Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį, apeliantas V. M. prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirajame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešus apeliantui. Tvirtinama, kad apeliantas kas mėnesį moka dukrai po 400 Lt išlaikymą. Apelianto manymu, ieškovės reikalaujamas priteisti kasmėnesinis 1600 Lt išlaikymo dydis yra nepagrįstas. Apelianto vertinimu, teismo nutartis yra nemotyvuota ir ieškovė nepateikė savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) V. M. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktą laikinąja apsaugos priemone gali būti ir laikino išlaikymo priteisimas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Teismas pažymi, kad sistemiškai aiškinant prieš tai minėtas teisės normas kartu su CK 3.196 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu. Tačiau kiekvienu atveju laikinąsias apsaugos priemones teismas taiko, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes.

Teismas, įvertinęs tai, kad skundžiama nutartimi teismas iš esmės nesprendė šalių ginčo dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio priteisimo, t. y. visapusiškai nevertino išlaikymo vaikui būtino dydžio, neanalizavo vaiko poreikių, tėvų turtinės padėties ir apelianto galimybių teikti išlaikymą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai siekė laikinai apsaugoti (patenkinti) vaiko poreikius ir interesus. Minėtas aplinkybes teismas vertins ir dėl jų pasisakys teismo sprendime bylą išnagrinėjus iš esmės.

Teismas nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešus apeliantui, kadangi tai nėra laikoma apelianto teisės būti išklausytam pažeidimu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-290/2012). Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas praneša atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, tik kai teismas mano, kad tai yra būtina. Taigi teismui suteikta teisė, o ne pareiga, spręsti dėl būtinybės informuoti apie šio klausimo nagrinėjimą atsakovą.

Tačiau teismas, nepasisakydamas dėl bylos esmės, ir įvertindamas orientacinį vaiko poreikiams patenkinti reikalingą dydį – 1 000 Lt, kuris atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), ir įvertindamas tai, kad tiek apeliantas, tiek ieškovė privalo išlaikyti savo nepilnametį vaiką (CK 3.192 str. 1 d.), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi iš apelianto nepilnametei dukrai priteistas laikinas kasmėnesinis išlaikymas mažintinas iki 500 Lt. Teismo vertinimu, tokio dydžio laikinas kasmėnesinis išlaikymas nepažeis vaiko teisių, išlaikys šalių interesų pusiausvyrą ir nevaržys apelianto interesų labiau, nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Teismas pažymi, kad pagal LR CPK 80 straipsnio 2 dalį už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis. Kadangi apeliantas prie skundo nepridėjo dokumentų, patvirtinančių, kad žyminis mokestis už atskirojo skundo padavimą buvo sumokėtas, iš jo priteistinas 100 Lt žyminis mokestis už skundo padavimą (CPK 80 str. 2 d.).

Teismas, įvertindamas tai, kad apeliantas raštu nepateikė teismui prašymo (su išlaidų apskaičiavimu) dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, šių išlaidų (dalies) iš ieškovės apeliantui nepriteisia (CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį – sumažinti iš atsakovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) nepilnametei dukrai A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priteistą laikotarpio nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo laikiną kasmėnesinį išlaikymą iki 500 Lt.

Priteisti iš apelianto V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt žyminį mokestį už atskirojo skundo padavimą valstybei.