Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, I1-2749-484/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-05-25
Bylos Nr.: I1-2749-484/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00865-2020-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Ina Kirkutienė (pirm.)
Pareiškėjas: A. R.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,dalyvaujant pareiškėjui A. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-5). Pareiškėjas 2020 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje patikslino skundo reikalavimą ir prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur.

Skunde paaiškino, kad nuo 2017 m. iki 2018 m. buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl jas teko vėdinti per atidaromus langus. Tai sukėlė jam nepatogumų, diskomfortą, nes taip vėdinant patalpą iš jos išeidavo šiluma ir padidėdavo tikimybė susirgti. Be to, dėl ventiliacijos nebuvimo, pasinaudojus tualetu, kuris buvo vos 1,2 m atstumu nuo lovos, kameroje pasklisdavo nemalonus kvapas; kameroje trūko oro, tai ypač jausdavosi miego metu.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėjo, kad tualetas, atskirtas nuo likusios patalpos pertvara ir užuolaida jam nesuteikė visiško privatumo, kadangi naudojantis juo jis buvo matomas kameroje esančių kitų suimtųjų ir pareigūnų, užėjusių į kamerą arba pro kameros duryse įrengtą langelį. Tokias sąlygas pareiškėjas laiko pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, draudžiančias kankinti žmogų. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracijos prašė pagerinti laikymo sąlygas, tačiau gavo atsakymą, kad privatumui tualete užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, o tualetų įrengimas, kaip atskiros patalpos, pareikalautų atlikti rekonstrukcijos darbus, kurie yra negalimi.

Nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K administracija jam nesuteikė užimtumo (8 ar daugiau valandų praleisti ne savo kameroje), kuris yra numatytas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto pagal bendras ataskaitas [CPT/INF (93) 12] 47 punkte. Teigia, kad žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją dėl užimtumo, tačiau gavo atsakymą, kad teisės aktai nenustato, kiek laiko asmuo turi praleisti už savo kameros ribų. Mano, kad tokiu būdu Lukiškių TI-K administracija piktnaudžiavo savo padėtimi.

Paaiškino ir tai, kad dviese buvo laikomas 7,8 kv. m kameroje, kurios baldais užimamas plotas siekė apie 3,08 kv. m, todėl laisvo ploto judėti likdavo 4,72 kv. m. Tai reiškia, kad kiekvienam kameroje buvusiam asmeniui teko 2,36 kv. m ploto. Pažymi, kad pagal CPT standartą vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje turi tekti nemažiau kaip 5 kv. m ploto, kuriame suimtasis gali judėti. Mano, kad nacionaliniais teisės aktais nustatyta 3,6 kv. m ploto norma vienam asmeniui kameroje neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Tvirtina, kad dėl ploto trūkumo neturėjo pakankamai erdvės judėti.

Teigia, kad dėl aukščiau išdėstytų suėmimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktika.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą, patikslino prašomą priteisti neturtinės žalos sumą – prašė priteisti 10 000 Eur. Papildomai nurodė, kad dėl mechaninės vėdinimo sistemos nebuvimo kamerose buvo pelėsis ir grybelis, kurie sukelia sveikatos sutrikimus. Kokia žala padaryta jo sveikatai, nustatyti tiksliai nėra įmanoma. Tvirtina, kad nuo 2019 m. balandžio 29 d. jam nustatytas neįgalumo lygis, vargina šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai (b. l. 1-5).

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą su jame keliamais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12-21). Atsiliepime į skundą nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas paaiškina, kad remiantis turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. balandžio 18 d. ir įstaigoje buvo laikomas iki 2017 m. lapkričio 9 d. Atsiliepime pateikti duomenys apie pareiškėjo judėjimą įstaigoje patvirtina, kad aukščiau nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Tvirtina, kad Lukiškių TI-K suimtieji į kameras buvo skirstomi griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų.

Dėl ginčo esmės nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – TIĮET) III skirsnyje nurodytais reikalavimais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Pažymi, kad reikalavimo, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016-04-04 nutartis Nr. A-1230-502/2016).

Taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punktu, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Visų Vilniaus PN (iki 2019-04-01 Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų kamerų langų angose buvo įrengtos grotos. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam buvo išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Tvirtina, kad Vilniaus PN (iki 2019-04-01 Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, tai atitiko HN 134:2015 14 p. reikalavimus. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės. Oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

Dėl užimtumo užtikrinimo paaiškino, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Teigia, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės).

Taip pat nurodo, kad socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinta teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pabrėžė, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teigia, kad nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Jis turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore.

Dėl neturtinės žalos nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pažymi, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m., pagrįstumo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis a. b. Nr. A63-1343/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip jau minėta, pareiškėjas kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą neužtikrinus jam tinkamų suėmimo sąlygų. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ploto

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7,8 kv. m ploto kameroje jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Atskaičius baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tekdavo 2,36 kv. m kameros ploto, kai tuo tarpu CPT rekomenduojamas plotas yra 5 kv. m. Dėl ploto trūkumo jis neturėjo galimybės laisvai judėti.

Pažymėtina, kad gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublik?s teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis) buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,56 kv. m iki 8,17 kv. m, vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas iš viso 205 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamojo ploto normos reikalavimas, įtvirtintas Įsakyme, buvo užtikrintas.. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jam turėjo tekti 5 kv. m. ploto, yra nepagrįsti, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, normą reglamentavo jau minėtas Įsakymas. Be to, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus ploto neužtikrinimo yra nepagrįsti.

Dėl užimtumo

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas skunde remiasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktu, rekomenduojančiu kalinamiems asmenims 8 ir daugiau valandų praleisti ne savo kamerose.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas, kai tai būtina, organizuojamas laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų (SVĮ 42 straipsnio 3 dalis).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės. Pareiškėjui dienotvarkėje nustatytu laiku buvo suteikta galimybė eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės), dalyvauti religinėse apeigose, pasivaikščioti gryname ore. Objektyvių duomenų, kad šios teisės pareiškėjui buvo ribojamos, nėra. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdyje. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad dėl užimtumo žodžiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau neįvardijo nei vienos programos ar veiklos, kurioje pageidavo dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta.

Pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu aspektu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra veikla ir dalyvauti tam tikruose renginiuose (programose), pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstas.

Dėl privatumo

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai yra įrengti gyvenamojoje kameroje, jie yra atviri, užuolaidos ir sienelė neužtikrino visiško privatumo jais naudojantis, kadangi jis buvo matomas kitų suimtųjų, esančių kameroje, ir pareigūnų pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Be to, nesant mechaninės oro šalinimo sistemos, nuo tualeto sklido nemalonus kvapas.

Pažymėtina, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas su klozetu, kurio matmenys buvo 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Gyvenamųjų kamerų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Jokių kitų duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumo juo naudojantis užtikrinimo atsakovo atstovas nepateikė.

Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Nors pareiškėjo skunde aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko nacionalinės teisės aktų reikalavimus, tačiau įvertinus EŽTT praktiką bei tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas buvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos erdvės, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpi, iš viso 205 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

Dėl ventiliacijos

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje teigė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, todėl patalpas vėdino per atidaromus langus, kas lėmė temperatūros patalpoje sumažėjimą ir padidėjusią tikimybę susirgti. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad dėl ventiliacijos nebuvimo patalpose buvo grybelis ir pelėsis.

TIĮET (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TIĮET 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. HN 134:2015 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Lukiškių TI-K pastatytas ir įrengtas iki TIĮET ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos TIĮET nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo skundo argumentais dėl mechaninės ventiliacijos įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Šią aplinkybę patvirtino pats pareiškėjas.

Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Atsiliepime į skundą pažymėta, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Tinkamai vėdinant patalpas, jose nebuvo problemų su pelėsiu ar drėgme.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 110, 170, 126, 195, 188, 305, 295, 168 ir 152. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktai patvirtina, kad ši įstaiga Lukiškių TI-K atlikdavo periodinę ar operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Duomenų apie nustatytus HN 134:2015 pažeidimus, susijusius su kamerų temperatūra, drėgme, ventiliacija ir pelėsiu, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimu laikotarpiu nurodytose gyvenamosiose kamerose nėra (b. l. 27-55).

Pažymėtina, kad kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai. Nesikreipimas dėl jų leidžia teismui daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę, dėl netinkamos kameros ventiliacijos, temperatūros ar pelėsio. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl suėmimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė. Pareiškėjo teiginiai teismo posėdyje dėl neįgalumo lygio nustatymo nuo 2019 m. balandžio 29 d. nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų sukeltų sveikatos problemų ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus, taip pat nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjui, jo žodžiais nustatytas neįgalumo lygis, buvo patvirtintas praėjus 1,5 metų nuo jo buvimo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp jam diagnozuotų susirgimų, dėl kurių jam nustatytas neįgalumo lygis, ir suėmimo sąlygų. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos sukeltų nepatogumų yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 205 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (12 parų) kameroje jis buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 400 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.

A. R. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 (keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė