- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-02
- Bylos Nr.
- A-2276-821/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00396-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S21064 „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra lojalus Lietuvos Respublikai, gerbia šią šalį ir nenori išvykti iš Lietuvos, nes jam šioje šalyje yra saugu gyventi. Pareiškėjas teigė, kad bijo grįžti į Ukrainą, nes ten vyksta karas ir niekur Ukrainoje nėra saugu gyventi. Sprendime padaryta išvada, kad jo nesieja su Lietuva nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, yra neteisinga. Pareiškėjas nori Lietuvoje gyventi legaliai ir dirbti, gauti pajamas ir prisidėti prie šeimos, gyvenančios Ukrainoje, išlaikymo, kur vyksta apšaudymai. Todėl atsiradus galimybei, visa šeima persikeltų gyventi į Lietuvą, nes turi pažįstamų ir giminių. Be to, pareiškėjas šiuo metu neturi pakankamai pinigų, kad galėtų grįžti gyventi į Ukrainą. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kad jis turi išvykti iš šalies. Pareiškėjas turi leidimą gyventi Lenkijoje iki 2025 metų. Lietuvoje jį palaiko draugai ir jis jau turi susiradęs darbą, liko tik gauti Migracijos departamento leidimą gyventi Lietuvoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) numato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino, todėl Migracijos departamentas pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jo teisę būti Lietuvos Respublikoje, išdavimo nesikreipė ilgą laiką ir tokie jo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas. Pareiškėjas 2024 m. sausio 18 d. užsieniečio apklausos lape nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę ir nors skunde teigia, jog Migracijos departamento padarytos išvados Sprendime apie jo ryšius su Lietuva yra neteisingos, tačiau nenurodo, kodėl. Pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvus nesutikimas. Kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje, be to, Ukrainos piliečiams, kurių gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustatyta teisė būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus ir šiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), teismų praktiką.
II.
5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad remiantis 2024 m. sausio 18 d. Migracijos departamento Kauno skyriaus vyriausiosios specialistės L. Z. tarnybiniu pranešimu, pareiškėjas yra Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, kuris galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai yra nuo 2023 m. kovo 26 d. (299 dienas), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Migracijos departamentas atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę Ukrainą, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 7 d.
7. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento leidžiančio jam teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (Įstatymo 39 str. 1 d. 1 p.), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (Įstatymo 125 str. 1 d. 6 p.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir reglamentavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 26 d. (299 dienas) buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, neturėdamas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.
8. Teismas sprendė, kad pareiškėjas be Migracijos departamento leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o turėjo vykdyti Įstatymo numatytą pareigą ir iki 2023 m. kovo 25 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
9. Teismas pažymėjo, jog teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste, leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą.
10. Teismas konstatavo, kad atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu.
11. Teismas pažymėjo, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3² punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.
12. Teismas konstatavo, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertinto spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 20 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.
13. Teismo vertinimu, priimant Sprendimą buvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, taip pat Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuva bei atsižvelgęs į juos nustatė 20 dienų išvykimo terminą, atitinkamai nustatęs, jog pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jo teisę būti Lietuvos Respublikoje, nesikreipė ilgą laiką ir Lietuvoje buvo neteisėtai 299 dienas, ir tokie pareiškėjo veiksmai negali būti pateisinami.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis Lietuvos Respublikoje jaučiasi saugus, priešingai nei kilmės šalyje Ukrainoje, kur vyksta karas, nepatvirtina, kad pareiškėjui realiai kyla grėsmė kilmės šalyje jo gyvenamojoje vietovėje, kadangi, kaip jis pats nurodė teismo posėdyje, ten gyvena visa jo šeima ir kariniai veiksmai vyksta ne visoje Ukrainos teritorijoje. Be to, Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Taip pat šis įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.
15. Teismas konstatavo, kad nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).
16. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nurodė, jog Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis įvertinus tai, kad pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino (gyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį). Taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina.
17. Teismas konstatavo, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 4 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, suteikti galimybę gyventi Lietuvoje.
19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir turėtų būti panaikintas, jame išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, todėl teismas padarė neteisingas išvadas atmesdamas skundą.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. sausio 17 d. kreipėsi į Migracijos departamento Kauno skyrių dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigia užpildęs visus dokumentus, nors tai padaryti be vertėjo, konsultuojant specialistei, buvo sudėtinga. Pareiškėjas nurodė priežastis, dėl kurių nori gyventi Lietuvoje ir negali grįžti į Ukrainą. 2024 m. sausio 18 d. atvykus į Migracijos departamento Kauno skyrių pareiškėjui buvo pranešta, kad jo prašymą atsisakoma tenkinti ir įteiktas Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti (įpareigoti savanoriškai išvykti) į Ukrainą.
21. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime nurodyta, neva jis Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai yra nuo 2023 m. kovo 26 d. (299 dienas), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Sprendime nurodyta neteisinga pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje data. Pareiškėjas teigia į Lietuvos Respubliką atvykęs 2023 m. balandžio 21 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas norėjo įteisinti gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir kreipėsi į įvairius Migracijos departamento padalinius dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmiausia nuvyko į Migracijos departamento padalinį Kėdainiuose, kur jam išaiškino, kad klausimų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesprendžia ir patarė vykti į Panevėžį. Panevėžio skyriuje pareiškėją nukreipė į Kauno skyrių.
22. Pareiškėjas nurodo, kad tikėjosi apginti savo pažeistas teises teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartimi nustatė skundo trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti iki 2024 m. vasario 23 d., tačiau pareiškėjui 2024 m. vasario 8 d. nutartis nebuvo įteikta. Pradėjęs domėtis apie skundo nagrinėjimo procesą, jis 2024 m. vasario 28 d. gavo duomenis apie minėtą 2024 m. vasario 8 d. nutartį ir pateikė teismui prašymą pratęsti terminą patikslintam skundui paduoti iki 2024 m. kovo 5 d. Regionu administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 5 d. nutartimi buvo nutarta skundą laikyti nepaduotu, vėliau ši teismo nutartis buvo panaikinta ir skundas pradėtas nagrinėti, tačiau ir toliau vyko pareiškėjui nesuprantami dalykai.
Atsiliepimas
23. Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento atstovas atsiliepime į skundą pateikė teismui klaidingą informaciją, neva dėl pareiškėjo yra priimtas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 4 d. sprendimas, kuris susijęs su Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimu. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. sprendimo nebuvo gavęs, vėliau sužinojo, kad sprendimas buvo priimtas 2024 m. balandžio 24 d., kuris yra apskųstas.
24. Pareiškėjo vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nepakankamai įsigilino į itin sudėtingą jo padėtį. Pareiškėjas teigia esąs lojalus Lietuvos Respublikai ir gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus, jam reikalinga Lietuvos Respublikos pagalba. Tačiau dėl lietuvių kalbos nemokėjimo jam kyla daug problemų, o gauti vertėjo pagalbą yra sudėtinga, nes vertėjų paslaugos yra mokamos, o tam pareiškėjas neturi pakankamai pinigų. Pareiškėjas nurodo, kad susirado darbą Lietuvoje, turi kur gyventi.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų bei siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas Lietuvoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2023 m. kovo 26 d. (299 dienas), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, ir iki ginčijamo sprendimo nebuvo pateikęs prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tik deklaratyviai nurodo, kad Lietuvos Respublikoje yra nuo 2023 m. balandžio 21 d., tačiau to nepagrindžia įrodymais. Įstatymas numato aiškia pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino. Todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė ginčijamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. vasario 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, neįsigilinus į faktines aplinkybes.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
31. Byloje nustatyta, kad Sprendimu nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti asmenį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 7 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Sprendimas priimtas, nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas, Ukrainos pilietis, turėjo leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojusį iki 2022 m. gruodžio 25 d. ir yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2023 m. kovo 26 d. (299 dienas), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje jis neturi. Remiantis pareiškėjo žodžiais, jo šeimos nariai (sutuoktinė ir dukra) gyvena Ukrainoje, perkeltų asmenų zonoje.
32. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje buvo neteisėtai nuo 2023 kovo 26 d. (299 dienas), pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. balandžio 21 d., tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Taigi pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
34. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.
35. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).
36. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, atsakovo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėjas gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui).
37. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
38. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
39. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimo ir nenustatė jo ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje, pareiškėjo šeima gyvena Ukrainoje, pasinaudojusi vidinio persikėlimo galimybe. Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į Ukrainą. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 18 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Sprendime taip pat nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.
40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024).
41. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundo argumentus bei visą bylos medžiagą. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
43. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami procesinio pobūdžio klausimai dėl jo skundo priėmimo nagrinėti teisme jau yra išspręsti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir pareiškėjo skundas šioje byloje buvo priimtas nagrinėti ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjo argumentai dėl kito atsakovo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtą sprendimą pareiškėjas yra apskundęs administraciniam teismui.
44. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, laikydamasis ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.