Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Varėnos rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centro Alytaus filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ 2009-05-22 kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su pareiškimu (b.l.2-4), kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog administracinis pastatas 1B2p, unikalus Nr. 3897-2002-8015, ir garažas 2G1p, unikalus Nr.3897-2002-8026, esantys Vytauto g. 57, Varėnoje, yra UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ nuosavybė. Nurodė, kad VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsisakė įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, nepateikus dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į prašomus registruoti statinius. UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ dabartiniame bendrovės administraciniame pastate 1B2p, esančiame Vytauto g. 57, savo veiklą pradėjo apie 1960 m. kaip Varėnos namų valdyba, šis pastatas yra bendrovės balanse, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla vedama nuo 1975-02-19. Varėnos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriuje yra duomenys apie išduotus leidimus statybai (garažui) bei 1987-12-21 išduotą leidimą Nr. 1155-70 administracinio pastato kapitaliniam remontui, kurio metu buvo atliktas pastato kapitalinis remontas ir pristatytas priestatas. Tačiau dokumentacijoje nėra išlikę pastatų priėmimo naudojimui aktai, šių dokumentų nepavyko rasti ir archyvuose. Bendrovė visą laiką turtą deklaruoja ir kasmet moka nekilnojamojo turto mokestį.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras Alytaus filialas pateiktų atsiliepimu į pareiškimą (b.l. 79) prašė klausimą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymo dėl statinių įregistravimo nepatenkino šiam nepateikus statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, o pateikti dokumentai – Varėnos rajono tarybos 1994-09-02 sprendimas Nr.1-396, 1996-03-28 sprendimas Nr.II-96, 2000-05-31 sprendimas Nr.IV-37 bei 1995-03-27 priėmimo-perdavimo aktas (važtaraštis) nepatvirtina, kad nekilnojamieji daiktai nuosavybės teise priklauso būtent UAB „Varėnos komunalinis ūkis“. Priešingai, teismui yra pateiktas 1995-03-27 priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis, pagal kurį administracinis pastatas, esantis Vytauto g. 57, yra perduotas Varėnos rajono savivaldybės nuosavybėn.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2009-09-16 sprendimu pareiškėjo UAB „Varėnos komunalinis ūkis“ pareiškimą atmetė bei priteisė iš pareiškėjo 7 Lt pašto išlaidų valstybei (b.l. 90-92). Ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę į pastatus. Ta aplinkybė, jog pastatais jis eilę metų naudojosi, nesudaro prielaidų pripažinti jam nuosavybės teisę į šiuos pastatus. Pažymėjo, jog statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta, tačiau nei pareiškėjai, nei archyvas dokumentų, patvirtinančių, kad pastatai teisės aktų nustatyta tvarka buvo priduoti naudojimui, neturi, todėl iškyla ir statybų teisėtumo klausimas. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta.

Pareiškėjas UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ apeliaciniu skundu (b.l.96-100) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad administracinis pastatas 1B2p, unikalus Nr.3897-2002-8015, ir garažas 2G1p, unikalus Nr.3897-2002-8026, esantys Vytauto g. 57, Varėnoje, yra UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ nuosavybė. Šio prašymo tikslas – pastatų įregistravimas teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamo turto registre. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo statinių priėmimo naudojimui aktų apskritai nebuvo, juo labiau, kad statiniai nebuvo priimti naudojimui. Atkreipia dėmesį, jog Alytaus apskrities archyvas 2009-04-04 rašte Nr. (7.11)A-523 nurodė, kad Varėnos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriaus 1987 m. dokumentai ir 1989 m. pastatų priėmimo naudoti aktų bylos saugojimui į Alytaus apskrities archyvą neperduoti. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumai lemia, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl į tai, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą, būtina atsižvelgti. Šiuo atveju neišvengiamai darytinos prielaidos, kurios turi būti motyvuotos, t.y. pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Bylos medžiaga patvirtina, kad administracinio pastato kapitalinio remonto ir sandėlio (garažo) statybos darbams buvo parengti projektai ir jų statybai išduoti leidimai. Pažymi, kad pagal 1978-01-25 Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos įsaką Nr. IX-2296 „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“ bei pagal to metu galiojusį LTSR Baudžiamojo kodekso 215 str. savavališkai pastatytais buvo laikomi statiniai, kurie buvo statomi neturint leidimo, projekto, iš esmės nukrypus nuo projekto ar pažeidžiant statybos reikalavimus. Byloje yra rašytiniai įrodymai, jog leidimai, projektai buvo išduoti ir nėra duomenų, kad būtų nukrypta nuo tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Tuo pagrindu daro išvadą, kad ginčo statinių statyba ir atliktas kapitalinis remontas yra teisėta statyba. Be to, tuo atveju, jeigu ginčo administracinis pastatas nebūtų nuosavybės teise priklausęs tuometinei Varėnos būtų ūkio valdybai, tai leidimas atlikti kapitalinį remontą nebūtų išduotas, nes leidimas išduodamas tik tam subjektui, kuris turtu disponuoja teisėtai (1964 m. CK 114 str.).

Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.103-104) su apeliaciniu skundu sutinka. Jų nuomone, šiuo atveju yra visos aplinkybės teismui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apelianto skundo argumentai, susiję su procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir jų pakankamumą teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, taikymu. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo prielaidas, turinį ir tinkamai, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, šias teisės normas taikė, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir dėl bylos įrodymų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.).

Apeliantas, siekdamas įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į statinius –administracinį pastatą bei garažą, prašė nustatyti šių daiktų valdymo nuosavybės teisėmis juridinį faktą, o nuosavybės teisės atsiradimą į nurodytus nekilnojamuosius daiktus siejo su jų faktiniu naudojimu (faktinio naudojimosi kiekvienu jų pradžia nenurodyta) ir įtraukimu į bendrovės apskaitą (balansą), su jų rekonstravimu ir išlaikymu, mokant atitinkamus mokesčius. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą ginti, jo teigimu, jam priklausančią ir pažeidžiamą ar ginčijamą teisę, turi įrodyti, jog jis turi įvardytą teisę ir turi pagrindą reikalauti šios teisės gynimo (CK 1.136 str., CPK 5 str. 1 d.). Taigi apeliantas, reikalaudamas ginti jo nuosavybės teisės į nurodytus daiktus išviešinimą Nekilnojamojo turto registre per CPK 444 str. 2 d. 5 p. įtvirtintą institutą, pirmiausia turėjo įrodyti, kad jis yra teisėtas ginčo statinių savininkas, tačiau jo turėti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai yra dingę (neišlikę) ir jų negalima atkurti, taip pat nėra galimybės kita tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų (CPK 445 str.).

Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas, vadovaudamasis CPK 443 str. 8 d. nuostatomis, turi itin kruopščiai ir išsamiai ištirti reikšmingas bylai aplinkybes, surinkti bei įvertinti įrodymus, nustatyti jų tarpusavio ryšį. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 str. 1 d., 265 str. 1 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens nuosavybės teisei į tam tikrą daiktą įgyti turi egzistuoti konkretus teisės aktų nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į daiktą įgyjama pagal sandorius, perleidimo nuosavybėn aktus, naujo daikto pagaminimu ar kitokių juridinių faktų pagrindu. Pagal 1964 m. CK 99 str., reglamentavusio disponavimą valstybės turtu, nuostatas valstybės turtu galėjo būti disponuojama tik įstatymo tiesiogiai nustatytais pagrindais ir tvarka. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju apeliantas jokio konkretaus sudaryto sandorio ar turto perleidimo akto, kuriuo jam atlygintinai arba neatlygintinai, konkrečiu laiku ir sąlygomis, valstybės įgaliotas asmuo būtų perleidęs nuosavybės teises į valstybės turtą – 1972 m. pastatytą administracinį pastatą, 1985 m. pastatytus priestatą ir garažus (b.l. 39), taip pat kito įstatymo nustatyto pagrindo (naujo daikto sukūrimas) savo procesiniuose dokumentuose net neįvardijo ir tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių iš esmės neįrodinėjo. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ginčo statinys - administracinis pastatas, esantis Vytauto g. 57, Varėnoje, 1995-03-27 priėmimo-perdavimo aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens buvo perduotas ne apeliantui, o dalyvaujančiam šioje byloje suinteresuotu asmeniu Varėnos rajono savivaldybės nuosavybėn (b.l. 35-37), ir šis aktas nenuginčytas. Nepaisant to, kad pastaroji institucija savo valdymo nuosavybės teise fakto viešame registre neišviešino (b.l. 45-47), aptartoji aplinkybė pati savaime sudaro prielaidas konstatuoti, jog apeliantas nuosavybės teisės į minėtą administracinį pastatą bei kitus statinius teisėtu pagrindu iki 1995 m. nebuvo įgijęs ir negalėjo įgyti, taigi ir nuosavybės teises į ginčo objektus patvirtinančio dokumento nėra turėjęs. Nesant šios privalomos sąlygos, pastatų valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turintis faktas apeliantui negali būti nustatytas.

Bylą nagrinėjęs teismas teisingai vertino, kad apelianto pateikti duomenys apie faktinį naudojimąsi statiniais nėra dokumentai, patvirtinantys būtent nuosavybės teisės į ginčo objektus atsiradimą. Faktinis disponavimas daiktu, ar naudojimasis valstybei arba savivaldybei priklausančiu turtu turto patikėjimo teise savo teisų ir pareigų apimtimi nėra tolygus nuosavybės teisei. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisinius santykius, ne kartą pabrėžė, kad civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-09-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-856/2000; 2005-02-28 nutartis civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005, kt. 3K-3-546/2009).

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą nebuvo pateikta nuosavybės atsiradimo pagrindą į šiuos pastatus statybos būdu pagrindžiančių leistinų įrodymų. Statybos teisėtumo faktas įrodinėtinas tik tam tikros rūšies įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo statinių pripažinimo tinkamais naudotis aktų neperdavimu archyvui ir statybų, rekonstruojant administracinį pastatą (pristatant priestatą) bei sandėlį (šiuo metu kadastro ir registro byloje pažymėtas kaip garažas 2G1p) legalumu, niekam iki šiol nekvestionuojant šių statybų teisėtumo, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nors CPK 444 str. 2 d. 5 p. numato galimybę ne ginčo tvarka nustatyti pastato ar kito nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą, tai anaiptol nereiškia, kad teismo kompetencijai yra priskirtas paties veiksmo – nuosavybės statybos būdu įgijimo į konkretų statinį įteisinimas. Vien įrodymai apie pačias statybas, kaip procesą, kuomet pastatomas (rekonstruojamas) kuris nors objektas, dar nepavirtina šių statybų teisėtumo (legalumo) ir nekilnojamojo daikto, kaip nuosavybės teisių objekto, sukūrimo CK 4.24 str. prasme, neapsprendžia nuosavybės teisės įgijimo vienu iš CK 4.47 str. įvardintų pagrindų. Neteisėtas daikto valdymas (CK 4.24 str. 3 d.), o tokiai kategorijai neabejotinai priskirtinas ir savavališkas pastatytas statinys, nesukuria tokio daikto valdytojui ar jo teisių perėmėjams nuosavybės teisės į valdomą daiktą, priešingas traktavimas neatitiktų CK 4.253 str. nurodytos daikto, suformuoto įstatymo nustatyta tvarka, sąvokos. Antra vertus, pagal apelianto pateiktus dokumentus jo pirmtakui Varėnos butų ūkio valdybai administracinio pastato kapitaliniam remontui statybos leidimas buvo išduotas 1987-12-21 (b.l.43-44), sandėlio statybai – 1987-03-25 (b.l. 41-42), tačiau ir priestatas, ir garažas jo paties pripažinimu pastatyti dar 1985 m. (b.l. 39). Ši aplinkybė taip pat patvirtinama Nekilnojamojo turto registro mokestinės vertės išrašo duomenimis (b.l. 45). Akivaizdu, kad iki statybos darbų pabaigos atitinkami leidimai nebuvo išduoti, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar vėliau, nei buvo užbaigtos pačios statybos, gavus atitinkamus leidimus statybų proceso įteisinimas buvo pabaigtas. Kolegija pažymi, kad tuo metu galiojo panašus dabartiniam teisinis reglamentavimas, susijęs su statinio statybų teisėtumu. Antai nuo 1965-01-01. įsigaliojusio 1964 m. CK 114 str. numatė apribojimus asmenims disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.) pastatą (statinį) ar įrenginiais, kurie pastatyti, rekonstruoti neturint reikiamo leidimo arba reikiamai patvirtinto projekto, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, bei nustatė tokios statybos pasekmes – statinių nugriovimą statytojo sąskaita, paliekant statytojo nuosavybėn tik likusiais po nugriovimo statybines medžiagas. Todėl byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių į ginčo statinius įgijimas (statybos proceso teisėtumas) ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praeityje egzistavimas bei jų dingimas (neišlikimas), kaip sąlygos tokio juridinio fakto nustatymui ir būtinas tokio juridinio fakto sudėties elementas, nėra įrodyti. Apeliacinio skundo nuorodos, susijusios su išduotais leidimais statyboms, neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ar teisėtumo, todėl į jas kolegija neatsižvelgia.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Skundo netenkinus, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 8,60 Lt (b.l. 107) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB ,,Varėnos komunalinis ūkis“ 8 (aštuonis) litus 60 centų pašto išlaidų valstybės naudai.