Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl A. P. plėšimo) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl V. R. plėšimo) – 1 (vienų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. spalio 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išbūtas laikas.

A. P. civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš D. G. 280 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2018 m. rugsėjo 7 d. apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) g., prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš A. P. – tyčia rankomis vieną kartą pastūmė A. P. į pečius, dėl to ji nugriuvo ant žemės, gulinčiai abiem rankomis griebė už kaklo ir jį suspaudė, po to abiem rankomis sugriebė pastarajai už rankų ir jas lenkė prie žemės bei stumdė, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei pagrobė svetimą, A. P. priklausantį 290 Eur bendros vertės turtą: 210 Eur vertės auksinę grandinėlę su 30 Eur vertės auksiniu pakabuku ir 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“;

1.2. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2018 m. rugsėjo 24 d. apie 24.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš V. R. – tyčia ranka vieną kartą pastūmė V. R. į krūtinę, dėl to pastarasis nugriuvo ant sofos-lovos, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis sukėlė jam fizinį skausmą bei pagrobė svetimą, V. R. priklausantį 115 Eur bendros vertės turtą: 10 Eur vertės antklodę, 100 Eur vertės televizorių „(duomenys neskelbtini)“ ir 5 Eur vertės nuotolinio valdymo pultelį.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad D. G. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti teisingai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, kurių patikimumas patikrintas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčijamos teismo išvados dėl pripažinimo kaltu įvykdžius plėšimą A. P. ir V. R. atžvilgiu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo esmę, aptartas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose.

7. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžiu D. G. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl A. P. ir V. R. turto pagrobimo panaudojus prieš juos fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde nuteistasis dėl nusikalstamos veikos A. P. atžvilgiu savo kaltės nepripažįsta visiškai. Nukentėjusiojo V. R. televizoriaus paėmimo faktą pripažįsta, tačiau neigia fizinio smurto naudojimą. Tokios pačios pozicijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, nuteistojo D. G. apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.

8. Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. G. yra kaltas dėl plėšimo A. P. ir V. R. atžvilgiu, jo veiksmus teisingai kvalifikavo kaip atitinkančius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Savo išvadas dėl D. G. kaltės teismas grindė ne tik nukentėjusiųjų A. P. ir V. R. parodymais, bet ir kitais įrodymais – liudytojų A. B., iš dalies A. N. parodymais, nukentėjusiosios A. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais, specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga. Priešingai, nei skunde tvirtina nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, D. G. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

10. BK 180 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už plėšimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis.

11. Nuteistasis D. G. viso proceso metu savo kaltę neigė, pateikė savo įvykių versiją tvirtindamas, kad nusikalstamos veikos A. P. atžvilgiu iš viso nepadarė, V. R. priklausanti televizorių paėmė, nes pasigedo savo pinigų, jokio smurto nenaudojo. Tačiau teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius aptariamas nusikalstamas veikas, kaip ir dėl jo padarytų nusikaltimų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį teisingumo, nekyla.

12. Nuteistojo versija, kad jis A. P. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, jai priklausančių daiktų (grandinėlės su pakabuku, mobilaus ryšio telefono), nepagrobė, yra paneigta nukentėjusiosios A. P. parodymais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. P. nurodė, kad D. G. parvertė ją ant žolės, nutraukė grandinėlę, paėmė jos telefoną. Iki susitikimo su D. G. sužalota nebuvo. Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie įvykio aplinkybes (D. G. ją tampė, parvertė ant žemės, apdraskė sijoną, nuplėšė nuo kaklo grandinėlę, nerado vieno telefono, mano, kad jį paėmė D. G.), nukentėjusioji A. P. šiuos parodymus patvirtino. Vertinant nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu matyti, kad dėl esminių šiai bylai aplinkybių, t. y. kad smurtą naudojo ir jai priklausančius daiktus pagrobė būtent D. G., nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Savo parodymus apie įvykio aplinkybes, jos atžvilgiu asmens, vardu D., atliktus veiksmus, nukentėjusioji A. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Jos atžvilgiu smurtą naudojusį ir jos daiktus pagrobusį asmenį nukentėjusioji atpažino atliekant asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką procesinį veiksmą, kurio metu nukentėjusioji būtent D. G. atpažino kaip savo parodymuose įvardintą asmenį D. Be to, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai: Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad A. P. sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis; liudytojos A. B. parodymai apie tai, kad atėjusi parašyti pareiškimą nukentėjusioji A. P. paaiškino, jog ją užpuolė ir atėmė mobilaus ryšio telefoną bei nuo kaklo nutraukė grandinėlę iš matymo pažįstamas asmuo D; daiktų, dokumentų pateikimo ir daiktų parodymo atpažinti protokolai, patvirtinantys, kad D. G. pateikė būtent tą telefoną, kurį, kaip pagrobtą, nurodė nukentėjusioji ir kurį atpažino daiktų parodymo atpažinti metu. Teisiamajame posėdyje pagarsinti liudytojų E. S., E. S., R. L. S. parodymai taip pat laikytini turintys reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl nukentėjusiosios parodymų, kaip objektyvių ir patikimų, vertinimo. Liudytojas E. S. patvirtino, kad pažįstama A. (P.) 2018 m. rugsėjo mėnesį, vėlai vakare skambino ir sakė, jog ją užpuolė draugas ar pažįstamas, nutraukė grandinėlę, pavogė telefoną; liudytojos E. S., R. L. S. parodė, kad A. P. pasakojo, jog namo lydėjęs vyras (D. G.) ją užpuolė, smurtavo, nuplėšė nuo kaklo grandinėlę, paėmė mobilaus ryšio telefoną. Aptartus įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai sprendė, kad D. G. kaltė dėl A. P. turto pagrobimo plėšimo būdu yra visiškai įrodyta.

13. Kiti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai (nukentėjusioji kreipėsi į policiją ne iš karto po įvykio, ant pateiktų rūbų neaptiktos purvo žymės, nukentėjusiosios parodymai apie sužalojimo aplinkybes nesuderinami su išvadoje konstatuotu sužalojimo mechanizmu) pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintu bei šioje nutartyje dar kartą aptartų įrodymų kontekste atmetami, kaip neturintys teisinės reikšmės. Tai, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi ne iš karto po įvykio, jokios reikšmės jos parodymų patikimumui neturi ir nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kad D. G. 2018 m. rugsėjo 7 d. apie 22.00 val. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir pagrobė jai priklausančius daiktus. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra nustatytos nuosekliais, neprieštaringais nukentėjusiosios A. P. parodymai, kuriuos patvirtina kiti aptarti įrodymai ir šių aplinkybių apelianto subjektyvūs pasvarstymai, kad įvykio metu turėjo išsitepti nukentėjusiosios rūbai ir, kad griuvinėjant tokie sužalojimai, kokie nustatyti išvadoje, negalėjo būti padaryti, nepaneigia. Nukentėjusioji nurodė, kad įvykio metu buvo apgadinta jos palaidinė ir sijonas, ji buvo pargriauta ant nugaros, nuteistasis griebė jai už kaklo ir šie jos parodymai nei daiktų apžiūros protokole nurodytoms (išsitraukę siūlai sijono priekinėje ir galinėje dalyje, šiek tiek iširę, nešvarumai palaidinės kairėje pusėje, nėra sagos, ištraukti siūlai), nei specialisto išvadoje nustatytoms (nugaros dešinėje pusėje rausva dėmelė, sprando vidurinėje dalyje odos nubrozdinimai, padengti šašais) aplinkybėms neprieštarauja.

14. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus, prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, atmeta ir nuteistojo D. G. skundo argumentus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl plėšimo V. R. atžvilgiu. Nuteistasis neneigia fakto, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. buvo nukentėjusiojo namuose su kitu asmeniu A. N., vartojo alkoholinius gėrimus. Taip pat neneigia fakto, kad paėmė ir išsinešė nukentėjusiajam priklausantį televizorių su nuotolinio valdymo pulteliu. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis V. R. bei liudytojas A. N., ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Tačiau D. G. kategoriškai neigia naudojęs nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą.

15. Nors nuteistojo įsitikinimu fizinio smurto prieš V. R. panaudojimas byloje nėra įrodytas, teisėjų kolegijai dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – fizinio smurto panaudojimo, nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių nekyla, šis požymis įrodytas byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. G. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką, rėmėsi nukentėjusiojo V. R. parodymais, kad nepažįstamas asmuo, atėjęs kartu su A. N., jį stūmė į krūtinę, trenkė per veidą, pasiėmė televizorių ir išėjo. Skirtingu proceso metu duotuose nukentėjusiojo parodymuose esminiai prieštaravimai nėra nustatyti, dėl fizinio smurto panaudojimo fakto nukentėjusysis buvo kategoriškas. V. R., nepažinodamas televizorių pagrobusio asmens, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu būtent D. G. atpažino kaip asmenį, panaudojusį smurtą ir pagrobusį jam priklausančius daiktus (televizorių, nuotolinio valdymo pultelį, antklodę). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje pateiktu nukentėjusiojo parodymų, kaip nuoseklių, vertinimu. Nors kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju bute buvęs liudytojas A. N. fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį fakto nepatvirtino, tai neduoda pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kitaip, negu juos vertino pirmosios instancijos teismas ir jais nesivadovauti. Liudytojas A. N., apklausiamas teisme, iš tikrųjų tvirtino nematęs, ar D. G. pastūmė nukentėjusįjį, kadangi tuo metu jau buvo išėjęs iš nukentėjusiojo buto. Tačiau vertinant A. N. parodymus kitų įrodymų kontekste atkreipiamas dėmesys, kas liudytojo nurodyta aplinkybė dėl pasišalinimo iš nukentėjusiojo buto iki to momento, kai nuteistasis pagrobė televizorių, iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo V. R. parodymams, kuriais netikėti, kaip minėta, nėra pagrindo. Nukentėjusysis visą laiką nuosekliai tvirtino ne tik tai, kad D. G. prieš jį naudojo fizinį smurtą, bet ir tai, kad tuo metu bute buvo ir liudytojas A. N., kuris viską matė, bet nieko nedarė. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija liudytojo A. N. paaiškinimų nelaiko nukentėjusiojo parodymus paneigiančiu ir tuo pačiu nuteistojo iškeltą versiją patikimai patvirtinančiu įrodymu. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas A. N. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, visus byloje surinktus įrodymus nuosprendyje įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai sprendė, kad D. G. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo įrodyta.

16. Apeliaciniame skunde prašoma V. R. atžvilgiu įvykdytą plėšimą kvalifikuoti kaip vagystę arba savavaldžiavimą, tačiau šis prašymas aukščiau aptartų nuteistojo kaltę dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo patvirtinančių įrodymų kontekste atmetamas kaip nepagrįstas. Iš skundo turinio matyti, kad esminė aplinkybė, kuria grindžiamas perkvalifikavimo būtinumas, yra tai, kad nuteistasis fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. R. nenaudojo. Tačiau fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo faktas, priešingai, nei teigiama skunde, šioje byloje neabejotinai įrodytas. Nors išoriškai plėšimo ir savavaldžiavimo objektyvieji požymiai yra panašūs (šiuos nusikaltimus sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą), vertinti D. G. veiksmus ne kaip plėšimą, o kaip savavaldžiavimą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą. Nagrinėjamoje byloje tokią nuteistojo D. G. turėtą teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti perduoti turtą įrodančių duomenų nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistojo D. G. iškeltos versijos, kad nukentėjusiojo bute dingo jo pinigai, todėl jis, neatgavęs pinigų iš nukentėjusiojo, pasiėmė jo televizorių, jokie įrodymai nepatvirtina. Ši nuteistojo versija buvo paneigta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kad apie pinigų dingimą nuteistasis nieko neminėjo, nuteistasis pasigėrė, jam buvo mažai, tai paėmė televizorių, sakė, kad paima televizorių, nes atsinešė išgerti. Jokių kitų aplinkybių, paneigiančių nuteistojo veiksmų, kaip atitinkančių visus BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, teisinį vertinimą apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Tokių aplinkybių, suponuojančių D. G. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo būtinumą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

17. Nuteistasis D. G. savo nekaltumą įrodinėja ir ta aplinkybe, kad šioje byloje analizuojamų nusikaltimų metu buvo sulaužyta koja, todėl jis negalėjo atlikti nuosprendyje nurodytų veiksmų. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos nuteistojo argumentus, kaip neturinčius reikšmės jo veiksmų teisiniam vertinimui, atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis byloje pateiktais išrašais (3 t. b. l. 44–46) blauzdikaulio viršutinės dalies lūžis D. G. nustatytas 2018 m. liepos 30 d., rekomenduota imobilizacija 6 savaitėms. Šioje byloje analizuojamos nusikalstamos veikos padarytos 2018 m. rugsėjo 7 d. ir 2018 m. rugsėjo 24 d., t. y. praėjus daugiau negu mėnesiui laiko nuo patirtos traumos. Be to, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad patirta trauma ir taikomas gydymas nuteistojo galimybei judėti jokios įtakos neturėjo (nuteistasis lankėsi bare, lydėjo nukentėjusiąją A. P., lankėsi nukentėjusiojo V. R. bute, savarankiškai iš buto išnešė pagrobtą televizorių).

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikyti tai, kad jis grąžino pinigus už televizorių ir skirti švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Daryti priešingą išvadą apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusysis V. R. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad žala jam atlyginta. Tačiau nukentėjusysis nurodė ir tai, kad pinigus už televizorių grąžino ne pats nuteistasis, o jo mama. Byloje nesant jokių duomenų, rodančių, kad dėl žalos atlyginimo iniciatyvą rodė pats nuteistasis, kad tarėsi dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju ar jo paties iniciatyva žalą atlygino jo mama, ši aplinkybė nelaikytina atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje D. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra nustatytos ir į tai skirdamas bausmę atsižvelgė. Taip pat teismas įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ankstesniais nuosprendžiais taikytų bausmių, tame tarpe ir susijusių su laisvės atėmimu, neveiksmingumą, ir pagrįstai už abi nusikalstamas veikas skyrė laisvės atėmimo bausmes. Nuteistajam, net ir įvertinus jo labiau neigiamai charakterizuojamą asmenybę, ankstesnius teistumus, buvo paskirta mažesnė, nei vidurkis, laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga jo padarytų nusikaltimų bei asmenybės pavojingumui, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

19. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą D. G. pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl D. G. veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Individualizuodamas D. G. bausmę teismas jo padarytų nusikaltimų pavojingumą įvertino tinkamai, atsižvelgė į visumą kitų bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių, nurodytų BK 54 straipsnio 2 dalyje. Sprendimas skirti mažesnę, negu vidurkis, laisvės atėmimo bausmę yra priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą ir jos individualizavimą ir yra motyvuotas. Esant tokioms aplinkybėms keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nuosprendį nėra pagrindo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.