- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- A-790-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04342-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Virginija Volskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. periodiškai buvo gydomas LAVL, kurioje dušai yra avarinės būklės, neatitinka higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad lubos ir plytelės dušuose suskilusios, apkalkėjusios ir slidžios, nes nebuvo valomos. Dušo patalpa yra skirta 4 asmenims, tačiau veikė tik vienas vandens čiaupas, be to, tarp vandens čiaupų nebuvo sienelių. Prausimuisi skirta tik 20 min. vieną kartą per savaitę, todėl visi 4 asmenys nespėdavo nusiprausti. Minėtos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepasitikėjimą savimi, baimę. Dėl nešvaros dušuose pareiškėjas susirgo ir odos liga.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
LAVL nurodė, kad pareiškėjas šioje ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 12 d., nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. ir nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 26 d. Paaiškino, kad LAVL pacientų prausimasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę laikomiems asmenims suteikiama teisė pasinaudoti dušu. Dušų lankymo grafikas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkto reikalavimus. LAVL pabrėžė, kad turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė tinkamai pasinaudoti dušu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Skundo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 5 kartus: nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 12 d., nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. ir nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 26 d.
Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis neneigia, kad jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog jis į dušą buvo vedamas ne vienas, nors dušo patalpoje veikė tik vienas dušas iš keturių, be to, keturiems asmenims buvo suteikta tik 20 min. nusiprausti. Teismas pabrėžė, kad LAVL šių pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepaneigė. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui skirtos 5 min. nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę yra nepakankamas laikas, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui buvo suteikta Taisyklių 258 punkte įtvirtinta teisė nusiprausti.
Dėl švaros ir HN 76:2010 reikalavimų laikymosi LAVL dušuose teismas pažymėjo, kad LAVL pateikti darbų priėmimo aktai nepaneigia pareiškėjo nurodomų pažeidimų, kadangi remonto darbai atlikti po pareiškėjo gydymosi LAVL arba keli metai iki jam lankantis LAVL. Be to, pareiškėjas nurodė, jog buvo vedamas į psichiatrijos skyriaus dušą, kurio remonto darbai buvo atliekami tik po pareiškėjo paskutinio apsilankymo LAVL. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nors Pacientų naudojimosi dušu tvarkoje, patvirtintoje LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65, nustatytos dušų valymo procedūros, tačiau LAVL nepateikė jokių įrodymų, kad tokių procedūrų buvo laikomasi, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl nešvaros dušuose nėra paneigti.
Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodė Taisyklių 258 punkto ir HN 76:2010 reikalavimų pažeidimą. Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo sąlygų tinkamai nusiprausti duše, sukėlė jam nepatogumus. Tačiau šiuo atveju, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad dėl minėtų pažeidimų jis susirgo ir odos liga, yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui nustatytas alerginis kontaktinis dermatitas, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ši alerginė liga sukelta būtent pareiškėjo nurodomų sąlygų dušuose, tuo labiau, kad pareiškėjui rekomenduojama vengti dažnai plautis rankas.
Vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad prastos sąlygos LAVL dušuose nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių, kadangi jis LAVL gydėsi 5 kartus po 1–2 savaites, todėl į dušus buvo vedamas daugiausiai apie 7 kartus. Byloje nėra kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl dušų sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Todėl teismas, įvertinęs pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismo nuomone, pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. LAVL pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kurių pagrindų ginčytų skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė LAVL tinkamai pasinaudoti dušu. Minėtas teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui skirtos 5 min. nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę yra nepakankamas laikas, kad būtų galima pripažinti, jog pareiškėjui buvo suteikta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta teisė nusiprausti. Taip pat teismas konstatavo, kad dušai, kuriuose pareiškėjas prausėsi, neatitiko ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto nuostatų. Nei pareiškėjas, nei LAVL šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija. Išanalizavusi bylos duomenis ir įvertinusi skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė tinkamai nusiprausti duše, yra pagrįsta.
Taigi nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė tinkamai pasinaudoti dušu (nusiprausti), konstatuotina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Vertindama pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo (t. y. neužtikrintos pareiškėjo teisės tinkamai pasinaudoti dušu) pobūdį ir intensyvumą (pareiškėjas į dušą galėjo būti vedamas daugiausiai 7 kartus), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.