Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei K. P.,

viešame mišriame nuotoliniame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-661-356/2023, pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams R. P. ir G. P. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Utenos 4-ojo notaro biuro notarė Daiva Sabaliauskienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti atsakovų (duomenys neskelbtini) sudarytą dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje Nr. 2.1.1. (įvardintas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (notaro pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini)), negaliojančia nuo sudarymo momento; taikyti restituciją natūra – grąžinti R. P. nekilnojamąjį turtą – butą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ginčo esmė

Ieškovė prašė nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra, motyvuojant tuo, kad toks atsakovų sandoris pažeidžia kreditorės interesus, nes padovanojęs nekilnojamąjį turtą atsakovas Lietuvoje nebeturi turto, iš kurio buvo galima išieškoti, tai sukėlė grėsmę, kad jo įsipareigojimai kreditorei nebus tinkamai įvykdyti, nes turi tik 4 260 EUR vertės automobilį, pajamų negauna. Ieškovė laikosi pozicijos, kad šiuo nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui, vienerių metų ieškinio senatis, kuri nustatyta CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, nepraleista. Atsakovai su kreditorės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti motyvuodami tuo, kad jie, atsakovai, dovanojimo sandorį sudarė skaidriai ir sąžiningai, jokių draudimų turto dovanojimui viešame registre nebuvo įregistruota, atsakovas turi didelės vertės likvidaus nekilnojamojo turto užsienio valstybėje, todėl yra reali galimybė kreditorės reikalavimą įvykdyti. Be to, atsakovas (duomenys neskelbtini) m. nuosavybės teises į butą įgijo 1991 m. gegužės 28 d. priimto Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu, jam ir kitiems šeimos nariams susitarus, kad jis taps buto savininku. Po buto privatizavimo ne atsakovas, o atsakovė bei jos sutuoktinis nuolatinai naudojosi privatizuotu butu ir mokėjo mokesčius, todėl faktiškai jie ir yra buto savininkai. Jie nuo pat sandorio sudarymo kalbėjo apie tai, kad būtina sudaryti dovanojimo sutartį, nes tėvams galėjo būti taikomos kompensacijos už buto šildymą ir karštą vandenį, jie ketino savo vardu sudaryti paskolos sutartį, nes namas bus renovuojamas. Be to, atsakovų tarpusavio susitarimų pagrindu, atsakovas savo tėvams už jų darbą jo įmonės labui pagal verslo liudijimus (duomenys neskelbtini) metų laikotarpiu nemokėjo, todėl jo skola (ir paskaičiuotos palūkanos) jiems yra didesnė už skolą ieškovei.

Taigi byloje kilo šalių ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo, kreditorei ginčijant atsakovo sudarytą dovanojimo sandorį, kurio pagrindu butas asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei.

Dėl būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Ieškovė turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą, o esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga kyla atsakovams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo

Pirma actio Pauliana taikymo sąlyga – kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).

Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad atsakovas vykdė individualią veiklą, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) metų iki (duomenys neskelbtini) deklaravo pridėtinės vertės mokestį, tačiau jo nesumokėjo, buvo paskaičiuoti delspinigiai, ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu mokestinės nepriemokos suma iš viso buvo 25 368,18 EUR, šiuo metu skolos ir delspinigių suma yra didesnė. Atsakovo su ieškove (duomenys neskelbtini) metų laikotarpiu sudarytos Mokestinės paskolos sutartys buvo nutrauktos. Ginčijamą dovanojimo sandorį atsakovas sudarė (duomenys neskelbtini). Prievolės baigiasi, kai jos tinkamai įvykdomos (CK 6.123 straipsnio 1dalis). Atsakovas neginčijo, kad dėl, jo vertinimu, pateisinamų priežasčių, yra nesumokėjęs pridėtinės vertės mokesčio, bylos nagrinėjimo metu skola nepadengta ir nėra susitarta dėl kitokių jos mokėjimo terminų.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo neabejotiną bei galiojančią reikalavimo teisę, atsiradusią iki ginčijamo sandorio sudarymo, taigi ir teisę ginčyti jos teises pažeidusius skolininko sudarytus sandorius, todėl šiuo atveju pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga yra įrodyta. Atsakovas, nors nurodė, kad ieškovė nesudaro jam palankių sąlygų padengti mokestinę nepriemoką, ieškovės turimos reikalavimo teisės ir mokestinės nepriemokos dydžio neginčijo.

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

Dar viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos skolininko kreditoriaus teisės. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą (CPK 12, 178 straipsniai).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, įvertinama ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatoma, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra vienas iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų kreditoriaus teisių pažeidimo atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“, atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris sukėlė teisines pasekmes, nes būtent jo pagrindu buvo perleistas skolininko turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Po sandorio sudarymo atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, registruotas tik automobilis BMW 530, kuriam taikomas areštas ir kurio vidutinė vertė yra 4 260,00 Eur (2023-01-03 EMPREKIS duomenimis), daugiau turto ar lėšų, į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas, nėra, taigi buvo pabloginta skolininko turtinė padėtis bei pažeisti valstybės, atstovaujamos ieškovės, kaip kreditorės, interesai.

Kasacinis teismas, apibendrinęs actio Pauliana instituto taikymą, konstatavo, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį „kitaip“ pažeidžiamos kreditoriaus teisės kai: 1) skolininkas sudaro sandorį, kuris, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; 2) kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl sudaryto sandorio, pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdoma kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi; 3) nors skolininkas, perleidęs turtą, ir lieka mokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti; 4) skolininkas parduoda turtą už aiškiai mažesnę kainą, ir po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti; 5) skolininkas sudaro sandorį, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau; 6) skolininkas įkeičia savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitiems skolininko kreditoriams (CK 4.192 straipsnis); 7) skolininkas sandoriais prisiima vis naujus įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalo.

Taigi, visais atvejais „kitoks“ kreditoriaus teisių pažeidimas siejamas su skolininko praradimu galimybės visiškai ar iš dalies atsiskaityti, o ne su objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis, kad skolininkas Lietuvoje neturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti, tačiau tokio turto turi užsienio valstybėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas.

Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, nurodė, kad po ginčijamo sandorio sudarymo jo turtinė padėtis niekaip nepasikeitė, nes jis turi likvidaus didelės vertės nekilnojamojo turto užsienio valstybėje, kur gyvena, be to, jam nepranešus, buvo priimtas ieškovės sprendimas nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą į pinigines lėšas, kurias jis gali gauti užsienio valstybėje.

Atsakovas (duomenys neskelbtini) buvo užpildęs formą FR0283, kurioje nurodė duomenis apie tai, kad nuo (duomenys neskelbtini) m. gyvena užsienio valstybėje – (duomenys neskelbtini), užsiima individualia veikla, nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kurio rinkos vertė – 480 000 EUR.

Atsakovas bylos nagrinėjimo metu 2023-03-02 kreipėsi su prašymu į ieškovę atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, ieškovė nenagrinėjo prašymo, atsakovui nurodė pateikti atsakymus į suformuluotus klausimus, pateikti įrodymus. Vienas iš klausimų buvo apie tai, dėl kokių priežasčių nebuvo vykdomos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarytos Mokestinės paskolos sutartys.

Ieškovė 2022 m. kreipėsi į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini) suteikti informaciją: atsakovo adresą šioje valstybėje, pajamas ir turtą skoloms išieškoti, darbą, banko sąskaitas. Gautas atsakymas patvirtina, kad atsakovo vardu bankuose yra atidarytų sąskaitų, kad atsakovas turi turto (duomenys neskelbtini), tačiau turi skolų (duomenys neskelbtini) mokesčių įstaigos apskaitoje, paliko ieškovei spręsti, ar yra prasmės pradėti išieškojimo veiksmus, atsižvelgiant į pateiktą informaciją apie atsakovo finansinę padėtį. Ieškovė 2023-01-17 priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje, ją perdavė vykdyti, motyvavo tuo, kad prašančioje valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškota, nes akivaizdu, kad prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi.

Atsakovas pateikė (duomenys neskelbtini) Žemės / nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypo ½ dalis. Taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) įmonės “RE/MAX P&1“ patvirtinimą, kad atsakovas ir jo sutuoktinė buvo sudarę sutartį dėl žemės sklypo pardavimo, sutarta žemės sklypo pardavimo kaina – 650 250 EUR, atsakovo paaiškinimu, tokiu būdu jie siekė žemės sklypą parduoti aukcione, t. y. už didžiausią kainą, nors yra galimybė žemės sklypą parduoti ir ne aukciono tvarka. Atsakovo tvirtinimu, jis siūlė ieškovei (duomenys neskelbtini) nustatyta tvarka garantuoti, kad po nekilnojamojo daikto pardavimo reikiama gautų lėšų suma būtų perduota jo mokestinei nepriemokai padengti, tačiau tokio pasiūlymo ieškovė nepriėmė.

Dovanojimo sutartis yra sandoris, kurio pagrindu perleidžiamos nuosavybės teisės į konkretų daiktą. Taigi atsakovas sudaryto dovanojimo sandorio pagrindu neteko nuosavybės teisių į 42 400 EUR vidutinės rinkos vertės butą, tokiu savo valiniu veiksmu atsakovas sumažino turto, tačiau likusio turto, ieškovei neįrodžius priešingai, pakanka išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovo teigimu, duomenys apie jo skolą (duomenys neskelbtini) dar yra tikrinami, jeigu pasitvirtintų esant mokestinę nepriemoką, ji būtų apie dviejų tūkstančių eurų dydžio. Ginčijamas dovanojimo sandoris savo esme nėra sandoris, dėl kurio sudarymo atsiskaitymas su kreditoriais užtruktų gerokai ilgiau. Tokiais sandoriais teismų praktikoje pripažįstamos, pvz., paskolos sutartys, kai galimybė atsiskaityti su kreditoriumi atsirastų tik grąžinus paskolos sumą.

Kasacinis teismas išaiškino, kad nustatant, ar ginčijamais veiksmais buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, pažeidimą konstatuoti nėra pagrindo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Ieškovė kreditoriaus teisių pažeidimą grindė (CPK 13 straipsnis) tuo, kad padovanojus butą, nebeliko atsakovo Lietuvoje nuosavybės teise valdomo kito vertingo turto, į kurį galėjo būti nukreiptas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Ieškovė neteikė įrodymų ir neįrodinėjo, jog atsakovas neturi jo nurodyto didelės vertės likvidaus nekilnojamojo turto užsienio valstybėje, jog šio turto neužteks prievolei įvykdyti, ar kad nukreipus sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdyti užsienio valstybėje, jis nebus įvykdytas. Taigi ieškovė įrodinėjo aplinkybes, kad nėra atsakovo turto Lietuvoje, taigi neįrodinėjo, kad atsakovas, sudaręs ginčijamą sandorį, prarado galimybę visiškai ar iš dalies atsiskaityti.

Teismas, įvertinęs šalių byloje pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, prieina prie išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovui sudarius ginčijamą dovanojimo sandorį, jis nebeturi pakankamai turto ieškovės reikalavimams patenkinti, kad jo mokumas pakito taip, kad jis nebegali visiškai ar iš dalies atsiskaityti, taigi neįrodė esant actio Pauliana taikymui būtinosios sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo. Neįrodžius šios sąlygos, ieškinį tenkinti pagrindo nėra, ieškinys atmetamas (CPK 12, 178 straipsniai).

Teismo 2023-01-20 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei G. P. į nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), paliktina galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o įsiteisėjus, panaikintina (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Byloje susidarė 39,55 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovei esant atleistai nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 10 punktai), šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, todėl nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo palikti galioti teismo 2023-01-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-661-356/2023 taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.