Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Vailionės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. M. kreipėsi į teismą su skundu (reg. Nr. DOK-12518), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde (b. l. 16–17) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis yra lojalus Lietuvos Respublikai, gerbia šią šalį ir nenori išvykti iš Lietuvos, nes jam šioje šalyje yra saugu gyventi. Teigė, kad bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten niekur (duomenys neskelbtini) nėra saugu gyventi. Pastebėjo, kad Sprendime padaryta išvada, kad jo nesieja su Lietuva nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, yra neteisinga. Pažymėjo, kad jis nori Lietuvoje gyventi legaliai ir dirbti, gauti pajamas ir prisidėti prie šeimos išlaikymo, kuri šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), kur vyksta apšaudymai, todėl atsiradus galimybei, visa šeima persikeltų gyventi į Lietuvą, nes turi pažįstamų ir giminių. Be to, šiuo metu neturi pakankamai pinigų, kad galėtų grįžti gyventi į (duomenys neskelbtini).

Akcentavo, kad jis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kad turi išvykti iš šalies. Nurodė, kad jis turi leidimą gyventi Lenkijoje iki 2025 metų. Teigė, kad jį čia palaiko draugai ir jis jau turi susiradęs darbą, beliko tik gauti Migracijos departamento leidimą gyventi Lietuvoje. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis, t. y. remiantis 2024 m. sausio 18 d. Migracijos departamento Kauno skyriaus vyriausiosios specialistės L. Z. tarnybiniu pranešimu, nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai yra nuo (duomenys neskelbtini), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (b. l. 42).

Migracijos departamentas atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas priėmė sprendimą kuriuo nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki (duomenys neskelbtini) (b. l. 3).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. UTPĮ (aktuali ginčui redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

ĮUTP 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

UTPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. UTPĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis UTPĮ 28 straipsnio 2 dalimi, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

UTPĮ 127 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, jog sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos: jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (3¹ punktas); Šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų (3² punktas).

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 6 dalį sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas) jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 140⁸ straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (UTPĮ 2 straipsnio 9 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento leidžiančio jam teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (ĮUTP 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovė skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas, be Migracijos departamento leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o turėjo vykdyti ĮUTP numatytą pareigą iki (duomenys neskelbtini) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismas pažymi, jog iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, UTPĮ 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą.

Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų UTPĮ 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu.

Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3² punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per „Migris“ ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.

Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertinto spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 20 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teismo vertinimu, priimant Sprendimą buvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, taip pat Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuva bei atsižvelgus į juos nustatė 20 dienų išvykimo terminą, atitinkamai nustačius, jog pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jo teisę būti Lietuvos Respublikoje, nesikreipė ilgą laiką ir Lietuvoje buvo neteisėtai (duomenys neskelbtini) dienas, ir tokie pareiškėjo veiksmai negali būti pateisinami.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis Lietuvos Respublikoje jaučiasi saugus, priešingai nei kilmės šalyje (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad pareiškėjui realiai kyla grėsmė kilmės šalyje jo gyvenamojoje vietovėje, kadangi, kaip jis pats nurodė teismo posėdžio metu, ten gyvena (duomenys neskelbtini) ir kariniai veiksmai vyksta ne visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Be to, (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Taip pat šis įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Pažymėtina, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu.

Nustačius faktą, kad yra bent viena UTPĮ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties UTPĮ 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pažymi, kad atsakovas Sprendime nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis įvertinus tai, kad pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino (gyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį).

Taip pat atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.