Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-09-30 · Civilinė byla Nr. 2A-364-278/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-30
Bylos Nr.
2A-364-278/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Birutė Valiulienė (pran.)
Ieškovas
I. B.
Atsakovas
V. B.
Civilinė byla Nr. 2A-364-278/2010Procesinio sprendimo kategorija: (S) 34.5; 63.1; 114.4;121.15;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U TARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės (pranešėja),sekretoriaujant Rimutei Markelevičienei,dalyvaujant ieškovui I. B., jo atstovei adv. S. Žukauskienei,atsakovo atstovei adv. A. B. Rekštienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. B. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-673/2010 pagal ieškovo I. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl 20 958 Lt skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovo, šalių atstovių paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas I. B. nurodė, kad pagal 2005-03-31 pakvitavimą, laikytiną rašytine paskolos sutartimi, jo motina A. B. pasiskolino iš jo 10 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti dalimis per du su puse metų, iki 2007-06-30 o 2005-06-18 paskolos sutartimi pasiskolino papildomai 20 000 Lt, kuriuos pažadėjo grąžinti iki 2005-12-31. Pakvitavimuose nurodė, kad skolos jai negrąžinus, ją privalės grąžinti jos turto arba turto dalies paveldėtojai. Nurodo, kad jo turimais duomenimis, pinigus motina skolinosi atsakovo V. B. būsimo namo, esančio Ramučiuose, pirkimui. Skolindamasi pinigus motina turėjo mintyje ir tai, kad paskolindamas 30 000 Lt, jis išmoka atsakovo paveldėtino turto dalį. Abiejose sutartyse buvo aptarta, kad skolą grąžinus, paskolos davėjas privalo sugrąžinti antrąjį sutarties egzempliorių paskolos gavėjai. Ieškovas nurodė, jog tą pačią dieną kaip ir pakvitavimą – 2005-03-31 jo motina sudarė naminį testamentą, kuriuo lygiomis dalimis paliko jam ir jo broliui (atsakovui) savo turtą, todėl buvo tikras, kad skolos grąžinimas yra užtikrintas motinos turimu turtu. Nurodė, kad A. B. skolos nei pagal vieną sutartį negrąžino, o 2008-04-22 mirė. Tvarkydamas dokumentus palikimui priimti, sužinojo, kad yra vėlesnis, 2008-03-31, t. y. prieš pat mirtį sudarytas A. B. testamentas, kuriuo 11176/41176 dalis 4.1176 ha žemės sklypo, esančio Pesliškių k., Kėdainių r. bei jame esančius pastatus ji paliko atsakovui, o 30000/41176 dalis 4,1176 ha žemės sklypo jam. Nurodė, jog VĮ Registrų centras duomenimis visas motinos turtas vertinamas 35 176 Lt, todėl atsakovui pagal testamentą palikta turto vertė yra 24 573,50 Lt, o jam – 10 602,50 Lt. Prašė teismą priteisti iš atsakovo 20 958 Lt skolinių įsipareigojimų, 170,83 Lt kitų išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas V. B. pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad 2005-03-31 pakvitavimas ir 2005-06-18 paskolos sutartis, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl 20 958 Lt skolinių įsipareigojimų priteisimo, yra surašyti ne A. B. ranka. Pakvitavime nenurodoma, kad A. B. pinigus gavo, jų perdavimo momentas neužfiksuotas, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad pinigus A. B. perdavė. Nurodė, kad A. B., būdama 82 metų amžiaus ir silpnos sveikatos, negalėjo skolintis iš ieškovo 30 000 Lt, iš kurių 22 000 Lt įsipareigojo grąžinti iki 2005-12-31, t.y. per 9 mėnesius, nes grąžinti skolą neturėjo jokių realių galimybių, o pensiją skirdavo pragyvenimui ir vaistams. Atsakovas V. B. nurodė, kad jam nebuvo jokio poreikio pirkti nekilnojamąjį turtą, kadangi jis kartu su O. B. nuo 2005 m. gegužės mėnesio apsigyveno pas motiną, nes ją reikėjo prižiūrėti ir slaugyti. Nei mama, nei jis pats nuo 2005-03-31 jokio nekilnojamojo turto neįgijo, pinigų motina jam neperdavė, po jos mirties jų nerado, o banke ji lėšų neturėjo. Atsakovas nurodė, kad motinos parašus ieškovas galėjo gauti ją suklaidindamas dėl teksto, kurį ji pasirašė, nes A. B. pasitikėjo I. B. ir galėjo pasirašyti ant bet kokių jai ieškovo pateiktų dokumentų. Be to, nurodė, kad paskolos dokumentai buvo pasirašyti tuo metu, kai A. B. buvo beveik akla. Prašė teismą pripažinti paskolos sutartis pagal 2005-03-31 pakvitavimą ir pagal 2005-06-18 paskolos sutartį nesudarytomis, o ieškovo I. B. ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas konstatavo, jog ieškovo pateiktuose dokumentuose neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, nes 2005-03-31 pakvitavime ir 2005-06-18 paskolos sutartyje nėra nurodyta, jog ieškovas perdavė, o A. B. faktiškai gavo atitinkamai 10 000 Lt ir 20 000 Lt sumas. Įvertinęs, jog šalių paaiškinimai, kad A. B. skolinosi pinigus ketindama padėti atsakovui V. B. įsigyti nuosavą būstą, yra prieštaringi, teismas darė išvadą, kad byloje esamų duomenų nepakanka daryti prielaidą, jog pinigus iš ieškovo A. B. skolinosi, siekdama padėti atsakovui. Teismas nurodė, jog kitų motyvų ar paskatų, dėl kurių A. B. būtų reikėję skolintis didelę pinigų sumą, byloje nenustatyta. Įvertinęs paskolos sumą, trumpą paskolos grąžinimo terminą, tai, kad A. B. pajamos buvo tik gaunama nedidelė pensija, teismas darė išvadą, jog A. B. neturėjo realių galimybių grąžinti 10 000 Lt skolą 2005-03-31 pakvitavime nurodytomis dalimis ir terminais, kas kelia pagrįstą abejonę ar galėjo garbaus amžiaus A. B. ryžtis skolintis didelę pinigų sumą, nesant tam poreikio. Ieškovui teigiant, kad pati motina pasiūlė jam išmokėti atsakovo V. B. paveldėtino turto dalį, teismas nurodė, kad esant tokiam susitarimui, nėra aišku, kodėl A. B. nesudarė testamento, pagal kurį ieškovui paliktų visą jai priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. B. sudarytuose testamentuose apie skolas neužsimenama. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog A. B. buvo tinkamai išaiškinta jos pasirašytų dokumentų esmė ir jų pasekmės, kad ji suprato, kokio turinio dokumentus pasirašo. Nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai apie A. B. akių ligą, gydytojo specialisto A. M. parodymai, su A. B. bendravusių liudytojų A. K. ir I. J. parodymai kelią pagrįstą abejonę ar A. B., pasirašydama 2005-03-31 pakvitavimą ir 2005-06-18 paskolos sutartį, sugebėjo perskaityti šių ieškovo parengtų dokumentų tekstą ir žinojo, kokio turinio dokumentus pasirašo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, todėl sprendimas yra pagrįstas ne sutarties sąlygų aiškinimu, o tik samprotavimais bei prielaidomis. Nurodo, kad iš paskolos sutarčių teksto akivaizdu, jog A. B. pinigus gavo ir juos įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatytais terminais, o skolos gavimo faktą įrodo paskolinio dokumento pavadinimas „pakvitavimas“ ir faktinė aplinkybė, kad A. B. būdama gyva šių sutarčių neginčijo. Nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, ignoravo jo pateiktus įrodymus, nepagrįstai sureikšmino atsakovo paaiškinimus. Teigia, jog teismas netinkamai vertino jo liudytojų, kurie liudijo apie aplinkybes, susijusias su 30 000 Lt. paskolomis, parodymus, o sprendimo motyvus dėl pinigų perdavimo fakto grindė tik atsakovo paaiškinimais ir samprotavimais, kas yra nesuderinama su įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teigia jog teismas nepagrįstai perkėlė jam pareigą įrodyti faktinę aplinkybę, kad perdavė pinigus A. B., nes jo teiginius patvirtina rašytiniai dokumentai, o atsakovas turi įrodyti pinigų negavimo faktą. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus dėl paskolos egzistavimo fakto nežinojimo, nes jų parodymai nei paneigė, nei patvirtino paskolos sudarymo aplinkybes. Be to, teismas darė netinkamą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad A. B., pasirašydama jo parengtus dokumentus, išreiškė valią skolintis pinigus. Teigia, jog jis pinigus skolino tikslu padėti broliui nusipirkti namą ir tas faktas, kad atsakovas oficialiai namo neįsigijo, nepaneigia paskolų suteikimo fakto, nes pinigai galėjo būti išleisti kitiems tikslams. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino aplinkybes apie A. B. sveikatos būklę, nes testamentų patvirtinimas notaro, patvirtina faktą, kad motina buvo protinga, mokėjo skaityti ir gerai suprato sutarčių pasirašymo teisines pasekmes.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo 2010 m. vasarios 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų bei tinkamai jas pritaikė. Nurodo, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui). Mano, kad vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismas pagrįstai pripažino, kad nei ieškovo paaiškinimu, nei ginčo paskolos raštelių turinio pagrindu negalima pripažinti, kad šalių 2005-03-31 ir 2005-06-18 pasirašyti dokumentai yra skolos dokumentai, patvirtinantys paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui A. B.. Konstatuodamas, kad ieškovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, jog perdavė A. B. ginčo skolos dokumentuose nurodytus 30 000 Lt, teismas šią išvadą grindė byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų (šalių paaiškinimų, ginčo paskolos dokumento, liudytojų parodymų) visuma. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. B. žinojo apie turimą skolą. Nurodo, kad teismas pagrįstai įvertino A. B. ribotą galimybių būklę perskaityti ir suprasti paskolinių dokumentų tekstą, jų prasmę ir pasekmes, o motinos parašai tikėtina gauti apgaulės būdu, suklaidinus motiną, pasinaudojant jos sveikatos būkle.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Civilinio kodekso (toliau CK) 6.870 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1-3 d.d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-30 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.). Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Pažymėtina, kad sandorio šalys įrodinėjimo procese gali pasinaudoti įstatyminėmis prezumpcijomis tik tuo atveju, kai byloje yra neginčijamai konstatuotas faktas, kuriam įstatymo suteikiama privilegijuota reikšmė (pas kreditorių yra paskolos sutartis, pas skolininką yra skolos dokumentas ar pakvitavimas ir pan.). Tam tikrų aplinkybių preziumavimas įstatyme nepakeičia bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o tik atitinkamai palengvina įrodinėjimo procesą šaliai, kurios naudai prezumpcija nustatyta. Nagrinėjamoje byloje ieškovas I. B. nurodo, kad per du kartus 2005-03-31 ir 2005-06-18 jis motinai A. B. paskolino bendrai 30 000 Lt, kurių dalį (10 000 Lt) motina įsipareigojo grąžinti dalimis iki 2007-06-30, o 20 000 Lt pagal 2005-06-18 paskolos sutartį - iki 2005-12-31 (1 t., b.l. 12, 13, 2 t., b.l. 16, 17). Byloje nustatyta, kad 2008-04-22 motina mirė, o paskolos sutartis bei pakvitavimas yra pas ieškovą, kuris teigia, kad lėšos jam nėra grąžintos ir paskolos dalį privalo grąžinti palikimą priėmę asmenys, proporcingai priimto turto verte (2 t., b.l.14). Atsakovas nurodo, kad motinai lėšos nebuvo reikalingos ir apie jų gavimą ar panaudojimą jam nežinoma, teigia, kad pinigai jam nebuvo perduoti, namas ar butas nenupirktas. Kadangi A. B. yra mirusi šalių motina, o paskolos suteikimo dokumentai yra pas kreditorių, esant ginčui dėl paskolos A. B. suteikimo, ieškovas turi įrodyti perdavus A. B. pinigines lėšas. Kolegija konstatuoja, jog ieškovo pateiktuose pakvitavime bei paskolos sutartyje nėra nurodoma, kad A. B. gavo nurodytuose dokumentuose minimas sumas, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad vien ta aplinkybė, kad A. B. pasirašė 2005-03-31 pakvitavime ir 2005-06-18 paskolos sutartyje nėra pakankamas ir neginčytinas įrodymas, jog ieškovas I. B. motinai perdavė 30 000 Lt. Kadangi esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, todėl tik nuo pinigų perdavimo momento paskolos sutartis pripažįstama sudaryta (CK 6.870 str. 2 d.). Apelianto teiginys, kad pakvitavime ir paskolos raštelyje nurodant, jog A. B. skolinasi pinigus ir įsipareigoja grąžinti tam tikru terminu, yra nelogiška nurodyti, kad paskolos gavėjas šias sumas gauna, vertintinas kritiškai, nes nesant įrašo apie pinigų gavimą, negalima konstatuoti esminės paskolos sutarties sąlygos - pinigų perdavimo- įvykdymą. Nurodymas jog skolinasi lėšas dar nereiškia, jog šios lėšos tuo pačiu metu ir perduodamos. Nors ieškovas nurodo, kad aplinkybes, susijusias su paskolomis teismui patvirtino liudytojai, tačiau iš I. B. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad sudarant paskolos dokumentus bei perduodant motinai pinigus, namuose jie buvo vieni (2 t., b.l. 146-153). Esant minėtai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudyt. A. B. ir J. B. parodymus, nes jie nedalyvavo perduodant pinigus ir apie pinigų skolinimą motinai žino tik iš I. B. aiškinimų (2 t., b.l. 83-91, 163-175). Teiginiai, kad lėšos galėjo būti perduotos atsakovui V. B. namo pirkimui ar perduotos atsakovui ir išleistos kitiems tikslams, jokiais įrodymais nepagrįstos, nes V. B. nuosavybės teise nėra įsigijęs nekilnojamojo turto, įrodymų, kad jo materialinė padėtis nuo 2005-03-31 iki paveldėjimo atsiradimo būtų pasikeitusi, nepateikta, o pats atsakovas pinigų gavimo faktą neigia (2 t., b.l. 142-144). Be to, A. B. įsipareigojus pinigus grąžinti ir jų negrąžinus bei vėliau sudarius keletą testamentų, 2006-05-16, 2007-08-28 bei 2008-03-31 esamo skolos fakto nenurodė, o didesnę turto dalį paliko atsakovui, apie kokios tai prievolės (testamentinės išskirtinės) įvykdymą jam nenurodė, kas leidžia daryti išvadą, kad apie paskolą A. B. galėjo būti nežinoma (2 t., b.l. 9, 3 t., b.l. 21-22). Ieškovas neteigia, jog motina testamentų sudarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Paminėtos aplinkybės leidžia kritiškai vertinti ir ieškovo teiginį, kad motina jam buvo pasiūliusi išsipirkti atsakovo paveldėtino turto dalį, nes 2005-03-31 surašyto naminio testamento, 2005-06-18 sudarius naują paskolos sutartį ir gavus, ieškovo teigimu, papildomai 20 000 Lt už išperkamą atsakovo turto dalį, nepakeitė (2 t., b.l. 8). Be to, ieškovas teismui nepateikė duomenų, kad motina, kuri pasirašant ieškovo nurodytus dokumentus buvo 82 m. amžiaus, turėjo lėšų įvykdyti savo įsipareigojimus ir per trumpą laiko tarpą grąžinti jam didelę sumą pinigų. Apelianto teiginys, jog teismo išvada, kad A. B. neturėjo realių galimybių grąžinti skolą yra pagrįsta tik spėliojimais, nėra paneigta, nes įrodymų, jog A. B. apart pensijos turėjo ir kitų pajamų šaltinių, I. B. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str.). Ieškovas nurodo, kad jis supratęs, jog pinigus grąžins atsakovas, gerai uždirbantis užsienyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėjo lėšų grąžinimui skolos, be to, šalys iki motinos mirties nebendravo, todėl neaišku kodėl motinai negrąžinus ieškovui pinigų sutartu terminu, I. B. nesidomėjo kam panaudotos lėšos, ar nupirktas namas V. B. ir ar atsakovui yra žinoma apie A. B. suteiktą paskolą, išpirktą paveldėtino turto dalį. Kad iki motinos mirties iš atsakovo būtų reikalauta grąžinti motinos skolą, duomenų byloje taip pat nėra. Byloje nėra įrodymų, jog apie esamą skolą ieškovui A. B. būtų kam nors pasakojusi, kas kelia abejonių jog būdama skolinga didelę pinigų sumą, sąžininga, senyvo amžiaus motina būtų slėpusi nuo atsakovo, kitų artimųjų turimą skolą. Tuo labiau, kad atsakovas ir O. B. nuo 2005-05-27 gyveno kartu su A. B., ja rūpinosi ir prižiūrėjo (2 t., b.l. 163-175). Paminėti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad apie skolą A. B. galėjo būti nežinoma, todėl ji skolos dokumentų ir neginčijo. Be to, įrodymų, kad šalių motina pati perskaitė konkrečius ieškovo teismui pateiktus paskolos dokumentus, nėra, o jos regėjimas buvo pablogėjęs, kas leidžia teigti, jog pati A. B. ieškovo ranka rašytų dokumentų neperskaitė (2 t., b.l. 60). I. B. nurodo, jog rašydamas pakvitavimą, paskolos sutartį, šiuos dokumentus garsiai rašydamas skaitė, tačiau ar buvo skaitomas minėtų dokumentų tekstas, neaišku. Byloje nustatyta, kad A. B. pasitikėjo ieškovu, todėl neatmestina, kad ji galėjo pasirašyti ir tuščiuose popieriaus lapuose, siekiant pateikti jos vardu kokį nors pareiškimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11- 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-601/2005 ir kt.). Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, darė pagrįstą išvadą, kad ieškovas I. B. neįrodė, jog pagal 2005-03-31 pakvitavimą bei 2005-06-18 sudarytą paskolos sutartį A. B. pinigai buvo perduoti, kas teismui buvo pagrindu atmesti ieškinį ir tenkinti priešieškinį (CPK 178 str., CK 6.875 str. 3 d.). Apelianto teiginys, jog teismas be pagrindo perkėlė jam pareigą įrodyti pinigų perdavimą, atmestinas, nes esant ginčui tokia pareiga nustatyta paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009 ir kt.).

Dėl aukščiau paminėtų motyvų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pagrįstą teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu valstybės naudai bei atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos, priteistinos iš ieškovo I. B. (3 t., b.l. 137,141, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

N utarė:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus Lt) atstovavimo išlaidų atsakovo V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 5,50 Lt (penkis Lt 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).

Teisėjų kolegija: Birutė JonaitienėRamunė ČeknienėBirutė ValiulienėAtsakovas mano, kad ieškovas suklaidino A. B. dėl pasirašomų dokumentų turinio, pasinaudodamas sveikatos būkle ir motinišku pasitikėjimu. Atsakovas pažymi, kad pakvitavime ir paskolos sutartyje panaudoti teisiniai terminai neatitinka A. B. išsilavinimo, nėra įrodymų, kad jai būtų išaiškintas tekstuose paminėtų teisinių formuluočių turinys ir ar ji dokumentus suprato. 2008-03-31 A. B. surašė oficialųjį testamentą, kuriame aiškiai išreiškė savo valią. Žinodama apie savo skolas pagal ieškovo pateiktus pakvitavimą ir paskolos sutartį bei žinodama, kad skolų yra negrąžinusi, testatorė į testamentą būtų įtraukusi testamentinę išskirtinę, nurodydama atsakovui, kaip įpėdiniui, įvykdyti tą prievolę ar kitaip paskirsčiusi paveldėtiną turtą. Tačiau notaro patvirtintame testamente apie skolas neužsimenama, nors abiejuose skolos dokumentuose yra aiškiai nurodyta pareiga, atitinkanti testamentinės išskirtinės sąvokai. Todėl darytina išvada, kad testamento sudarymo dienai palikėja apie skolos egzistavimą nežinojo. Ieškovas skolos dokumentus paviešino tik po A. B. mirties, nereikalavo grąžinti paskolą pagal nustatytus terminus, apie šias skolas niekas iš artimiausių jos aplinkos žmonių nieko nežinojo, kas patvirtina, kad paskolos rašteliai iki palikėjos mirties nebuvo surašyti. Kadangi pinigai A. B. nebuvo perduoti, savo valios A. B. skolos rašteliuose neišreiškė, parašai šiuose rašteliuose gauti apgaulės būdu, ją suklaidinus, paskolos sutartys pagal 2005-03-31 pakvitavimą ir pagal 2005-06-18 paskolos sutartį pripažintinos nesudarytomis, o ieškinys atmestinas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso teisėjų kolegija

nutarė:

Kolegijos teisėjai: Birutė JonaitienėRamunė ČeknienėBirutė Valiulienė