- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-30
- Bylos Nr.
- eA-3110-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02096-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- M. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos M. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja M. I. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-674(00730) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei M. I., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu Departamentas panaikino 2015 m. rugsėjo 14 d. jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 14 dienos. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), netinkamai įvertino jos pateiktus dokumentus, nesurinko įrodymų, pagrindžiančių sąlygų, nustatytų Įstatyme buvimą, todėl neteisingai įvertino faktinę situaciją bei priėmė neteisėtą sprendimą. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi ne šiuo metu galiojančia Įstatymo redakcija, o pakeistais ir Sprendimo priėmimo metu negaliojusiais Įstatymo straipsniais. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvada, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lifetimė“ (toliau – ir Bendrovė) yra fiktyvi įmonė. Tokios išvados atsakovas priėjo neišnagrinėjęs Bendrovės veiklos bei su ja susijusios informacijos, o vadovaudamasis tik labai siaura informacija (informacija apie įdarbintus Bendrovės darbuotojus bei nustatęs, kad buvo susidariusi skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir Valdyba). Pareiškėjos teigimu, įmonė, kuri realiai vykdo ūkinę-komercinę veiklą, negali būti pripažinta fiktyvia. Pareiškėja tvirtino, kad Bendrovė yra veikianti įmonė, kurį aktyviai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje nuo 2014 m. liepos 22 d., Bendrovė kiekvienais metais teikia VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentus, VĮ Registrų centre registruoti suteikti ir panaikinti įgaliojimai, registruotas įstatinio kapitalo padidinimas, registruoti nauji įstatai, vienintelio akcininko sprendimai, registruota informacija apie pakeistą vadovą. Iš Bendrovės AB SEB banke atidarytos sąskaitos išrašo matyti, kad įmonės sąskaitoje, be gaunamų mokėjimų iš nuomos veiklos, nuolat atliekamos kitos operacijos. Per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 12 d. įmonėje pradėjo dirbti dešimt darbuotojų, įmonė nutraukė darbo teisinius santykius su dvylika darbuotojų. Nors Bendrovė ne vieną kartą turėjo įsiskolinimų Valdybai, tačiau atsiradusios skolos visuomet buvo sumokamos. Pareiškėja darė išvadą, kad Bendrovė aktyviai vykdo veiklą, todėl atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą, neišnagrinėjęs faktinių duomenų, pagrindžiančių įmonės veiklą. Pareiškėjos manymu, Įstatymo taikymas, kai reikalaujama, pasikeitus Įstatymo reikalavimams, atitikti leidimo išdavimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo reikalavimus, yra netinkamas, kadangi faktinė situacija nuolat kinta, pasikeitus Įstatymo reikalavimams, ji ir jos valdoma įmonė privalo laikytis naujosios Įstatymo redakcijos reikalavimų. Pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. ir nuo to laiko nepertraukiamai joje gyvena. Iš Lietuvos Respublikos išvyksta tik trumpam laikui aplankyti savo tėvo (duomenys neskelbtini). Ji kalba lietuviškai. Nuo 2013 m. birželio 18 d. taip pat yra UAB „Studio lubinas“ dalyvė ir vadovė. Padedant šiai įmonei pareiškėja lietuvių kalba išleido knygą. Pareiškėja darė išvadą, kad šie veiksmai aiškiai pagrindžia jos norą ne tik integruotis lietuvių bendruomenėje, bet ir parodyti lietuvių tautai jos gimtąją kultūrą. Ji aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje, teikia paramą ir labdarą viešosioms įstaigoms, prižiūrinčioms beglobius gyvūnus. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad, atlikus patikrinimą dėl Bendrovės darbuotojų, nustatyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu – įmonėje nėra įsteigta trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taip pat Sprendime konstatuota, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad darbuotojų atleidimo faktų skunde neneigia ir pati pareiškėja. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsakovas akcentavo, kad laikotarpis, kai įmonė neatitiko reikalavimų, truko ne keletą dienų, bet beveik tris mėnesius. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus esminėms aplinkybėms, lėmusioms leidimo išdavimą (atleidus darbuotojus), pareiškėja privalėjo gauti naują leidimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjos atžvilgiu turi būti vadovaujamasi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 dienos. Atsakovas rėmėsi 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėjos valdomoje Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja 2017 m. liepos 11 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir papildomus dokumentus, pagrindžiančius leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi (teisėtos veiklos Bendrovėje pagrindu), pareiškėjai naujas leidimas laikinai gyventi išduotas 2017 m. rugsėjo 14 dieną. Atsakovo manymu, toks sprendimas nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi jis priimtas vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo nuostatomis ir įvertinus kartu su prašymu pateiktus naujus dokumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 14 punktais, Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymu. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Bendrovėje turėjo būti taikomas reikalavimas, jog įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.Teismas nustatė, kad pareiškėjai, atsižvelgiant į tai, jog buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėja yra Bendrovės akcininkė, įmonėje įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat į tai, kad įmonė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iki ginčijamo Sprendimo priėmimo Bendrovėje nuo 2017 m. kovo 1 d. nėra įdarbinta ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Šiuo metu Bendrovėje įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir pati pareiškėja, Bendrovės skola Valdybos biudžetui 2017 m. gegužės 19 d. duomenimis sudarė 1 004,67 Eur. Teismas nurodė, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau, nepraėjus dvejiems metams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, nustatęs, jog Bendrovė nuo 2017 m. kovo 1 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Įvertinęs laikotarpio trukmę, kai Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, teismas pareiškėjos argumentus dėl natūralios darbuotojų kaitos vertino kritiškai. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde teismui nenurodė ir nepateikė patvirtinančių įrodymų, jog buvo siekiama įdarbinti darbuotojus. Teismas pažymėjo, kad Departamento pareigūnai, vykdydami Bendrovės veikos patikrinimą, neprivalėjo prašyti pareiškėjos pateikti paaiškinimus, todėl atmetė pareiškėjos argumentus, kad atsakovas netinkamai įvertino jos pateiktus dokumentus ir nesurinko įrodymų, pagrindžiančių sąlygų, nustatytų Įstatyme, buvimą, priimant ginčijamą Sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis Valdybos informacinės sistemos duomenimis, kurių kvestionuoti Departamentas neturėjo jokio pagrindo.Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, jog Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nepatikrinęs įmonės veiklos, kad įmonė vykdo veiklą, moka mokesčius, nėra teisiškai reikšmingi, nes Sprendimas priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, o tuo pagrindu, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji turi Lietuvoje socialinius ir kitus ryšius, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai buvo išduotas teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Kadangi pareiškėjos skundą atmetė, teismas netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
Pareiškėja M. I. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.Pareiškėja remiasi Departamento nuostatų 12.1, 12.2 punktais ir pažymi, kad Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma tik naujų leidimų išdavimo procedūra, o ne atsakovo vykdoma kontrolės funkcija. Pareiškėjos manymu, kai atsakovas vykdo leidimų išdavimo funkciją ir užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra gautas iki 2017 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, tuomet šis prašymas baigiamas nagrinėti ir atitinkamas sprendimas priimamas pagal prašymo pateikimo metu galiojusią Įstatymo redakciją. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apie Departamento vykdomą kontrolės funkciją, kai atsakovas gali tikrinti ir kontroliuoti iki 2017 m. sausio 1 d. išduotus leidimus, Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nenurodoma. Pareiškėjos teigimu, atsakovas 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjos atžvilgiu vykdytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo procedūrą visiškai užbaigė. Po šio sprendimo priėmimo pareiškėja atsakovui jokių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir pakeitimo neteikė, todėl pareiškėjos atžvilgiu Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis netaikytina. Pareiškėjos manymu, pagal lingvistinį Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies aiškinimą, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo redakcija gali būti taikoma tik iki 2017 m. sausio 1 d. gavus užsieniečio prašymą ir priimant sprendimą dėl šio prašymo tenkinimo ar atmetimo. Pareiškėja daro išvadą, kad savarankiškiems atsakovo pradėtiems patikrinimams, vykdant išduotų leidimų kontrolės funkciją, ir nesant užsieniečio prašymo, Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis netaikoma. Pareiškėjos manymu, atsakovui ne išduodant leidimą, tačiau tik atliekant išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kontrolės funkciją, negali būti vadovaujamasi tais pačiais kriterijais kaip ir leidimo išdavimo atveju.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-674(00730) teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, todėl Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, kad Bendrovė neatitiko iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, tačiau tvirtina, kad priimant Sprendimą turėjo būti vadovaujamasi po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo priimta Įstatymo redakcija, kurioje nebeliko reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų.Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 dieną. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 dienos.Byloje nustatyta, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos valdyba 2015 m. rugsėjo 14 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 14 dienos. Šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 14 dienos. Toks atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, kuriuose nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, ir jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės akcentuojamuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 patvirtintuose Departamento nuostatuose reglamentuojamos Departamentui priskirtos funkcijos, susijusios su, be kita ko, leidimo laikinai gyventi išdavimu, keitimu, panaikinimu. Pareiškėja nepagrindžia, kodėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies požiūriu tokios Departamentui priskirtos funkcijos turėtų būti skirstomos į leidimų išdavimo / keitimo ir į kontrolės funkcijas bei kodėl pareiškėjos įvardinta Departamento kontrolės funkcija (leidimų panaikinimo), kurią įgyvendindamas atsakovas priėmė Sprendimą, nepatenka į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi reguliuojamą sritį. Kaip minėta, Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kuria Įstatymo redakcija turi būti vadovaujamasi priimant sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pastarąjį veiksmą atsakovas būtent ir atliko, priimdamas ginčijamą Sprendimą, kadangi juo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas pagal pareiškėjos prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomas skirtingų atsakovo vykdomų funkcijų atribojimas niekaip nepaneigia Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo vadovautis Įstatymo redakcija, galiojusia iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos priimant ir sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal užsieniečio prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, taip pat sistemiškai įvertinus Įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas, reguliuojančias leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisinius santykius, matyti, kad Departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo priimamas ne pagal užsieniečio prašymą, todėl nėra logiškas apeliaciniame skunde pateiktas Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas, jog jei būtų jungtukas „ar“ vietoj jungtuko „ir“ aptariamoje nuostatoje, atsakovas galėtų panaikinti leidimą, vadovaudamasis Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nesant užsieniečio prašymo. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji po Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovui jokių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ar pakeitimo neteikė, nepaneigia Departamento diskrecijos panaikinti pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 14 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2017 m. rugsėjo 14 d, jo galiojimo metu.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės pozicija, kad Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje aptariama tik naujų leidimų išdavimo procedūra, kadangi joje aiškiai įvardijami ir sprendimų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atvejai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pasikeitus sąlygoms, kurių pagrindu pareiškėjai buvo 2015 m. rugsėjo 14 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, įtvirtinančia, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, nei kitais pagrindais, sąlygotais pareiškėjos socialinių ar kitų ryšių turėjimo Lietuvoje. Kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo išduotas teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu, nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturi reikšmės pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl jos turimų Lietuvoje socialinių ir kitų ryšių. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad šiuo atveju priimant Sprendimą neturėjo būti atsižvelgiama į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išlygą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstai taikė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl Departamento priimtų sprendimų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal užsieniečio prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, teisėtumo ir pagrįstumo (pvz., 2018 m. sausio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eA-5317-415/2017, Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2887-520/2018, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra nurodyta pakankamai argumentų, kurie suponuotų būtinybę nesilaikyti suformuotos teismų praktikos ir kitaip aiškinti bei taikyti minėtą teisės normą.Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimas, be kita ko, ir, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą (pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017). Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra įrodyta, kad tos faktinės aplinkybės, kurios egzistavo siekiant užsienietei gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo privalomos pagal Įstatymą, po Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, išnyko 2017 m. kovo 1 dieną. Tai reiškia, kad duomenys, kuriuos užsienietė pateikė, norėdama gauti / pakeisti leidimą gyventi, nebeatitiko tikrovės ir toks neatitikimas tęsėsi iki pat Sprendimo priėmimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos M. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.