Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-03-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-606/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-23
Bylos Nr.
1A-93-606/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-02111-2016-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė
Nukentėjusysis
K. M.
Kategorijos

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-606/2017

Teisėja Diana Vercinskė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02111-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1.; 1.1.6.6.; 2.1.15.1.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teisėjų Savinijaus Katausko, Violetos Miliuvienės,sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,nukentėjusiajam K. M.,atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž.,gynėjui advokatui Mariui Navickui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. M. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą BK 40 straipsnio pagrindu, be užstato, paskiriant laiduotoju D. A. Ž. vienerių metų laikotarpiui, baudžiamoji byla V. Ž. nutraukta.

K. M. civilinis ieškinys dėl 7200 Eur atmestas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2015 m. rugsėjo 5 d., apie 15.43 val., (duomenys neskelbtini), įvažiavime iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) autobusų stoties teritoriją, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga link (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į dviratį vairavusį K. M.. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų dviratininkui K. M. dėl kairės girnelės lūžio ir kraujo išsiliejimo kelio sąnario ertmėje padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl muštinės kairio kelio sąnario žaizdos, kairės blauzdos sumušimo ir odos nubrozdinimo, kairės pėdos sumušimo, krūtinės ląstos, juosmens kairės pusės ir kairio klubo sumušimo, kairio inksto sumušimo bei kairio žasto sumušimo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis K. M. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti. Nurodo, kad kaltinamasis V. Ž. net 9 kartus yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų ir už vairavimą, būnant neblaiviam. Apeliantui kyla abejonių dėl to, ar V. Ž. iš tikrųjų gailisi, nes jis iš savo lėšų neatlygino nė vieno euro, jo ligoninėje neaplankė. BK 40 straipsnis reikalauja, kad bent iš dalies būtų atlyginta žala arba yra pagrindo manyti, kad žala bus atlyginta. V. Ž. dėl žalos atlyginimo net nesitarė, nors žinoma iš praktikos, kad draudimas visos žalos neatlygina, todėl padaryta žala jam liko neatlyginta. Apelianto tvirtinimu, jis dėl patirtų sužalojimų neteko galimybės dirbti kelionių organizatoriumi, todėl negavo 7200 Eur metinių pajamų. Be to, jam už sugadintą kostiumą draudimas atlygino tik 50 Eur, nors toks kostiumas kainuoja mažiausiai 362,59 Eur, nes jo ūgio (194 cm) žmogui nusipirkti standartinio dydžio kostiumo nėra galimybės. Taip pat nepataisomai buvo sulaužytas jo dviratis, už jį draudimas atlygino 35 Eur, nors dviratis buvo geras, juo naudojosi kiekvieną dieną ir tam, kad įsigytų dviratį, jam kaip invalidui reikėtų sumokėti 370,96 Eur. Sugadinti batai firmos „Marko“ 46 dydžio kainavo 98 Eur, o draudimas atlygino tik 15 Eur. Batai buvo paavėti, tačiau nebuvo nuavėti visiškai. Įvykio metu apeliantas vežė remontuoti 303 Eur vertės kompiuterį „Lenovo“, jis eismo įvykio metu buvo sužalotas nepataisomai. Kadangi po eismo įvykio jis buvo šoko būsenos, jį išvežė greitosios pagalbos medikai į ligoninę, todėl nežino, kas paėmė kompiuterį. Apelianto teigimu, kaltininkas ne tik nesistengė atlyginti žalos, bet ir melavo draudimui, jog jis 2015 m. rugsėjo 5 d. atlygino taksistui 20 Eur už jo parvežimą iš (duomenys neskelbtini) ligoninės į (duomenys neskelbtini). Apeliantas nurodo, kad jis turi kvitą, kuris patvirtina, kad jis pats sumokėjo 20 Eur taksistui. Apeliantas taip pat nurodo, kad apylinkės teismas suklydo priteisdamas iš V. Ž. išlaidas už kelionę, dienpinigius ir nakvynę, iš viso 119,65 Eur, ne jam, o valstybei, nes šiuos pinigus jis sumokėjo iš savo lėšų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. gynėjas advokatas M. Navickas prašo nukentėjusiojo K. M. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendį. Gynėjo tvirtinimu, apelianto argumentai, kad V. Ž. turėjo prisidėti prie žalos atlyginimo, prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl žalos atlyginimo, kai atsiranda pareiga turtinę ir neturtinę žalą atlyginti draudikui ir žalą padariusiam asmeniui. Žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos dalį, jei visos žalos nepadengtų draudimo išmoka. Be to, gynėjo teigimu, nukentėjusysis K. M. apeliacinį skundą padavė praleidęs apeliacinio skundo padavimo terminą, todėl skundas turėtų būti grąžintas apeliantui. Be to, apeliaciniame skunde nukentėjusysis nesuformulavo ir jokių prašymų teismui, todėl toks apeliacinis skundas neatitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis K. M. prašė apeliacinį skundą patenkinti, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž., jo gynėjas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis K. M. tvirtina, kad nebuvo pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. V. Ž. visiškai nesitarė su juo dėl žalos atlyginimo, nors draudimas visos žalos jam neatlygino. Be to, jis dėl patirtų sužalojimų neteko galimybės dirbti kelionių organizatoriumi, todėl negavo 7200 Eur metinių pajamų. Taip pat apylinkės teismas suklydo priteisdamas iš V. Ž. išlaidas už kelionę, dienpinigius ir nakvynę, iš viso 119,65 Eur, ne jam, o valstybei, nes šiuos pinigus jis sumokėjo iš savo lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms būtinoms sąlygoms, apibūdinančioms nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad netgi esant visoms sąlygoms, numatytoms BK 40 straipsnio 2 dalyje, asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nukentėjusysis K. M. tvirtino, kad nebuvo pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi V. Ž. net 9 kartus yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų ir už vairavimą, būnant neblaiviam, jis žalos iš savo lėšų neatlygino nė vieno euro, todėl nukentėjusiajam K. M. kyla abejonių dėl to, ar V. Ž. iš tikrųjų gailisi.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. nuo 2003 m. vasario 10 d. iki 2012 m. sausio 30 d. baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus 8 kartus, paskutinį kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą prieš septynerius metus, baudas yra sumokėjęs, galiojančių nuobaudų neturi. Tačiau kartu akcentuotina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, ankstesnis asmens administracinis baustumas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus gali būti pripažintas svarbia aplinkybe, tik sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, tačiau nėra viena iš sąlygų, dėl kurios nebūtų galima atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies būtinų sąlygų tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra ta, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie V. Ž. nustatyta, kad jis anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 137), neatsargų nusikaltimą, už kurio padarymą skundžiamu nuosprendžiu V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą, padarė pirmą kartą.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. Ž. iš pat pradžių pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos (t. 1, b. l. 14). Po eismo įvykio iškvietė greitąją med. pagalbą ir policijos pareigūnus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje išsamiai parodė visas įvykio aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusiojo atsiprašė (t. 1, b. l. 129–130). Iš teisiamajame posėdyje duotų V. Ž. parodymų nustatyta, kad jis nukentėjusįjį aplankė ligoninėje, nukentėjusysis prašė jo atlyginti 10000 Eur žalą, tačiau jis tokios sumos neturėjo, V. Ž. būtų sutikęs atlyginti dalimis 1000 Eur, be to, įvykis buvo draudiminis (t. 2, b. l. 74). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis K. M. nesutiko taikytis su V. Ž. tik dėl to, kad jam nebuvo atlyginta žala visiškai (t. 1, b. l. 54).

Pagal CK 6.254 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė gali būti, o įstatymo nustatytais atvejais – privalo būti, draudžiama. Civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio (ar materialiai už jį atsakingo) asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, tai yra jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Kaip deliktinės prievolės subjektui, žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, tai yra pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, todėl jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam (ieškovui) išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-280/2014, 2K-149/2013, 2K-86/2012, 2K-207/2009 ir kitos).

Pagal veikos padarymo metu galiojusios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi šiuo atveju draudimo bendrovė (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas atlygino nukentėjusiajam K. M. patirtą turtinę, kartu ir gydymosi išlaidas, ir neturtinę žalą. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo patirtos, tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalų dydžiai neviršijo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų draudimo bendrovės atlygintinų turtinės ir neturtinės žalų sumos, todėl V. Ž. pareiga papildomai nukentėjusiajam atlyginti turtinę ir neturtinę žalas iš savo asmeninių lėšų nekilo.

Atlygindamas nukentėjusiajam K. M. turtinę ir neturtinę žalas, (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo.

Kartu pažymėtina, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Tais atvejais, kai sprendžiamas žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju klausimas, be CK 6.249 straipsnio, taikytinos ir CK 6.283 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę.

(duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas už sugadintą kostiumą atlygino 50 Eur, už sugadintą dviratį – 35 Eur, už sugadintus batus – 15 Eur (t. 1, b. l. 83). Nors nukentėjusiojo teigimu, jam už paminėtus sugadintus daiktus buvo atlyginta per maža suma, o už kompiuterį „Lenovo“ nebuvo atlyginta iš viso, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai akcentavo, kad turtinės žalos dydis turi būti pagrįstas įrodymais. Šiuo atveju nukentėjusiojo sugadinti daiktai nebuvo nauji, jis jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, nukentėjusiojo teigimu, didesnę šių daiktų vertę, nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų ir dėl sugadinto kompiuterio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su nukentėjusiajam atlygintos turtinės žalos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad dėl V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis K. M. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ne tik dėl patirtų atitinkamų sužalojimų, bet ir dėl sugadinto turto, todėl nukentėjusiajam ir buvo atlyginta ne tik turtinė, bet ir neturtinė – 2316 Eur – dydžio žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (t. 1, b. l. 83), kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita.

Be to, apeliaciniame skunde apeliantas tvirtino, kad jis dėl patirtų sužalojimų neteko galimybės dirbti kelionių organizatoriumi, todėl negavo 7200 Eur metinių pajamų.

Iš visuomeninio labdaros ir kelionių fondo „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos pažymos nustatyta, kad K. M. už vienos kelionės suorganizavimą ir ekskursijų objektuose vedimą pagal Fondo „(duomenys neskelbtini)“ nuostatus ir susitarimą buvo mokama 500 Eur per mėnesinį (t. 2, b. l. 43), tačiau šioje pažymoje nurodyti duomenis savaime nepatvirtina fakto, jog K. M. kiekvieną mėnesį šį uždarbį ir gaudavo bei būtų gavęs ir tuo metu, kai gydėsi dėl patirtų sužalojimų eismo įvykio metu. Iš teisiamajame posėdyje paties nukentėjusiojo K. M. parodymų nustatyta, kad su minėtu Fondu buvo tik žodinis susitarimas, jis gaudavo užmokestį už konkrečią ekskursiją. Nukentėjusysis pripažino, kad pagrįsti negautų pajamų įrodymais negali (t. 2, b. l. 74). Tačiau, kaip jau buvo aptarta, tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Šiuo atveju, kai nukentėjusysis K. M. dirbo ekskursijų organizatoriumi tik pagal žodinį susitarimą, akivaizdu, kad jo pajamų gavimas nebuvo garantuotas iš viso, todėl objektyviai nustatyti, kiek jis tuo metu, kai gydėsi dėl patirtų sužalojimų, būtų gavęs užsakymų vesti ekskursijas, ir tiksliai apskaičiuoti negautų pajamų dydžio neįmanoma iš viso, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl 7200 Eur dydžio negautų pajamų atlyginimo atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Pirmosios instancijos teismas atleisdamas V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą įvertino tai, kad V. Ž. anksčiau neteistas, padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą, priskiriamą prie neatsargių nusikaltimų, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, turtinę ir neturinę žalą taip, kaip ir numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnyje, atlygino draudimo bendrovė, dirba, buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau paskutinį kartą prieš penkerius metus, baudas yra sumokėjęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrįstai padarė išvadą, jog V. Ž. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nustačius, kad V. Ž. atitinka visas BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas sąlygas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam baudžiamoji byla nutraukta pagrįstai ir teisėtai.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis K. M. taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas išlaidas už kelionę, dienpinigius ir nakvynę, iš viso 119,65 Eur, turėjo priteisti ne valstybei, o jam, nes šiuos pinigus jis sumokėjo iš savo lėšų.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam K. M. buvo apmokėtos išlaidos už atvykimą į teismą ir apgyvendinimo paslaugas, iš viso 119,65 Eur, šias išlaidas pripažino proceso išlaidomis (BPK 103 straipsnio 1, 6 punktai), todėl pagrįstai ir teisėtai jas iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. priteisė valstybei, o ne K. M..

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Edita LapinskienėTeisėjai Savinijus KatauskasVioleta Miliuvienė