Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Ingrida Kirsnytė Administracinė byla Nr. ATP-287-350/2013

2013 m. liepos 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – R. L., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau Institucija) 2013-04-11 nutarimu R. L. buvo nubausta pagal ATPK 110 str. 4 d. 200 litų bauda už tai, kad ji, 2013-03-11 apie 16.50 val. Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, kieme laikė nepririštus šunis (9 vnt.), kur kiemas nėra atitvertas tvora, kad niekas negalėtų patekti į vidų ir nėra perspėjamųjų ženklų apie palaidus kieme bėgiojančius šunis, į kiemą atvažiavus G. J. ir M. F., kieme buvęs šuo – rudos spalvos belgų aviganis M, žaisdamas šoko ant atvykusių moteriškių, ko pasekoje jas išgąsdino, sukėlė grėsmę asmens turtui, sveikatai, gyvybei. R. L. priklausantys šunys yra nustatyta tvarka neįregistruoti Panevėžio r., Panevėžio seniūnijoje. Tuo ji pažeidė Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimo Nr. T-191, gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisyklių (toliau – taisyklių) 1,9; 1,10; 1,11; 5,1; 5,4; 8,1 punktus ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 4 d..

Skundžiama nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs R. L. skundą dėl Institucijos nutarimo R. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą, teismas nurodė, kad R. L. veika pagal ATPK 110 str. 4 d. kvalifikuota teisingai, naikinti ar keisti nutarimą skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Kyla abejonių ir dėl įrodymų leistinumo, nes tyrėjas, nagrinėdamas nukentėjusiosios G. J. pareiškimą, jos pačios nematė, tik bendravo telefonu, pareiškimas dėl įvykio buvo atsiųstas paštu. Be to iš 2013-03-18 tyrėjo tarnybinio pranešimo dėl telefoninio pokalbio su G. J. matyti, kad nukentėjusioji G. J. tvirtino sužalojimų nepatyrusi, į medikus nesikreipusi, todėl nėra jokių duomenų, kad ji buvo sužalota. Pažymėtina ir tai, kad teismas šio įrodymo nepagarsino, jį pagarsino pats atsakovas, kurio nutarimas ir buvo skundžiamas apylinkės teismui.

Pažymi, kad apylinkės teismas pažeidė ATPK 300 str. 2 d. nuostatas, kurios teigia, kad nagrinėjant bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, šalių procesinė padėtis nesikeičia. Protokole dėl jos padaryto pažeidimo nurodyta, kad pažeidimo metu nukentėjo G. J., o pažeidimo faktą liudija G. J. ir M. F.. Šiuo atveju neaišku, kas yra nukentėjusysis, kas liudytojas. Be to, M. F. viso proceso metu dalyvavo teismo posėdyje, jai nebuvo pasiūlyta iki teismo vykdomos apklausos, laukti prie posėdžių salės ir teismo nepagrįstai įvardijama kaip nukentėjusioji, nes toks statusas jai nustatytas nebuvo, teismas nagrinėdamas bylą pažeisdamas įstatymą neteisėtai pakeitė liudytojos M. F. procesinę padėtį į nukentėjusiosios ir tai laikytina esminiu proceso pažeidimu.

Pažymi, kad nagrinėjant bylą policijos komisariate, jai nebuvo suteikta teisė pasinaudoti atstovo pagalba, nors ji to prašė bei teikė prašymus ir leisti susipažinti su byla, pasidaryti bylos medžiagos kopijas, bylos nagrinėjimą atidėti iki laiko kol susipažinsiu su bylos medžiaga bei sudaryti sąlygas byloje turėti atstovą. Jos prašymai buvo atmesti. Šias aplinkybes nurodė ir skunde apylinkės teismui, tačiau teismas dėl išdėstytų aplinkybių nutartyje nepasisakė.

Apibendrinant pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, neįvertino skunde išdėstytų motyvų, nagrinėdamas bylą netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje turėtų būti panaikinta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 110 str. 4 d. numato atsakomybę asmeniui už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimus, sukėlusius grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Pažeidėjos gyvenamojoje vietoje galiojančių Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 4 d. 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimo Nr. T-191, gyvūnų laikymo Panevėžio r., taisyklės nustato šunų ir kačių laikymo tvarką. Taisyklių 1,9 p. nustatyta, kad <...> vienkiemiuose ir kitose individualiose valdose <...> leidžiama laikyti šunis tik pririštus arba uždarytus voljere. 1,10 p. numatyta, kad uždaroje savininko valdoje, iš kurios šunys negali pabėgti, jie gali būti nepririšti, tačiau prie įėjimo į valdą turi būti skambutis šeimininkui iškviesti ir perspėjamasis ženklas <...>; 1,11 p. numatyta, kad uždarų rakinamų patalpų vidaus apsaugai šunys gali būti laikomi palaidi, o patalpos - be perspėjimo lentelių. Taisyklių 5.1 ir 5.4 p. numato, kad vyresni kaip 4 mėn. šunys turi būti registruojami seniūnijose, neregistruotus šunis rajone laikyti draudžiama. 8.1 p. numato, kad savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.

Pažeidėja teigia, kad jos pažeidimo padarymo metu galiojo Gyvūnų gerovės apsaugos įstatymas, todėl gyvūnų laikymo taisyklių nuostatos buvo taikomos nepagrįstai. Šie jos argumentai nepagrįsti. Kaip skunde nurodo ir pati pažeidėja, Panevėžio rajono savivaldybė nėra pasitvirtinusi naujo Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse Tvarkos aprašo, kuris atitiktų galiojančio Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo redakciją. Jos padaryto pažeidimo metu galiojo administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomos Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 4 d. 5 šaukimo, 5 posėdžio sprendimo Nr. T-191, gyvūnų laikymo Panevėžio r., taisyklės, o Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo norma, reglamentuojanti gyvūnų laikymo tvarką, yra blanketinė, t.y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl skundo argumentas, kad tiriant įvykį, turėjo būti atsižvelgta į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo naują redakciją visiškai nepagrįsti, juo labiau, kad šio įstatymo (ankstesnis pavadinimas - Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas) 6 straipsnio „Gyvūnų laikymas“ redakcija nėra pasikeitusi nuo 2008-01-01.

R. L. administracinėn atsakomybėn patraukta už ATPK 110 str. 4 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Ji skunde nurodo, kad jos veika atitinka ne ATPK 110 str. 4 d. o ATPK 110 str. 1 d., nes jos privačiose valdose laikomi šunys jokios grėsmės nukentėjusios ir liudytojos sveikatai bei gyvybei nekėlė, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra nutarimą šioje byloje priėmusio Institucijos pareigūno ir skundą dėl nutarimo nagrinėjusio apylinkės teismo teisėjo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik pareigūno ir teisėjo kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, ištyrus visas galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus ir visą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sprendžia, kad tiek Institucijos, tiek ir apylinkės teismo išvados dėl R. L. kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos pažeidėjos abejonės dėl jos kaltę padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą patvirtinančių įrodymų pakankamumo atmestinos sistemiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: nukentėjusių G. J. ir M. F. teisme duotus parodymus, o taip pat jų paaiškinimus policijos pareigūnams, D. P. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, bei prie jo pridedamose fotonuotraukose, pačios R. L. policijos pareigūnams duotus paaiškinimus. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančio M. F. paaiškinimo, ji kartu su G. J. 2013-03-11 buvo nuvykusios pas R. L. į jos sodybą, kurioje lakstė palaidi šunys. Sodyba aptverta nebuvo, prie įvažiavimo į ją jokių įspėjamųjų ženklų apie laikomus šunis nebuvo. Iš namo išėjo R. L., kartu išbėgo didelis šuo, kuris įkando jai į dešinę ranką virš alkūnės, paleidęs ranką puolė ant šalia stovėjusios G. J. ir įkando jai į veidą ir ranką. Ji pati dėvėjo paltą, todėl šuo į ranką neįkando. Abi su G. J. buvo išgąsdintos, patyrė stresą. Šiuos parodymus M. F. patvirtino ir nagrinėjant R. L. skundą apylinkės teisme, papildė, kad po įvykio jai buvo sutrikęs širdies ritmas. Analogiškas aplinkybes apklausta teisme parodė ir G. J., bei papildė, kad po įvykio ji savaitę išgyveno stresą, gulėjo Santariškių ligoninėje dėl sutrikusio širdies ritmo. Šiuos G. J. ir M. F. parodymus patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kuriuose užfiksuoti duomenys apie įvykio, kurio metu G. J. R. L. šuo nežymiai įkando į veidą ir ranką, o M. F. į ranką ( ATP medžiagos 7, 15 lapai), aplinkybes. Iš administracinio teisės pažeidimo medžiagos matyti, kad pareiškime adresuotam Panevėžio rajono policijai G. J. taip pat nurodė, kad įvykio metu R. L. šuo įsikibo į M. F. ranką, po to šoko ant jos ir sukando žandą. Ji patyrusi šoką, tačiau palietusi veidą pamatė, kad didelių sužalojimų nėra (ATP medžiagos 5 lapas). Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina M. F. ir G. J. parodymus apie tai, kad R. L. šunys laikomi pažeidžiant nustatytas Taisykles, bėgioja palaidi ir neužtverti (ATP medžiagos 11-12 lapai). Visi šie duomenys patvirtina, kad įvykio metu moterys buvo išgąsdintos, patyrė šoką ir stresą, po įvykio jos patyrė sveikatos pablogėjimą, nurodė, kad joms dėl šuns užpuolimo buvo likę žymės (mėlynė ant rankos, įbrėžimai veide ir drabužiuose), todėl šios aplinkybės patvirtina, kad dėl R. L. veiksmų (neveikimo) jos šuo nukentėjusioms sukėlė grėsmę kitų asmenų turtui, sveikatai ir gyvybei. Nėra pagrindo netikėti M. F. ir G. J. parodymais ir nenustatyta aplinkybių, dėl kurių jos būtų suinteresuotos pakenkti R. L.. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pati R. L.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, visi pirmiau nurodyti įrodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, išsamūs, logiški bei objektyvūs, vienas kitą papildantys ir jų visiškai pakanka pažeidėjos kaltei pagrįsti. Tai, kad M. F. ir G. J. nesikreipė į med. ekspertus tikslu užfiksuoti jų patirtus sužalojimus, neduoda pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. G. J. parodė, kad pati yra medikė, dėl sužalojimų norėjo gydytis pati. Abi moterys nurodė, kad pretenzijų R. L. neturi, tačiau į policiją kreipėsi, kad būtų patikrinta, kaip laikomasi šunų laikymo taisyklių, kad ateityje nenukentėtų kiti asmenys. Tokiu būdu tiek Institucija, tiek ir pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje surinktų duomenų visetą, R. L. kaltę padarius ATPK 110 str. 4 d. numatytą veiką nustatė pagrįstai.

Pažeidėja skunde abejoja medžiagoje surinktų įrodymu leistinumu, nurodo, kad 2013-03-18 tyrėjo tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad telefonu buvo bendrauta su G. J. ir ji tvirtinusi, jog ji sužalojimų nepatyrusi, į medikus nesikreipusi, teismas šio įrodymo nepagarsino, jį pagarsino pats atsakovas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, teismas apklausęs proceso dalyvius, išvardino byloje esančius dokumentus, tarp jų ir pažeidėjos minimą 2013-03-18 tarnybinį pranešimą, o skundą padavusio asmens atstovo prašymu, šis tarnybinis pranešimas buvo pagarsintas. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytas proceso pažeidimas, duodantis kritiškai vertinti byloje surinktus duomenis. Teismas nagrinėdamas pažeidėjos skundą aptarė ir įvertino visus byloje surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, su kuriuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Be to, R. L. skunde nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą pažeidė įstatymą ir neteisėtai pakeitė liudytojos M. F. procesinę padėtį į nukentėjusiosios. Nukentėjusysis administracinėje byloje yra asmuo, kuriam administraciniu pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, po įvykio iš M. F. buvo paimtas paaiškinimas. Byloje ji nebuvo pripažinta liudytoja ar nukentėjusiąja, tačiau iš jos parodymų matyti, kad ji dėl įvykio patyrė moralinę žalą, ji buvo išgąsdinta, patyrė stresą. Tokiu būdu teismo procese ji dalyvavo kaip nukentėjusioji. Administracinio teisės pažeidimo protokole aiškiai išdėstyta pažeidimo padarymo esmė, matyti, kad dėl įvykio nukentėjo tiek M. F., tiek G. J.. Tai, kad protokolo grafoje dėl pažeidimo metu nukentėjusių asmenų neįrašyta M. F., negali būti laikoma esminiu proceso pažeidimu.

R. L. skunde taip pat teigia, kad nagrinėjant bylą policijos komisariate, jai nebuvo suteikta teisė pasinaudoti atstovo pagalba, bei neleista susipažinti su byla, visas aplinkybes buvo nurodžiusi skunde apylinkės teismui, tačiau teismas dėl išdėstytų aplinkybių nutartyje nepasisakė. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas nagrinėdamas pažeidėjos skundą suteikė jai teisę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir pasisakė dėl šių jos skunde nurodomų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako, pažeidėjos argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrinat apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. L. kaltės padarius jai inkriminuotą veiką daryti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-20 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o R. L. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. L. apeliacinio skundo netenkinti.