Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. O. atstovo advokato Jovito Elzbergo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties, kuria V. O. skundas atmestas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Institucija) vyriausiosios specialistės 2023 m. lapkričio 27 d. nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. NZT-ANR_N-4629-2023.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų procesinių sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

V. O. atstovo advokato Jovito Elzbergo apeliacinis skundas atmestinas

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai vertino įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad V. O. padarė ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

6. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. To paties straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo ar bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui ar bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas įrodymų vertinimo aspektu sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl V. O. kaltės ir jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą, kartu ir Institucijos nutarimą, vadovaujantis tik apeliacinio skundo argumentais, kurie paremti subjektyviais duomenimis apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Minėtoje nutartyje yra aiškiai išdėstyti priimto procesinio sprendimo motyvai bei įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apygardos teismui paduotas apeliacinis skundas dėl skundžiamos nutarties yra iš esmės analogiškas apylinkės teismui pateikto skundo argumentams. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos (neįvertintos) skundžiamoje nutartyje, apeliaciniame skunde nenurodoma. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka V. O. lūkesčių ir ji nesutinka su skundžiamoje nutartyje esančiais teismo argumentais, nereiškia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti.

9. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba naudojimą. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023 ir kt.). Be kita ko, savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais. Taip pat ANK 110 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis yra tyčia, o kvalifikuojant asmens veiką pagal šio straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinę ar privačią žemę, mišką ar vandens telkinius, suprasdamas, kad ne jis, o valstybė ar kitas asmuo yra jų savininkas.

11. Institucijos 2023 m. lapkričio 27 d. nutarimu V. O. pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį buvo nubausta už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d., 10.00 val. atlikto žemės naudojimo valstybinės kontrolės patikrinimo metu išaiškėjo, jog už V. O. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų valstybinėje žemėje esančia tvora kartu su čia paminėtu žemės sklypu yra aptvertas besiribojančios valstybinės žemės 385 kv. m plotas, kurį V. O. yra savavališkai užėmusi ir savavališkai naudoja savo reikmėms. Tokiais savo veiksmais V. O. pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punktą (b. l. 27–29). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad aplinkybė, jog Institucijos nutarime ir skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodytas Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimas, kai minėtas straipsnis dalių neturi, nesudaro pagrindo išvadai, kad nėra aišku, už kokio teisės akto pažeidimą V. O. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn.

12. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmiau paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog V. O. padarė aptariamą administracinį nusižengimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. O. jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nėra pastačiusi jokio objekto (ji neįrengė tvoros, atraminės sienelės, pastato ir laiptų), todėl nėra pagrindo teigti, kad ji užėmė valstybinės žemės dalį. Vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie argumentai laikytini gynybine versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės ir atmetami kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė apeliaciniame skunde kvestionuojamas aplinkybes ir pakankamai pagrindė savo sprendimą.

13. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad VĮ „Registrų centro“ duomenimis tiek pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), tiek ir žemės sklypo, esančiu tuo pačiu adresu, savininkė yra V. O., kuriai nuosavybės teisė į minėtu adresu esančius pastatus ir žemės sklypą perėjo 2009 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutarties Nr. NJ-4660 pagrindu (b. l. 30–35). Aplinkybė, kad V. O. žemės sklypas su jame esančiais statiniais perėjo minėtos dovanojimo sutarties pagrindu, o ji pati jokių aktyvių veiksmų, kuriais užimta valstybinė žemė, neatliko, nešalina jos, kaip žemės sklypo savininkės, atsakomybės, be kita ko, nešalina ir pareigos nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir teisėtų interesų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.395 straipsnio 1 dalį parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Nors nagrinėjamu atveju V. O. žemės sklypo nuosavybės teisę įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, tačiau ir tokiu pagrindu perimant nekilnojamojo turto nuosavybę naujajam savininkui pereina ne tik su įgyjamu turtu susijusios teisės, bet ir pareigos. Be kita ko, aplinkybė, jog pagal minėtą dovanojimo sutartį V. O. paliekama teisė gyventi aptariamame žemės sklype iki gyvos galvos, taip pat niekaip nešalina V. O., kaip žemės sklypo savininkės, atsakomybės ir pastaroji laikytina tinkamu asmeniu, kuriam buvo adresuotas Institucijos 2023 m. lapkričio 27 d. nutarimas.

14. Pagal bylos medžiagą, VĮ „Registrų centro“ duomenimis, žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), plotas yra 0,2000 ha (b. l. 34–35). Institucijos 2023 m. rugpjūčio 31 d. atlikto žemės naudojimo patikrinimo metu buvo užfiksuota, kad žemės sklypo pietinėje pusėje yra valstybinė žemė nesuformuota atskiru žemės sklypu, kurioje pastatytos betoninės, metalinės, ant pamato ir vielos tinklo tvoros, akmeninės atraminės sienelės, akmeniniai laiptai, akmeninis židinys ir mūriniai pastatai. Vietovėje buvo atlikta fotofiskacija, pamatuotos tvoros, statiniai ir pastatai. Nustatyta, kad tvoromis, atraminėmis sienelėmis, pastatais, laiptais ir židiniu yra užimtas valstybės žemės 385 kv. m. plotas (b. l. 60–65). Aukštesniojo teismo vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad V. O. nėra užėmusi valstybinės žemės.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 1995 m. balandžio 14 d. „Namų valdos apskaitos byla“ patvirtina, kad V. O. neįrengė tvoros, atraminės sienelės, pastato ir laiptų. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1989 m. plane nurodytas naudojamas plotas 0,4387 ha, 1989 m. Vilniaus miesto plano ištraukoje, (duomenys neskelbtini) sklypas, naudojamas plotas nenurodytas, tik įbraižytos tvoromis apribotos ribos, kurių viduryje išskirtas plotas P=600 kv. m, 1995 m. Namų valdos žemės sklypo ribų plane M 1:500 nurodytas plotas 4000 kv. m. 1995 m. balandžio 14 d. „Namų valdos techninės apskaitos byloje“ nurodyti visi statiniai, įskaitant tvoras, be to, žemės sklypo plotas kv. m. paskutiniame šios bylos stulpelyje nurodytas 2387 kv. m. (bendras naudojamas žemės sklypo plotas), o priešpaskutiniame stulpelyje nurodytas 600 kv. m (bendras išskirtas žemės sklypo plotas) (b. l. 50–54). Taigi, šie duomenys rodo, kad V. O. buvo skirtas 600 kv. m plotas, tačiau faktiškai naudojamasi 2387 kv. m plotu, kurio naudojimo pagrindas nenurodytas. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis M. O. 1996 m. liepos 30 d., Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/96-10832 įgijo iš valstybės aptariamą žemės sklypą, kurį 2005 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartimi Nr. AD-5684 perleido V. O., kuris 2009 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. NJ-4660 padovanojo tą patį žemės sklypą V. O. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1996 m. lapkričio 13 d.), t. y. žemės sklypo įsigijimo iš valstybės metu 9 straipsnio 5 dalis nustatė, kad miestuose, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinį parką, privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir 0,3 ha – kituose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Parduodamo žemės sklypo norma apskrities valdytojo sprendimu gali būti padidinta parduodant visą faktiškai naudojamą namų valdos žemės sklypą namo savininkui, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal nustatyta tvarka patvirtintus ir savivaldybės mero (valdybos) suderintus teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar, suformavus atskirą atidalijamą sklypą, individualiai statybai. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, V. O. senelis M. O. buvo įgijęs maksimalų namų valdos žemės sklypo plotą – 0,2000 ha, kurio plotas nebuvo padidintas. Dėl to, V. O. savavališkai užėmė ir savavališkai naudojosi 385 kv. m ploto didesniu plotu nei jai priklauso pagal VĮ „Registrų centras“ esančius duomenis, t. y. valstybinėje žemėje įrengė tvorą, atraminę sienelę, pastatą, laiptus ir židinį, veikė tiesiogine tyčia ir tokiu būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, taip pat tinkamai pritaikė ANK nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą palikti nepakeistą Institucijos 2023 m. lapkričio 27 d. nutarimą, kuriuo V. O. pagrįstai pripažinta kalta dėl ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

atmesti V. O. atstovo advokato Jovito Elzbergo apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.