Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams UAB „Oslit“ bankroto procedūrą vykdžiusiam administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Vermosa“, M. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“, dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų neatlygintino perdavimo savivaldybės nuosavybėn sutarties pripažinimo galiojančia, varžytinių akto pripažinimo niekiniu ir vandentiekio bei nuotekų tinklų grąžinimo Vilniaus miesto savivaldybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo tinklų dovanojimo sutartis tarp UAB „Oslit“ ir ieškovo sudaryta nebuvo. Dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai dovanojamas turtas perduodamas, todėl siekiant pripažinti dovanojimo sutartį sudaryta, būtina nustatyti turo perdavimo faktą. Savivaldybės tarybos sprendimas dėl sutikimo perimti tinklus nėra priėmimą išreiškiantis dokumentas. Pagal savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimu patvirtiną inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašą, perimant tinklus sudaroma tinklų perėmimo sutartis, ji registruojama Registrų centre, įrenginiai perimami pagal aktą, kurį pasirašo perimančio departamento direktorius, kartu perimti tinklai įtraukiami į apskaitą, tačiau jokie šių veiksmų ieškovo atlikti nebuvo. Pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalis negali būti taikoma nesant būtinų šios normos taikymo sąlygų – vienos šalies visiško ar dalinio sutarties įvykdymo bei kitos šalies vengimo įforminti sandorį notarine tvarka. Nėra pagrindo teigti, kad UAB „Oslit“ vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Tuo metu, kai apeliantas priėmė sprendimą dėl turto perėmimo, UAB „Oslit“ negalėjo sudaryti sandorio ir įforminti notarine tvarka dėl bankroto bylos iškėlimo ir turto arešto. Teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ginčo tinklų neatlygintino perdavimo sutartis nebuvo sudaryta, o varžytinių aktas neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymų normoms.Teismui konstatavus, kad dovanojimo sutartis sudaryta nebuvo ir varžytinių aktas galioja, nėra pagrindo reikalauti turto iš trečiojo asmens ir vertinti jo sąžiningumą. Be to, pažymėtina, kad apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą, nepateikė. Faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina atsakovės sąžiningumą įsigyjant vandentiekio ir nuotekų tinklus. Ginčo tinklų įsigijimo metu nekilnojamojo turto registro duomenyse vieninteliu tinklų savininku buvo nurodyta UAB „Oslit“, apribojimų parduoti turtą iš varžytinių nenumatyta, o tariami įsipareigojimai perduoti tinklus apelianto nuosavybėn ar jų perdavimas niekaip nebuvo išviešintas.Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad apeliantas pats pritarė ir patvirtino vandentiekio ir nuotekų tinklų pardavimo teisėtumą. Dėl to apeliantas neturi teisės ginčyti pardavimo, o teismo sprendimas turi likti nepakeistas.Vertinant bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgiama ne tik į bylos sudėtingumą, bet ir advokato darbo ir laiko sąnaudas. Apelianto keliamų reikalavimų skaičius bei pakankamai didelės procesinių dokumentų apimtys lėmė pakankamai dideles advokato darbo ir laiko sąnaudas, dėl ko išaugo ir bylinėjimosi išlaidų dydis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Pagal sutarčių laisvės principą, šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, negalioja tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriams privaloma notarinė forma, o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 1.93 str. 3 d.). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Taigi teismas gali pripažinti sandorį galiojančiu esant šioms sąlygoms: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Tam, kad būtų pagrindas kvalifikuoti ieškovo reikalavimą nurodytos teisės normos pagrindu, ieškovas pirmiausia turėjo įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas ir visiškai ar iš dalies jo įvykdytas. Pagal CK 6.181 straipsnio 1 dalį sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, o kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo (CK 6.181 str. 5 d.). Byloje kilo ginčas dėl vandens tiekimo ir nuotekų tinklų, t. y. nekilnojamojo daikto neatlygintino perdavimo ieškovo nuosavybėn. Nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas priėmimo-perdavimo aktu ar kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (CK 6.398 str. 1 d.). Ieškovas 2010 m. sausio 13 d. priimtu sprendimu „Dėl sutikimo perimti savivaldybės nuosavybėn inžinerinius tinklus ir įrenginius“, nusprendė sutikti neatlygintinai perimti savivaldybės nuosavybėn ginčo tinklus ir įgaliojo Teisės departamento Sutarčių skyriaus vedėją pasirašyti inžinerinių tinklų perėmimo sutartis; įpareigojo Komunalinio ūkio departamentą įregistruoti VĮ Registrų centro Vilniaus filiale perimtus inžinerinius tinklus ir įrenginius Vilniaus miesto savivaldybės vardu; Finansų valdymo ir apskaitos departamentą įtraukti į apskaitą perimtus inžinerinius tinklus ir įrenginius (1 t., 15-19 b. l.). Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad buvo pasirašytas ginčo tinklų priėmimo-perdavimo aktas ar, kad ginčo tinklai būtų įregistruoti ieškovo vardu VĮ Registrų centre ir įtraukti į apskaitą. Bylos medžiaga patvirtina priešingai, t. y., kad ginčo tinklai iki jų pardavimo iš varžytinių buvo įregistruoti UAB „Oslit“ vardu, vėliau atsakovės M. P. vardu (1 t., 156-160 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nei ginčo tinklų UAB „Vilniaus vandenys“ aptarnavimo, nei ginčo tinklų dokumentų savivaldybei perdavimo faktas nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo faktiškai perimtas savivaldybės. Apelianto 2010 m. sausio 13 d. tarybos sprendimas taip pat nepatvirtina faktinio ginčo tinklų perėmimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad UAB „Oslit“ 2010 m. rugsėjo 9 d. teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir bankroto byloje buvo patvirtinti tiek ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės, tiek trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ finansiniai reikalavimai. Taigi, tiek ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, tiek trečiasis asmuo „Vilniaus vandenys“ buvo kreditoriais UAB „Oslit“ bankroto byloje ir turėjo teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose bei ginti savo reikalavimus, kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, raštu reikšti kreditorių susirinkimui savo nuomonę (už ar prieš) dėl kiekvieno nutarimo, skųsti kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus ir kt. (ĮBĮ 21, 24 str.). 2011 m. liepos 20 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu nuspręsta BUAB „Oslit“ ilgalaikį turtą (tame tarpe ir ginčo turtą) pardavinėti varžytinėse, nustatyta turto pardavimo varžytinėse kaina (1 t., 150-151 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantui iš anksto nebuvo žinoma apie kreditorių susirinkimo darbotvarkę, tačiau apeliantas nepasinaudojo savo teise balsuoti prieš tokį planuojamą turto pardavimą ar teise skųsti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą. Pažymėtina, kad UAB „Vilniaus vandenys“ minėtame susirinkime raštu balsavo „už“ tokį turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymą (1 t., 139 b. l.). Minėta, kad ginčo turtas parduotas iš varžytinių 2011 m. rugsėjo 12 d. (1 t., 69-70 b. l.). Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad tik iš 2013 m. balandžio 29 d. gauto atsakovės M. P. atstovo siūlymo dėl ginčo tinklų nuomos sutarties sudarymo sužinojo, jog ginčo tinklai parduoti iš varžytinių, pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas dalyvavo vėlesniuose kreditorių susirinkimuose, pavyzdžiui 2011 spalio 11 d., kuriame nutarta toliau pardavinėti BUAB „Oslit“ ilgalaikį turtą varžytinėse, 2012 m. sausio 4 d. kreditorių susirinkime, kuriame administratorius informavo kreditorius apie atliktas bankroto procedūras, informavo apie turto pardavimą ir kuriame patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita, o apeliantas balsavo „už“ tokį nutarimą (t. 1, 134-137 b. l.). Taigi, pagal bylos duomenis yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas, manydamas, jog 2010 m. sausio 13 d. sprendimu yra faktiškai perėmęs ginčo tinklus, nesiėmė jokių veiksmų, kad apgintų savo tariamai pažeistas teises ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo turto pardavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktinį ginčo turto perėmimą. Nenustačius šios aplinkybės, nėra pagrindo teigti, kad ginčo tinklų neatlygintino perdavimo savivaldybės nuosavybėn sutartis buvo sudaryta ir visiškai ar iš dalies įvykdyta. Be to, įvertinus faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti ir kito teisiškai reikšmingo fakto dėl sutarties pripažinimo galiojančia, t. y. jog antroji šalis (t. y. UAB „Oslit“) vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Apeliantas, teigdamas, kad UAB „Oslit“ vengė įforminti sandorį notarine tvarka, jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas sprendime neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus vandenys“ yra du skirtingi juridiniai asmenys, o ta aplinkybė, kad UAB „Vilniaus vandenys“ sutiko, kad ginčo tinklai būtų parduoti iš varžytinių, savaime nelemia, jog ieškovas buvo analogiškos pozicijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu yra tai, kad ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, būdamas kreditoriumi UAB „Oslit“ bankroto byloje ir žinodamas (arba turėdamas žinoti) apie ginčo tinklų pardavimą iš varžytinių, tam neprieštaravo, kaip ir UAB „Vilniaus vandenys“, kurios steigėjas ir akcininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nevertino ieškovo argumentų dėl atsakovų nesąžiningumo. Apeliantas nurodo, kad tiek atsakovas UAB „Vermosa“, tiek atsakovė M. P. turėjo ir galėjo žinoti, kad ginčo tinklai buvo perduoti ieškovo nuosavybėn, todėl, apelianto manymu, UAB „Vermosa“ parduodamas ginčo tinklus, o atsakovė M. P. juos įsigydama elgėsi nesąžiningai, ignoruodami tiek teisinį reglamentavimą, tiek faktines aplinkybes, o dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų buvo pažeistas ir viešasis interesas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal GVTNTĮ įstatymo nuostatas vandens tiekimo infrastruktūra gali būti formuojama įvairiais būdais, o jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas ir kiti asmenys. Kai viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.) (GVTNTĮ 18 str. 2 d.). Taigi pagal teisinį reglamentavimą vandentiekio ir nuotekų tinklų buvimas privačioje nuosavybėje yra galimas ir viešojo intereso nepažeidžia. Vertinant apelianto nurodomus argumentus dėl atsakovės M. P. nesąžiningumo, pažymėtina, kad ginčo tinklų įsigijimo metu nekilnojamojo turto registro duomenyse vieninteliu tinklų savininku buvo nurodyta UAB „Oslit“. Byloje nenustačius, kad ginčo tinklai faktiškai buvo perduoti ieškovo nuosavybėn, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumo.

Dėl apelianto argumento, kad atsakovo UAB „Vermosa“ nesąžiningi veiksmai lėmė netinkamą UAB „Oslit“ bankroto administravimo procedūros vykdymą, kurios metu atsakovė M. P. neteisėtai įsigijo ginčo inžinerinius tinklus, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos atliekant bankroto administravimo funkcijas, atlyginimo.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nenurodė, kokios priežastys lėmė, jog bylinėjimosi išlaidos priteisiamos būtent tokia apimtimi, o sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė, iš ko priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas nurodė, kokiais kriterijais remdamasis jis sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, t. y. atsižvelgė į Rekomendacijose įtvirtintus maksimalius dydžius bei kitus šiame akte nurodytus kriterijus, taip pat advokato darbo ir laiko sąnaudas ir įvertinęs nagrinėjamų klausimų nesudėtingą pobūdį, sprendė sumažinti atsakovės M. P. patirtas 8 788,50 Lt bylinėjimosi išlaidas iki 5 500 Lt (1592,91 Eur). Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo dar labiau mažinti atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, iš ko priteisiamos atsakovės M. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš ieškovo.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Atsakovė M. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovė patyrė 1 000 Eur išlaidų (1 t., 250-252 b. l.). Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš jo priteistinos atsakovės M. P. patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose (red., galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) įtvirtintus maksimalius dydžius, aplinkybę, kad tas pats advokatas atsakovę atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, atstovo darbo ir laiko sąnaudas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sprendžia, kad atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 450 Eur. Atsakovas UAB „Vermosa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (j.a.k. 111109233) atsakovei M. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.