Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijus Rauckis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės, Aušros Vingilės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:

- per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 10 valandų;

- dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

R. A. ikiteisminio tyrimo metu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir priteista civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai 192,74 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt du eurus 16 ct) iš kaltinamojo R. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. A. Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 11 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) buto durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, kumščiais suduodamas mažiausiai šešis smūgius į veidą ir galvą J. J., padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlės srityje, muštinę žaizdą kairio skruosto srityje, ir taip sukėlė nukentėjusiajam J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Nuteistasis R. A., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes jo nuomone turėjo būti taikomas būtinosios ginties institutas.

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jos apimties ir tinkamai teisiškai ją įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

9. Būtinoji gintis nėra teisėta ir tuomet, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/201, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis jam nematant įsibrovė į jo butą (kambarį), kurio durys buvo nerakintos. Apeliantui tai buvo netikėta, jis stovėjo nugara į duris. Apeliantas pamatęs, kad nukentėjusysis laiko ranką paruoštą smūgiuoti, nieko nelaukdamas smogė jam į veidą tam, kad išvengtų smūgių pats. Jo nuomone, nukentėjusiojo įsibrovimas į patalpą, pasiruošimas smūgiuoti – buvo pradėtas ir tiesiogiai gręsiantis kėsinimasis, kuris buvo realus, kadangi nukentėjusiojo rankoje buvo matomas peilis. Apeliantas pažymi, kad tokius nukentėjusiojo veiksmus suvokė kaip realų kėsinimąsi. Vis tik teisėjų kolegija iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis bei atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju bei patvirtina R. A. tyčinę kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Nuteistasis R. A. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad 2021 m. gegužės 11 d., apie 19.00 val. su žmona S. A. grįžo iš darbo. Grįždamas namo, R. A. pas nukentėjusįjį namuose girdėjo balsus, muziką, triukšmą, vyko baliavojimas. Žmona padarė valgyti, o jis atsistojęs prie dujinės žiūrėjo, kaip naudotis elektrine cigarete. Kai sutuoktinė išėjo į tualetą, atsidarė kambario durys ir iškart jį užsipuolė J. J., kuris įsibrovė į kambarį. R. A. parvertė nukentėjusįjį, ir pakvietė ateiti žmoną, kuri iškvietė pareigūnus. Iš kur atėjo nukentėjusysis, nežino, jis nepasibeldęs į kambarį įėjo pro duris, kurios buvo uždaros. Kai J. J. atėjo, užsimojo ranka. Pasirodė, kad galbūt turi peiliuką, tačiau nežino, ar kažką turėjo rankoje. Viskas įvyko greitai. J. J. įsibrovė pirmą kartą. Policininkai jį išlydėjo, tačiau po ne daugiau kaip 10 minučių, nukentėjusysis vėl grįžo. Kai nukentėjusysis įsiveržė, R. A. jam trenkė du ar tris kartus į veido sritį. Kai J. J. atėjo, nepastebėjo, ar jis buvo kruvinas. Kas nukentėjusįjį galėjo sužaloti taip, kaip nurodyta kaltinime, nežino, tačiau R. A. tiek smūgių nesudavė. Matė, kad nukentėjusiajam po smūgių iš nosies bėgo kraujas. Kaltinamasis nebuvo supykęs, tik gynėsi nuo nukentėjusiojo. J. J. nespėjo suduoti smūgių R. A., kadangi buvo laikomas, kad nepabėgtų. Nukentėjusysis negrasino. Anksčiau su J. J. konfliktų neturėjo (1 t. b. l. 85–86, 175-180).

12. Nukentėjusysis J. J. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jis nusipirkęs degtinės 0,5 l butelį, apie 18.00 val. nuėjo į svečius pas G. P., nes ji paskambinusi kvietė į svečius atšvęsti gimtadienį. Apie 21.00 val. nusprendė, kad jau laikas namo, tačiau girdėjo, kad už sienos triukšmauja R. A. su žmona. Jis prieš išeinant, dar nuėjo į tualetą. Buvo atidarytos kambario durys pas A., todėl nukentėjusysis išėjęs iš tualeto jiems pasakė, ko šaukia, neduoda ramybės kaimynams. Nukentėjusysis buvo prie R. A. buto durų, į vidų pats nėjo. Bet R. A. paėmė už kaklo J. J., jį parvertė ir pradėjo daužyti į veidą. Nukentėjusysis bandė dangstytis rankomis, bet aptemo akyse. R. A. buvo užspaudęs krūtinę, nukentėjęs negalėjo kvėpuoti. Nukentėjusiajam sudavė smūgius kumščiais. Buvo mažiausiai kaip 6 smūgiai. J. J. buvo apsvaigęs, jam aptemo akyse. R. A. žmona buvo išlėkusi, bet iš karto atlėkė, kai išgirdo ir iškvietė policiją. Nežino, kur buvo jo žmona, tualete jie nesusitiko, pastebėjo, kai ji kartu su policija atėjo. Ji nematė muštynių, tik pasakė, kad J. J. buvo atėjęs su peiliu. Kodėl buvo užpultas nežino, nes sakė netriukšmauti, duoti ramybę žmonėms, peilio su savimi nesinešė. Teigė, kad R. A. išėjo į koridorių, pastvėrė nukentėjusįjį už kaklo, pasiguldė ir smūgiavo į veidą. Atsiklaupė ant krūtinės, užspaudė kojomis ir neleido pajudėti. R. A. nesakė, kodėl jį muša, mano, kad galėjo supykti, kad buvo sudrausmintas dėl triukšmo kėlimo. Nuo smūgių nukentėjusiajam galėjo bėgti kraujas, nes jį nušluostė ir išsivežė greitoji. J. J. nurodė, kad pirmasis konfliktas su R. A. įvyko 2021 m. sausio 1 d. (1 t. b. l. 5–6, 58-59, 175-180).

13. Liudytoja G. P. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad 2021 m. gegužės 11 d. draugas J. J. atvažiavo jos pasveikinti su gimtadieniu, todėl jie ir jos sugyventinis E. G. šventė. Kai J. J. susiruošė namo, tai dar nuėjo į tualetą. Kadangi bendros patalpos, tai tualeto durys yra priešais. R. A. pradėjo mušti žmoną, kuri išbėgo į koridorių. Liudytoja girdėjo viską, taip pat, kaip J. J. sudrausmino ir pasakė R. A. pasakė, ko šis rankas kilnoja. R. A. žmona buvo pasislėpusi vonioje. Po tokio J. J. pasakymo, R. A. įsitraukė jį į savo butą. Liudytoja išėjo pažiūrėti, kodėl nukentėjusysis negrįžo. R. A. žmona liudytojai pasakė kviesti policiją, tačiau G. P. nurodė, kad jeigu jai reikia, tegul išsikviečia policiją. Žino, kad pareigūnams buvo nurodyta, kad J. J. turėjo peilį, tačiau liudytoja nurodė, kad nukentėjusysis nesinešė jokio peilio. Liudytoja matė, kaip R. A. buvo apsižergęs J. J. ant grindų ir trenkė jam į veidą. Liudytoja išgirdo mušimo garsus ir matė, kad jie buvo ant žemės, R. A. ant viršaus nukentėjusiojo. Matė, kad kaltinamasis sudavė du kartus, bet buvo ir daugiau kartų suduota, kol atvažiavo policija. Liudytoja G. P. nurodė, kad tai ne pirmas įvykis su kaimynais, pykčiai prasidėjo nuo 2021 m. sausio 1 d. (1 t. b. l. 72–73, 2t. 12-15).

14. Liudytoja S. A. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad 2022 m. gegužės 11 d. 14–15 val. su vyru grįžo namo. Girdėjosi triukšmas iš kaimynų buto. G. G., E. ir J. balsus. Kadangi J. J. dažnai ateina pas kaimynus, siena plona, todėl girdisi. Jei išgeria, būna neramu, todėl kviečiama policija. Grįžus į namus, S. A. ir R. A. kartu vartojo alkoholį, gėrė alų. Liudytoja išėjo į tualetą. Buto durų spyna buvo sugedusi, langas praviras, buvo skersvėjis, todėl durys liko praviros. Taip pat nurodė, kad iš buto matosi tualeto durys, t. y. matosi kada užimtas ar laisvas tualetas. Liudytoja matė, kad tualetas laisvas, todėl ir nuėjo į jį, o vyras liko bute. Po to, ji išgirdo vyro šauksmą, kad greitai ateiti ir kviesti policiją. Išbėgusi pamatė praviras duris, o R. A. buvo atsisėdęs ant J. J. jų kambariuke. Kiek pamena, R. A. buvo užgulęs šonu nukentėjusįjį. Liudytoja nematė, kad R. A. būtų sudavęs smūgius, kadangi buvo tualete, tačiau matė, kad J. J. yra neblaivus, jam iš nosies bėgo kraujas. Vyras sakė, kad nukentėjusysis įsiveržė į butą, prašė kviesti policiją. Kai liudytoja skambino policijai, prašė atvažiuoti, kadangi įsiveržė į butą. Jai vyras tik pasakė, kad lyg J. J. turėjo peilį. Liudytoja nurodė, jog peilio niekas nerado, galėjo vyrui tas peilis tik pasirodyti. Sutuoktinis jai paaiškino, kad nukentėjusysis buvo iškėlęs ranką, ką norėjo padaryti vyrui - nežino (1 t. b. l. 76–77, 175-180).

15. Be to, nukentėjusiajam J. J. padaryti sužalojimai užfiksuoti pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 14 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad J.J. konstatuota poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimai kaktoje, nosies nugarėlės srityje, muštinė žaizda kairio skruosto srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti šešių ir daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku t. y. 2021 m. gegužės 11 d. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar kitu panašias savybes turiniu daiktu (1 t. b. l. 68–70).

16. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog R. A. kumščiais suduodamas smūgius į veidą ir galvą J. J., padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlės srityje, muštinę žaizdą kairio skruosto srityje, ir taip sukėlė nukentėjusiajam J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog R. A. tokius veiksmus atliko siekdamas apsiginti, kadangi jo manymu J. J. norėjo jį užpulti. Apeliantas skunde pažymi, kad jam pasirodė, jog J. J. turėjo rankoje peilį, todėl jis nelaukdamas kol bus užpultas smogė pirmas.

17. Nagrinėjamu atveju objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. A. savo tyčiniais veiksmais sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam J. J. Apeliaciniame skunde R. A. teigia, kad sužaloti J. J. jokios tyčios neturėjo, buvo išprovokuotas paties nuketėjusiojo bei gynėsi nuo jo neteisėtų veiksmų – apeliantui pasirodė, kad nukentėjusysis turi peilį ir nori jį pulti. Pažymima, kad nuteistojo R. A. tyčios turinys nustatomas ne vien pagal jo paties paaiškinimus, tačiau ir pagal objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius - nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, žalojančių veiksmų intensyvumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. A. nukentėjusįjį J. J. sužalojo veikdamas tyčia, kadangi nukentėjusiajam buvo suduoti mažiausiai šeši smūgiai į veidą ir galvą, tokiu būdu nukentėjusiajam buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimai kaktoje, nosies nugarėlės srityje, muštinė žaizda kairio skruosto srityje, ir taip sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, apklausiama liudytoja G. P. girdėjo kaip J. J. sudrausmino ir pasakė R. A., ko šis rankas kilnoja. Matė kaip R. A. buvo apsižergęs J. J. ant grindų ir trenkė jam į veidą. Liudytoja išgirdo mušimo garsus ir matė, kad jie buvo ant žemės, R. A. ant viršaus nukentėjusiojo. Matė, kad kaltinamasis sudavė du kartus, bet buvo ir daugiau kartų suduota, kol atvažiavo policija. Be to, liudytoja S. A. patvirtino mačiusi kaip R. A. buvo užgulęs šonu nukentėjusįjį. Liudytoja nematė, kad R. A. būtų sudavęs smūgius, bet matė, kad J. J. yra neblaivus, matė, kad jam iš nosies bėgo kraujas. Be to, nuteistasis R. A. patvirtino, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, ir matė, kad nukentėjusiajam po smūgių iš nosies bėgo kraujas. Be to, nukentėjusiajam J. J. padaryti sužalojimai užfiksuoti pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 14 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teiginys, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, kadangi šis turėjo peilį, taip pat yra paneigiamas. Teisėjų kolegija įvertinusi pateiktą bylos medžiagą, liudytojų parodymus, tarnybinį pranešimą, konstatuoja, kad peilio nematė nei vienas iš liudytojų, nei atvykę policijos pareigūnai bei įvykio vietoje jis nebuvo rastas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad R. A., būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, kumščiais suduodamas mažiausiai šešis smūgius į veidą ir galvą J. J., padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlės srityje, muštinę žaizdą kairio skruosto srityje, ir taip sukėlė nukentėjusiajam J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. A. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo. Taigi šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Dėl to nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė tyčia.

18. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad baudžiamosios teisės teorijoje nurodyta ir teismų praktikoje laikomasi, jei pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios ginties situacija. Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Jeigu besiginantysis suklydo vertindamas kito asmens elgesį kaip pavojingą kėsinimąsi, nors galėjo ir turėjo išvengti klaidos, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tačiau tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-125-788/2020). Teisėjų kolegija, įvertinusi visus baudžiamosios bylos duomenis, nekartoja nustatytų aplinkybių, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įvykio kontekstą, visus duomenis, turinčius įtakos išvadai dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.

19. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą R. A. panaudoti tokios apimties aktyvią gynybą, ir sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamos įvykio aplinkybės yra tik gynybinė versija. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, tai yra jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl R. A. kaltės yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.