Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. J. 2019 m. rugpjūčio 8 d. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2019 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 31VĮ-1430-(14.31.2) „Dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 26 d. išvados Nr. 4164 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo negaliojančia“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 31S-21-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad B. J. (P. J. marti) 2000 m. balandžio 23 d. prašyme, teiktame Šiaulių rajono viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui, buvo pareiškusi prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn 1,35 ha žemės Bubių seniūnijoje (I t., b. l. 23).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2016 m. spalio 31 d. Šiaulių apskrities Šiaulių rajono (savivaldybės) Bubių seniūnijos Kurtuvėnų kadastro vietovės teritorijoje 2016 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo žemės sklypų plano pretendentų susirinkimo protokolo priede (II t., b. l. 11) nurodoma, kad registruotu laišku B. J. kviesta į susirinkimą, pilietė nustatytu laiku į susirinkimą neatvyko. Taip pat šiame priede nurodyta, kad nustatyta 1,35 ha vertė – 330 Eur.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 31SD-2609-(14.31.104.) „Dėl kvietimo atvykti į susirinkimą“ pareiškėja B. J. buvo kviečiama 2019 m. gegužės 10 d. 11 val. atvykti į 9 eiliškumo grupės pretendentų susirinkimą, kuriame turėjo išreikšti valią dėl jau projektuojamo (-ų) žemės sklypo (-ų) vietos ir ribų. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2019 m. gegužės 10 d. Šiaulių apskrities Šiaulių rajono (savivaldybės) Bubių seniūnijos Kurtuvėnų kadastro vietovės teritorijoje 2019 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo žemės sklypų plano pretendentų susirinkimo protokolo priede (II t., b. l. 33) nurodoma, kad B. J. nustatytu laiku į susirinkimą neatvyko; į kitas vietoves prašymo nėra pateikusi; nurodoma 1,35 ha vertė – 330 Eur.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 11 d. rašte Nr. 31SD-4096-(14.31.104) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais“(II t., b. l. 70) pareiškėja informuojama, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą. Rašte nurodoma, kada ir kur vyks posėdis, kuriame ketinama svarstyti minėto sprendimo priėmimo klausimą. Pareiškėja buvo kviečiama nustatytu laiku susipažinti su parengtu sprendimo projektu. Taip pat informuota, kad jai neatvykus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant.

Įvertinus aptartų dokumentų visetą, taip pat ir byloje turimus kitus rašytinius įrodymus (nuo 2006 m. vykusius posėdžių protokolus, pareiškėjai siųstus kvietimus atvykti į susirinkimus, prašymus pasirinkti žemės sklypą kitose kadastrinėse vietovėse) darytina išvada, kad pareiškėja buvo tinkamai informuojama apie vykdomas nuosavybės teisių į 1,35 ha žemės sklypą Kurtuvėnų kadastro vietovėje atkūrimo procedūras, pareiškėjai buvo žinomos aplinkybės, jog jai nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant pinigais arba pasirenkant žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje. Taigi atsakovas tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą raštu pasiūlyti kitus numatytus atlyginimo būdus.

Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi atsižvelgus į aptartas teisės normas ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į valstybės išperkamą žemės sklypą Kurtuvėnų kadastro vietovėje pareiškėjos nurodytu būdu (natūra) ir pareiškėjai nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo (kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą), nuosavybės teisės pareiškėjai pagrįstai Sprendimu buvo atkurtos atlyginant pinigais.

Pareiškėjos patikslintame skunde nurodoma, kad Sprendimas prieštarauja bet kokiems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams dėl piniginės kompensacijos paskaičiavimo.

Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo 2019 m. birželio 3 d. parengtame Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte, parengtame pagal Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodikos 2 priedą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286 redakcija) (toliau – Aktas) (II t., b. l. 75) nurodoma, kad, pagal žemės ūkio paskirties žemės pagal rūšis vertę (ginčo žemės sklypas priskirtinas III ir IV rūšiai), pataisos koeficientą teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui pagal Metodikos 6 punktą (taikytinas koeficientas 1,00, nes žemės sklypas yra kitose kaimo gyvenamosiose vietovėse), žemės sklypo 1 ha vertė – 250,29 Eur, o viso ginčo sklypo (pareiškėjai priskirtinos dalies – 1,3500 ha) vertė – 337,89 Eur. Pareiškėja (jos atstovė) neginčijo vertės skaičiavimo pagal Metodiką, nepateikė pastabų dėl netinkamai pritaikytų koeficientų, kitų argumentų, dėl kurių galėtų būti abejojama Akto pagrįstumu.

Įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalyje numatė pareigą daikto (turto) savininkui už visuomenės poreikiams paimtą daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, atlyginti to daikto (turto) rinkos kaina. Tačiau šiuo atveju šioje administracinėje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomo Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje pažymėta, kad šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai. Taigi Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami paėmimo visuomenės poreikiams atlyginimo klausimai yra kitokie nei šioje administracinėje byloje susiklostę teisiniai santykiai. Atkūrimo įstatymas ir Metodika nesuteikia teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms nekilnojamojo turto (žemės sklypo) vertę apskaičiuoti pagal rinkos kainą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017 pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Taip pat minėtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas). Į minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimo išaiškinimus atsižvelgta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. balandžio 18 d. paskelbė sprendimą byloje Valančienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2657/10), kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas paskirtos kompensacijos dydį, pasisakė, jog Lietuva pasirinko dalinę restituciją. Ji iš esmės yra suderinama su nuosavybės teisių apsauga. Pareiškėjos argumentas, kad suteikta kompensacija buvo per maža, atmestas nurodant, jog didesnės kompensacijos negarantavo nei taikytina nacionalinė teisė, nei teismo sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgęs į valstybei suteiktą veiksmų laisvę, savo formuojamą praktiką dėl restitucijos principų taikymo ir teisingos kompensacijos (Jasiūnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41510/98, Užkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 62988/00, Jurevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 30165/02, Igarienė ir Petrauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 26892/05, Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05, Nekvedavičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 1471/05, Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17978/05 ir Paukštis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17467/07), nusprendė, kad nagrinėjamu atveju kompensacijos dydis nuosavybės teisių nepažeidė. Šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad kompensacija už valstybės nusavinamą turtą turi būti paskaičiuojama rinkos verte, tačiau ši tvarka nėra taikoma atvejams, kuomet valstybė įgyvendina asmeniui nuosavybės teisių atkūrimą pinigais, kadangi toks valstybės nuosavybės teisių atkūrimo modelis yra sukurtas sušvelninti patirtus nuostolius dėl neteisėtai nacionalizuoto turto. Tokiu atveju valstybė turi teisę iš esmės sumažinti kompensacijos lygį.

Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimas M. A. ir kt. prieš Rumuniją). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Broniowski prieš Lenkiją). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymi, jog, pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką, valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Sivova ir Koleva prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius priimdamas 2019 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 31VĮ-1430-(14.31.2) „Dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 26 d. išvados Nr. 4164 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo negaliojančia“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. liepos 9 d. priimdama sprendimą Nr. 31S-21-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Apskaičiuodamas nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, atsakovas tinkamai vadovavosi Metodikos ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, priimtas Sprendimas ir priimtas Įsakymas neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir yra vieningi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl skundžiamų sprendimų panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Dėl aukščiau minėtų priežasčių pareiškėjos reikalavimai yra netenkintini ir patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos B. J. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.