- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- 2-290/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01318-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- E. R.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SEB lizingas“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „BHJ Baltic“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-3386-259/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Projektų grupė“, E. R., uždarajai akcinei bendrovei „Brendas“, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „BHJ Baltic“ dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio 2011-06-20 varžytynes ir jas įforminantį 2011-06-20 varžytinių protokolą Nr. 2 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo E. R. ir taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančiomis ab initio 2011-07-04 varžytynes ir jas įforminantį 2011-07-04 varžytinių protokolą Nr. 6 dėl valymo įrenginių pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo UAB „Brendas“ ir taikyti restituciją.
Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valymo įrenginių pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, jog ieškinio tenkinimo atveju žemės sklypas ir pastatas būtų grąžinti BUAB „Projektų grupė“ ir dėl šio turto pardavimo turėtų būti skelbiamos naujos varžytynės, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovams perleidus turtą tretiesiems asmenims, turto pardavimo iš varžytynių procedūros praktiškai būtų neįmanoma įgyvendinti dėl sąžiningų trečiųjų asmenų teisių apsaugos principo. Aplinkybę, jog atsakovai gali turtą perleisti, patvirtina atsakovo E. R. siūlymas įsigyti žemės sklypą ieškovui, be to, atsakovo E. R. užsakymu žemės sklypas buvo padalintas į tris dalis, siekiant jį perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovo nuomone, atsakovas UAB „Brendas“ taip pat gali perleisti savo įgytą pastatą, kadangi atsakovo veikla visiškai nesusijusi su nuotekų šalinimu-valymu, t. y. veikla, kurią vykdant galėtų būti naudojamas pastatas, nes atsakovas UAB „Brendas“ užsiima drabužių prekyba ir nekilnojamojo turto nuoma. Todėl, ieškovo nuomone, tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones sklypui ir pastatui, bus galima realiai įgyvendinti ieškovui palankų teismo sprendimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies - ieškinio įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo į atsakovui E. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), b. plotas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir atsakovui UAB „Brendas“, įmonės kodas 302479837, buveinės adresas Stoties g. 49, Marijampolė, nuosavybės teise priklausantį valymo įrenginių pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), b. plotas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami konkretūs veiksmai ir aktai, kurių objektas – nekilnojamasis turtas. Teismo vertinimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali ginčo nekilnojamojo turto perleidimo grėsmė, kas apsunkintų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o kartu galimai pažeistų ir BUAB „Projektų grupė“ kreditorių teises ir teisėtus interesus. Siekiant išlaikyti ieškovo ir atsakovų interesų pusiausvyrą, teismas sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ne ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – ginčo nekilnojamojo turto areštą, bet švelnesnę laikinąją apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kadangi šios laikinosios apsaugos priemonės pilnai pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas E. R. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, apie ieškovo prašymo nagrinėjimą nepranešus atsakovams, nepagrįstai ir nemotyvuotai apribojo atsakovo teisę pasisakyti dėl ieškovo pareikšto prašymo pagrįstumo, reikšti prieštaravimus, pateikti prašymus ir įrodymus. Tai lėmė nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, nes ieškovas neįrodė esant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tad neaišku, kuo vadovaudamasis teismas nustatė CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos „reali grėsmė“ egzistavimą. Teismo išvada, kad ginčo nekilnojamąjį turtą perleidus tretiesiems asmenims, galimai būtų pažeisti ir BUAB „Projektų grupė“ kreditorių teisės ir interesai, yra nepagrįsta. Pirma, BUAB „Projektų grupė“ gavo pajamas iš turto, kuris buvo parduotas už didžiausią kainą ir šios lėšos bus paskirstytos kreditoriams proporcingai. Antra, ieškovo nurodymas, kad patenkinus ieškinį būtų skelbiamos naujos varžytynės, kuriose dalyvautų potencialūs pirkėjai, yra nepagrįstas, nes visi potencialūs pirkėjai jau dalyvavo varžytynėse, kuriose turtas buvo parduotas už didžiausią kainą. Vienintelis suinteresuotas asmuo įsigyti žemės sklypą yra ieškovas, kuris dalyvavo varžytynėse ir pasiūlė mažesnę kainą negu atsakovas.Ieškovo argumentas, kad žemės sklypą padalino į tris atskiras dalis, siekdamas jį perleisti tretiesiems asmenims, negali būti pagrindu naikinti varžytynes. Iš tiesų atsakovo veiksmai rodo jo ketinimus žemės sklypo dalis perleisti statinių savininkams, o patenkinus ieškinį dalyje dėl žemės sklypo varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, žemės sklypą galimai įsigytų kitas asmuo (ne pastatų savininkas).
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 dalis, 338 str.).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), todėl apeliacijos dalyką sudaro nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas bei pagrįstumas tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali komplikuotis nuo jo įvykdymo pasunkėjimo iki tapimo visiškai neįvykdomu.
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Iš to seka, kad įstatymas, reglamentuodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką, teismui suteikia teisę spręsti dėl būtinybės informuoti apie šio klausimo nagrinėjimą atsakovą. Teismas jam suteiktą diskrecijos teisę dėl atsakovo informavimo realizuoja, atsižvelgdamas į ieškinyje bei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas aplinkybes, vertindamas, ar ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, ar užtenka duomenų spręsti dėl realios grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, ar egzistuoja grėsmė, kad atsakovui pranešus apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, jų taikymui galėtų iškilti reali grėsmė, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proceso koncentruotumo principais. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimas, nepranešus atsakovui nėra laikomas atsakovo teisės būti išklausytam pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentą, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes klausimas išnagrinėtas nepranešus atsakovams, tuo nepagrįstai ir nemotyvuotai apribojus atsakovo teisę pasisakyti dėl ieškovo pareikšto prašymo pagrįstumo, reikšti prieštaravimus, pateikti prašymus ir įrodymus.
Dėl atskirojo skundo argumentų, jog neaišku, kuo remdamasis teismas nustatė realios grėsmės būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje pareikštą reikalavimą – pripažinti nekilnojamojo turto - žemės sklypo ir pastato pardavimo sandorius (varžytynes) negaliojančiais ir taikyti restituciją, pagrįstai sprendė, kad tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimas būtų tenkinamas tinkamas sprendimo dėl restitucijos taikymo vykdymas reikštų ginčo turto grąžinimą BUAB „Projektų grupė“, tad jeigu iki sprendimo įsiteisėjimo turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims, kiltų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Todėl laikytina, kad teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Be to, pats apeliantas atskirajame skunde patvirtina, kad padalinęs žemės sklypą į tris dalis, jis siekia jį parduoti tretiesiems asmenims – žemės sklype esančių pastatų savininkams.
Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, taikydamas atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, taikė ne ieškovo prašytą ginčo objekto – nekilnojamojo turto areštą, bet švelnesnę laikinąją apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principus, nevaržo atsakovo (apelianto) teisių labiau negu reikalinga užtikrinant byloje pareikštus reikalavimus.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis ir atspindintį vien apelianto nuomonę atskirojo skundo argumentą, kad pritaikius restituciją, grąžinus turtą BUAB „Projektų grupė“ ir jį iš naujo pardavinėjant iš varžytynių, jose nedalyvaus potencialūs pirkėjai, išskyrus ieškovą, nes visi potencialūs pirkėjai jau dalyvavo skundžiamose varžytynėse. Be to, šis argumentas nėra svarbus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.