Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-795-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00778-2009-6

2012 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėn.,

pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. reikalavimais, paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose; į paskirtąją bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 03 24 d. iki 2010 09 24 d.

A. J. išteisintas pagal BK 235 str. 1 d., pagal BK 178 str. 3 d., pagal BK 182 str. 2 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nukentėjusiojo G. R. pareikštas 100822,42 Lt dydžio civilinis ieškinys ir UAB „DnB NORD lizingas“ pareikštas 75 873,64 Lt dydžio civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis siekdamas apgaule iš draudimo bendrovės savo naudai įgyti draudiminę išmoką ir iš to pasipelnyti, veikdamas tiesiogine tyčia, 2008 m. liepos 18 d., apie 0.30 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje, esančiame Vilniaus g. 37, Vilniuje, būdamas įspėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnį dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ką patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, nurodydamas, kad 2008 m. liepos 17 d., nuo 21.30 val. iki 23.30 val., (duomenys neskelbtini) namo vidiniame kieme pagrobtas jam priklausantis automobilis MERCEDES BENZ S 600, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, kaltinamasis A. J. 2008 m. liepos 18 d., Eigulių g. 21, Vilniuje, kreipėsi į draudimo bendrovę UAB DB „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos gavimo už tariamai pagrobtą automobilį, tokiu būdu kaltinamasis A. J. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą. Šiais savo veiksmais A. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 236 str. 1 d., bei 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.

A. J. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2008-07-18 01.00 val. Vilniaus apskrities VPK NTV Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje, esančiame Vilniaus g. 37, Vilniuje, būdamas įspėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino savo parašu, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01598-08 būdamas nukentėjusiuoju, davė melagingus parodymus apie tariamą automobilio MERCEDES BENZ S 600 pagrobimą, t.y. A. J. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. J. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2008 metais, nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, Vilniuje, pagrobė UAB „DnB NORD lizingas“ vardu registruotą, bet naudotojo teisėmis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, 2005 metų laidos, juodos spalvos, 85 000 Lt vertės automobilį BMW X5, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), t.y. A. J. buvo kaltinamas pagal BK 178 str. 3 d. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. J. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, tikslu apgaule savo naudai įgyti automobilį, iš anksto planuodamas automobilio negrąžinti, piktnaudžiaudamas E. Ž. pasitikėjimu, įtikino pastarąją 2008-09-24 Žalgirio g. 92, Vilniuje, su UAB „DnB NORD lizingas“ sudaryti sutartį Nr. 200809F-5856 dėl automobilio BMW 730D, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), šios sutarties pagrindu prisiimti lizingo įsipareigojimus vykdyti lizingo mokėjimus ir perduoti jam automobilį, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtą - UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį automobilį BMW 730 D, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt vertės, t.y. A. J. buvo kaltinamas pagal BK 182 str. 2 d. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Anot apelianto, iš baudžiamosios bylos ir skundžiamo nuosprendžio analizės matyti, kad A. J. nuoširdžiai tikėjo (manė), jog jam priklausantis automobilis „Mercedes Benz S 600“ buvo pavogtas. Tai patvirtina jo nuoseklūs parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ir kitos faktinės baudžiamosios bylos aplinkybės.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas net nevertino minėtų faktų, dėl ko nebuvo tinkamai nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos padarymo požymiai. Suprantama, kad tai neleidžia objektyviai įvertinti ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Dar daugiau, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas net nesiteikė paaiškinti apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvių požymių santykio su jo atliktais veiksmais. Tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog apelianto veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties požymių. Iš skundžiamo nuosprendžio nematyti įtikinamų, nuosekliai susijusių argumentų apie byloje esančius duomenis, kurie betarpiškai ir nuosekliai pagrįstų teismo daromą išvadą, jog su minėto automobilio vagytės faktu yra tiesiogiai susijęs pats A. J.

Šiuo atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pažeidė BK 2 str. 4 d. įtvirtintą imperatyvą, netinkamai (neteisingai) pritaikė BK 236 str. 1 d. ir priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą nuosprendį. Galimas sukčiavimas apelianto veiksmuose grindžiamas ne faktiniais bylos duomenimis, jo atliktų veiksmų (poelgių) vertinimu, siekiant įrodyti jo tariamą kėslą gauti draudiminę išmoką, inscenizavus automobilio vagystę, bet ta aplinkybe, kad ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nepavyko (arba jie nenorėjo) nustatyti vagystės fakto. Apeliantui inkriminuojami nusikaltimai (pranešimas apie nebūtą nusikaltimą ir sukčiavimas) grindžiami gyvenimiškais atsitiktinumais, kurių niekas iš byloje dalyvaujančių asmenų pagrįsti negali.

Pagrindinis kaltinimo argumentas, neva „įrodantis“ A. J. kaltę, yra tas, kad jis ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ir draudimo bendrovei UAB DB „PZU Lietuva“ pateikė automobilio užvedimo raktelius, elektroninius raktus, priklausančius skirtingiems automobiliams (vienas jų buvo registruotas jo vardu), taip pat, kad kai kurios jam priklausančio automobilio detalės atsirado pas E. Ž., kurį apeliantas pažįsta. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatė inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymių, o apsiribojo tik konstatavimu, kad apelianto kaltė baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais neginčijamai nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad teiginys „neginčytinai nustatyta“ grindžiamas subjektyviu ir neteisingu, o kartais net pritemptu teisėjo tam tikrų aplinkybių vertinimu (suvokimu).

Neišsamus, paviršutiniškas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, priimto apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., 109 str., BPK 1, 2, 3, str., 44 str. 5 p., 241 str. 2 d. nuostatus. Šioje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas neišsamiai tyrė visas bylos aplinkybes ir šališko kaltinančia prasme įrodymų vertinimo pagrindu pripažino A. J. kaltu įvykdžius BK 236 str. 1 d. ir BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos įrodytumas tiesiogiai priklauso nuo BK 236 str. 1 d. numatytos veikos požymių įrodytumo. Pastarosios veikos įrodytumo klausimas yra itin abejotinas, mat teismas, užuot logiškai paaiškinęs ir nurodęs įrodymus, kuriais remiasi, nesvarbu, ar jie yra tiesioginiai, ar netiesioginiai, pasirinko kitą kelią - pasinaudojęs faktinio atsitiktinumo taisykle, kuri tik patvirtinta ne teiginius, bet prielaidas, leido manyti esą A. J. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Be to, aukščiau minėtų veikų įrodytumo taisyklė reikalauja, kad būtų įrodyti bent objektyvieji požymiai, iš kurių visumos teismas gali spręsti ir apie asmens veiksmų subjektyviuosius požymius. Nesant pakankamų ir įtikinamų duomenų apie tariamo turto pagrobimo faktą negalima tęsti kalbos apie kitas veikas, šiuo atveju sukčiavimą ir kt. Tokiu būdu, apelianto įsitikinimu, buvo privalu surinkti, patikrinti ir įvertinti visus duomenis, kurie pagrįstų tvirtą manymą, kad būtent niekas kitas, o A. J. atliko automobilio pagrobimo veiksmus.

Skundžiamajame nuosprendyje ne tik nepašalinamos dviprasmybės ar netikslumai (neaiškumai) liudytojų parodymuose, bet būtent jais ir remiamasi konstatuojant A. J. kaltę.

Iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad jis nežino svarbių šiai bylai aplinkybių, tik patvirtino, kad parduodant minėtą automobilį lygtai buvo du rakteliai, dvi kortelės, tačiau visuomet naudodavosi kuria tai viena iš jų. Kai pardavė automobilį, raštiškai neįformino pačių kortelių perdavimo fakto. Paklaustas, ar pamena, ar vienu kartu atidavė visas korteles ir raktus, šių aplinkybių liudytojas neprisiminė.

Pasak liudytojo A. J., UAB DB „PZU Lietuva“ A. J. pateikė ne tuos pavogto automobilio raktelius, tačiau gynybos paklaustas nurodė, kad iš tiesų po to, kai A. J. jam pateikė raktelius, buvo surašytas pateikimo aktas, įvardinta, kiek ir kokie rakteliai paimami, tačiau jokiais kitais identifikaciniais, individualiais požymiais tie rakteliai nebuvo aprašyti ar apžiūrėti. Vėliau šiuos raktelius draudimo bendrovė pateikė policijai pagal reikalavimą. Liudytojas taip pat nurodė, kad administruojant draudimo išmokos bylą nebuvo dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, jog tuo metu, kai buvo draudžiamas „Mercedes Benz S 600“, būtų buvę kur nors užfiksuota, kiek, kokie ir kuriam automobiliui priklauso tie menami automobilio rakteliai. Jokiuose dokumentuose draudimo bendrovė nepatikrino, ar rakteliai, kuriuos turėjo A. J., yra nuo to automobilio ir jie būtent yra tinkami tam automobiliui atidaryti bei jį vairuoti. Tuo tarpu pats A. J. nurodė, kad jis naudojosi tik vienu komplektu raktelių, o kitais ne.

Liudytojų M. Ž. ir A. M. parodymai tarpusavyje nėra sutampantys, nors A. M. nurodo, esą M. Ž. jam pasakojo, kad neva A. J. inscenizavo „Mercedes Benz S 600“ vagystę. Tačiau šią aplinkybę kategoriškai paneigė liudytojas M. Ž., nurodydamas, kad negalėjo būti taip, kad neva jam A. J. pasakojo, kad „prasuko reikalą“ su „Mercedes Benz S 600“ automobiliu. Taigi M. Ž. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir tokiu būdu paneigė A. M. parodymus. Iš šių duomenų matyti, kad teismas negali daryti išvados apie tai, kad A. J. kam nors yra pasakojęs, kad neva jis inscenizavo automobilio vagystę.

Apibendrinant matyti, kad dėl „Mercedes Benz S 600“ inscenizuotos vagystės A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos nėra pagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Iš tiesų, šis automobilis, kaip kad nurodė pats apeliantas, buvo pavogtas.

Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu pirmos instancijos teismui priimti teisingas išvadas. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo išdėstytos, įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai tinkamai neįvertinti, o būtent nebuvo pasisakyta, kokiu pagrindu vieni argumentai buvo priimti kaip teisingi, o kiti abejotini ir atmestini. Nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamojo bei liudytojų parodymai nepakankamai išanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.

Apylinkės teismas pažeidė tiesioginio ir betarpiško įrodymų ištyrimo principą, kuris reikalauja tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir pan. (BPK 242 str.). Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu nepatikrintais įrodymais. Liudytojas E. Ž. teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad neprisimena aplinkybių, apie kuriuos anksčiau davė parodymus, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti. Pagarsinus parodymus, liudytojas E. Ž. juos patvirtino ir pareiškė, kad papildymų neturi. O tai reiškia, kad nei teismas, nei gynyba realiai negalėjo įsitikinti liudytojo duotų parodymų tikrumu, todėl šio liudytojo parodymai nebuvo tinkamai (tiesiogiai ir betarpiškai) patikrinti ir įvertinti. Visų kaltinimo liudytojų duoti parodymai nėra nuoseklūs, dažnai prieštaringi, nepagrindžiantys inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Parodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis taip pat neįrodo, kad A. J. elgesys atitinka BK 236 str. ir BK 22 str. ir 182 str. 2 d. sudėčių požymių.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinimo liudytojų parodymus, neįvertino asmeninių santykių tarp pačių liudytojų. Tarp jų dažnai būdavo pykčiai, kerštas ir pan., todėl tokie parodymai turi būti vertinami labai kritiškai. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nukrypsta nuo suformuotos teismų praktikos ir apkaltinamąjį nuosprendį grindžia tik netiesioginiais įrodymais, kurie iki galo neišsklaido abejonių dėl galimo A. J. kaltumo.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. J. kaltės, padarius jam inkriminuojamas veikas. Jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 236 str. 1 d. ir pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. yra teisingas.

Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas netinkamai nustatė objektyvius ir subjektyvius nusikalstamų veikų požymius, yra nepagrįsti. Atvirkščiai, nuteistojo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – protokolu – pareiškimu, UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktais dokumentais, liudytojų parodymais, specialisto išvada ir kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje dėl A. J. kaltės yra pakankama, motyvuota, išsami.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 07 18 d. A. J. protokolu – pareiškimu kreipėsi į policijos komisariatą, nurodydamas, kad 2008 07 17 d. nuo 21.30 val. iki 23.30 val. iš (duomenys neskelbtini) esančio vidinio kiemo buvo pagrobtas A. J. priklausantis automobilis „Mercedes Benz S 600“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo numeris (duomenys neskelbtini). Kartu su pareiškimu buvo pateiktas pavogto automobilio registracijos liudijimas, raktas, elektroninis raktas ir greičių dėžės blokavimo raktas (t. 1, b. l. 26).

2008 07 18 d. A. J. kreipėsi į draudimo bendrovę „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos gavimo, pateikdamas pažymą apie pavogto automobilio signalizacijos lygį, automobilio techninės apžiūros taloną ir automobilio draudimo liudijimo kopiją (t. 1, b. l. 62). Po kelių dienų, 2008 07 21 d. UAB DK „PZU Lietuva“ papildomai pateikti minėto automobilio užvedimo raktelis, elektroninis raktas ir mechaninis užrakto raktas (t. 1, b. l. 63).

Automobilius „Mercedes Benz“ gaminančiai bendrovei „Daimler AG“ ištyrus A. J. policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei pateiktus automobilio 2 užvedimo raktus, 2 elektronines korteles ir 2 mechaninius raktus, paaiškėjo, kad tik vienas iš A. J. pateiktų automobilio raktų – elektroninis raktas – kortelė, buvo priskirtas apelianto vardu registruotam automobiliui „Mercedes Benz“ (t. 3, b. l. 22-31).

Liudytojas V. R., įvykio dieną budėjęs automobilių stovėjimo aikštelėje, iš kurios buvo pagrobtas A. J. priklausantis automobilis, duodamas parodymus, patvirtino, kad automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš aikštelės įvykio dieną išvairavo jaunuolis, vilkėjęs tamsius rūbus ir užsidėjęs tamsią kepurę su snapeliu. V. R. jaunuolio veido nematė, tačiau jis, patekdamas į automobilį, nieko nelaužė, todėl liudytojui susidarė įspūdis, kad jaunuolis turėjo automobilio raktelius (t. 11, b. l. 198-220).

Nuteistasis skunde pabrėžia, kad jaunuolio, išvariusio A. J. priklausantį automobilį iš automobilių stovėjimo aikštelės, tapatybė nebuvo nustatyta, kaip ir galimi jo ir A. J. ryšiai, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai anaiptol neįrodo, kad automobilio vagystė nebuvo inscenizuota. Atvirkščiai, šių parodymų išdavoje byloje laikytina nustatyta aplinkybe, kad asmuo, pagrobęs apeliantui priklausiusį automobilį, turėjo jam priskirtą nuotolinio valdymo raktelį.

Iš liudytojo E. Ž. parodymų matyti, kad jis A. J. pažįsta nuo 2006 m. 2008 m. vasarą jis pagal skelbimą internete nusipirko „Mercedes Benz“ automobilį, S klasės, už 7000 eurų. Automobilį į Šiaulius atvarė vyras, kuris pasakė, kad automobilio dokumentai yra automobilio salone esančioje dėtuvėje. Liudytojas nurodė pardavėjui, kad automobilio dokumentų jam nereikia, jam reikia tik automobilio, kurį jis ketina ardyti dalimis. Vyras dokumentus paliko dėtuvėje. E. Ž. neatsiminė, ar tai buvo A. J., ar kitas asmuo. Automobilis jam buvo parduotas su 2 raktais, kurių automobilio pardavėjui jis negrąžino. Po kurio laiko E. Ž. nusipirktą automobilį išardė dalimis ir jas panaudojo turimų automobilių „Mercedes Benz“ remontui, kurie buvo sugedę ir nevažiuojantys. Vieną iš tokių automobilių E. Ž. 2008 m. vasarą pardavė šiauliečiui I. M., kitą – E. B. (t. 12, b. l. 172-183).

Ikiteisminio tyrimo metu ištyrus I. M. automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad automobilio sėdynės, telefonai NOKIA, kondicionierius, automobilinis radijo imtuvas su kompaktinių diskų grotuvu ir radijo apdaila priklauso A. J. „Mercedes Benz“ automobiliui, kurio VIN (duomenys neskelbtini). Be to, nustatyta, kad nuotolinio valdymo raktelis, rastas pas I. M., nepriskiriamas automobiliui „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o pagal sistemą gali būti priskirtas automobiliui, kurio identifikavimo numeris yra (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 44-51), t. y. taip pat A. J. automobiliui.

Faktas, kad, kaip skunde teigia apeliantas, jis automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko saugomoje aikštelėje, vėliau kreipėsi į policiją dėl automobilio vagystės, savaime nepaneigia nuteistojo kaltės dėl padarytų nusikaltimų ir neįrodo, jog jis nuoširdžiai tikėjo ir manė, kad jo automobilis buvo pavogtas. Atmetamas ir tas skundo argumentas, kad A. J. automobilio vagystės inscenizacija būtų finansiškai nenaudinga, juolab, kad liudytojas M. Ž. 2012 04 12 d. teisiamojo posėdžio metu negalėdamas detaliai prisiminti savo parodymų, patvirtino savo 2010 03 20 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. J. 2008 m. turėjo finansinių sunkumų ir buvo skolingas ir jam. Be to šis liudytojas nurodė, jog 2009 metais A. J. žadėjo grąžinti skolą, kai gaus draudimo išmoką už pavogtą automobilį. M. Ž. iš M. J. žinojo, kad per dvejus metus iš buvo pavogtos net trys transporto priemonės ir tai jam (M. Ž.) sukėlė įtarimų, tačiau ar tai inscenizuoti įvykiai, jie detaliai nekalbėjo (t. 12, b. l. 172-183).

Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendžio išvada, paremta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, kad iš byloje nustatytų aplinkybių seka, jog 2008 07 17 d. laikotarpiu nuo 21.30 val. iki 23.30 val. iš namo vidinio kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), atrakinus dureles ir automobilį užvedus su savimi turimu raktu nežinomo asmens buvo nuvairuotas automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausęs A. J. Automobilis atsirado pas E. Ž., kuris jį išardė dalimis ir jas sudėjo į kitus remontuojamus „Mercedes Benz“ automobilius. A. J., pranešdamas policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei apie automobilio vagystę, pateikė automobilio raktus ne nuo jam priklausančio automobilio, o nuo automobilio „Mercedes Benz“, kurį E. Ž. suremontavo A. J. automobilio detalėmis ir vėliau pardavė E. B. Teismas konstatavo, kad E. B. parduoto automobilio užvedimo raktelius A. J. gavo iš liudytojo E. Ž. Taigi byloje objektyviai nustatyta, kad A. J., turėdamas tikslą pasipelnyti, melagingai pranešė apie automobilio vagystę, siekdamas gauti draudimo išmoką už tariamai pagrobtą automobilį.

Apeliantas skunde pabrėžia, kad, anot jo, liudytojų parodymai patvirtina, kad jis neturėjo tikslo inscenizuoti savo automobilio vagystės, tačiau toks nuteistojo argumentas nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad liudytojai, duodami parodymus, nenurodė konkrečių detalių apie tariamą automobilio vagystę ir A. J. siekį gauti draudimo išmoką, tačiau liudytojų nežinojimas tam tikrų aplinkybių savaime nereiškia, kad jų nebuvo. Atvirkščiai nei teigia apeliantas, teismo išvados dėl apelianto kaltės grindžiamos nuosekliais įrodymais, o tai, kad jie nuteistojo neįtikina, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismo nuosprendis yra nepakankamai motyvuotas. Faktas, kad bylą nagrinėjęs teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, taip pat nereiškia, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai ar kad teismas buvo šališkas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų: liudytojų tarpusavio santykių, dėl liudytojų M. Ž. ir A. M. parodymų nesutapimo, liudytojų A. K. (kiek raktelių perdavė parduodant automobilį), A. J. (dėl raktų pateiktų draudimo bendrovei) ir kitų, apelianto nurodomų bylos išsprendimui nereikšmingų aplinkybių, kolegija išsamiai nepasisako. Liudytojų parodymai iš esmės atitinka byloje nustatytas ir pirmosios instancijos nuosprendyje aptartas aplinkybes ir negali nulemti apelianto atžvilgiu priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio pakeitimo ar jo panaikinimo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ir iš paties apelianto veiksmų matyti, jog jis, policijai ir draudimo įstaigai pateikdamas dvejus raktų komplektus, taip juos identifikuodamas, kaip nuo jo turėto ir pavogto automobilio „Mercedes Benz“, todėl diskusija apie tai kiek A. K. automobilio pardavimo metu jam davė raktų komplektų, kiek raktų ir kam po automobilio tariamos vagystės perdavė A. J. šios bylos kontekste yra nereikšminga. Apelianto skunde nurodyti liudytojų parodymų nenuoseklumai, kolegijos nuomone neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl A. J. kaltės, atskirų pavieniai smulkių detalių nesutapimai gali būti sąlygoti praėjusio pakankamai ilgai laiko tarpo nuo įvykio iki apklausų, o ta aplinkybė, jog liudytojas E. Ž. parodė, jog jam automobilis buvo pristatytas iki 2008 07 06 d., kai tuo tarpu įvykis buvo 2008 07 18 d. yra akivaizdus liudytojo apsirikimas, dėl automobilio pristatymo laiko.

Byloje surinktų įrodymų, nusikalstamų veikų sudėties (objektyvinė – nuteistojo veiksmai ir subjektyvinė pusė – kaltė, tyčia) analizė nuosprendyje yra pakankama, o tai, jog nuteistasis teigia, jog jam nėra paaiškinta objektyvių požymių santykis su jo atliktais veiksmais, atvirkščiai nei teigia apeliantas, kolegijos nuomone, neleidžia daryti išvados, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių.

Kolegija atkreipė dėmesį, jog teismas pagrįstai, net ir perskaitęs teisiamojo posėdžio metu, nesirėmė liudytojų I. M., E. B. parodymais ir tai aptarė nuosprendyje. Tuo pačiu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų E. Ž., E. G., V. Č., G. U., V. M., M. Ž., A. M. bei jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų turinys buvo pagarsintas teisiamojo posėdžio metu, liudytojai dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų papildymų neturėjo ir iš esmės juos palaikė, byloje dalyvaujantiems asmenims teisė užduoti liudytojams klausimus nebuvo ribojama. Teismas atkreipia dėmesį, jog liudytojais asmenys buvo apklausti prieš kelis metus, todėl natūraliai galėjo su įvykiu susijusių aplinkybių neprisiminti. BPK 301 str. 1 d. nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 str. nustatyta tvarka. Atvirkščiai nei teigia skunde nuteistais, apylinkės teismas turėjo pagrindą remiantis BPK 276 str. nuostatomis teisiamojo posėdžio metu pagarsinti minėtų asmenų parodymus. Pagal BPK 276 str. 4 d. byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės. Byloje nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų pažeidęs minėtas BPK nuostatas. Šią išvadą paneigiančių duomenų nepateikia ir nuteistasis apeliaciniame skunde. Ekspertų ir specialistų neiškvietimas į teismo posėdyje savaime nesudaro pagrindo abejoti pateiktomis išvadomis, iškvietimas į teismo posėdį nėra savitikslis dalykas ir yra neprivalomas, jei nekyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų išvadų, ir/ar nėra reikalo pateiktų išvadų papildomai paaiškinti. Apeliantas net ir skunde, nurodydamas argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio jokių pagrįstų abejonių dėl pateiktų specialistų/ekspertų tyrimų išvadų nenurodė. Apeliantui nepriimtinos apkaltinamajame nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Įvertinus surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad A. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 236 str. 1 d. ir BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. pagrįstai, t. y. už tai, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir pasikėsino apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, kuris viršija 250 MGL dydžio sumą. Apeliacinį skundą tenkinti, apeliantą išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.