidimus bei į nustatytą neblaivumo laipsnį.

14. Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, kai sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę. BK 72 straipsnio 5 dalies aspektu sprendžiant dėl konfiskuotino automobilio vertės nustatymo, teismų praktikoje paprastai yra taikomas transporto priemonės rinkos vertės kriterijus, t. y. tokio automobilio vertė yra nurodoma pagal vidutinę tokios transporto priemonės rinkos kainą. Tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas). Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje. Automobilio rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, kurią už analogišką automobilį realiai mokėtų pirkėjas (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažyma (1 t., b. l. 46), kurioje nurodyta, kad „Audi Q5“ visureigio, (duomenys neskelbtini) gamybos, (duomenys neskelbtini) galios, vidutinė kaina Lietuvoje 2024 metų rudenį buvo 9 440 Eur su PVM. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. P. neginčijo įvykio metu vairuotos transporto priemonės vertės, jokių argumentų, kodėl neturėtų būti vadovaujamasi byloje esančia VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, nenurodė. Apeliaciniame skunde nuteistasis išreiškė pageidavimą, jog konfiskuotino turto vertės dydis būtų kiek įmanoma sumažintas, argumentuojant gaunamo atlyginimo dydžiu ir turimais finansiniais įsipareigojimais.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022). Šiuo atveju, įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą (apytiksliai du kartus viršytas leistinas apsvaigimo nuo alkoholio kiekis), taip pat apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, įskaitant ir už vairavimą esant neblaiviam), spręsti, jog nustatyta konfiskuotino turto vertė yra neproporcinga pažeistiems teisiniams gėriams, pagrindo nėra. Nuteistasis nėra varžomas akivaizdžiai labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

18. Remiantis išdėstytu, mažinti priteistinos konfiskuotino turto vertės dydžio, jokio pagrindo nėra. G. P. yra darbingo amžiaus asmuo, neturintis rimtų sveikatos problemų, todėl gali dirbti ir atlyginti šią finansinę naštą, kuri atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi už įstatymo reikalavimų nesilaikymą niekas nenukentėjo, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo G. P. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pabrėžiant, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju nebūtų suderinama su paskirta bausme ir teigiamai neveiktų nuteistojo, kaip tai numatyta BK 67 straipsnio 6 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.