Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį valstybinei įmonei Valstybės turto fondui dėl netesybų sumažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismo vertinimu, ieškovas taip pat neįrodė, kad jis iš dalies įvykdė prievolę, nes pradinio įnašo sumokėjimas nelaikytinas sutartinės prievolės vykdymu, nors ir įskaitomas į privatizavimo objektų kainą. Ieškovas neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti netesybas, t. y. kad šalių susitarimu nustatytos ir ieškovo mokėtinos netesybos už prievolės įvykdymo termino praleidimą yra neprotingai didelės arba prievolė iš dalies buvo tinkamai įvykdyta, todėl ieškinį atmetė.

Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus - konstatavo, kad atsakovas dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo patyrė nuostolių, nors atsakovas pripažino, jog nuostolių nepatyrė; konstatavo, kad ieškovui buvo žinomi sutarčių pasirašymo terminai, nors atsakovas pripažino, kad šių terminų ieškovas negalėjo žinoti ir kt.

Teismas tyrė ir vertino ne visas faktines bylos aplinkybes - nevertino aplinkybės, kad ieškovas praleido prievolės įvykdymo terminą tik 45 dienas, kad ieškovas visą laiką bendradarbiavo su atsakovu, pripažino praleidęs prievolės įvykdymo terminą ir sumokėjo atsakovui 0,02 procento dydžio netesybas už kiekvieną uždelstą dieną, kad atsakovas nesutiko atidėti sutarčių pasirašymo datos ir kt.

Teismas nukrypo nuo suformuotos teismu praktikos - neatsižvelgė į teismų sprendimus, priimtus esant panašioms faktinėms bylų aplinkybėms.

Teismas pažeidė asmenų lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principą - laikė reikšminga aplinkybę, kad viena iš sutarčių šalių yra valstybė (valstybės įmonė); konstatavo, kad atsakovas patyrė nuostolių, nors atsakovas šios aplinkybės neįrodinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybas, teismo diskrecijos teisę jas mažinti (Civilinio proceso kodekso 6.71, 6.73 straipsniai), laikantis procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis), todėl apeliacinio skundo argumentais, nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje, keisti ar naikinti jo nėra pagrindo.

Nustatyta, kad Ieškovas V.V. ir atsakovas valstybės įmonė Valstybės turto fondas 2008 m. balandžio 15 d. sudarė tris privatizavimo objekto pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 29-08, Nr. 30-08, Nr. 31-08, kuriomis atsakovas pardavė, o ieškovas nupirko slėptuves, unikalūs Nr. 1092-3000-4014, Nr. 1092-3000-5011, Nr. 1092-3000-6016, esančias Geležinio Vilko g. atitinkamai 18, 20, 22, Vilniuje (b.l. 11-14, 17-19, 22-25). Minėtų sutarčių 5 punktu pirkėjas, t. y. ieškovas, įsipareigojo per penkias darbo dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti privatizavimo objekto pardavimo kainos ir pradinio įnašo skirtumą į Finansų ministerijai atidarytą Privatizavimo fondo sąskaitą ir pateikti pardavėjui apmokėjimą patvirtinantį dokumentą, o uždelsęs mokėti šiame punkte nustatytu terminu, iki visiško prievolės įvykdymo pirkėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,2 proc. delspinigius, apskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovas Vaidotas Vaičiūnas pateikė prašymą VĮ Valstybės turto fondui, prašydamas perskaičiuoti atsakovo prašomus sumokėti delspinigius, numatytus sutartyse, skaičiuojant delspinigius pagal nusistovėjusį rinkos lygį, t.y. po 0,02 proc. Prašyme nurodė, jog atsakovo priskaičiuota delspinigių suma, paskaičiuota po 0,2 proc. už uždelstas dienas yra neprotingai didelė (b.l. 28). Atsakovas netenkino prašymo (b.l. 29). Ieškovas kreipėsi į teismą pripažindamas sutartimis numatytų delspinigių, atsiradusių dėl praleisto prievolės įvykdymo termino, faktą, tačiau nesutikdamas su jų dydžiu ir prašydamas jį pakeisti, t.y. sumažinti, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalimi.

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (Civilinio kodekso 6.256 str. 1 d.). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – kaltoji šalis privalo kitai šaliai sumokėti netesybas (Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė, jog netesybos yra neprotingai didelės ir sudaro pagrindą kitai šaliai nepagrįstai praturtėti, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tačiau su tokiu argumentu kolegija nesutinka. Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje yra įtvirtinta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, <...>, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštą reikalavimą dėl netesybų mažinimo, pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Ieškovo nurodomos aplinkybės, jog ginčo sutartyse nurodytas netesybų dydis yra 0,2 procento nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstai dideliu, be to, 18 387,27 Lt dydžio netesybų suma susidarė praleidus tik 45 dienas, nepatvirtina, kad pagal minėtas sutartis numatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai ieškovui yra neprotingai dideli ir turi būti sumažinti. Lyginant su sandorio kaina (227 003 Lt) netesybų suma taip pat nėra neprotingai didelė. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismų praktikoje 0,2 proc. delspinigiai yra pripažįstami aiškiai per dideli, neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio kiekvienu atveju atsižvelgiama į tokius kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines ar alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir praktikos negalima laikyti suformuota, kad nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimas buvo vykdomas parduodant ilgalaikį materialųjį turtą viešo aukciono būdu (b.l. 88-90), apie tai paskelbiant 2007 m. gruodžio mėn. VĮ Valstybės turto fondo leidžiamame informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 12 (348) (b.l. 88). Pradinė šių privatizavimo objektų suma bendrai sudarė 227 000 Lt. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokius reikšmingus kriterijus kaip pirkimo – pardavimo sutarčių objektų ypatumus, privatizavimo objektų sutarčių pasirašymo aplinkybes ir prievolės pažeidimo aplinkybes, taip pat tinkamai neįvykdytos prievolės sumą, pagrįstai sprendė, jog šalių sudarytose sutartyse numatyto dydžio delspinigiai nelaikytini per dideliais, neatitinkančiais abiejų sandorio šalių interesų.

Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių nurodydamas, kad ieškovas jau pasirašydamas pirkimo – pardavimo sutartis žinojo, jog neatsiskaitys už privatizavimo objektus sutartyse nustatytu terminu, atmestini kaip nepagrįsti ir paneigti bylos medžiaga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas 2008-05-12 pateikė atsakovui raštą dėl sutarčių Nr. 29-08, 30-08, 31-08, nurodydamas jame, kad iki š.m. gegužės 16 d. nespėja galutinai atsiskaityti už privatizavimo objektus dėl jo ilgalaikės tarnybinės komandiruotės, jį aptarnaujančio banko darbuotojo atostogų, šiuo metu į Kretą išvykusios žmonos, prašydamas pratęsti apmokėjimo terminą iki š.m. birželio 30 d., delspinigius įsipareigodamas sumokėti (b.l. 38). Tokie byloje pateikti įrodymai tik patvirtina teismo konstatuotą faktą, kad jau sutarčių pasirašymo metu ieškovas žinojo apie negalėjimą atsiskaityti su atsakovu sutartyse nurodytais terminais.

Kolegijos vertinimu, prievolės sumokėti sutartas sumas už privatizuoto turto įsigijimą praleidimo priežastys pirmosios instancijos teismui taip pat nesudarė pagrindo sumažinti netesybų. Apeliantas nurodo, kad jis buvo priverstas sudaryti sutartis 2008-04-15, nors 2008-04-16 turėjo išvykti į komandiruotę, tačiau, iš bylos medžiagos matyti, kad apie tai, kokie privatizuojami objektai yra parduodami ir kokią jų kainą ieškovas įsipareigojo sumokėti tuo atveju, jeigu būtų pripažintas aukciono laimėtoju, jis žinojo jau 2008-02-25, pateikdamas atsakovui paraiškas dėl dalyvavimo privatizavimo viešame aukcione, prašant jį įregistruoti aukščiau minėtų nekilnojamojo turto objektų – slėptuvių – potencialiu pirkėju (b.l. 92, 95, 98). ieškovas laimėjo viešą aukcioną 2008-02-26, taigi, nuo šio momento jis, tapdamas viešo aukciono, kuriame parduoti minėti privatizavimo objektai, laimėtoju, turėjo ir galėjo numatyti, kad šių objektų pirkimo – pardavimo sutartys gali būti pasirašytos su juo bet kuriuo metu ir jis, veikdamas sąžiningai, turi būti pasiruošęs už įsigytus objektus sumokėti privatizavimo objekto viešo aukciono protokoluose nurodytas pinigų sumas atsakovui per 5 dienas, kai bus pasirašytos pirkimo – pardavimo sutartys, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų susitaręs su atsakovu dėl sutarčių kainos mokėjimo dalimis, nors tokią galimybę numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2008-04-14 žinojo apie tai, kad yra priimtas UAB „IHR Vilnius“ įsakymas dėl jo komandiruotės laikotarpiu nuo 2008-04-16 iki 2008-05-02 (b.l. 66), o pirkimo – pardavimo sutartys su juo buvo pasirašytos 2008-04-15 ir sutarčių pasirašymo metu jis sutiko su visomis sutarčių sąlygomis, neprašė keisti jose numatytų delspinigių dydžio.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl netesybų sumažinimo tik po to, kai praleido sutartyje nustatytą terminą prievolei įvykdyti ir kai gavo iš atsakovo prašymą sumokėti netesybas, skaičiuojant po 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, viso – už 45 dienas. Toks ieškovo elgesys rodo, kad jis elgėsi netinkamai kitos sutarties šalies atžvilgiu, nebendradarbiavo su ja, sutarčių pasirašymo metu neinformavo atsakovo apie tai, kad yra aplinkybės, trukdančios jas įvykdyti nurodytais terminais, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o šios pareigos ieškovas tinkamai nevykdė, kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimo teismui nebuvo pagrindo tenkinti.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog pirkimo – pardavimo sutarčių objektai yra brangus nekilnojamasis turtas, o prievolės suma didelė, tokiu būdu, teismui, sprendžiant klausimą dėl netesybų dydžio, tokios aplinkybės buvo pakankamos laikyti, kad nėra pagrindo sutartyse numatytų netesybų laikyti nepagrįstai didelėmis.

Tai, kad teismas, pasisakydamas, jog atsakovas patyrė nuostolių dėl netinkamo prievolės vykdymo, nors pažymėjo, kad atsakovas patirtų nuostolių neįrodinėjo, nesudaro pagrindo laikyti, jog teismo sprendimas šiuo aspektu yra neteisėtas ar nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju būtent ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas sumažinti netesybas, kurios susidarė dėl netinkamo paties ieškovo prievolės vykdymo, todėl būtent jis turėjo įrodinėti, kad atsakovo patirti nuostoliai yra mažesni negu sutartyse numatyto dydžio netesybos, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokių duomenų ieškovas nepateikė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pradinio įnašo sumokėjimo iki sutarčių pasirašymo nelaikė sutartinės prievolės vykdymu, kadangi pradinis įnašas yra sudedamoji sutarties kainos dalis, sumokama avansu, ieškovas vėlavo sumokėti ne visą, bet tik dalį sutarčių kainos, tačiau kolegija nesutinka su tokiu argumentu. Tai, kad sumokėtas pradinis įnašas sudaro sutartimi nurodytos kainos dalį, teismo pagrįstai nebuvo pripažintas sutartinės prievolės vykdymu, nes pradinio įnašo sumokėjimas buvo viena iš sąlygų, suteikiančių ieškovui teisę dalyvauti viešame aukcione. Tokiu būdu ieškovui sumokėjus pradinį įnašą ir sudarius sutartis su atsakovu, jam atsirado pareiga sumokėti privatizavimo objekto pardavimo kainos ir pradinio įnašo skirtumą per 5 dienas nuo sutarties pasirašymo ir būtent šios prievolės neįvykdymas suteikia teisę pardavėjui (atsakovui) nutraukti sutartį vienašališkai.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą bei Civilinio proceso kodekso 21 straipsnyje įtvirtintą teismo nešališkumo principą. Kolegijos vertinimu, tai, kad teismas nurodė, kad ieškovui buvo perleistas valstybei priklausantis turtas, kurio perleidimo tvarka ir atsiskaitymo už privatizavimo objektų įsigijimą reglamentuota teisės aktais, nelaikytina apeliaciniame skunde nurodytų principų pažeidimu. Šios teismo išvardintos aplinkybės yra tie pirkimo – pardavimo sutarčių ypatumai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant dėl netesybų dydžio mažinimo, kas ir buvo padaryta.

Dėl nurodyto kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neteisingai taikė teismų praktiką.

Atmetus apeliacinį skundą apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.