Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Monika Ambrasaitė-Valentinavičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. I. ieškinį atsakovams A. I. ir I. I. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

3. Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, jog Turtas, nurodytas šio sprendimo 1 punkte, buvo įgytas ne bendra su kitais asmenimis (konkrečiau – su V. I.), o asmenine ieškovės nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 punktas, 3.89 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis).

4.1. Ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. I., kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta.

4.2. Santuokos metu ieškovė su sutuoktiniu susilaukė dviejų vaikų, t. y. I. I. ir A. I..

4.3. VĮ „Registrų centro“ duomenimis, V. I. mirė (duomenys neskelbtini). Pirmoji santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), nutraukta (duomenys neskelbtini). Pirmosios santuokos metu susilaukė dviejų vaikų. Antroji santuoka su L. I. buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), vaikų neturėjo.

4.4. Ištuokos liudijimo duomenys bei teismo sprendimas patvirtina, jog santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini).

4.5. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Turtas asmenine nuosavybės teise priklauso ieškovei.

4.6. Iš 1992 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 3379 bei prie jo pateiktų kvitų teismas nustatė, kad Turtą, už ieškinyje nurodytą sumą ieškovė įsigijo 1991 m. birželio 3 d.

4.7. Vilniaus regiono valstybės archyvo duomenys patvirtina, jog Turtu naudojosi ieškovė.

Dėl ieškinyje nurodytų reikalavimų (ne)pagrįstumo

5. Lietuvos Tarybos Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) įstatymo 21 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1970 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) įtvirtinta bendroji taisyklė, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų (sutuoktinių) nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo (turtu) naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis (turtas) įformintas vieno iš jų (sutuoktinių) vardu (SŠK 21 straipsnio 1 ir 3 dalys). Santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą metrikacijos organuose (SŠK 40 straipsnis).

6. Aptarta SŠK 21 straipsnyje numatyta bendroji taisyklė faktinių bylos aplinkybių kontekste reiškia, jog Turtas laikytinas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teisės rūšimi. Visgi, tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, tačiau pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai SŠK 22 straipsnis ir CK 3.89 straipsnis). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, tačiau teismas papildomai atkreipia dėmesį tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio (CK 3.87–3.100 straipsniai – apylinkės teismo pastaba) normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki 2000 m CK įsigaliojimo, ar 2000 m. CK įsigaliojus. Tai reiškia, jog sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo (turto) (ne)dalijimo klausimus, turi būti vadovaujamasi 2000 m. CK atitinkamomis nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015).

7. Kasacinio teismo išaiškinta, jog kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam (sutuoktiniui) priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė; įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011). Atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, nutarties 15 punktas).

8. Nustatyta, jog Turtas pirktas 1992 m. birželio 3 d., tuo tarpu santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)., todėl Turtas laikytinas įgytas bendrąja jungtine sutuoktinių I. I. ir V. I. nuosavybe. Ieškovės teigimu, ką patvirtina ir byloje esantis teismo sprendimas, iki santuokos nutraukimo ieškovė su buvusiu sutuoktiniu jau kelis metus bendro ūkio nevedė, nebegyveno santuokinio gyvenimo (tai laikytina prejudiciniu faktu CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme). Be to, ieškovės teigimu, V. I. Turtu nesirūpino, jo neišlaikė ir kitais būdais neišreiškė savo teisių į ieškovės vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą. Gyvendami atskirai bendrų piniginių lėšų neturėjo.

9. Šio sprendimo 4 punkte aptarti įrodymai patvirtina, jog ieškovė už Turtą mokėjo savo lėšomis, šį faktą patvirtina ne tik tai, kad buvęs sutuoktinis jau gyveno atskirai, bet ir byloje esantis investicinis čekis bei kvito kopija. Teismo sprendime, kuriuo nutarta nutraukti ieškovės santuoką taip pat nurodyta, kad ieškovės sutuoktinis girtauja, nesirūpina šeima, vaikais (tai laikytina prejudiciniu faktu CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme). Iš šių aplinkybių taip pat darytina išvada, jog ieškovės buvęs sutuoktinis pinigine išraiška neprisidėjo, ne tik siekiant įsigyti, bet ir gerinti šeimos būstą. Esant šiame punkte nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai nelaikė, jog Turtas priklauso jai, o ne abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

10. Teismo nuomone, įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog ieškovė, pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, aiškiai išreiškė valią Turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Juolab, duomenų, kad buvęs sutuoktinis būtų prisidėjęs prie ieškovės įgyjamo Turto, nėra, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė būtent už savo asmenines santaupas nupirko (įsigijo) Turtą. Svarbu ir tai, kad šioje byloje atsakovai, t. y. ieškovės ir V. I. vaikai, su ieškovės ieškiniu sutiko.

11. Teismas, apibendrindamas aukščiau išdėstytus motyvus, sprendžia, jog ieškovė įrodė (CPK 185 straipsnio 1 dalis), kad Turtas buvo įgytas už asmenines ieškovės lėšas. Byloje esantis teismo sprendimas patvirtina, jog ieškovė su buvusiu sutuoktiniu iki santuokos nutraukimo gyveno atskirai, o V. I. pinigais prie šeimos gerinimo sąlygų neprisidėjo, todėl nepaisant to, kad Turtas įgytas santuokos metu, teisiškai jis laikytinas asmenine ieškovės nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys tenkinamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7–8 dalimis, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 279 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti, jog I. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) butą (patalpą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.