Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (toliau – A. D.) gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas BK 75 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 8 punkto pagrindu, buvo atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laiką neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, A. A. – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Solidariai iš T. A., A. A. ir A. D., o šiam neišgalint sumokėti – iš jo įstatyminių atstovų A. M. ir V. D., priteista 12,86 eurų nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui - Kauno teritorinei ligonių kasai.

Solidariai iš T. A., A. A. ir A. D., o šiam neišgalint sumokėti – iš jo įstatyminių atstovų A. M. ir V. D., priteista 693 eurų nusikaltimu padarytos turtinės ir 3330 eurų neturtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei N. M. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. D. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis kartu su T. A. ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2017 m. kovo 2 d., apie 19 val., veikdami bendrininkų grupėje, būdami iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą, nuo parduotuvės „M.“, (duomenys neskelbtini), iki parduotuvės „G.“, (duomenys neskelbtini), ir joje sekė nukentėjusiąją N. M. M. ir, šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), A. A. pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarant N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės, A. A. ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, pagrobė jai priklausantį turtą, tai yra maišelį su jame buvusiais maisto produktais: tortu ir lašiniais, iš viso 5 eurų vertės; rankinę – 50 eurų vertės, su joje buvusiais daiktais: pinigine – 50 eurų vertės; 386 eurų; mobiliojo ryšio telefonu – 20 eurų vertės; akiniais – 100 eurų vertės; skaičiavimo mašinėle – 15 eurų vertės; prožektoriumi – 10 eurų vertės; „DnB“ banko kortele – 6 eurų vertės; užrašų knygele – 2 eurų vertės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydami 644 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. D. gynėjo advokato S. Majausko apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinus tiek skundžiamo nuosprendžio turinį, tiek ir A. D. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neabejotina jog apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai sprendė, jog A. A. įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus ne tik BK 180 straipsnio 1 dalyje, bet ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, spręsdamas A. D. bei T. A. kaltės klausimą ir konstatuodamas, kad jie, veikdami kartu su A. A., panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios N. M. M. atžvilgiu, pagrobė svetimą, t. y. nukentėjusiajai priklausantį turtą, apylinkės teismas netinkamai aiškino bendrininkavimo požymius, tarp asmenų neva tai sudaryto išankstinio susitarimo turinį, atskleisdamas šių duomenų visumą nepagrįstai rėmėsi vien tik A. A. ir nukentėjusiosios N. M. M., be kita ko, nemačiusios rankinę iš jos pagrobusio asmens, parodymais, iš esmės ignoruodamas tiek A. D. ir T. A. parodymus, tiek ir jų atliktus veiksmus, kas visumoje neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms tiek dėl A. D., tiek ir dėl T. A. kaltės jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo sprendžiamas ne tik A. A., A. D. ir T. A. kaltės klausimas jiems bendrai įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, bet ir A. A. kaltės klausimas nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padaryme (tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas), todėl prieš A. D. ir T. A. veiksmų analizę, (atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas), aptartini nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirti įrodymai, susiję su BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu.

20. Konstatuojant tiek A. D., tiek ir T. A. nekaltumą skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme visų pirma pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Esant tokiam teisiniam reguliavimui akivaizdu, jog tokiais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant/padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. tiek bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, tiek ir bendrai daromos/padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma.

20.1. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti nustatyta, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

21. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, jog A. D., T. A. ir A. A., po krepšinio varžybų, kuriose lankėsi komentuojamo įvykio dieną, nusprendė kažkokiu būdu prasimanyti pinigų. Šio tikslo įgyvendinimą, remiantis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais nuteistųjų parodymais, sugalvojo būtent A. A. – jis pasiūlė iš kokios nors močiutės atimti rankinę. Tai padaryti tiek A. D., tiek T. A. atsisakė: A. D. teigimu, jis jau buvo teistas (ką betarpiškai patvirtina ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga), o T. A. taip pat turėjo problemų, dėl ko, pagrobti rankinę nusprendė būtent A. A.. Šių duomenų visuma suponuoja pagrįstą išvadą, jog nors „prasimanyti pinigų“ analizuojamo įvykio metu sumanė visi trys nuteistieji, tačiau šio tikslo įgyvendinimo planą sugalvojo būtent A. A., o T. A. ir A. D. atsisakius jį vykdyti, atlikti savo sugalvotus veiksmus, veikiant pagal savo sugalvotą veiksmų planą, nusprendė vėlgi A. A.. Jokios A. A. sumanytos nusikalstamos veikos vykdymo aplinkybės nuteistųjų tarpe vėliau nebuvo analizuojamos, A. A. nei su A. D., nei su T. A. neaptarinėjo, kokius veiksmus ir kada jis atliks, ką betarpiškai patvirtina ir A. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad susitarimo, kas ir ką darys, nebuvo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusiąją, remiantis A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, A. D. juos patvirtino kaip teisingus), taip pat išsirinko A. A., ko pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. A. iš esmės neneigė, nurodydamas, kad nukentėjusiosios pagal jokius specialiuosius požymius nesirinko, tiesiog ją pastebėjo.

21.1. Vertinant šių asmenų veiksmus parduotuvėje „G.“ (aplinkybę, jog visi nuteistieji buvo šioje parduotuvėje betarpiškai patvirtina ir byloje esantis parduotuvės vaizdo įrašas (1 t., b. l. 55)), į kurią A. D., A. A. ir T. A. nuėjo paskui nukentėjusiąją N. M. M., matyti, jog T. A. į parduotuvės salę nėjo, o įėjęs liko laukti A. A. ir A. D. prie parduotuvės išėjimo/įėjimo durų, galimai dėl to, jog su savimi turėjo kuprinę (A. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai), o A. D. parduotuvėje pirko atsigerti (ką patvirtino A. A., T. A. ir pats A. D.), kas visumoje leidžia pagrįstai teigti, jog tiek A. D., tiek T. A. į parduotuvę ėjo kitais, nei nukentėjusiosios stebėjimas, tikslais. Šiuos veiksmus, bylos duomenimis, vėlgi įgyvendino pats A. A.. Be to, vien ėjimas iš paskos, stebint asmenį, nesudaro pagrindo tokio asmens veiksmus vertinti kaip atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Tuo tarpu jiems išėjus iš parduotuvės (nukentėjusioji tuo metu jau buvo palikusi parduotuvės patalpas), tik vienas A. A. nusekė paskui moterį, ką objektyviai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. T. A. su A. D., nors ir neneigė žinoję, kokiu tikslu A. A. nusekė nukentėjusiąją, su juo kartu nėjo, paties nusikaltimo – plėšimo, padarymo fakto nematė, ėjo link sodų, kur kiek vėliau sutiko ir A. A., turėjusį iš nukentėjusiosios pagrobtus daiktus. Šioje vietoje paminėtina, kad tiek A. A., tiek ir A. D., apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, betarpiškai patvirtino, jog susitarimo, kur jie visi susitiks po A. A. nusikalstamų veiksmų, taip pat nebuvo, iš ko seka, kad net ir šioje vietoje A. A. veikė savarankiškai. Iš nukentėjusios pagrobtų daiktų bendras apžiūrėjimas jau po nusikaltimo įvykdymo vėlgi nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje sudėties.

22. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste neabejotina, jog paminėtų A. D. ir T. A. veiksmų jų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nepakanka. Vien tai, kad analizuojamo įvykio dieną jie buvo kartu su A. A., buvo kartu tiek jam išsirenkant nukentėjusiąją, tiek ir sekant ją parduotuvėje „G.“, niekaip nepatvirtina jų bendrininkavimo fakto plėšimo, kurį, remiantis byloje surinktais įrodymais, neabejotinai įvykdė A. A., padaryme. Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jokių aktyvių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nei A. D., nei T. A. neatliko, N. M. M. plėšimo fakto jie nematė, fizinį smurtą jos atžvilgiu panaudojo ir rankinę bei pirkinių maišelį iš jos rankų išplėšė būtent A. A., A. D. ir T. A. būnant visai kitoje, nei nusikaltimo padarymo, vietoje.

23. Tokiu būdu, konstatuoti tarp asmenų buvusį susitarimą įvykdyti plėšimą N. M. M. atžvilgiu, kaip tai padaryta skundžiamu nuosprendžiu, vertinamu atveju nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nors nagrinėjamu atveju A. D. ir T. A. žinojo, kokiu tikslu A. A. nusekė nukentėjusiąją – siekiant iš jos paimti rankinę, tokiu būdu prasimanant pinigų, tačiau, kokiu būdu šis tikslas bus įgyvendintas – panaudojant fizinį smurtą ar be jo, t. y. įvykdant atvirąją vagystę, nei A. D., nei T. A., komentuojamo įvykio metu nebuvę nusikaltimo padarymo vietoje ir jo nestebėję, žinoti negalėjo, todėl ir atsakyti už komentuojamo nusikaltimo vykdytojo – A. A. savarankiškus veiksmus, negali. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad rankinė iš nukentėjusiosios galėjo būti atimta ir nepanaudojant fizinio smurto, t. y. įvykdant atvirą vagystę, todėl apylinkės teismo samprotavimai, jog neva visiems nuteistiesiems turėjo būti aišku, kad bus padarytas būtent plėšimas, o ne atvira vagystė, ir, kad A. D. konkliudentiniais veiksmais sutiko su tuo, jog A. A. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotų smurtą, jokiais bylos duomenimis nepagrįsti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikaltimo vykdytoju pripažintinas asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti (BK 24 straipsnio 3 dalį). Nagrinėjamu atveju nei A. D., nei T. A. nežinant, kokius veiksmus nukentėjusiosios N. M. M. atžvilgiu atliks A. A., apie konkrečius A. A. veiksmus – fizinio smurto panaudojimą, sužinojus tik iš policijos, neabejotina, jog nusikaltimo vykdytojui keliamų sąlygų jie neatitinka, dėl ko, jų nuteisimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį šiuo atveju yra nepagrįstas. Nors nekyla abejonių, kad A. D. ir T. A. žinojo apie nusikalstamus A. A. tikslus, tačiau pagrindo jų veiksmus vertini kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 straipsnyje nėra, kadangi pagal šį straipsnį atsakomybė atsiranda tik jei nepranešama apie labai sunkų nusikaltimą, tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kaip ir nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje (atviroji vagystė), apie kurios padarymą iš esmės ir buvo kalbama, kadangi apie tai, kad asmens atžvilgiu bus vartojamas smurtas nei A. D., nei T. A. nežinojo. Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių, kadangi nei A. D., nei T. A. jokių veiksmų, kurie A. A. būtų kaip nors padėję įvykdyti jam inkriminuotą veiką, neatliko, nėra pagrindo jų veiksmus kvalifikuoti ir kaip nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, o A. A. veiksmus vertinti kaip vykdytojo ekscesą.

23.1. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šiuo atveju nesant pagrindo abejoti tuo, kad plėšimas N. M. M. atžvilgiu buvo įvykdytas kaltais, tyčiniais ir savarankiškais A. A. veiksmais, tokiu būdu jam neabejotinai esant komentuojamo nusikaltimo vykdytoju, nenustačius jokių aktyvių A. D. ar T. A. veiksmų BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, tokiu būdu nesant pagrindo juos pripažinti vertinamo nusikaltimo bendrininkais, neabejotina, jog nagrinėjama situacija, be kita ko, neatitinka ir bendrininkų grupei keliamų reikalavimų, įtvirtintų BK 25 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismo nuosprendyje iš esmės neaprašyti jokie A. D. ir T. A. veiksmai, kurie leistų jų veiksmus vertinti kaip bendrininkų ir kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

24. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad po N. M. M. plėšimo, A. D. paliekant A. A. su T. A., A. A. davė A. D. pinigų (5 ar 10 eurų), o T. A. iš nusikaltimo metu gautų pinigų, jo paties teigimu, išgėrė (sprendžiant iš faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, galimai alkoholinių gėrimų). Teigti, jog tokiu būdu buvo pasidalintas iš N. M. M. pagrobtas turtas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios aplinkybės nei A. D., nei T. A., nei A. A. nepatvirtino, o A. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai buvo perskaityti bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu) be kita ko, nurodė, kad iš N. M. M. pagrobtų pinigų kitą dieną jis įsigijo batus, džinsus ir važiavo namo, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog nusikalstamu būdu gautus pinigus A. A. iš esmės realizavo savo asmeninių poreikių tenkinimui. Nors šioje vietoje apylinkės teismas ypatingą dėmesį skyrė A. D. ir T. A. susirašinėjimo „Messenger“ programos pagalba turiniui (1 t., b. l. 107), tačiau vien tik faktas, kad asmenys kalbėjo apie „baliuką“ ir pinigų likutį, niekaip nepatvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių dėl A. D. ir T. A. aktyvių veiksmų, prisidedant prie plėšimu būdu gautų pinigų realizavimo. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad analizuojamu atveju taip ir liko nepaneigta T. A. versija, jog su A. D. jis susirašinėjo vartodamas alkoholį su savo draugu, kai A. A. jau buvo išėjęs, todėl pagrįstai teigti, jog alkoholiniai gėrimai, kuriuos vartojo T. A., buvo įsigyti už plėšimo metu gautus pinigus, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog ir A. A., kurio parodymais iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodė, jog alkoholio tą vakarą jis nevartojo, o duomenų apie tai, kad kitą dieną iš plėšimo metu gautų pinigų A. A., A. D. ir T. A. būtų suorganizavę „baliuką“, ar šiuos pinigus išleidę kitiems, tačiau vis tik bendriems tikslams, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Pažymėtina, kad A. D. ir T. A. veiksmus nėra pagrindo kvalifikuoti ir kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnyje, kadangi nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad A. D. ir T. A. įgijo, naudojosi ar realizavo didesnės nei 3 MGL vertės turtą.

25. Be aukščiau aptartų duomenų, nesutinkant su skundžiamo apylinkės teismo motyvais, svarbu paminėti ir tai, kad vertindamas A. D. ir T. A. veiksmus, tuo pačiu spręsdamas ir jų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės ignoravo jų parodymų visumą, lakoniškai konstatuodamas, kad A. A. ir N. M. M. parodymai yra nuosekliausi ir mažiausiai prieštaraujantys kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Sutikti su šia apylinkės teismo išvada, įvertinus aukščiau aptartų A. D., T. A., tuo pačiu ir A. A. parodymų visumą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų analizės akivaizdu, kad esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse tiek A. D., tiek T. A. buvo nuoseklūs, jų parodymai, duoti skirtingose proceso stadijose (T. A. atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu), esminėse aplinkybėse, kiek jos susijusios su A. A. veiksmais, bei A. D. ir T. A. veiksmais, atliktais iki A. A. įvykdyto plėšimo, sutapo tiek tarpusavyje, tiek ir atitiko A. A. parodymus. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai prieštaravimai jų išdėstytose analizuojamo įvykio aplinkybėse, nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti jų parodymus kaip nepatikimus.

25.1. Ir nors priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi ir nukentėjusiosios N. M. M. parodymais, tačiau pati nukentėjusioji nei vieno asmens, dalyvavusio jos plėšime nematė, nepastebėjo ir ją galimai sekusių asmenų, todėl remtis jos parodymais nustatinėjant A. D. ir T. A. veiksmus, kai, remiantis aukščiau aptartais duomenimis, jokių aktyvių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu jie neatliko, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Jokios reikšmės, sprendžiant A. D. ir T. A. kaltės klausimą jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, vertinamu atveju jie neturi.

26. Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. D. ir T. A. kaltės klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį A. D. ir T. A. atžvilgiu. Šios išvados kontekste būtina pažymėti, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

27. Esant aukščiau išdėstytų duomenų visumai, jų kontekste remiantis in dubio pro reo principu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad A. D. ir T. A. padarė jiems inkriminuojamą veiką, abejones dėl jų dalyvavo įvykdant BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką aiškina jų naudai ir daro išvadą, jog nuteistojo A. D. apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis tiek jo, tiek ir T. A. atžvilgiu turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. D. ir T. A. išteisinami, neįrodžius, kad jie dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

28. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. A. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą, paskirtą Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartimi (3 t., b. l. 59-61), kurios taikymo terminas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi nustatytas 3 mėnesiams nuo 2018 m. balandžio 8 d. (t. 3, b. l. 100-102), paliktą galioti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, panaikinti, tačiau BPK 309 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu T. A. iš suėmimo nepaleidžiamas (BPK 309 straipsnio 3 dalis), kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 13 d. nutartimi (įsiteisėjo 2018 m. kovo 5 d.) T. A. Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, pasiunčiant jį atlikti jam paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo faktinio sulaikymo dienos.

29. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, naikintina ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalis dėl T. A. skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo.

30. Neįrodžius, kad A. D. ar T. A. dalyvavo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, tačiau neabejojant, kad šiuos veiksmus atliko A. A., įvertinus tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pašalinus šį požymį iš jam pareikštų kaltinimų, iš skundžiamo nuosprendžio šalintina ir ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kartu pažymėtina, kad šios aplinkybės pašalinimas nesudaro pakankamo pagrindo už BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą A. A. skirti švelnesnę bausmę nei ji buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu.

30.1. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo aplinkybės analizuojamu atveju pasižymėjo ypatingu ciniškumu – A. A. sekė savo nusižiūrėtą auką iki jam saugios vietos, kur sudavė smūgį į gyvybiškai svarbią galvos sritį, nuo ko nukentėjusiajai parkritus ištraukė iš jos rankų turėtą rankinę ir pirkinių krepšelį. Nusikaltimas buvo įvykdytas tyčia, suvokiant jo pavojingumą bei galimas pasekmes, tačiau jas ignoruojant, siekiant asmeninių poreikių patenkinimo (gauti pinigų ir juos išleisti savo reikmėms). Šios aplinkybės ne tik didina nuteistojo pavojingumą visuomenei, bet ir neabejotinai atskleidžia antivisuomenines jo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia pagrįstai spręsti, jog vertinamu atveju A. A. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Be to, komentuojamą nusikaltimą A. A. įvykdė dar būdamas nepilnametis, turėdamas vos pradinį išsilavinimą, tačiau niekur nedirbdamas ir nesimokydamas, kas leidžia pagrįstai manyti, jog jis nėra linkęs savo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, pinigų prasimano nusikalstamu būdu. Šią išvadą neabejotinai sustiprina ir tai, kad šis teistumas A. A. nėra pirmasis, praeityje jis jau buvo teistas, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, jam buvo skirta švelnesnio pobūdžio bausmė – areštas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis akivaizdžiai nepateisino, savo elgesio teigiama linkme nekoregavo ir vėl nusikalto.

30.2. Esant šių duomenų visumai, jų kontekste įvertinus ir bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams, nuteistojo A. A. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 180 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jo buvusius teistumus, švelninti jam pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę (pašalinus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę), laikyti aiškiai per griežta, nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

31. A. D. ir T. A. išteisinus jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje padaryme, keistina ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalis dėl N. M. M. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių, žalos atlyginimą priteisiant tik iš A. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 ir 4 punktais, 330 straipsniu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo A. D. gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimant naują nuosprendį: A. D. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl T. A. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimant naują nuosprendį: T. A. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl T. A. skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo.

T. A. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti.

Iš Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybę dėl bendrininkavimo, nustatant, kad „A. A., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y., 2017 m. kovo 2 d., apie 19 val., nuo parduotuvės „M.“, (duomenys neskelbtini), iki parduotuvės „G.“, (duomenys neskelbtini), ir joje, sekė nukentėjusiąją N. M. M., šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarant N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, ir taip pagrobė jai priklausantį turtą, tai yra maišelį su jame buvusiais maisto produktais: tortu ir lašiniais, iš viso 5 eurų vertės; rankinę – 50 eurų vertės, su joje buvusiais daiktais: pinigine – 50 eurų vertės; 386 eurų; mobiliojo ryšio telefonu – 20 eurų vertės; akiniais – 100 eurų vertės; skaičiavimo mašinėle – 15 eurų vertės; prožektoriumi – 10 eurų vertės; „DNB“ banko kortele – 6 eurų vertės; užrašų knygele – 2 eurų vertės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydamas 644 eurų turtinę žalą“.

Iš Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad A. A. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai Nidai M. M. ir Kauno teritorinei ligonių kasai priteistų civilinių ieškinių:

- Iš A. A. priteisti 12,86 (dvylika eurų aštuoniasdešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimui civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

- Iš A. A. priteisti 693 (šešis šimtus devyniasdešimt tris) eurus turtinės žalos ir 3330 (tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimui civilinei ieškovei Nidai M. M..

Likusioje dalyje Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą.