Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K.Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma, kuri, jo nuomone, yra per maža kompensuoti jo patirtai neturtinei žalai Lukiškių TI-K. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyta kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti ar buvo minimalaus ploto pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog atskirais laikotarpiais, viso 42 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad sanitarinis mazgas užima dalį kameros ploto. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m. galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis pirmosios instancijos teismas ir pripažino esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą.Ginčo laikotarpiu (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 C, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 C, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios higienos normos taikomos projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.Iš patikrinimo aktuose užfiksuotų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esančių gyvenimo sąlygų ir jų atitikimą higienos normoms, matyti, jog įstaiga yra periodiškai tikrinama, visuomenės sveikatos centrui patikrinimo metu užfiksavus pažeidimus, jai yra nustatomas laikotarpis jiems pašalinti. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo laikymo higienos normų neatitinkančiose kamerose pasisakė tik dėl vienos kameros atitikimo higienos normoms, konstatavo jog pažeidimų tuo atveju nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija įvertinusi ginčo laikotarpį bei visus byloje pateiktus patikrinimo aktus, konstatuoja, jog pareiškėjui atskirais laikotarpiais nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau esant pakankamai duomenų byloje, kad būtų galima spręsti, ar pareiškėjo teisė šiuo atveju buvo pažeista, teisėjų kolegija vertina aplinkybes susijusias su teisės į privatumą užtikrinimu.Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje laiką. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.).Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau nenurodė ar pats ginčo laikotarpiu rūkė, nedetalizavo, ar dėl to jam teko kentėti dėl pasyvaus rūkymo. Todėl, nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, spręstina, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neatliko savo pareigos aiškiai ir detaliai nurodyti jam kilusios žalos aplinkybes bei priežastis šiuo aspektu. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, dėl ko atsakovas neturėjo pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėjo nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių.Pareiškėjas skunde aplinkybes susijusias su kratų atlikimu išdėstė deklaratyviai, nedetalizavo jų, tiksliai neįvardino dėl kokių konkrečių aplinkybių jam kilo žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.Atsižvelgiant į nustatytą ploto pažeidimo trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose, taip pat į tai, kad visą jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikotarpį nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos sumą iki 2057 Eur.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti T. O., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2057 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt septynis) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.