- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- I1-724-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02387-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Beata Martišienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. U., (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–13).
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, Kalėjimas). Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Kalėjime jis buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, nes jis neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, minimalaus kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti.
Dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas daug kartų kreipėsi į kalėjimo administraciją, tačiau niekas nepasikeitė. Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistai kai kada nuteikinėja kalinčius asmenis prieš pareiškėją atskleisdami skundų esmę, daro psichologinį spaudimą atsiimti skundą, pradeda kabinėtis, neduoda ramybės, informuoja prižiūrėtojus apie pareiškėjo poelgius, neskuba užregistruoti skundus. Pats Lukiškių TI-K direktorius ir jo pavaduotojas kenkėjiškai elgiasi prieš kalinčius asmenis. Parduotuvėje neleidžiama nusipirkti meduolių, avižinių sausainių, juostelės ir kitų sveriamų sausainių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jis turi teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą, tai pažeidžia Komiteto antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 47 punktą. Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui nesuteikia po 8 valandas užimtumo. Karantino metu nebuvo jokio užimtumo ( nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d.). Vasarą taip pat nustojama teikti platesnį užimtumą.
Kalėjime nėra šilto vandens ir pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po dušu ne vieną kartą. Leidimas praustis tik kartą per savaitę taip pat yra pažeidimas.
Kamerose neveikia ventiliacija, yra drėgna. Kamerose yra pelėsis, grybelis, dulkės, oro trūkumas. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų.
Kameroje nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas.
Natūrali šviesa neapšviečia patalpų, o elektrinių lempų šviesa labai stipri, juo jos skauda akis ir galvą. Naktinio apšvietimo išjungti negalima.
Dėl neteisėtų Kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, neišsimiega, jaučiasi irzlus, išdžiūsta akių ašarų liaukos, jaučia stresą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 25–31).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, tarp jų ir ploto. Kamerose yra visi teisės aktų nustatyti baldai. Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą.
Dėl švaros palaikymo kamerose nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kriauklių ir unitazų valymui. Ūkio skyrius aprūpina priemonėmis indams plauti.
Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės). Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²), sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti.
Pareigūnai su pareiškėju elgėsi visada laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. TI taisyklių 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Pabrėžė, kad galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atitinka nustatytus reikalavimus, o siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvarų bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m.
Suimtųjų Resocializacijos skyriaus specialistams įteikiami rašytiniai pasiūlymai, prašymai
(pareiškimai), peticijos ir skundai, adresuoti Vilniaus pataisos namų direktoriui bei valstybės ir
savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir
tarptautinėms institucijoms yra registruojami vadovaujantis Pataisos įstaigos vidaus tvarkos
taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 194 punktu, kuriame nustatyta, kad suimtieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos registruoja Nuteistųjų (suimtųjų) rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale ir duoda suimtajam pasirašyti arba šiuos suimtųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus),
peticijas ir skundus registruoja elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Nuteistųjų
(suimtųjų) rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, adresuoti Vilniaus
pataisos namų direktoriui bei valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams,
nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms įvedami į apskaitą griežtai laikantis
teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. nedelsiant, nuteistajam (suimtajam) dalyvaujant ir prašymo
(skundo), peticijos ar pareiškimo įtraukimo į apskaitą faktą patvirtinant prašymą (skundą), peticiją
Šalies argumentai
ar pareiškimą teikiančio asmens parašu. Jokie žodine forma pateikti prašymai (skundai) nėra registruojami Nuteistųjų (suimtųjų) rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema.
Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m2.
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nuotraukos yra iš trečio korpuso, o jis buvo laikomas pirmame. Tualete užuolaidos buvo, temperatūrą matavo tik kartą. Buvo šalta, iš burnos virto garai. Pelėsis buvo panaikintas, paskui vėl atsirado. Skundus rašė 2018 m. dėl užimtumo, po to pradėjo dirbti dažytoju. 2019 m. vasarį kameroje buvo labai šalta, parašė skundą, jį perkėlė į kamerą Nr. 238. Į teismo klausimą atsakė, kad rašė skundus, į kuriuos reaguodavo administracija.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. (b. l. 1–14).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys (b. l. 25–26) patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d., išskyrus nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Pareiškėjas teigia, kad buvo kamerose laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo (toliau – ir Įsakymas), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 25–126). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos, ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (b. l. 28), vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas visiškai atitiko Konvencijos reikalavimus. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas teigia, kad Kalėjime neužtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų atsiliepimas ir Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl T. U. skundo“ (b. l. 73–75), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257; Nr. 386–Nr. 395; Nr. 406–Nr. 417; Nr. 418–Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Iš pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 25–26) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 87, Nr. 88, Nr. 88A, Nr. 99, Nr. 238, Nr. 244, kuriose sanitarinis mazgas nėra įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Teismas pažymi, jog pareiškėjas minėtose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas, į bylą Vilniaus pataisos namų pateiktos nuotraukos (b. l. 70). Tokiais laikotarpiais pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 87, Nr. 88, Nr. 88A, Nr. 99 buvo laikomas ne vienas (b. l. 25–26), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Iš viso privatumas nebuvo užtikrintas 357 dienas.
Pareiškėjas teigia, kad Kalėjime nėra šilto vandens ir pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po dušu. Taip pat pareiškėjas mano, kad leidimas praustis tik kartą per savaitę pažeidžia jo teises.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo. Kamerose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovas į bylą pateikė Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafikus (b. l. 38–47), pagal kuriuos matyti, kad, sudarytas grafikas, kada kokių kamerų suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą, o kai sustabdomas centralizuotas termofikacinio vandens tiekimas, keičiamas Kalėjime laikomų asmenų išvedimo nusiprausti į dušą grafikas. Į bylą Vilniaus pataisos namai pateikė 2019 m. sausio 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-60 (b. l. 63–65), kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji patikrinimo metu vedami į dušą vieną kartą per savaitę pagal grafiką. Pareiškėjas teismui nepaaiškino, kokius nepatogumus patyrė (tam tikra odos liga ir kt.), kodėl jam turėjo būti suteikta galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu dažniau nei kartą per savaitę atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad tokią poziciją nuosekliai plėtoja LVAT savo naujausioje praktikoje (2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-188-556/2019).
Nagrinėjamu atveju byloje atsakovės neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjo teise pasinaudoti dušu, nenustatyti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neveikia ventiliacija, yra drėgna. Kamerose yra pelėsis, grybelis, dulkės, oro trūkumas. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
Atsakovės atstovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kalėjime yra įrengta centrinė šildymo sistema ir šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Vilniaus pataisos namai pateikė Turto valdymo skyriaus pranešimą „Dėl T. U. skundo“ (b. l. 73–75), kuriame nurodė, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus, langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Kamerose įrengta centrinė šildymo sistema, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją sveikatos saugos kontrolę. Taip pat Vilniaus pataisos namai pateikė 2018 m. lapkričio 6 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-7730 (b. l. 59–61), kuriame nurodyta, kad tikrinta kamera Nr. 244 ir nustatyta, kad oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, yra sudaryta galimybė išvedinti patalpas per langus. Kameroje Nr. 244 ant sienų šalia lango buvo vizualiai matomų pelėsių požymių. Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 16 d. raštu (b. l. 62) informavo, kad sienos vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, apdorotos antigrybeliniu skysčiu, naujai nušlifuotos ir užglaistytos. 2019 m. sausio 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-60 (b. l. 63–65) nurodyta, kad kameros Nr. 244 temperatūra buvo 17 ?C, palangės ir šalia esančios sienos paviršiai buvo užglaistyti ir netinkami drėgnam valymui, vizualiai nešvarūs. 2019 m. sausio 17 d. raštu (b. l. 67) Lukiškių TI-k informavo, kad į kamerą Nr. 244 padidintas termofikato kiekis sistemoje, kameros gyventojui pasiūlyta trumpiau žiemos metu laikyti atidarytą langą, sienos paviršiai užglaistyti, nudažyti. 2019 m. sausio 29 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo akte Nr. (10-PĮĮ12 15.4.8)PA-234 (b. l. 68–69) nurodyta, kad pažeidimai pašalinti. Tai įrodo, kad nustatyti pelėsio atvejai operatyviai šalinami. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai atmestini. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Natūrali šviesa neapšviečia patalpų, o elektrinių lempų šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis.
Pagal PĮĮET 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų pranešimas „Dėl T. U. skundo“ (b. l. 73–75) patvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. Nurodo, kad naktinis apšvietimas užtikrina pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumą, savižudybių prevenciją ir nuolatinę elgesio kontrolę. Taip pat tokio pažeidimo nenustatė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas patikrinimuose (b. l. 48–69). Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų apšvietimo atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad turi teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą, tai pažeidžia Komiteto antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 47 punktą. Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui nesuteikia po 8 valandas užimtumo. Karantino metu nebuvo jokio užimtumo ( nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d.). Vasarą taip pat nustojama teikti platesnį užimtumą.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu.
Dėl tikslinių užsiėmimų pažymėtina, jog BVK 136 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Socialiniai ryšiai – būtina žmogaus socializacijos, o taip pat ir resocializacijos sąlyga. Tik bendraudamas su kitais asmuo įsisavina visuomenės vertybes ir elgesio modelius. Socialiniai ryšiai taip pat svarbūs ir asmens tapatumo formavimuisi – kad jis jaustųsi sudedamąja visuomenės dalimi. Todėl labai svarbu, kad įkalinimo įstaigose šių ryšių būtų pakankamai. Tačiau teismas pabrėžia, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra paremtas savanoriškumo principu ir tik pačio asmens išreikštas noras juose dalyvauti gali būti įgyvendintas. Pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovės atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, į kuriuos buvo reaguojama: pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą, jis pradėjo dirbti dažytoju ir t.t.
Taigi teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu nenustatyti jokie Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas nurodo, kad daug kartų kreipėsi į Kalėjimo administraciją reikalaudamas geresnių kalinimo sąlygų, tačiau kalėjimo darbuotojai elgiasi netinkamai: dingsta skundai, daromas spaudimas, direktorius ir pavaduotojas elgiasi kenkėjiškai.
Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79, reikalavimais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Teismo nuomone, skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą (kokie asmenys, kada kokį neteisėtą veiksmą pareiškėjo atžvilgiu atliko), kreiptis nedelsdamas, kad būtų įmanoma patikrinti pareiškėjo teiginius. Nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neigia pareiškėjo teiginius, o pastarieji yra gana abstraktūs, lakoniški ir nepakankamai detalizuoti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, į kuriuos buvo reaguojama: pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą, jis pradėjo dirbti dažytoju ir t.t. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su skundų nepriėmimu, netinkamu pareigūnų elgesiu, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Vilniaus pataisos namai (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. Iš viso privatumas nebuvo užtikrintas 357 paras. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 357 Eur (trys šimtai penkiasdešimt septyni eurai), kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo T. U. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 357 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi pareiškėjo skundo reikalavimų dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. U. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. U., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 357 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus pataisos namuose) nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d.
Likusią pareiškėjo T. U. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.