Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00017-2010-1

2012 m. kovo 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. E. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme. Įpareigojant nuteistąjį per 4 (keturis) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

R. D. vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo BK 140 str. 1 d. požymių.

Iš G. E. priteista 1300 litų (tūkstantis trys šimtai) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 5000 litų (penki tūkstančiai) neturtinės žalos atlyginimo R. D. naudai bei 5000 (penki tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimo R. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. E. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiesiems R. D. ir R. K.

2009 m. rugpjūčio 30 d., tarp 5.00 – 6.00 val., Šateikių kaime, Plungės rajone, G. E. bute, išgertuvių metu švenčiant I. V. gimtadienį, be jokios priežasties tyčia rankomis ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu daiktu (įrankiu) G. E. sudavė nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam R. D. į įvairias kūno vietas ir padarė sužalojimus: pogleivinę kraujosruvą viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas veide, kairėje rankoje, odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, dešinio kelio sumušimą, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje bandančiai apginti R. D. nukentėjusiajai R. K., G. E. tyčia rankomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas ir padarė sužalojimus: poodines kraujosruvas veide, kakle, kairėje rankoje ir kojoje, odos nubrozdinimus abiejose rankose, nosies sumušimą, apatinės kriauklės įtrūkimą, pertvaros iškrypimą, veido, kaklo ir nosies sumušimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Priešpriešiniu G. E. skundu R. D. buvo kaltinamas tuo, kad pavartodamas fizinį smurtą sukėlė fizinį skausmą jam. 2009 m. rugpjūčio 30 d., tarp 5.00 - 6.00 val., Šateikių kaime, Plungės rajone, G. E. bute, išgertuvių metu švenčiant I. V. gimtadienį, tyčia rankomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam G. E. į įvairias kūno vietas ir jam sukėlė fizinį skausmą.

Nuteistasis nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu taip pat ginčija neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Jo manymu teismas, netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, numatytų CK 6.250 str. 2 d. Apylinkės teismas nuosprendyje aprašo tik CK 6.250 str. 1 d. ir 6.250 str. 2 d. reglamentavimą, tačiau tik deklaratyviai užsimena apie šiuose straipsniuose numatytus kriterijus. Visiškai neaiškina šių kriterijų turinio šioje situacijoje. Teismas užsimena apie dvasinius išgyvenimus, patirtą skausmą, nepatogumus dėl judėjimo ir kvėpavimo bei apie liekamuosius reiškinius, tačiau jų neįvardina ir netikslina. Pažymi, jog patys nukentėjusieji nenurodo liekamojo pobūdžio sveikatos sutrikdymo padarinių. Nukentėjusieji įvardina tik patirtus nepatogumus kol gydėsi nežymius sveikatos sutrikdymus. Spręsdamas neturtinės žalos klausimą teismas turėjo atsižvelgti į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau teismas nesieja ir nekomentuoja minėtų kriterijų su šiuo konkrečiu atveju, galbūt todėl, kad kaip matyti ir iš bylos medžiagos, nukentėjusieji nepatyrė didžiulės žalos sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės nepasikeitė jų gyvenimo kokybė, jie po ne daugiau nei dešimt dienų gydymosi galėjo gyventi tuo pačiu ritmu be pasekmių, primenančių šį įvykį. Dėl minėtų priežasčių apeliantas teigia, jog buvo pažeisti adekvataus, proporcingo atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimo bei protingos abiejų šalių pusiausvyros kriterijai, nes visiškai neaišku, kokiu realiu pagrindu buvo skirta abiems nukentėjusiesiems po 5000 (penkis tūkstančius litų). Anot nuteistojo, kaip numatoma teismų praktikoje, panašiomis aplinkybėmis padarytos nusikalstamos veikos neturtinei žalai atlyginti skiriama nuo 500 - 2000 litų, priklausomai nuo to, kokie yra liekamojo pobūdžio reiškiniai sveikatai, ar išvis jie egzistuoja, bei kitų kriterijų visumos, leidžiančios teigti apie nusikalstama veika padarytą neišdildomą žalą nukentėjusiesiems tiek fiziškai, tiek morališkai. Apelianto įsitikinimu, teismas privalo laikytis nustatytų kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį, jog nepažeistų protingos abiejų šalių pusiausvyros kriterijaus bei, svarbiausia, neturtinės žalos atlyginimo tikslo, t. y. socialinio teisingumo atkūrimas, kuris išreikštas pinigais. Apskaičiuojant šią pinigų sumą turi būti itin detaliai išanalizuota visa nukentėjusiųjų patirta skriauda, vadovaujantis ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip tai paveiks tolesnį nekentėjusiojo gyvenimą. Taigi, sprendžiant pagal tai, kokio dydžio neturtinę žalą teismas priteisė, kokiais kriterijais teismas rėmėsi spręsdamas dėl šios žalos dydžio nustatymo, akivaizdu, kad tokiu sprendimu, teismas nutarė ne kompensuoti nukentėjusiesiems padarytą žalą, bet nubausti, t. y. patirti negatyvų ekonominį poveikį nuteistajam. Teismas visiškai neanalizavo žalos dydžio nustatymo kriterijų, skundžiamame nuosprendyje lakoniškai pasisakė dėl tokios žalos dydžio nustatymo motyvų.

Teismo posėdžio metu nuteistasis G. E. ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusieji R. D., R. K. ir jų atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Plungės rajono apylinkės teismas išnagrinėjo bylą, kurioje privataus kaltinimo tvarka buvo pateikti kaltinimai G. E., o G. E. priešpriešiniu skundu kaltino R. D. dėl to, kad pastarasis jam tyčia rankomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, t. y. vienas kitą kaltino nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. padarymu.

Plungės rajono apylinkės teismas pagal pateiktus kaltinimus kaltu pripažino G. E., o R. D. išteisino, pripažinus jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

Nuteistasis G. E. savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išteisino R. D. pagal būtinosios ginties institutą, nes konflikto iniciatorius buvo būtent išteisintasis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo, padarė visą eilę BPK pažeidimų, netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.

Ištyrusi bylos medžiagos duomenis bei nuteistojo G. E. apeliacinio skundo argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai G. E. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d., ir visiškai pagrįstai konstatavo, jog nors R. D. formaliai padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius atitinkančią veiką, tačiau ją padarė gindamasis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl pagal BK neatsako, t. y. R. D. veiksmuose nustatė BK 28 str. numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės egzistavimą.

Kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė apkaltinančius G. E. bylos duomenis, pagrįstai rėmėsi nuosekliais R. D. bei R. K. parodymais, liudytojų policijos pareigūnų T. L., D. N., liudytojų A. P., A. P., S. T., R. T., Z. L. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko jų analizę, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, visiškai pagrįstai konstatavo, kad G. E. tiesiogine tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusiuosius R. D. bei R. K.

Apelianto G. E. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, priešingai nei nurodo nuteistasis, paneigia nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiųjų R. D., R. K. parodymai, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtina liudytojų policijos pareigūnų T. L., D. N., liudytojų A. P., A. P., S. T., R. T., Z. L. parodymai duoti tiek proceso eigoje, tiek teisme. Taigi, vertinant minėtus duomenis neatskirai, bet gretinant su visa bylos medžiaga, konstatuotina, jog būtent nuteistasis G. E. buvo įvykdyto nusikaltimo iniciatorius. Nukentėjusysis R. D. pakankamai nuosekliai parodė, jog atvyko švęsti jo sugyventinės sesers I. V. gimtadienio. I. V. sugyventinis - G. E., pavartojęs alkoholio tapo priekabus, o vėliau jiems ruošiantis vykti namo, G. E. be jokios priežasties prieš jį ir jo sugyventinę – R. K. pavartojo fizinį smurtą, priėjęs iš nugaros, trenkė jam, įrankiu panašiu į metalinį strypą per kojas, taip jį pargriaudamas ant žemės, gulinčiam toliau kumščiais smūgiavo į veidą. Jis bandė gintis nuo G. E. smūgių. Netrukus R. K. stojus į tarpą ginti jo, G. E. kumščiu taip pat smogė jai į veidą. Viso proceso metu nukentėjusysis R. D. neneigė, jog sudavė nuteistajam, nurodydamas, jog dėl pastarojo agresijos gindamasis galėjo suduoti smūgį ar kelis ir taip jam sukelti fizinį skausmą, tačiau teigė, kad taip veikė gindamas save bei savo sugyventinę R. K.

Nukentėjusioji R. K. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai nurodydama, jog nuo G. E. ji nukentėjo, kai stojo į tarpą ginti savo sugyventinį – R. D. G. E. jai kumščiu sudavė į nosį, po smūgio ji nugriuvo ir prarado sąmonę. Galimai nuteistasis sudavė jai ir gulinčiai, tačiau dėl prarastos sąmonės ji to nepamena.

Liudytojais apklausti policijos pareigūnai parodė, jog pagal iškvietimą atvykus į vietą, R. D. skundėsi kojų sumušimu, ant jo veido matėsi sužalojimai, R. K. buvo sužalota nosis. Matė, jog G. E. buvo prakirsta lūpa. Be to, liudytojais apklausti A. P., A. P., S. T., R. T., Z. L. parodė, jog nors paties įvykio ir nematė, tačiau patvirtino, jog kitą dieną matė nuteistąjį su prakirsta lūpa, kitų sužalojimų ant G. E. nebuvo. Liudytoja R. T. tvirtino, jog kitą dieną G. E. pasakojo jai, jog mušėsi su R. D. Minėta liudytoja nurodė mačiusi virtuvėje kraujo dėmių. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo parodymai (kaltės neigimas), kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, G. E. bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį.

Be to, nukentėjusiųjų R. D. bei R. K. aiškinimą apie jų sužalojimų aplinkybes iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialistų išvadose aprašyti nukentėjusiųjų sužalojimai. Specialisto išvadoje Nr. G 1411/09 (03) nustatyta, jog R. D. padaryta pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos veide, kairėje rankoje, odos nubrozdinimai dešinėje rankoje, dešinio kelio sumušimas. Konstatuota, jog sužalojimai padaryti kietų bukų, turinčių ribotą paviršių daiktų poveikyje 1-3 paros iki apžiūros, galimai užduotyje nurodytu ir nustatytu laiku. Negalima atmesti tikimybės, jog odos nubrozdinimas dešinio dilbio srityje galėjo būti padarytas nukentėjusiajam pasyviai dengiantis nuo jį žalojusio įrankio ar daikto poveikio. Sužalojimai R. D. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ( t. 1., b. l. 12).

Specialisto išvadoje Nr. G 1410/09 (03) nustatyta, jog R. K. padaryta poodinės kraujosruvos veide, kakle, kairėje rankoje ir kojoje, odos nubrozdinimai abiejose rankose, nosies sumušimas, apatinės kriauklės įtrūkimas, pertvaros iškrypimas, veido, kaklo ir nosies sumušimas. Konstatuota, jog sužalojimai padaryti kietų bukų, turinčių ribotą paviršių daiktų poveikyje 1-3 paros iki apžiūros, galimai užduotyje nurodytu ir nustatytu laiku. Sužalojimai R. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1., b. l. 10 - 11).

Taigi įvertinus nukentėjusiųjų sužalojimų lokalizaciją, galimą padarymo laiką ir mechanizmą, teisėjų kolegijai abejonių nekyla, jog G. E. įrankiu trenkė R. D. per kojas bei kumščiais smūgiavo jam į veidą. Taip pat specialisto išvada akivaizdžiai patvirtina ir nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, jog nuteistasis kumščiu smogė jai į nosį, po ko ji parkrito ant žemės. Išdėstytos aplinkybės patikimai liudija, jog nukentėjusiųjų patirti sužalojimai yra būtent nuteistojo suduotų smūgių tiesioginė pasekmė, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiesiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai.

Pažymėtina, jog apeliantas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bandė teismą įtikinti, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats neblaivus siautėdamas po namus. Tokią apelianto versiją paneigia ne tik anksčiau aptarti įrodymai, bet ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1411/09 (03), kurioje aiškiai konstatuota, kad sužalojimai padaryti kietų bukų, turinčių ribotą paviršių daiktų poveikyje. Kolegija pažymi, jog sužalojimai yra daugybiniai ir negalėjo būti padaryti asmeniui neblaiviam nugriuvus ar atsitrenkus į kažkokį tai daiktą. Šie sužalojimai, galėjo atsirasti tik dėl išorinės jėgos poveikio. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog pats nuteistasis apeliaciniame skunde ginčydamas skundžiamą nuosprendį, nebeneigia to, jog sudavė nukentėjusiajam smūgius, tik jau tvirtina, jog atvirkščiai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis gynėsi nuo R. D., tai rodo, kad jis iš dalies pripažįsta vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį. Taip pat visiškai nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog nukentėjusiąją R. K. sužalojo pats nukentėjusysis R. D. mesdamas į ją alaus skardinę. Kolegija pastebi, jog nukentėjusioji tokios nuteistojo versijos nepatvirtino ir viso proceso metu nuosekliai teigė, jog fizinį smurtą prieš ją panaudojo būtent nuteistasis. Specialisto išvadoje R. K. konstatuoti sužalojimai taip pat liudija, jog tokie sužalojimai nuo mestos alaus skardinės nukentėjusiajai negalėjo atsirasti. Aptarti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad nukentėjusiesiems konstatuoti sužalojimai padaryti tik nuteistojo G. E. veiksmais ir neduoda pagrindo abejoti, kad neteisėti nuteistojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiesiems kilusiomis pasekmėmis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumo. O būtent tai, kad R. D. ir R. K. iš karto po įvykio kreipdamiesi į medikus jiems pasisakė, jog R. D. patyrė sužalojimus, kai jį einantį užpuolė ir sumušė beisbolo lazda, tuo tarpu R. K., anot jos, sužalojimus patyrė, kai jai pastojo kelią ir sumušė. Tačiau vėliau nukentėjusieji tvirtino, jog kūno sužalojimus jie patyrė nuo G. E. neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nukentėjusieji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog taip medikams nurodė, nes manė, jog G. E. už neteisėtus veiksmus jų atsiprašys. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų parodymai esminėse detalėse nekito ir buvo nuoseklūs, ko negalima pasakyti apie nuteistojo parodymus. Taigi, atmestinas apelianto teiginys, kad apylinkės teismas nesilaikė nuoseklumo principo bei visumos įrodymų vertinimo nuostatos, nes įrodymai ištirti nuosekliai ir įvertinti visos jų visumos atžvilgiu.

Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą, susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kad būtent nuteistasis G. E. turėdamas tiesioginę tyčią suduodamas smūgius R. D. bei R. K., padarė jiems nežymius sveikatos sutrikdymus. Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl G. E. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo G. E. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl G. E. kaltės, vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeistos. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nuteistasis didžiąją dalį savo apeliacinio skundo grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino R. D. pagal būtinosios ginties institutą, nes konflikto iniciatorius buvo būtent išteisintasis. Apelianto teigimu, šiuo atveju, situacija, teismo traktuota kaip būtinoji gintis, visiškai neatitinka būtinųjų būtinosios ginties sąlygų.

Kolegijos manymu, apylinkės teismas tinkamai įvertino nustatytas faktines įvykio aplinkybes, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog įvykio metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Taigi ir pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė byla Nr. 2K-497/2007). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė byla Nr. 2K-7-428//2010).

Šiuo konkrečiu atveju, byloje nustatyta, kad nuteistasis išgertuvių metu, be jokios priežasties tyčia rankomis ir nenustatytu įrankiu sudavė nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam R. D. į įvairias kūno vietas ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Bandant apginti R. D. nukentėjusiajai R. K., nuteistasis G. E. tyčia rankomis taip pat sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kėsinimasis į nukentėjusiojo R. D. sveikatą buvo pavojingas ir akivaizdus – daugybinis smūgių sudavimas, rodo, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurioje nukentėjusysis R. D. kumščiu sudavė apeliantui į veidą. Ir nors apeliantas jau buvo padėjęs įrankį, kuriuo nukentėjusiajam buvo suduoda per kojas, tačiau nuteistasis toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus ir kumščiais smūgiavo nukentėjusiajam. Nukentėjusysis parodė, jog bandė nuo savęs stumti nuteistąjį, neneigė, jog kumščiu sudavė jam į veidą, tačiau kur pataikė nematė. Be to, nuteistasis G. E. matant nukentėjusiajam sudavė ir jo sugyventinei smūgį į nosį, po ko ji nukrito ant žemės. Taigi įvertinus nuteistojo nusikalstamų veiksmų intensyvumą, taip pat tai, jog nukentėjusysis G. E. buvo užpultas netikėtai, nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų ir realiai kėlė pavojų, todėl nukentėjusysis R. D. turėjo teisę gintis pats bei ginti savo moterį, o kadangi buvo susidariusi stresinė situacija, todėl R. D. suduodamas apeliantui smūgį į veidą, būtinosios ginties ribų neperžengė. Jo gynyba aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis smurtą pavartojo prieš nukentėjusiuosius savo namuose būdamas padėties šeimininku ir galėdamas žalojimui panaudoti įrankį ar daiktą. G. E. buvo fiziškai pranašesnis amžiumi, be to smurtą pavartojo ir prieš moterį.

Taigi nors nukentėjusiojo R. D. veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog R. D. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesiaiškino kilusio konflikto priežasties, pasak nuteistojo konflikto pradžiai įtakos turėjo paties neblaivaus nukentėjusiojo įžeidžiantys, priekabūs žodžiai, be to kėsinimąsi pradėjo R. D., sviedęs į nuteistąjį tuščią dujų balioną, o jam nugriuvus, jis toliau tęsė nusikalstamus veiksmus ir pagriuvus nuteistajam, R. D. toliau jį spardė. Tačiau kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad R. D. būtų atlikęs, tokius nuteistojo nurodytus, neteisėtus veiksmus. Iš nukentėjusiosios R. K., šventėje dalyvavusių liudytojų parodymų, bei iš dalies paties nuteistojo parodymų, nematyti, kad R. D. būtų vartojęs necenzūrinius žodžius, įžeidinėjęs moteris, ar juolab, kaip teigia apeliantas, sviedęs tuščią dujų balioną į jį, o po dar ir spardęs nuteistąjį. Kaip matyti nuteistasis dėl tariamai patirtų sužalojimų pats nei į medikus, nei į teismo ekspertus nesikreipė, o tai reiškia, kad nukentėjusiojo suduotas smūgis jam į veidą buvo nepavojingas. Būtina pažymėti, jog nuteistasis nebuvo nuoseklus viso proceso metu, iš pradžių teigė, jog jis nukentėjusiesiems nesudavė, jie vienu ar kitu būdu susižalojo patys, vėlesnio proceso metu, apeliantas jau neneigė, jog sudavė nuketėjusiajam R. D., tačiau iškėlė naują versiją, jog gynėsi pats nuo agresyvaus nukentėjusiojo.

Atsižvelgiant į aptartų įrodymų visumą, kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusieji, o nuteistasis. Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistojo atžvilgiu turi būti taikomos BK 28 str. nuostatos. Atsižvelgus į tai, kad G. E. teisėms bei įstatymų saugomiems interesams nebuvo iškilęs absoliučiai joks pavojus, būtent jis pirmasis atliko neteisėtus smurtinius veiksmus, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad sužalojimus nukentėjusiesiems jis padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Nuteistasis G. E. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo bausmės skyrimo motyvų. Iš nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Atsižvelgė į tai, jog G. E. anksčiau teismo neteistas, vedęs, seniūnijos pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, dirbantis, teisiamas už nesunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę vadovavosi BK 55 str. nuostata, t. y. jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų tyčinį nusikaltimą paprastai neskiriama bausmė susijusi su laisvės atėmimu. Todėl teismas padarė išvadą, jog paskyrus laisvės apribojimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendintas teisingumo principas.

Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos nuosprendį apeliaciniu skundu taip pat ginčija neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Jo manymu, teismas, netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, numatytų CK 6.250 str. 2 d. ir taip priėmė nepagrįstą sprendimą. Apelianto skundo argumentai, susiję su iš jo priteistos neturtinės žalos dydžiu, iš dalies yra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs G. E. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir teisingai paskyręs bausmę, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, kitomis teisės normomis, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atsižvelgia į panašiose baudžiamosiose bylose priteistos neturtinės žalos dydžius (pvz., Klaipėdos apygardos teismas baudžiamosios bylos Nr. 1A-763-113/2011, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-833-209/2011, 1A-478-303/2011) ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis gana ženkliai viršija panašiose bylose paprastai priteisiamos neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai.

Taigi, nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog nukentėjusieji dėl nuteistojo tyčinių nusikalstamų veiksmų – nežymių sveikatų sutrikdymų, patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, jog teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra.

Byloje nustatyta, kad G. E. padarė nusikaltimą, kuris pagal įstatymą priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šio nusikaltimo pasekoje nukentėjusiesiems buvo padaryti kūnų sužalojimai, kvalifikuoti nežymiais sveikatos sutrikdymais. Tai, kad nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl sužalojimų veide, nepatogumus dėl kvėpavimo ir judėjimo (R. K. sužalota nosis, R. D. sužalota koja), jokių abejonių nekyla. Tačiau G. E. inkriminuojama veika visgi vertinama, kaip nesunkus nusikaltimas, be to, šiuo konkrečiu atveju, ir nesukėlęs rimtesnių pasekmių. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, jog nukentėjusieji stacionariai nebuvo gydomi, liekamieji reiškiniai taip pat nėra žymūs. Nustatytos aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai bei teisminė praktika, kolegijai leidžia mažinti iš nuteistojo G. E. priteistos neturtinės žalos dydį, nukentėjusiojo R. D. naudai iki 2000 Lt ir nukentėjusiosios R. K. naudai iki 2000 Lt. Tokio dydžio sumos atitinka padarytos veikos pavojingumą bei padarinius, nukentėjusiųjų orumus, nuteistojo asmenybę, jo turtinius ir socialinius interesus (bylos duomenimis nuteistasis yra dirbantis) visos šios aplinkybės suteikia jam galimybę įvykdyti pareigą ir atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai priteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad R. D. už advokato pagalbą apeliaciniame procese sumokėjo 300 Lt. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas tik iš dalies. Nukentėjusiojo atstovas rengė nukentėjusiojo atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistojo G. E. nukentėjusiojo R. D. naudai priteisia 300 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti:

Iš G. E. priteistą 5000 Lt sumą R. D. padarytai neturtinei žalai atlyginti mažinti iki 2000 Lt.

Iš G. E. priteistą 5000 Lt sumą R. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti mažinti iki 2000 Lt.

Iš G. E. priteisti 300 Lt R. D. advokato darbui apmokėti turėtoms išlaidoms atlyginti (apeliacinės instancijos teisme).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.