- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-05
- Bylos Nr.
- AS-723-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01360-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. R., atstovaujamas advokato R. R., 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 581,62 Eur nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi (b. l. 17–18) netenkino pareiškėjo P. R. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti P. R. skundą. Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.
Iš skundo ir kartu pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo apribota paskirta valstybinė pensija, taikant Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatos, kurias taikant pareiškėjui buvo sumažinta pensija, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs teisėjų teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Šioje nutartyje, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Remdamasi nusistovėjusia LVAT praktika reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje padarė išvadą, kad objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena.
Iš prie skundo pridėtos medžiagos galima daryti išvadą, kad pirmoji už 2010 m. sausio mėnesį sumažinta teisėjų valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, skundas teismui pateiktas 2015 m. vasario 27 d., t. y. praleidus nustatytą terminą kreiptis su skundu dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo į teismą.
Teismo vertinimu, pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota – 2010 m. vasario mėn. Įstatymų nuostatas, kurių pagrindu buvo perskaičiuota paskirta pensija, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, šis nutarimas paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2010 m. lapkričio 16 d., Nr. 134-6860. Po šio nutarimo priėmimo skundo padavimo termino klausimas buvo išaiškintas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento, ši galimybė buvo aiškiau atskleista Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2010 m. birželio 29 d., LVAT praktikoje 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d., tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo šių Konstitucinio Teismo ir LVAT išaiškinimų. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų termino praleidimo priežasčių, prašymą atnaujinti terminą grindžia aplinkybe, kad skundo padavimo terminas aiškiai nebuvo atskleistas teisiniame reguliavime.
Naujausioje teismų praktikoje yra pripažįstama, kad panašiose bylose pareiškėjų skundai atsisakytini priimti dėl praleisto skundo padavimo termino. Šiuo atveju atsižvelgtina į administraciniuose teismuose išnagrinėtas bylas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant analogiškas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, numačiusias pensijos ribojimą atsižvelgiant į vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Tokiose bylose asmenims skundą teismui pateikus panašiu ar ankstesniu metu kaip ir pareiškėjas, svarbia skundo padavimo termino praleidimo priežastimi nėra pripažįstama aplinkybė, kad ginčo santykių reglamentavimas dėl skundo padavimo termino buvo neaiškus ir todėl skundus atsisakoma priimti (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-83-146/2015; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1211/2014).
Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo teises, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkinamas ir skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
III.
Pareiškėjas P. R. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 22–27), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą nagrinėti.
Pareiškėjo teigimu, jis pirmosios instancijos teismui neteikė jokio prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes iš egzistuojančios teismų praktikos susidarė nuomonę, kad senaties terminas nėra praleistas (LVAT 2014 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-260/2014 išaiškino, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavės pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT praktikoje). Kadangi teismas užkirto pareiškėjui kelią pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą, nurodant reikšmingas aplinkybes, galėjusias nulemti šio termino praleidimą, pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikia ir medicininius dokumentus, iš kurių matyti, jog po patirto smegenų insulto laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. pareiškėjo sveikatos būklė buvo prasta, kiekvienais metais jam buvo atliekama ne mažiau kaip po vieną galvos ir širdies kraujagyslių operaciją. Dėl minėtų sveikatos sutrikimų, ne retai pareiškėjui buvo sudėtinga suvokti aplinką.
Be to, pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to, kad ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio bylose turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai visiškai suformuojamas teisinis santykis tarp ginčo šalių ir asmeniui nelieka jokių abejonių dėl jo teisių. Iš LVAT praktikos akivaizdu tai, kad tokio pobūdžio bylose įstatymų leidėjo neveiklumas ir nesiėmimas savalaikių priemonių įtvirtinti aiškų teisinį reglamentavimą savaime sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi ir taikė LVAT suformuotą praktiką: nagrinėjamam ginčui artimesnė LVAT nutartis priimta administracinėje byloje Nr. AS552-260/2014, kurioje nagrinėtas klausimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, o ne bylos Nr. AS-83-146/2015 ir AS882-1211/2014, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas P. R. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, kuria teismas, neatnaujinęs termino skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (b. l. 13–16).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka teisėjų valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 3 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821). Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., LVAT 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-693-502/2015).
Iš Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. sausio 22 d. pažymų Nr. 3R-296 (b. l. 13–14) ir Nr. 3R-282 (b. l. 15–16) nustatyta, kad pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau minėta antikonstitucinė nuostata buvo pakeista tik 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) 1 straipsniu.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio Nacionalinei teismų administracijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl pirmuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei vientiso Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpio, trukusio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., metu susidariusios nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. vasario 27 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.
Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 27 d. dar nebuvo pasibaigęs. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis tiek, kiek ja pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinąjį įstatymą negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama. Kadangi skundo atitikimo kitiems ABTĮ nustatytiems reikalavimams vertinimas priskiriamas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.).
LVAT nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (žr., LVAT nutarties administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. AS525-497/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėto 3 metų termino praleidimą grindžia medicininiais dokumentais apie jo 2010–2015 metų laikotarpiu buvusią sveikatos būklę (b. l. 29–38). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuose dokumentuose įvardinti pareiškėjo susirgimai (po 2005 metais patirto smegenų insulto) buvo tokio pobūdžio, kad jie apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas savo teises.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog termino skundui paduoti praleidimą lėmė svarbios, individualios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios, priežastys, todėl šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo (dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios valstybinės teisėjų pensijos nepriemokos priteisimo) padavimo terminą.
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. R. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.
Atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.