Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. M. (A. M.) dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. M. ir B. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas teismo nustatytu terminu apsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino byloje 2020 m. gruodžio 1 d. priimtą sprendimą už akių, įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu E. M. bei paskyrė bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje.

2021 m. kovo 3 d parengiamojo teismo posėdžio metu teismas trečiuoju asmeniu įtraukė į bylą B. M..

Į byloje paskirtą 2021 m. gegužės 10 d. parengiamąjį teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys neatvyko. Gautas ieškovo prašymas bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Papildomai paaiškino, kad su atsakovo nurodytais argumentais nesutinka bei prašo remtis atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo išdėstytais motyvais. Be to, pažymėjo, jog būtent atsakovas turi pareigą įrodinėti transporto priemonės pardavimo faktą.

Atsakovas A. M. ir tretieji asmenys E. M. bei B. M. į teismo posėdį neatvyko, jokių prašymų teismui nepateikė.

Kadangi visiems byloje dalyvaujantiems asmenims apie bylą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos, teismas baigė pasiruošimą bylos nagrinėjimui iš esmės ir bylą išnagrinėjo šalims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 1 d. Žygio g., Vilniuje, transporto priemonė TOYOTA CELICA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis – BMW X5 3.0D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykį sukėlusio automobilio valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. AAS „BTA BALTIC INSURANCE COMPANY“ filialas Lietuvoje, vykdydamas su ieškovu sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 6 bei veikdamas ieškovo vardu, įvertino nukentėjusiam asmeniui padarytą turtinę žalą dėl automobilio BMW X5 3.0D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimo minėto eismo įvykio metu ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 1 560,83 Eur draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo AAS „BTA BALTIC INSURANCE COMPANY“ nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką ir kreipėsi į atsakovą A. M. su 2020 m. rugpjūčio 17 d. pretenzija, reikalaudamas išmokėtos sumos – 1 560,83 Eur – grąžinimo. Atsakovas A. M. pateikė teismui 2019 m. liepos 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą su transporto priemonės pirkėju E. M.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 27 d. nutartimi įtraukė E. M. byloje trečiuoju asmeniu.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (valdytojas) (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai kaltininkas padaro žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, išmoką už per eismo įvykį padarytą žalą nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Ieškovas, atlyginęs trečiajam asmeniui padarytą žalą, įstatymo pagrindu įgijo regreso tvarka teisę reikalauti iš transporto priemonės savininko ar ją vairavusio asmens atlyginti patirtus nuostolius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.2 straipsnis, 6.111 straipsnis, 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnis). Pažymėtina, jog TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis, o Draudiko biuras gali ginčyti šio atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė teismui 2019 m. liepos 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą su transporto priemonės pirkėju E. M.. Kas vairavo transporto priemonę eismo įvykio metu, iki šiol nenustatyta (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos pranešimas dėl eismo įvykio 07-19-9514879).

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo – pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo – pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, jog yra registruojama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi, ir pirkimo – pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytose nutartyse taip pat išaiškino, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta praktika ir 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

Vadovaujantis nurodyta teismų praktika darytina išvada, kad registro duomenys ieškovui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju atsakovui pateikus teismui sudarytą transporto priemonės pirkimo -pardavimo sutartį bei nustačius transporto priemonės savininką teismas pasiūlė ieškovui CPK 45 straipsnio nustatyta tvarka apsispręsti dėl tinkamo atsakovo nagrinėjamoje byloje, tačiau ieškovas nurodė, kad atsakovo keisti nėra pagrindo; bendraatsakovu E. M. taip pat neprašė įtraukti, todėl teismas išnagrinėjo bylą iš esmės su ieškovo reikalavimais atsakovui A. M..

Vadovaujantis CK 2.8 straipsnio 1 dalimi, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju byloje trečiuoju asmeniu įtraukta E. M. motina B. M. sūnaus sudaryto sandorio neginčijo, aplinkybė, kad tokiam sandoriui sudaryti jos leidimas nebuvo gautas byloje nebuvo įrodinėjama. Atitinkamai 2019 m. liepos 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis nėra nuginčyta, todėl yra teisėta ir galiojanti.

Įvertinus byloje surinktą medžiagą bei nustačius, jog atsakovas A. M. nebuvo nei 2019 m. gruodžio 1 d. autoįvykio kaltininku nei automobilio savininku, privalėjusiu rūpintis privalomojo draudimo sutarties sudarymu, jam nekyla pareiga regreso tvarka atlyginti ieškovo prašomą žalą, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 50 Eur sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 3 dalis).

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (13,88 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur) – 13,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo priteistinos valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovo A. M. (A. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 50 Eur (penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, valstybės naudai 13,88 Eur (trylikos eurų ir 88 euro centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.