Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-776-252-2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-188-812/2016 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui L. A. A. dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. prašė pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo L.A. A. 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartį Nr. 1 ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2009 m. rugpjūčio 30 d buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 1, kurioje neteisingai nurodyta jos sudarymo data – 2009 m. sausio 1 d. Atsakovas sutartyje nustatytomis sąlygomis įsipareigojo ieškovui suteikti kreditą 24 257,70 Eur (83 757 Lt) investicijoms į verslą, o ieškovas – mokėti palūkanas bei vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Sutartyje buvo numatyta 12 procentų dydžio metinė palūkanų norma visam kredito laikotarpiui, t.y. 12 mėnesių, iki 2010 m. sausio 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-10163-589/2009, kuriuo tenkino kreditoriaus L.A. A. prašymą ir nutarė išieškoti iš ieškovo minėtos kredito sutarties pagrindu 26 761,76 Eur (92 403 Lt) skolą, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas neprieštaravo išduotam teismo įsakymui įstatymo nustatyta tvarka, tačiau bandė susitarti su atsakovu dėl skolos mokėjimo geruoju. Pagal teismo įsakymą skolos nėra sumokėjęs. Teigia, kad niekada nesutiko su atsakovo reikalavimu grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, nes pagal aptariamą kredito sutartį jam pinigai nebuvo perduoti nei grynais, nei pavedimu. Jį su atsakovu siejo verslo santykiai ir anksčiau sudarytos sutartys, kurias jis yra įvykdęs. Pripažino, kad iš atsakovo per kelis kartus pasiskolino 24 257,85 Eur (83 757,50 Lt), tačiau 19 379,92 Eur (66 915 Lt) skolą grąžino. Atsakovui liko skolingas 4877,93 Eur (16 842,50 Lt). Kadangi ieškovą su atsakovu siejo pasitikėjimo santykiai, tai ieškovas jokių rašytinių atsakovo patvirtinimų apie grąžintas sumas neturi. Aptariamą 2009 m. rugpjūčio 30 d. kredito sutartį 2009 m. sausio 1 d. data pasirašė, nes buvo skolingas atsakovui 4877,93 Eur. Nors kredito sutartyje nurodyta skolos suma neatitiko jos dydžio kredito sutarties sudarymo laiku, tačiau ieškovas sutartį pasirašė, nes atsakovo sūnus E. A. naudojo prieš ieškovą psichologinį spaudimą sakydamas, kad ieškovas neišeis iš atsakovo namų tol, kol nepasirašys kredito sutarties. Ieškovas pripažino aplinkybę, kad ginčijama sutartis iš esmės buvo ankstesnių sandorių su atsakovu pabaigos įforminimas. Sutiko, kad uždelsus grąžinti skolą atsakovas turi teisę reikalauti 12 procentų palūkanų dėl kurių šalys yra susitarusios. Ieškovas suprato, kad yra apgautas po to, kai atsakovas kredito sutarties pagrindu pareikalavo ieškovą grąžinti skolą ir kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu V. K. ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2003 m. vasario 28 d. per kelis kartus iš atsakovo pasiskolino pinigų sumą JAV doleriais ir eurais, atitinkančią 24 257, 85 Eur. 2009 m. sausio 1 d. šalys sudarė kredito sutartį Nr. 1, pagal kurią kreditorius (atsakovas) įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikti kreditą kredito gavėjui (ieškovui) investicijoms į verslą, o kredito gavėjas įsipareigojo grąžinti pasiskolintas lėšas bei vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Sutartyje nurodyta kredito suma – 83 757 Lt, kas atitinka 24 257,85 Eur. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. L2-10163-589/2009 iš ieškovo nutarta išieškoti 92 403 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai. Teismo įsakymas įsiteisėjęs, prieštaravimas dėl jo nebuvo pareikštas, pradėtas vykdymo procesas.Apylinkės teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jis yra grąžinęs atsakovui didžiąją dalį skolos, pasiskolintos 2002-2003 metais. Atsakovas paneigė, kad ieškovas jam grąžino skolą, o ieškovas nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad skolą ar jos dalį yra sumokėjęs atsakovui. Teismas ieškovo byloje pateiktą ranka rašytą paskolos grąžinimo suvestinę kaip įrodymą vertintino kritiškai, nes joje nurodytų duomenų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Nei ieškovas, nei ieškovo liudytojais apklausti jo šeimos nariai V. K., L. K. negalėjo nurodyti tikslių datų, mokėtų skolos grąžinimo įmokų atsakovui, o ieškovo pateiktas byloje 2012 m. liepos 9 d. rašytinis paaiškinimas dėl vykdomojo dokumento antstoliui nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes apie 2002-2003 m. skolos grąžinimą, byloje nėra duomenų, kad minėtas dokumentas iš viso buvo parengtas ir pateiktas antstoliui vykdomajame procese, nes pateiktas į bylą dokumentas ne iš vykdomosios bylos, o jo originalas. Be to, ieškovo rašytiniu paaiškinimu civilinėje byloje Nr. 2-1098-837/2015 jis pripažino buvusius sutartinius santykius su atsakovu 2002-2003 m. bei aplinkybę, kad buvo pasiskolinęs 83 757,50 Lt. Tačiau rašytiniame paaiškinime, nors yra nurodyta, kad ieškovas mokėjo skolą dalimis, bet nėra nurodyta, kokio dydžio įmokos buvo mokamos bei nesutampa ieškovo nurodyta paaiškinime kaip sumokėta suma 62 124 Lt su suvestinėje nurodyta suma 66 915 Lt. Todėl sprendė, kad minėtas įrodymas nepatvirtina suvestinėje nurodytų duomenų ir ieškovo paaiškinimų apie skolos mokėjimą, tačiau patvirtina aplinkybę, kad ieškovas tiek 2009 m. sausio 1 d., tiek šiuo metu nėra grąžinęs atsakovui pasiskolintos pinigų sumos. Sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie skolos mokėjimą atsakovui dalimis 2002-2008 m. bei suvestinėje nurodytas paskolos grąžinimo grafikas prieštarauja paties ieškovo pasirašytiems paskolos raštams, nes juose šalys nenumatė sąlygos, kad ieškovas skolą atsakovui mokės dalimis, kas taip pat patvirtina, kad ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų atsakovui ir paskolos raštuose numatytais terminais skolos negrąžino, dėl ko 2009 m. sausio 1 d. šalys sudarė kredito sutartį, kurioje numatė ieškovo pasiskolintos 2002-2003 m. ir negrąžintos skolos sumos dydį litais, skolos grąžinimo terminą bei aptarė palūkanų mokėjimą pagal sutartį. Atsakovas, pasirašydamas ginčo sutartį su ieškovu, aiškiai išreiškė valią ieškovui žodžiu, kad sudarius ginčijamą sutartį nereikalaus skolos priteisimo pagal šalių sudarytus ankstesnius paskolos raštus. Šią aplinkybę, kaip žinomą, ieškovas pats nuolat akcentavo teismo posėdžio metu, kas paneigia jo argumentus, kad 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartis yra savarankiškas sandoris, nesusijęs su 2002-2003 m. šalis siejusiais paskoliniais santykiais. Teismas sprendė, kad šalys turi teisę modifikuoti sutartinius santykius ir šia teise pasinaudojo. Ieškovas kredito sutartyje pasirašė ir pats nurodė jos pasirašymo datą 2009 m. sausio 1 d., nors to daryti neprivalėjo – kredito sutartyje buvo nurodyta jos sudarymo data, todėl aplinkybė, kad kredito sutartis buvo pasirašyta 2009 m. rugpjūčio 30 d., atmestina kaip neįrodyta. Teismas sprendė, kad ieškovas, kaip verslą vykdantis subjektas, sudarydamas 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartį suprato visas joje nurodytas sąlygas, reikšmingas sutartinių įsipareigojimų vykdymui, taip prisiėmė atsakomybę už tinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą jo ieškinį patenkinti arba panaikinus ginčijamą sprendimą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad niekada nesutiko su atsakovo reikalavimu grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, nes pagal 2009 m. sausio 1 d. sutartį jokie pinigai jam nebuvo perduoti. Jį su atsakovu siejo verslo santykiai ir anksčiau sudarytos sutartys, kurias yra įvykdęs. Pabrėžia, kad pagal LAT praktiką, nustačius, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui nebuvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta CK 6.875 str. 3 d. pagrindu. Šiuo atveju, abi šalys pripažino bei teismas sprendime nustatė, kad 2009 m. sausio 1 d. ginčijamos kredito sutarties metu jam pinigai nebuvo perduoti, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi prieš daugiau nei dvylika metų su atsakovu sudarytomis paskolų sutartimis ir jose nurodytų pinigų perdavimu. Mano, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.870 str. nuostatas ir be pagrindo netaikė CK 6.875 str. 3 d. normos. Apylinkės teismas išvadas dėl 2002-2003 buvusių kredito sutarčių modifikavimo grindė prieštaringomis išvadomis. Ieškovo nuomone, teismas, neatsižvelgė, kad ginčo sutartį rengė atsakovas su sūnumi ir pažeidė CK 6.193 str. 4 d. nuostatas, numatančias esant abejonėms dėl sutarties sąlygų jas vertinti pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. 2002-2003 metais sutartinių santykių modifikavimo aplinkybės turėjo būti aptartos atskiru raštu. Pabrėžia, kad ieškinyje nurodė, jog pagal ginčijamą kredito sutartį pinigų iš atsakovo negavo, todėl prašė sutartį pripažinti negaliojančia. 2016 m. balandžio 7 d. pareiškimu tikslino savo reikalavimą ir tais pačiais pagrindais prašė ginčijamą sutartį pripažinti nesudarytą. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio ir neįpareigojo jo pašalinti ieškinio pagrindo ir dalyko netikslumo ir nepagrįstai atsisakė priimti jo patikslintą ieškinį bei bylą sprendė pagal netikslų jo pirminį reikalavimą, dėl ko priimtas neteisingas sprendimas. Teismas neįvertino, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Nesudaryta – nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto nėra sandorio pripažinimo objektas. Mano, kad įrodymais patvirtinus ir nustačius pagal ginčijamą sutartį pinigų negavimo faktą, t.y. sutarties nesudarymo aplinkybę, nebuvo galimos teismo išvados dėl jos negaliojimo ir nuginčijimo pagrindų. Nurodo, kad 2009 m. lapkričio 12 d. teismo įsakymu nustatyta aplinkybė dėl pinigų perdavimo yra prejudicinio pobūdžio, todėl ginčijamame sprendime teismas jos negalėjo vertinti kitaip. Iš ginčijamo sprendimo ir bylos aplinkybių seka, kad 2009 m. sausio 1 d. pinigai jam nebuvo perduoti, todėl nebuvo pagrindo atmesti jo paaiškinimus, kad 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartis turi būti vertinama kaip savarankiška sutartis. Teismas lygindamas jo 2002-2003 metais ir 2009 m. sausio 1 d. su atsakovu sudaryta sutartis ginčijamame sprendime nepasisakė dėl minėtų sutarčių esminių sąlygų skirtumo ir jų teisinio vertinimo. Ginčo sutartyje buvo numatytas įsipareigojimas suteikti kreditą, o ne užfiksuotas kredito suteikimo faktas. Joje nėra įrašo, kad jis yra skolingas pagal anksčiau su atsakovu sudarytą sutartį. Teismas, pripažindamas 2002-2003 m. ieškovo su atsakovu sudarytas paskolos sutartis modifikuotomis į 2009 m. sausio 1 d. Kredito sutartį Nr. 1 ginčijamu sprendimu išėjo už ieškinio ribų, taip pažeisdamas CPK 265 str. 2 d. nuostatas, nes šalys tokių reikalavimų nebuvo išsakiusios. Nesutinka su piniginių sumų mokėjimo suvestinės ir 2003 m. vasario 28 d. paskolos sutarties vertinimu. Suvestinėje nurodyti konkretūs laikotarpiai ir grąžintos atsakovui sumos. Teismas be pagrindo pripažino neįrodyta aplinkybę, kad pagal 2002 – 2003 m. paskolų sutartis su L.A. A. didžiąją dalį gautų pinigų jis yra jam grąžinęs. Vertindamas aplinkybes dėl atsiskaitymo su L.A. A. pagal 2002-2003 paskolų sutartis neatsižvelgė į jo ir atsakovo asmeninių santykių pobūdį, pagrįstą abipusių pasitikėjimu dėl ko jis grąžindamas pinigus atsakovui nereikalavo iš jo atsakovo rašytinio patvirtinimo. Nebuvo aiškinamasi kodėl nuo 2002-2003 metų atsakovas nesikreipė dėl skolos į teismą, neatsižvelgta, kad L.A. A. žmona teismui paaiškinusi, kad nepritaria vyro ketinimui skolinti pinigus, o 2009 metais, praėjus trumpam laikui ir dar nesibaigus paskolos sutarties terminui atsakovas kreipėsi į teismą pareiškimu dėl skolos išieškojimo. Apelianto nuomone, kreiptis į teismą nebuvo pagrindo, nes jis nuolat mokėdavo pinigus atsakovui ir pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus. Nesutinka su jo paaiškinimus ir teismui pateiktus duomenis patvirtinančių liudytojų parodymų, 2012 m. liepos 9 d. rašto dėl išduoto vykdomojo dokumento antstoliui A. Bespalovui, turinio vertinimu. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl jo sumušimo analogiškomis aplinkybėmis, kuris patvirtintų, jo paaiškinimus, kad siekdamas išvengti sumušimo, L.A. A. ir jo sūnaus psichologinio smurto poveikyje, pasirašė ginčijamą sutartį. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki bus išnagrinėtas prašymas dėl civilinės bylos Nr. L2-10163-589/2009. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas L.A. A. prašo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad apylinkės teismas teisingai sprendė, kad ginčijama kredito sutartis nebuvo savarankiškas sandoris, o ankstesnių ieškovo ir atsakovo sudarytų paskolos sutarčių pakeitimas. Todėl pagal tuo metu galiojantį kursą įvairia valiuta paskolinta suma atitinkanti 83757,50 Lt šios sutarties pagrindu ieškovui neturėjo būti perduoti jos pasirašymo dieną, kadangi jie buvo perduoti jam laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2003 m. vasario 28 d. Ginčijama kredito sutartis buvo sudaryta pakeičiant ankstesnių skolos raštelių sąlygas laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2003 m. vasario 28 d. Faktinę aplinkybę, kad ginčijama sutartis yra anksčiau šalių sudaryto skolos raštelio – suvestinės pakeitimas, patvirtina tai, kad tiek skolos raštelyje – suvestinėje, tiek ginčijamoje kredito sutartyje sutampa paskolos suma, t.y. 83 757,50 Lt. Pabrėžia, kad pasirašius Kredito sutartį, atsakovas iš ieškovo reikalavo skolos grąžinimo tik pagal Kredito sutartį. Ieškovas, duodamas paaiškinimus, pirmosios instancijos teismui pats pripažino, kad ginčijama Kredito sutartis nėra savarankiškas sandoris, o yra jo bei atsakovo anksčiau sudarytų paskolinių dokumentų pakeitimas. Jei kredito sutartis būtų buvusi savarankišku sandoriu, kaip teigia ieškovas, tai reikalavimus priteisti skolą iš ieškovo atsakovas būtų pareiškęs ir pagal ankstesnius skolas patvirtinančius raštus, o nebūtų nurodęs ieškovui, kad šiuos dokumentus jis turi sunaikinti. Abi šalys buvo sutarusios pakeisti ankstesnių paskolos dokumentų sąlygas, jas išdėstant nauja redakcija, buvo laisvos susitarti dėl bet kokių sąlygų Kredito sutartyje – tiek dėl palūkanų, tiek dėl naujo kredito grąžinimo termino, tiek dėl teisės reikalauti grąžinti paskolos sumą anksčiau termino. Sutarties 6 punktas, kuriame nurodoma, kad kreditas laikomas panaudotu nuo tos dienos, kai šalys pasirašo šią sutartį reiškė, kad paskolos suma yra suteikta ieškovui iki kredito sutarties pasirašymo dienos. Tai, kad kredito sutartis nebuvo parengta teisininko, ir jo nenurodyta kad iki tol pasirašytos sutartys tarp šalių netenka galios, nesudaro pagrindo ją vertinti kaip savarankišką sandorį. Skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas sprendime niekur nenurodyta, kad teismas taiko CK 6.223 str. 2 d. normą, numatančią teismo teisę pagal šalies reikalavimą pakeisti sutartį. Jei ieškovas būtų grąžinęs bent dalį pasiskolintų pinigų atsakovui būtų surašytas dvišalis aktas apie pinigų grąžinimą, tačiau šiai dienai tokio akto nėra. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo liudytojų parodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo kviesti liudytojai buvo šeimos nariai, pagrįstai juos laikė šališkais ir neįrodančiais pinigų grąžinimo fakto atsakovui. Ieškovo pateikti raštai antstoliui, mokėtinų atsakovui sumų suvestinė yra vienašališkai ieškovo surašyti dokumentai, jie tai pat buvo neobjektyvūs ieškovo teiginių įrodymai. Delsimas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, skirtingai nei nurodo apeliantas, patvirtina atsakovo geranoriškumą ieškovo atžvilgiu, siekį sutarti gražiuoju, o ne pinigų grąžinimo faktą, kaip tai bando įrodyti ieškovas. Pabrėžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-10163-589/2009 įrodinėjimo dalykas buvo ieškovo skolos faktas atsakovui pagal Kredito sutartį. Teismas, priteisdamas iš ieškovo skolą atsakovui pagal Kredito sutartį, pripažino, jog faktinė aplinkybė, kad ieškovas yra skolingas atsakovui pagal Kredito sutartį yra įrodyta ir tai laikytina prejudiciniu faktu. Ieškovas nebegali ginčyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyto fakto, kad ieškovas skolingas atsakovui pagal Kredito sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. K. iš atsakovo L.A. A. laikotarpyje nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2003 m. vasario 28 d. per keletą kartų pasiskolino 24 257, 85 Eur (83 757,50 Lt). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.2009 m. sausio 1 d. ieškovas su atsakovu sudarė kredito sutartį Nr. 1, pagal kurią kreditorius (atsakovas L.A. A.) įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikti kreditą kredito gavėjui (ieškovui V. K.) investicijoms į verslą, o kredito gavėjas įsipareigojo grąžinti pasiskolintas lėšas bei vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Sutartyje nurodyta kredito suma – 83 757 Lt ir 12 procentų dydžio metų palūkanos visam kredito laikotarpiui bei nurodyta galutinis grąžinimo terminas - 2010 m. sausio 1 d. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tuo, kad nors pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad 2009 m. sausio 1 d. kredito sutarties pasirašymo metu, sutartyje įvardyta pinigų suma ieškovui nebuvo perduota, tačiau nepagrįstai, ir išeidamas iš ieškinio ribų sprendė, kad šia sutartimi buvo modifikuotos ieškovo su atsakovu 2002-2003 m. sudarytos paskolos sutartys.Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Vertinant apelianto argumentus, esą dėl tos pinigų sumos, kuri jam realiai 2009 m. sausio 1 d. kredito sutarties sudarymo metu nebuvo perduota, ši sutartis turėtų būti pripažįstama negaliojančia, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių laisvės principas suponuoja galimybę sutarties šalims sudaryti ne tik tokią paskolos sutartį, kuria paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyką (ginčo atveju – tam tikrą pinigų sumą), tačiau ir tokią sutartį, kuria apibendrinamos šalių anksčiau sudarytos paskolos sutartys. Abiejų kredito sutarties šalių susitarimas, atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartyje nurodoma suma atitinka ankstesnių paskolų sutarčių, sudarytų tarp V. K. ir L. A. A. sumų dydį, akivaizdžiai patvirtina, kad ginčijama sutartis yra apibendrinanti anksčiau tarp tų pačių šalių sudarytas paskolų sutartis. Apelianto skunde išreiškiama subjektyvi nuomonė, kad jis niekada nesutiko grąžinti kredito sutartyje nurodytą sumą ar mokėti joje nurodomas palūkanas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad sutartis buvo sudaryta pažeidžiant aukščiau aptartą principą. Apylinkės teismas pagrįstai pasisakė, kad šią kredito sutartį pripažinti, kaip pageidavo ieškovas, savarankišku sandoriu – tiesiogine paskolos sutartimi CK 6.870 str. prasme, nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas, spręsdamas sutarties sudarymo pagrindą išėjo iš ieškinio ribų ar, kad taikė CK 6.223 str. 2 d. nuostatas, numatančias kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, yra atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju yra reikšminga, ar byloje yra įrodyta, jog tarp šalių iš tiesų anksčiau buvo sudarytos paskolos sutartys ir, ar pagal jas buvo skolinami - perduodami pinigai, t.y. ar naujai šalių pasirašytoje sutartyje atsispindi ankstesnių paskolos teisinių santykių pagrindu vėliau iš dalies modifikavęsi santykiai. Teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Tai, kad šia sutartimi buvo keičiamos ankstesnių paskolos sutarčių sąlygos ir paskolinių santykių modifikavimas nebuvo konkrečiai įvardytas sutartyje, jos neleidžia pripažinti negaliojančia, juolab, kad atsakovas ir ieškovas pripažino, kad tarp jų buvo žodinis susitarimas, kad pagal ankstesnes sutartis skola nebus reikalaujama, o pasirašius kredito sutartį ankstesni paskoliniai dokumentai, sudaryti tarp ieškovo ir atsakovo neteks galios.Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti visas reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes, o būtent kokia buvo tikroji šalių valia surašant 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartį, pagrįstai aiškinosi ir vertino visas su 2002-2003 metais skolinamų lėšų V. K. susijusias aplinkybes. Bei pagrįstai pripažino, kad ieškovas nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad skola ar jos dalis yra grąžinta atsakovui. Tai, kad apeliantas nesutinka su jo nurodytų liudytojų V. K. ir L. K. parodymų, 2012-07-09 rašytinio paaiškinimo dėl vykdomojo dokumento antstoliui ar jo ranka rašytos suvestinės duomenų vertinimu, nereiškia, kad procesinis sprendimas priimtas pažeidžiant materialines ar procesines teisės normas. Apylinkės teismas pakankamai detaliai argumentavo kiekvieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio ieškovo įsiskolinimus atsakovui, vertinimą. Ieškovas sutiko su sumos, kurią buvo pasiskolinęs iš atsakovo dydžiu. Todėl apelianto skunde išsakyti pastebėjimai dėl tam tikrų paskolos sutarčių turinio netinkamo vertinimo yra atmestini kaip deklaratyvūs.V. K. jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad su L.A. A. buvo susitarimas dėl skolinamų sumų grąžinimo dalimis ir, kad jo ranka rašytoje ir teismui pateiktoje suvestinėje atsispindi jo skolinių įsipareigojimų įvykdymo eiga, nepateikė. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle CPK 178 str., būtent ieškovas privalėjo įrodyti, ar jo prievolė baigėsi visiškai ar kaip jis teigia buvo įvykdyta dalinai. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek jos sudarymas, tiek jos vykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui ar daliniam įvykdymui patvirtini galioja tie patys, kaip ir tos pačios rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai. Apelianto nurodyti argumentai, kad dėl pasitikėjimo, ilgalaikių draugiškų santykių su atsakovu, jis grąžindamas skolą dalimis neprašydavo jokio, tokį faktą, patvirtinančio rašytinio įrodymo, t.y. padaryti atžymų ant paskolos sutarčių ar surašyti pakvitavimą, prasilenkia su elementaria logika. Juolab, kad paskoliniai santykiai tarp šalių tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį ir jie buvo ne vienkartiniai, o skolinamos sumos pakankamai didelės. Byloje nėra pateikta kreditoriaus – L.A. A. surašyto ar pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies ar visos grąžinimo faktas. Jis pats tokias aplinkybes kategoriškai paneigė. Taigi, aptarti duomenys leidžia pritarti apylinkės teismo išvadai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog yra grąžinęs dalį 2002-2003 metais pasiskolintų pinigų.Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, kad Kredito sutarties sudarymo metu, 2002-2003 metų sutartiniai paskolos santykiai tarp šalių buvo nepasibaigę. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nėra. Juolab, kad atsakovo prašymo pagrindu pagal aptariamą 2009 m. sausio 1 d. kredito sutartį Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. išdavė teismo įsakymą. V. K. per nustatytą 20 dienų nuo pranešimo įteikimo laikotarpį teismui prieštaravimų dėl kreditoriaus reikalavimų nepareiškė, teismo įsakymas yra įsiteisėjęs ir pradėtas vykdymo procesas.Apylinkės teismo sprendimo išvada, kad ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu šalys modifikavo sutartinius santykius rašytine kredito sutartimi yra pagrįsta byloje surinktų duomenų visuma, įskaitant ir paties ieškovo paaiškinimus bei aplinkybe, kad kredito sutarties suma atitinka bendrą, per visą 2002-2003 metų laikotarpį, ieškovo pasiskolintą iš atsakovo sumą – 24257,70 Eur (83 757Lt).Ieškovas V. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad kredito sutartį pasirašė psichologinio spaudimo poveikyje, kai atsakovo sūnus žadėjo jo neišleisti iš namų, jei jis šios sutarties nepasirašys. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų aptariamo sandorio negaliojimo pagrindui, nurodytam CK 1.91 str. 1 d., nustatyti. Juolab, kad ieškovas savo ieškinyje tokio kredito sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindo nenurodė. Apelianto reikalavimo prijungti baudžiamosios bylos, kurioje jis nukentėjo nuo smurtinių, su nagrinėjama byla, niekaip nesusijusio asmens, veiksmų, atmetimas yra pagrįstas. Ieškovas dėl tokios, jo nurodomos situacijos, vertinant, kad Kredito sutartis buvo pasirašyta pakankamai ženkliai sumai, patyręs jo teigimu grasinimus ir turėjęs tokią patirtį, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl daroma išvada, kad bylos duomenys nepagrindžia apelianto teiginių dėl psichologinio spaudimo jo atžvilgiu taikymo ir, kad jis sutartį sudarė tokio grasinimo įtakoje. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja. CPK 42 str. 1 d. ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK tvarka. V. K. ieškinyje buvo aiškiai ir konkrečiai suformuluotas ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl apeliaciniame skunde dėstoma nuomonė, kad apylinkės teismas turėjo įpareigoti šalinti ieškinio pagrindo ir dalyko netikslumą yra nepagrįsti. CPK 141 str. 1 d. nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jei gautas priešingos šalies sutikimas, arba jei teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad patikslintas ieškinys buvo pateiktas prieš baigiamąsias kalbas, atsakovo pusė prieštaravo tokio ieškinio priėmimui, todėl įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, apelianto argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas šį klausimą netinkamai taikė proceso teisės normas. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi ieškovui V. K. buvo atidėtas 728 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo V. K. valstybei priteistinas atidėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių tų išlaidų dydį nepateikė, o jo turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmos instancijos teisme yra priteistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 728 Eur (septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybei.