Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-546/2009

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-12-07
Bylos Nr.: 3K-3-546/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Dangutė Ambrasienė (pran.), Algis Norkūnas
Ieškovas: R. Ž.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centro

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
114.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-546/2009Procesinio sprendimo kategorija 30.3; 114.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, valdymo kliūčių pašalinimo; tretieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo: pripažinti, kad jos motina R. S. Š., mirusi 2007 m. liepos 21 d., po savo vyro V. Š. mirties 1993 m. rugpjūčio 30 d. priėmė palikimą – 15,09 kv. m ploto garažą (sandėliuką), pažymėtą plane indeksu 1-2, Vilniuje (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini), pradėdama faktiškai jį valdyti nuosavybės teise; pašalinti garažo Vilniuje (duomenys neskelbtini) valdymo kliūtis: panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V su priedėliu dalį, pagal kurią nurodytas garažas Vilniuje (duomenys neskelbtini) perduotas Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 01-A-66-V-810 dalį, turto perdavimo-priėmimo aktą, pagal kuriuos nurodytas garažas perduotas valdyti ir prižiūrėti 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai.

Ieškovė nurodė kad jos motinos sutuoktinis V. Š. dar tarybiniais laikais įsigijo garažą (sandėliuką) Vilniuje (duomenys neskelbtini) (tuo metu (duomenys neskelbtini); šis garažas buvo inventorizuotas, tačiau neįregistruotas registro įstaigoje. Ieškovės teigimu, tai, kad V. Š. buvo garažo savininkas, patvirtina: Vilniaus miesto Lenino rajono Valstybinio draudimo inspekcijos 1972 m. gruodžio 13 d. raštas, kuriame nurodyta, kad V. Š. turi asmeninės nuosavybės teise garažą, kuris privalo būti įkainotas dėl privalomojo draudimo; 1982 m. balandžio 23 d. draudimo liudijimas, iš kurio matyti, kad su V. Š. sudaryta draudimo sutartis dėl jam priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini); Vilniaus miesto Lenino rajono valstybinės mokesčių inspekcijos 1972, 1974, 1976-1981 m. mokestiniai pranešimai, kad V. Š. sumokėtų trobesių ir žemės rentos mokesčius; po V. Š. mirties šį garažą, faktiškai jį valdydama, paveldėjo jo sutuoktinė, t. y. ieškovės motina. Ieškovė taip pat nurodė, kad kai jos motina 2006 m. kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, paaiškėjo, jog Vilniaus miesto valdyba 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V įtraukė V. Š. priklausantį garažą į perduodamų Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui sąrašą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.01A-66V-810 ir ilgalaikio turto perdavimo aktu Nr. 46 perdavė 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai valdyti ir prižiūrėti gyvenamąjį namą Vilniuje (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, tarp jų ir nurodytu garažu. Ieškovės teigimu, jos šeima nuolat naudojosi garažu ir valdė jį nuosavybės teise, šis garažas iki šiol neįregistruotas kieno nors vardu, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo garažas buvo valstybės, savivaldybės, bendrijos nuosavybė; atsakovai, priimdami potvarkius, sprendimus dėl garažo įtraukimo į tam tikrus sąrašus, apriboja ieškovės nuosavybę, t. y. trukdo ja naudotis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti, kad ieškovės motina R. S. Š., mirusi 2007 m. liepos 21 d., po savo vyro V. Š. mirties 1993 m. rugpjūčio 30 d. priėmė palikimą – 15,09 kv. m ploto garažą (sandėliuką) Vilniuje (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini), pradėdama faktiškai jį valdyti, nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad palikimą, atsiradusį po V. Š. mirties, priėmė R. S. Š., tačiau paveldėjimo teisės liudijime nenurodyta, jog ji paveldėjo ginčo garažą. Teismas konstatavo, kad palikimo negalima priimti dalimis arba su sąlyga ar išlygomis, todėl ieškovės reikalavimo pripažinti, jog jos motina priėmė kaip sutuoktinio V. Š. palikimą ginčo garažą, tenkinimas nesukels teisinių padarinių, ir tai yra pagrindas nutraukti bylos dalį dėl šio reikalavimo CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas taip pat nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu, peržiūrėtu apeliacine tvarka, atmestas pareiškėjos R. S. Š. (ieškovės motinos) pareiškimas dėl nuosavybės teisės į pastatą – garažą, Vilniuje (duomenys neskelbtini) įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; šiame sprendime konstatuota, kad nurodytas garažas yra valstybės nuosavybė, perduota 1992 m. liepos 9 d. Savivaldybei valdyti patikėjimo teise; ši 2003 m. rugsėjo 25 d. perdavė nurodytą garažą kartu su kitais kiemo statiniais valdyti 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti dokumentai, jog V. Š. mokėjo trobesių mokestį ir žemės rentą nuo 1972 iki 1981 m., kvitai apie mokesčių sumokėjimą, draudimo dokumentai nepatvirtina, kad ginčo garažas priklausė jam nuosavybės teise, nes šiuose dokumentuose nenurodyta, jog objektas yra būtent Vilniuje (duomenys neskelbtini) (tuo metu – (duomenys neskelbtini); ieškovė nepateikė teismui pirkimo-pardavimo sutarties, nėra duomenų, kad V. Š. būtų privatizavęs ginčo garažą. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimai pašalinti garažo valdymo kliūtis ir panaikinti atitinkamas nurodytų potvarkio ir įsakymo dalis atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 3 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visų nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindas yra susijęs su V. Š. nuosavybės teise į ginčo garažą (sandėliuką), o ieškovė savo reikalavimo teisę grindžia tuo, kad ji yra motinos teisių paveldėtoja, todėl būtina nustatyti, ar V. Š. buvo ginčo garažo savininkas. Kolegija nurodė, kad, priešingai negu teigia apeliantė, garažo (sandėliuko) įgijimo momentas ir pagrindas yra reikšmingi byloje, nes faktas, jog V. Š., o po jo mirties – R. S. Š. ilgą laiką naudojosi garažu, savaime neįrodo, kad ginčo pastatas buvo valdomas nuosavybės teise. Ieškovė tiesiog teigia, kad V. Š. buvo savininkas tuo pagrindu, jog ilgą laiką naudojosi garažu, mokėjo trobesių ir rentos mokesčius, draudė pastatą, be to, 1972 m. Valstybinio draudimo inspekcijos rašte nurodyta, kad V. Š. asmeninės nuosavybės teise turi garažą, t. y. ieškovė remiasi aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos jos motinos kaip reikalavimo faktinis pagrindas civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006 dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo ir kurios buvo ištirtos nurodytoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai, jog V. Š., o po jo mirties jo sutuoktinė nebuvo įgiję nuosavybės teisės į ginčo garažą (sandėliuką), šis priklausė valstybei, yra prejudiciniai nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Teisėjų kolegija sprendė, kad kai nėra įrodymų apie nuosavybės teisės įgijimo į ginčo pastatą pagrindą, apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai apie naudojimosi ginčo pastatu faktą neįrodo, jog juo buvo naudojamasi nuosavybės teise, apeliantė nenurodė jokio statinio įgijimo nuosavybėn pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė nuosavybės teisę reglamentuojančias teisės normas. Nuosavybės teisė įgyjama, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama tik pagal įstatymą (1964 m. CK 95, 96 straipsniai; 2000 m. CK 4.37 straipsnis). Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93 straipsnio nuostatas nuosavybė yra saugoma ir neliečiama. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (Vilniaus miesto Lenino rajono Valstybinio socialinio draudimo inspekcijos 1972 m. gruodžio 13 d. raštas; 1982 m. balandžio 23 d. draudimo liudijimas; Valstybinės mokesčių inspekcijos 1972, 1974, 1976-1981 m. mokestiniai pranešimai apie trobesių ir žemės rentos mokesčius) patvirtina, kad ginčo garažo savininkas buvo kasatorės motinos sutuoktinis V. Š., nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalomuoju draudimu buvo draudžiamas tik savininkų turtas. V. Š., kaip ginčo garažo savininko, teisės nebuvo nutrauktos nei jo paties iniciatyva, nei teismo ar kita tvarka. Bylą nagrinėję teismai, nepaisydami nurodytų nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų, sukūrė paradoksalią situaciją: tarybų valdžia, būdama iš esmės priešiška asmeninei nuosavybei, laikė V. Š. ginčo garažo savininku, o Lietuvos valstybė, kurios vardu veikė teismai, be jokio pagrindo panaikino V. Š., o dabartiniu metu ir kasatorės, nuosavybę, nors turėjo ją ginti. Ta aplinkybė, kad ginčo garažas nebuvo įregistruotas, nepaneigia V. Š. nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registracijos būtinumą teismai turėjo aiškinti atsižvelgdami į tai, kad 1972 m. ir vėliau teisinė ginčo pastato registracija nebuvo būtina, o dabartinės nekilnojamųjų daiktų registravimo tvarkos negalima taikyti prieš trisdešimt metų atsiradusiems santykiams. Teismai nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus remdamiesi tuo, kad ieškovė nepateikė pirminių V. Š. nuosavybės teisės įgijimo dokumentų. Kasatorė jų neturi ir net nežino, kokia tvarka ir kada tarybų valdžia perdavė ginčo garažą V. Š. nuosavybėn, tačiau pirmiau nurodyti rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į tuometį nuosavybės santykių teisinį reglamentavimą, patvirtina jo nuosavybės teisę ir be pirminių dokumentų. Juolab kad nė vienas iš atsakovų nepateikė nė vieno dokumento, įrodančio, kad kokia nors valstybės, savivaldybės įstaiga ar kitas asmuo būtų naudojęsis ginčo pastatu nuo 1950 m. iki šių dienų.

2. Teismai pažeidė CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Šis pažeidimas reiškėsi tuo, kad teismai atmetė ieškinio reikalavimus remdamiesi dokumentų, patvirtinančių, kokiu pagrindu ir kada V. Š. įgijo nuosavybės teisę, taip pat teisinės registracijos nebuvimu, tačiau nurodė, kad ginčo pastatas yra valstybės nuosavybė, nors nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų, šis pastatas neįregistruotas valstybės nuosavybės teise. Tokia situacija, kai vienos šalies reikalavimas atmetamas dėl įrodymų nebuvimo, o kitos šalies teisės pripažįstamos, nors nėra jas pagrindžiančių įrodymų, reiškia šalių lygybės principo pažeidimą. Be to, tokia pozicija reiškia ir teismo šališkumą (CPK 21 straipsnis). Teismų šališkumą patvirtina ir tai, kad nors yra išlikę rašytiniai dokumentai apie V. Š. nuosavybės teisę į ginčo garažą, teismai nurodė, jog neaišku, dėl kokio garažo vyksta ginčas. Be to, teismai rėmėsi kaip turinčiu prejudicinę reikšmę teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006, nors nuodyta byla buvo tarp kitų šalių, dėl kito ginčo dalyko ir kitu pagrindu. Tokiu atveju atsakovai negalėjo būti atleisti nuo tam tikrų aplinkybių įrodinėjimo CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorė nėra ginčo pastato savininkė, todėl nuosavybės teisių gynimą reglamentuojančios teisės normos nagrinėjamu atveju apskritai negali būti taikomos. Kasatorės argumentai, kad ginčo pastatas priklauso jai nuosavybės teise, nes jį paveldėjo iš savo motinos, o ši – iš mirusio sutuoktinio, prieštarauja teisinei logikai: kasatorės motina kitoje civilinėje byloje prašė pripažinti jai nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, o pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį įgyti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi gali tik asmuo, kuris nėra daikto savininkas, t. y. nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitu CK 4.47 straipsnyje nurodytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Pareiškėjos motinos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo atmestas, nes teismai nustatė, kad nurodytas garažas yra valstybės nuosavybė, kurią valdo patikėjimo teise savivaldybė.

2. Kasatorė nei ieškiniu pateikimo, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu V. Š. įgijo nuosavybės teisę į ginčo garažą. Kasatorė nurodo, kad garažas jos motinos sutuoktiniui galėjo būti parduotas. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnį nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo momentas pirkimo–pardavimo atveju buvo siejamas su sutarties įregistravimu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo garažas buvo įregistruotas kaip V. Š. nuosavybė. Byloje nėra ir duomenų, kad nurodytas garažas būtų privatizuotas įstatymo nustatyta tvarka. Kasatorės pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog ginčo garažas priklausė V. Š. nuosavybės teise. Dėl to bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo objektas nebuvo įgytas privačion nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka, jis liko viešoji nuosavybė, kuri teisės aktų nustatyta tvarka teisėtai perduota valdyti ir prižiūrėti daugiabučio namo savininkų bendrijai.

3. Kasatorės argumentai dėl CPK 6, 21 straipsniuose įtvirtintų šalių lygybės ir teismo nešališkumo principų pažeidimo, taip pat netinkamo CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo teisiškai nepagrįsti. Teismai teisingai nurodė, kad kasatorė turėjo pareigą įrodyti nuosavybės teisės įgijimo į ginčo pagrindą (CPK 178 straipsnis). Įstatymo nustatytos įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims nereiškia šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Teismų šališkumą kasatorė iš esmės sieja su byloje esančių įrodymu vertinimu. Teismai įvertino įrodymus pagal CPK 176-185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo taisykles. Nėra jokių objektyvių duomenų dėl bylą nagrinėjusių teismų šališkumo. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje pagal kasatorės motinos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo nurodytas pareiškimas teismų atmestas dėl to, kad nustatyta, jog nurodytas statinys yra valstybės nuosavybė, į kurią pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti įgyta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi. Šį įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą faktą teismai pagrįstai laikė prejudiciniu nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas 924-oji daugiabučio namo savininkų bendrija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Kasatorė nepateikė jokių tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad ji po motinos mirties turi teisę paveldėti ginčo pastatą, nes nėra jokių dokumentų, įrodančių mirusiosios nuosavybės teisę į šį daiktą. Nuosavybės teisė gali būti įgyta tik įstatymo nustatytais pagrindais, tačiau kasatorė nenurodė nė vieno iš CK 4.47 straipsnyje nustatytų pagrindo, pagal kurį palikėja galėjo įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu kasatorės motinos pareiškimas dėl nuosavybės teisės į nurodytą pastatą–garažą įgijimo pagal įgyjamąją senatį atmestas. Šiame teismo sprendime nurodyta, kad garažas nebuvo privatizuotas, netapo pareiškėjos ar jos sutuoktinio nuosavybė. Teismas taip pat nustatė, kad kasatorės motina dar 1989 m. gegužės 11 d. išsikėlė iš buto (duomenys neskelbtini), kurio nebuvo privatizavusi. Taigi kasatorė, kaip mirusios motinos turto paveldėtoja, neturi šioje byloje jokios reikalavimo teisės, nes negalima paveldėti to, ko neturėjo palikėjas. Dėl to teismai pagrįstai nutraukė bylos dalį.

2. Teismai tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Teismai, remdamiesi kaip prejudicinėmis įsiteisėjusiame teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, konstatuotomis aplinkybėmis, teisingai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą.

Šalies argumentai

3. Kasatorės teiginiai dėl asmenų lygybės įstatymui principo pažeidimo visiškai nemotyvuoti, neaišku, kaip nagrinėjamu atveju buvo šis pažeistas. Kasacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Šališkumas grindžiamas tuo, kad nebuvo patenkinti ieškinio reikalavimai, nors tai negali būti laikoma teismo šališkumo įrodymu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai nepažeidė nuosavybės teisę ir jos gynimą reglamentuojančių teisės normų, tarp jų ir Konstitucijos 23 straipsnio. Kasatorė nepateikė dokumentų, įrodančių V. Š. nuosavybės teisę į ginčo garažą. Jos pateikti tam tikri rašytiniai dokumentai neįrodo nuosavybės teisės į ginčo pastatą įgijimo, nes šiuose dokumentuose neidentifikuota, dėl kokio garažo buvo sudaryta draudimo sutartis, mokėti trobesių ir žemės rentos mokesčiai.

2. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daikto įgijėjui nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perleidimo sutarties įregistravimo momento, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruota. Taigi, neįregistravęs nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties, asmuo neįgydavo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Kasatorė nepateikė įrodymų apie ginčo garažo nuosavybės teisės įregistravimo faktą, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad V. Š. nebuvo nurodyto garažo savininkas.

3. Kasacinio skundo argumentai dėl lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimo, šališko teismo yra teisiškai nepagrįsti. Kasatorė nepateikė jokių įrodymų, kad teismai atmetė jos ieškinį dėl diskriminuojančių priežasčių. Kasatorė nenurodė jokių aplinkybių, galinčių kelti abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumo. Apskųstus sprendimą ir nutartį priėmę teismai vertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Byloje esančių įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismų šališkumas reiškėsi įrodymų vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas nustato bylos šalys. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, laikydamasi nurodytų įstatymo nuostatų, patikrina apskųstų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumą pagal kasaciniame skunde nurodytas ribas, nes nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, atmetę ieškinį dėl nuosavybės teisės į sandėliuką–garažą Vilniuje (duomenys neskelbtini) gynimo, pažeidė nuosavybės teisę reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą ginti, jo teigimu, jam priklausančią ir pažeidžiamą ar ginčijamą teisę, turi įrodyti, jog jis turi įvardytą teisę ir turi pagrindą reikalauti šios teisės gynimo (CK 1.136 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatorė, reikalaudama ginti jos nuosavybės teisę į nurodytą sandėliuką–garažą, pirmiausia turi įrodyti, kad ji yra ginčo statinio savininkė, t. y. pateikti nuosavybės teisės įgijimą pagal įstatymo reikalavimus patvirtinančius įrodymus.

Kasatorė savo nuosavybės teisę į įvardytą sandėliuką–garažą grindžia tuo, kad šis statinys dar tarybiniais metais buvo įsigytas nuosavybės teise jos motinos sutuoktinio V. Š., po šio mirties 1993 m. buvo paveldėtas kasatorės motinos R. S. Š., o šiai 2007 m. liepos 21 d. mirus – nurodytą statinį kartu su kitu turtu paveldėjo kasatorė.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo objektas yra daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje (duomenys neskelbtini) kieme, šiam namui skirtame žemės sklype; nurodytas objektas kaip garažas pirmą kartą inventorizuotas 1994 m. gruodžio 12 d., iki tol buvo įtrauktas į apskaitą kaip ūkinis pastatas; nuosavybės teisė į ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre neįregistruota. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V įrašyti gyvenamojo namo Vilniuje (duomenys neskelbtini) kieme esančius statinius, tarp jų ir ginčo objektą, į perduodamų Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui sąrašą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.01A-66V-810 ir ilgalaikio turto perdavimo aktu Nr. 46 šis objektas kartu su kitais kiemo statiniais perduotas valdyti ir prižiūrėti 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai. Bylos duomenimis, V. Š. gyveno Vilniuje (duomenys neskelbtini) (buvo – (duomenys neskelbtini), nuo 1955 m. vasario 7 d. iki 1989 m. gegužės 11 d., tačiau nuo 1989 m. gegužės 11 d., įvykus butų mainams, apsigyveno Vilniuje (duomenys neskelbtini) (buvo – (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 21). Kasatorės motina, 1983 m. spalio 6 d. sudariusi santuoką su V. Š., gyveno su juo (duomenys neskelbtini), o 1989 m. gegužės 11 d. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) (buvo – (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 53).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens nuosavybės teisei į tam tikrą daiktą įgyti turi būti konkretus teisės aktų nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į daiktą įgyjama sandorių ir kitokių juridinių faktų pagrindu. Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad kasatorės pateikti mokestiniai pranešimai ir kvitai dėl trobesių mokesčio ir žemės rentos mokėjimo, Valstybinio draudimo inspekcijos 1972 m. raštas dėl garažo įvertinimo draudimo tikslais, 1976 m. spalio 8 d. priminimas apie nesumokėtą mokestį už garažo draudimą, 1982 m. savanoriškojo draudimo liudijimas nėra dokumentai, patvirtinantys V. Š. nuosavybės teisę į ginčo garažą. Šiuose dokumentuose neidentifikuotas objektas, už kurį mokėti nurodyti mokesčiai, neįvardyta, kur esantis garažas buvo draudžiamas privalomuoju ir savanoriškuoju draudimu. Pažymėtina tai, kad, minėta, ginčo objektas kaip garažas pirmą kartą inventorizuotas 1994 m. gruodžio 12 d., o iki tol buvo įtrauktas į apskaitą kaip ūkinis pastatas. Kasatorės argumentai, kad pirmiau nurodyti rašytiniai dokumentai, atsižvelgiant į tuometį nuosavybės santykių teisinį reglamentavimą, patvirtina V. Š. nuosavybės teisę ir be pirminio dokumento, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Kasaciniame skunde nenurodyta nė vienos konkrečios galiojusios teisės normos, leidžiančios taip teigti. Kasatorė, pripažindama, kad tuometėje santvarkoje dominavo valstybės, o ne privati nuosavybė, nenurodė jokio juridinio fakto, neįvardijo jokio sandorio, kurio pagrindu V. Š. įgijo ginčo statinį Vilniuje (duomenys neskelbtini) privačion nuosavybėn. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. buvo ginčo objekto statytojas (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis įvardytas objektas pastatytas 1940 m. (T. 1, b. l. 15) ar kad buvo privatizavęs nurodytą objektą įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 99 straipsnio, reglamentavusio disponavimą valstybės turtu, nuostatas valstybės turtu galėjo būti disponuojama tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; šio straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės turtas negali būti perleidžiamas piliečiams, išskyrus kai kurių rūšių turtą, kurį parduoti piliečiams leidžia įstatymai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisinius santykius, ne kartą pabrėžė, kad civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005, kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorės motina R. S. Š. 2006 m. kovo 30 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į nurodytą garažą pagal įgyjamąją senatį faktą. Pažymėtina tai, kad įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2008 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-327/2009; kt.). Tas faktas, kad kasatorės motina siekė įgyti nuosavybės teisę į nurodytą sandėliuką–garažą įgyjamosios senaties pagrindu, prieštarauja nagrinėjamoje byloje kasatorės išdėstytiems teiginiams, jog šis objektas tapo jos motinos nuosavybe paveldėjimo pagrindu po sutuoktinio V. Š., kuris buvo nurodyto objekto savininkas, mirties.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis šios konkrečios bylos aplinkybėmis, sprendžia, kad teismai, teisiškai kvalifikuodami bylos faktus, tinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisę reglamentuojančias teisės normas ir priėjo prie teisėtos išvados, jog kasatorė neįrodė nuosavybės teisės į ginčo statinį, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos teisių pažeidimo ir ginti šias ieškinyje nurodytu būdu.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto, reglamentuojančio prejudiciją, taikymo šioje byloje

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes nepagrįstai laikė prejudicinėmis teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto, nustatytas aplinkybes.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam tikras faktas pripažįstamas prejudiciniu pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, kai jis atitinka tokias sąlygas: 1) faktas nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais nuspręsta dėl bylos esmės, yra įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis priimti civilinėje arba administracinėje byloje; 5) kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009; kt.).

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006 pagal pareiškėjos R. S. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyta, kad pareiškėja R. S. Š. ir jos sutuoktinis V. Š. 1989 m. gegužės 11 d. išsikėlė gyventi į butą Vilniuje (duomenys neskelbtini) (buvo – (duomenys neskelbtini); jie buto Vilniuje (duomenys neskelbtini) neprivatizavo; šio namo kieme esantis pareiškėjos įvardytas garažas taip pat neprivatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismo konstatuota, kad pareiškėjos įvardytas garažas Vilniuje (duomenys neskelbtini) yra valstybės nuosavybė, į kurią pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyta nuosavybės teisė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teise į statinį Vilniuje (duomenys neskelbtini) atitinka visas pirmiau nurodytas sąlygas, kad būtų laikomos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje, kurioje pareikštas reikalavimas dėl šio statinio nuosavybės teisės gynimo. Kasatorės argumentai, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavo kiti asmenys, yra teisiškai nepagrįsti. Įvardytoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra ir nagrinėjamos bylos dalyviai, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė, VĮ Registrų centras, 924-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, o kasatorė yra pareiškėjos R. S. Š. teisių perėmėja, todėl jai nurodytas teismo sprendimas turi tiek prejudicinę (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tiek res judicata galią – pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Dėl nurodytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, taip pat CPK 21 straipsnį, nes buvo šališki.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti kasatorės argumentai nepagrįsti išsamiais motyvuotais teisiniais argumentais, taigi nepagrindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog lygiateisiškumas reiškia diskriminacijos, įvairių nepagrįstų privilegijų suteikimo tam tikroms asmenų kategorijoms draudimą; lygiateisiškumas nereiškia, kad privalo būti patenkintas kiekvienas teismui pareikštas ieškinys; ieškinio patenkinimas ar nepatenkinimas priklauso nuo ieškinio teisinio ir faktinio pagrįstumo; lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas tik tuo atveju, jeigu teismas atmestų ieškinį ne dėl jo teisinio ar faktinio nepagrįstumo, o dėl kitokių, asmenį diskriminuojančių priežasčių, pavyzdžiui, motyvuodamas asmens lytimi, profesija, kalba, tautybe ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje J. B. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-231/2000; kt.).

Nagrinėjamu atveju kasatorės ieškinys atmestas dėl to, kad ji neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo garažą, taigi teismai netenkino kasatorės reikalavimų ne dėl diskriminuojančių priežasčių, o motyvuotai konstatavę, jog jie nepagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai. Kasatorės teiginys, kad atsakovas nepateikė jokių valstybės nuosavybę į ginčo garažą pagrindžiančių įrodymų, yra teisiškai nepagrįstas. Minėta, kad faktas, jog ginčo objektas yra valstybės nuosavybė, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje atsakovas neturėjo šio fakto įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Atsiliepimuose į kasacinį skundą teisingai pažymėta, kad kasatorė teismų šališkumą sieja su, jos nuomone, netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Kasaciniame skunde neįvardyta jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumo. Byloje surinkti įrodymai teismų buvo įvertinti pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kurių pažeidimu kasatorė nesiremia.

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų naikinti ar keisti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Atmetus ieškovės kasacinį skundą, ji turėtų atlyginti atsakovui – 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai – šio turėtas išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 98 straipsnis). Pagal atsakovo pridėtus įrodymus, už nurodyto procesinio dokumento parengimą jis sumokėjo advokatei 1600 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nėra labai sudėtinga, kasaciniame skunde nebuvo iškelta naujų teismų praktikai ar sudėtingų teisės klausimų, atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusi advokatė atstovavo atsakovui pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, taigi jai buvo žinoma šalių ginčo esmė ir eiga, todėl reikėjo mažiau laiko ir darbo sąnaudų, rengiant procesinį dokumentą kasaciniam teismui. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti atsakovo prašomas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas iki 500 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. pažymą dėl ieškovės inicijuoto kasacinio proceso patirta 72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš jos į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui 924–ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai (juridinio asmens kodas 2614527) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 72 Lt (septyniasdešimt du litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė AmbrasienėČeslovas JokūbauskasAlgis Norkūnas