- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-540/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- I. K.
- Advokatai
- Vytas Ramanauskas
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L. ir atsakovo I. K. (I. K.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-758-253/2009 pagal ieškovo D. L. ieškinį atsakovui I. K. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. L. 2008 m. spalio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. K. , prašydamas priteisti iš atsakovo 156 840,15 Lt skolą, 14 954,40 Lt palūkanas bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad šalys 2006 m. spalio 17 d. sudarė tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 126 087 Lt, o atsakovas įsipareigojo šiuos pinigus panaudoti žemės ūkio paskirties sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), pirkti. Atsakovas taip pat įsipareigojo pakeisti anksčiau nurodytų žemės sklypų paskirtį į gyvenamąją, sujungiant juos į vieną kvartalą, remiantis preliminariu architekto A. V. sudarytu detaliojo plano projektu, o pakeitus žemės sklypų paskirtį į gyvenamąją, perrašyti ieškovui 4,3478 procentus gyvenamosios paskirties sklypų, tai yra du sklypus po 12 arų. Perrašius šiuos sklypus ieškovo nuosavybėn, skola turėjo būti anuliuota. Taip pat ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 12 d. paskolino atsakovui papildomai 30 000 Lt, buvo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurį atsakovas įsipareigojo apmokėti iki 2008 m. sausio 31 d. Tačiau, ieškovo teigimu, suėjus vekselyje nurodytam terminui, atsakovas skolos negrąžino. Taip pat, nors 2008 m. sausio 31 d. nurodytų žemės sklypų žemės paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją mažaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, tačiau atsakovas sutartų sklypų ieškovui neperdavė ir skolos negrąžino.
Ieškovas prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 15 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
Atsakovas I. K. 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė teismui prieštaravimus dėl minėto preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę ne paskoliniai, o jungtinės veiklos teisiniai santykiai, ginčo sutartimi šalys nenumatė galimybės, kad atsakovas grąžins ieškovui iš jo gautus pinigus ir dar mokės palūkanas, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti pinigus, už kuriuos atsakovas nupirko žemės sklypus, kaip tai numatyta sutartyje. Atsakovas taip pat nurodė, kad laikinai negali perrašyti ieškovui jam tenkančios žemės dalies, nes visi žemės sklypai yra įkeisti bankui, o bankas, pasikeitus rinkos sąlygoms ir nukritus žemės vertei, atsisako panaikinti hipoteką nors daliai sklypų. Atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu priteisti 30 000 Lt pagal vekselį, nurodydamas, jog minėtos sumos iš ieškovo negavo. Teigė, kad vekselį ieškovui išdavė, nes ieškovas žadėjo per tris dienas po vekselio išdavimo perduoti atsakovui 30 000 Lt sumą jo daliai tenkančioms išlaidoms, susijusioms su žemės sklypų paskirties pakeitimu ir komunikacijų įvedimu, padengti, kaip tai numatyta ginčo sutarties 4 ir 10 punktuose. Kadangi ieškovas dar nebuvo minėtos žemės savininku, jis pageidavo prieš perduodamas pinigus gauti iš atsakovo vekselį, todėl, atsakovo teigimu, vekselyje nurodytos pinigų sumos sumokėjimo terminas ir buvo numatytas iki planuojamos žemės sklypų paskirties pakeitimo dienos. Tačiau, gavęs vekselį, žadėtos pinigų sumos atsakovui ieškovas neperdavė, o atsakovas manė, jog vekselis yra negaliojantis. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas nepateikė vekselio atsakovui apmokėti per įstatyme nustatytą terminą, todėl neteko reikalavimo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu minėtą 2008 m. spalio 15 d. preliminarų sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo 126 840,15 Lt bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas, bylos dalį dėl 30 000 Lt pagal 2007 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį priteisimo nutraukė, o likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas, patenkindamas reikalavimą priteisti 126 840,15 Lt pagal 2006 m. spalio 17 d. sutartį, nurodė, kad atsakovui pagal ginčo sutartį perduota pinigų suma turi būti laikoma ne paskola atsakovui, bet ieškovo piniginiu įnašu į bendrą jungtinę veiklą. Nors šalys, nebūdamos teisininkai, ne visai tinkamai ir teisingai įformino atliktus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, tačiau tikrasis šalių ketinimas sudarant šią sutartį buvo būtent ieškovo piniginio įnašo į bendrą jungtinę veiklą įnešimas, perduodant jį atsakovui, faktiškai organizavusiam žemės sklypo įsigijimą, paskirties keitimą, skaidymą į mažesnius žemės sklypus ir kitus darbus. Teismo nuomone, šalių veiksmai – susitikimai, pokalbiai, elektroniniai laiškai – patvirtina, kad sutarties vykdymo metu šalys bendradarbiavo, teikė viena kitai informaciją. Taip pat teismas konstatavo, jog atsakovas iš esmės pažeidė ginčo sutartį, nes po žemės paskirties pakeitimo neperdavė ieškovui sutartų žemės sklypų, tai yra nepateisino kitos sandorio šalies, dalyvaujančios savo kapitalu jungtinėje veikloje, teisėtų lūkesčių. Dėl to, teismo nuomone, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, ieškovo atsakovui perduotas įnašas turi būti grąžintas ieškovui (CK 6.978 str. 2 d., 6.222 str. 1 d.).
Teismas, nutraukdamas bylos dalį pagal vekselį, nurodė, jog teismas privalėjo atsisakyti priimti šią ieškinio dalį (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p.). Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnyje nustatyta supaprastinta vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimo tvarka – atsiradus reikalavimo teisei, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka, tai yra vekselio turėtojui pateikus rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko, notaras pagal Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintą Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarką padaro vykdomąjį įrašą vekselyje, kuris yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 str. 4 p., Notariato įstatymo 43 str.). Įstatymo 72 straipsnyje yra nustatyti terminai reikalavimams pagal vekselį pareikšti ne teismui, o notarui. Teismo nuomone, tik notarui atsisakius padaryti tokį vykdomąjį įrašą, ieškovas įgytų teisę CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, o ieškinio teisenos tvarka galima ginčyti notarų vykdomuosius įrašus vekseliuose (ĮPVĮ 82 str., Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 13 p.).
Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas, nurodė, kad tiek CK 6.210 straipsnio pirmojoje dalyje, tiek CK 6.872 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos palūkanos priteisiamos tada, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, o nagrinėjamu atveju 126 840,15 Lt suma ieškovui turi būti priteisiama kaip pinigų, įneštų pagal nutrauktą jungtinės veiklos sutartį, grąžinimas, tai yra kaip restitucija, taikytina sutarties nutraukimo atveju ir reiškianti pirminės padėties atkūrimą, o ne kaip atitinkama pinigų suma iš skolininko, turėjusio pareigą ją sumokėti kreditoriui, bet pažeidusio šią prievolę ir praleidusio jos vykdymo terminą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. L. prašo panaikinti minėto teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta byla pagal vekselį bei atmestas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, šioje dalyje priimti naują sprendimą. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nutraukė bylą pagal vekseliu grindžiamą reikalavimą, nes netinkamai vertino vekselio turėtojo piniginio reikalavimo patenkinimo tvarką. Pareikštas reikalavimas priklauso teismo jurisdikcijai, nes ieškovas siekia apginti savo teises teismine tvarka, o tai, kad ieškinio reikalavimas kildinamas iš paprastojo neprotestuotino vekselio, savaime nereiškia, jog ieškovas, kaip vekselio gavėjas, turi prievolę kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartis). Šiuo atveju ieškovas turi teisę pasirinkti, ar kreiptis į notarą, ar į teismą. Be to, teismas tik 2009 m. kovo 16 d. sprendime nurodė, kad privalėjo atsisakyti priimti šią ieškinio dalį, o ieškovui nepateikus atsakovui apmokėti vekselio per įstatyme nustatytus terminus, ieškovo teisė pareikšti reikalavimus vekselio davėjui atsakovui supaprastinta ne ginčo tvarka, nesikreipiant į teismą bei remiantis vien vekseliu, pasibaigė 2009 m. sausio 31 d. Ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, pateikdamas vekselį kaip rašytinį dokumentą, ir prašyti priteisti iš atsakovo negrąžintą sumą, nes, suėjus vekselio pateikimo apmokėti terminui, skolininko prievolė sugrąžinti paskolos sumą kreditoriui nesibaigia. Teismas nepagrįstai kreipė dėmesį į vekselio išrašymo priežastis ir aplinkybes, nes vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų teisėto vekselio turėtojo subjektinę teisę reikalauti jame nurodytų pinigų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-407-823/2009, 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas ir besąlygiškumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, ir nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti palūkanas. Teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, jog ieškovas nuolat bandė bendrauti su atsakovu, siūlė galimus sprendimo būdus, o atsakovas tai ignoravo. Dėl to teismas klaidingai konstatavo, kad tarp šalių vyko bendradarbiavimas, kuris yra vienas iš esminių jungtinės veiklos principų. Be to, ieškovas net nėra ginčo žemės sklypų bendrasavininkis, kas yra vienas iš kertinių jungtinės veiklos principų. Nepagrįsta teismo išvada, kad abi šalys siekė vykdyti komercinę veiklą bei siekti pelno, nes teismas neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, jog jis sklypus pirko savo poreikiams tenkinti, tai yra statyti būstui savo šeimai, o ne komerciniams tikslams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas I. K. prašo minėto teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti, priimti šioje dalyje naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino pasibaigusia tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutartį ir taikė restituciją, prieštarauja materialiosios teisės normoms (CK 6.217 str., 6.978 str. 4 d., 4.80 str. 2 d., 4.90 str. 2 d.). Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovo atsakovui perduoti pinigai buvo panaudoti ginčo žemės sklypams pirkti. Atsakovas jų neturi, nes investavo į ieškovui nupirktus žemės sklypus, kurių atsakovas laikinai negali perduoti ieškovui dėl nenumatytų aplinkybių. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo sutartines pareigas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas negalėjo įvykdyti sutarties ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad visa atsakovo nupirkta žemė yra įkeista bankui, kuris neduoda sutikimo dalį jos perduoti ieškovui. Iš esmės pasikeitus nekilnojamojo turto rinkos sąlygoms ir nepavykus žemės parduoti už planuotą kainą, būtų neteisinga, jei vienas jungtinės veiklos dalyvis pilnai atgautų savo investuotus pinigus, o kitam tektų visi nuostoliai. Ne tik atsakovas, bet ir ieškovas yra atsakingas už tai, jog dėl žemės sklypų hipotekos jų dalis negali būti įforminta ieškovo vardu, nes hipoteka buvo būtina abiejų partnerių bendram tikslui pasiekti (CK 6.975 str. 3 d.). Be to, atsakovo vardu nupirktų žemės sklypų apsunkinimas hipoteka yra laikinas ir atsakovas derasi su banku dėl hipotekos išregistravimo dalies sklypų atžvilgiu, todėl ateityje atsakovas galės perduoti ieškovui nuosavybės teisę į žemės sklypus, atitinkančius ieškovo investuotą pinigų dalį. Net ir pasibaigus partnerystės sutarčiai, kaip pasekmė turėtų būti taikoma CK 6.978 straipsnio ketvirtoji dalis, o ne CK 6.222 straipsnis. Ieškovas turi teisę į jo dalį bendrojoje nuosavybėje su kitu partneriu, ir negali reikalauti kito partnerio, jog šis grąžintų į bendrą veiklą investuotus pinigus. Nesant galimybės atidalinti, ieškovas galėtų reikalauti kompensacijos, kuri atitiktų jo daliai tenkančios žemės vertę (CK 4.80 str. 2 d., 4.90 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo skundžiamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad neatitinka tikrovės atsakovo teiginiai, jog jis laikinai negali perduoti sklypų ieškovui, nes ieškovas šiuos sklypus prašo perrašyti jau nuo 2008 m. sausio 31 d., siūlė ne vieną hipotekos nuėmimo variantą, tačiau atsakovas nesutiko nė su vienu pasiūlymu, vengia bendradarbiauti bei teikti informaciją. Dėl to ieškovas buvo priverstas teismo keliu reikalauti atiduoti paskolintus pinigus, tai yra reikalauti kompensacijos. Ieškovo nuomone, atsakovas prisiėmė visą riziką ir įsipareigojo bet kuriuo atveju perrašyti sutartą žemę ieškovui, neatsižvelgiant į jokius rinkos ar ekonomikos pokyčius, tačiau piktybiškai nevykdė savo įsipareigojimų. Ieškovas žemę norėjo įsigyti ne komerciniams tikslams, o savo poreikiams tenkinti. Šiuo atveju yra niekinė atsakovo nurodoma jungtinės veiklos samprata, pagal kurią visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nes ieškovas paskolino pinigus, už kiuriuos turėjo gauti žemės sklypus, tačiau šiai dienai nėra iš atsakovo gavęs nei sklypų, nei pinigų, nebuvo ir nėra žemės bendrasavininkiu. Ieškovas taip pat nurodo, jog atsakovas į banką dėl hipotekos nuėmimo kreipėsi tik 2009 m. vasario 27 d., tai yra baigiantis bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, be to, jis neatlieka jokių veiksmų, siekiant įvykdyti banko pasiūlymą pateikti reikiamus dokumentus ir nuimti įkeitimą nuo 10 sklypų. Atsakovas banko prašo nuimti hipoteką nuo 10 sklypų, tai yra stengiasi ne kuo greičiau išspręsti ginčą su ieškovu, o gauti naudos iš susidariusios situacijos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl teismo sprendimo dalies nutraukti bylą pagal ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 30 000 Lt vekselio pagrindu
Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nutraukta nagrinėjamos bylos dalis dėl priteisimo pagal 2007 m. gruodžio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, nurodo, jog teismas netinkamai vertino vekselio turėtojo piniginio reikalavimo patenkinimo tvarką. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog teismas be pagrindo laikė, kad pareikštas reikalavimas nepriklauso teismo jurisdikcijai ir, pritaikęs CPK 293 straipsnio pirmąjį punktą bei 137 straipsnio antrosios dalies pirmąjį punktą, šią bylos dalį nutraukė.
Teismas iš esmės teisingai išaiškino Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81, 72 straipsnių, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos, Notariato įstatymo 43 straipsnio nuostatas, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas, kaip paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojas, privalo kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo argumentus, jog nagrinėjamu atveju, paduodamas ieškinį, ieškovas turėjo teisę pasirinkti, ar kreiptis į notarą, remdamasis skundžiamame sprendime teismo išdėstyta tvarka, ar į teismą, ginčo vekselį, tai yra vienašalį abstraktų sandorį, traktuodamas kaip rašytinį skolos dokumentą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog ieškovo apeliacinis skundas nagrinėjamu klausimu iš dalies tenkintinas, minima sprendimo dalis naikintina, o byla šioje dalyje perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 327 str. 2 d.). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ieškovo reikalavimą, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu priimtų naują sprendimą ir patenkintų nurodytą ieškinio reikalavimą, nes, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinio vekselio dalyje nenagrinėjo, tuo tarpu apeliacinio, tai yra antrosios instancijos, teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus šį ginčą, teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 301 str.). Be to, atsakovas, kaip minimo vekselio davėjas, savo procesiniuose dokumentuose pateikia prieštaravimus, kurie, jo nuomone, paneigia jo prievolę pagal šį vekselį, tuo tarpu pagal paties atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-216/2007, J. B. vs. G. R., procesinio sprendimo kategorija 22.3.1), o taip pat kitų kasacinės instancijos teismo nutarčių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009, S. V. vs. V. Š., procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 123.10 (S) ir kt.), atsakovas turi teisę ginčyti tokį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.
Panaikinus šią sprendimo dalį, taip pat naikintina sprendimo dalis, kuria teismas, remdamasis CPK 87 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu laikė, jog ieškovui privalo būti grąžintas 450 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už minimą ieškinio reikalavimą (CPK 329 str. 1 d.).
Dėl teismo sprendimo dalies, kuria teisiškai įvertinta 2006 m. spalio 17 d. tarp šalių sudaryta tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutartis
Kaip minėta, šalys, vertindamos 2006 m. spalio 17 d. tarp šalių sudarytą tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutartį, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniuose skunduose nuosekliai laikosi savo pozicijų, tai yra ieškovas ginčo sutartį laiko paskolos sutartimi, reikalauja nagrinėjant šį ginčą taikyti CK šeštosios knygos XLIII skyriaus normas ir prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo 14 954, 40 Lt palūkanų. Tuo tarpu atsakovas ją traktuoja kaip sutartį dėl jungtinės veiklos, šios sutarties pagrindu atsiradusius teisinius santykius reikalauja vertinti remiantis CK šeštosios knygos LI skyriaus normomis, todėl laiko neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalį, kuria teismas, iš dalies patenkindamas ieškinį, pripažino sutartį pasibaigusia, taikė restituciją ir priteisė iš jo ieškovui 126 840,15 Lt bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsakovas prašo panaikinti šią teismo sprendimo dalį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti minimos sutarties esmę bei pobūdį, teisingai išaiškino bei pritaikė CK 6.193 straipsnyje suformuluotas taisykles, nenukrypo nuo teismų praktikos sutarčių aiškinimo taisyklių klausimais (CK 6.193 str.), kruopščiai išnagrinėjo, išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog šios sutarties nuostatos, šalių veiksmai ją sudarant bei sutarties vykdymo eigoje, duoda pagrindo spręsti, kad šalis siejo jungtinė veikla. Beje, tokią išvadą iš dalies patvirtina ta aplinkybė, kad pačiame sutarties pavadinime nurodoma apie numatomą tarpusavio bendradarbiavimą (b. l. 7).
Teismas teisingai nustatė, kad šalys, klestint nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslui, kooperuodamos lėšas siekė už 2 900 000 Lt įsigyti keletą žemės ūkio paskirties žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir, pakeitus žemės paskirtį, sujungus bei atlikus kitus veiksmus, ją pelningai parduoti. Sutartinė prievolė organizuoti bei įgyvendinti minimus veiksmus tenka atsakovui, tačiau sutartyje šalys imperatyviai apibrėžia, kokiam tikslui turi būti panaudoti ieškovo atsakovui perduodami pinigai, įvardijamas konkretaus architekto preliminarusis detalaus plano projektas, kuriuo privalo vadovautis atsakovas, taip pat nustatyta, jog tuo atveju, jeigu minimas planas būtų keičiamas, atsakovas įpareigojamas (,,privalo“) apie tai informuoti ieškovą (sutarties 3 p.). Ši ir kitos sutarties nuostatos, reglamentuojančios projekto įgyvendinimą, kuriose numatytas atsakovo tolesnis dalyvavimas šiame projekte, o taip pat ne perduotų pinigų grąžinimas, bet minimo turto dalies perleidimas ar atitinkamos dalies pajamų, gautų pardavus turtą, perdavimas, šalių veiksmai po sutarties sudarymo (susitikimai, pokalbiai, elektroniniai laiškai), patvirtina teismo išvadą, kad, priešingai nei teigia ieškovas, minimi pinigai atsakovui buvo ne paskolinti jo reikmėms ar tam tikram tikslui įgyvendinti (CK 6.870, 6.877 str.), o investuoti siekiant įgyvendinti bendrą komercinį projektą. Ieškovo motyvai šiuo klausimu, išdėstyti jo apeliaciniame skunde, nepaneigia šios išvados pagrįstumo (CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors minimos sutarties 13 punkte šalys susitarė, jog sutartis laikoma nutraukta (pasibaigusia), kai baigiamas žemės paskirties keitimas į gyvenamąją ir ieškovas gauna savo nuosavybėn sutarties 5 punkte nurodytus sklypus arba gyvenamosios paskirties pilnų žemės sklypų, kaip nurodyta sutarties 12 punkte, tačiau sutarties 9 punkte numatyta nuostata, kuri yra susijusi su visais žemės sklypais ir numato, kad atsakovas nupirktų žemės sklypų negali dalinti ir parduoti trečiajai šaliai, nurodomos su tuo susijusios sąlygos.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas teisingai laikė, jog šis ginčas nagrinėtinas remiantis CK šeštosios knygos LI skyriaus normomis, tačiau be pagrindo ieškovo pareikštą ieškinį šioje dalyje nagrinėjo, kaip reikalavimą nutraukti jungtinės veiklos sutartį dėl esminio jos pažeidimo iš atsakovo pusės, taikė CK 6.217 straipsnio, 6.222 straipsnio pirmosios dalies, 6.980 straipsnio pirmosios dalies pirmojo punkto, CK 6.978 straipsnio antrosios dalies nuostatas, tuo išeidamas už pareikšto ieškinio ribų ir šiuo klausimu priimdamas neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 42 str., 265 str. 2 d., 263 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ieškovo investuotus pinigus panaudojo ginčo žemės sklypams pirkti, kaip ir buvo sulygta sutartyje. Beje, atsakovas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, minimos sutarties 13 punkte šalys sutarties nutraukimą (pasibaigimą) apibrėžė ne tam tikru terminu, bet anksčiau nurodytu žemės paskirties pakeitimu ir turto perdavimu. Ši sutartinė nuostata nėra įvykdyta, tačiau atsakovas teigia, jog jis nevengia vykdyti sutartį ir perduoti ieškovui joje nurodytus žemės sklypus, tačiau to negali padaryti laikinai dėl, jo žodžiais tariant, nenumatytų aplinkybių, tuo nesutikdamas su ieškovu dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 str.). Taigi nagrinėjama sutartis nėra pasibaigusi, todėl ieškovas, siekdamas ją nutraukti ir vietoje sutartyje sulygtų žemės sklypų iš atsakovo gauti investuotas lėšas, turi teisę pareikšti atsakovui atitinkamą ieškinį (CK 6.978 str.). Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija nenagrinėja apeliantų nurodytų argumentų, susijusių su ginčo sutarties nutraukimo priežastimis bei šalių kalte dėl to.
Dėl paminėto, teisėjų kolegija iš dalies patenkina atsakovo apeliacinį skundą, remdamasi kitu pagrindu nei reikalauja apeliantas, panaikina sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui priteista 126 840, 15 Lt bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos ir šį ieškovo reikalavimą atmeta (CPK 329 str. 1 d., 330 str., CK 6.870 str.). Atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, paliekama nepakeista, kaip iš esmės teisinga, teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 14 954, 40 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo ir šioje dalyje atmetamas atsakovo apeliacinis skundas (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija taip pat panaikina sprendimo dalį dėl bylinėjimosi, taip pat ir procesinių dokumentų siuntimo, išlaidų, turėtų visose teismų instancijose, paskirstymo ir perduoda šį klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei išspręsti atsižvelgiant į ginčo baigtį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nuraukta byla pagal ieškovo D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui I. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) priteisimo pagal 2007 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį ir bylą šioje dalyje perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo I. K. ieškovui D. L. priteista 126 840, 15 Lt (vienas šimtas dvidešimt šeši tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt litų 15 ct), 5 (penki) procentų dydžio metinės palūkanos, grąžintas 450 Lt žyminis mokestis, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškovo D. L. ieškinį atsakovui I. K. dėl 126 840, 15 Lt (vienas šimtas dvidešimt šeši tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt litų 15 ct) bei 5 (penki) procentų dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos priteisimo atmesti, o klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Palikti nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo D. L. ieškinys atsakovui I. K. dėl 14 954, 40 Lt (keturiolika tūkstančių devyni šimtai penkiasdešimt keturi litai 40 ct) palūkanų priteisimo.