Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimčiai parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. L. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. rugsėjo 20 d., apie 19.05 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,89 promilių girtumas, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia peiliu vieną kartą dūrė į kairį šoną nukentėjusiajam R. B. ir tokiu būdu smurtaudamas nukentėjusiajam R. B. padarė nekiauryminę durtinę – pjautinę apie 2 cm ilgio ir apie 7-10 cm gylio žaizdą nugaros kairėje pusėje, kurios kanalas nueina link raumenų ir kryžkaulio, tai yra, sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, todėl nuteistajam paskyrė per griežtą ir neteisingą bausmę.

8. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. bausmę, tinkamai įvertino padarytos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Atsiliepime pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. savo kaltę pripažino, tačiau pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, jog peiliu R. B. sužalojo netyčia. Vis tik baudžiamojoje byloje užfiksuoti įrodymai, kurie buvo tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo, tokią nuteistojo versiją paneigia.

10. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis R. B. ir nuteistasis A. L. gyvena kartu, pats nukentėjusysis teigiamai atsiliepia apie A. L., kuris padeda nukentėjusiajam buityje. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis turi sveikatos problemų, nusikaltimas buvo padarytas, kai tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis buvo neblaivūs.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestinas.

11. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, taip pat nėra ginčijama nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmės rūšį. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

12. BK 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, į kokias aplinkybes, skiriant bausmę, yra privalu atsižvelgti. Teigtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra nurodyti argumentai, kurie leistų tvirtinti, kad A. L. už jo padarytą nusikaltimą buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė.

13. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tuomet, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra nustatomas tuomet, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau bei pan.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-976/2017, 2K-49-693/2019 ir kt.).

14. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. L., būdamas neblaivus, žodinio konflikto metu su R. B. tyčia peiliu vieną kartą dūrė šiam į kairį šoną ir tokiu būdu nukentėjusįjį sužalojo (sužalojimas padarytas nugaros kairėje pusėje). Ikiteisminio tyrimo metu A. L. teigė, kad R. B. peiliu įdūrė netyčia. Tuo pačiu jis aiškino, kad tuo atveju, jeigu rankoje nebūtų laikęs peilio, būtų nukentėjusiajam sudavęs smūgį kumščiu (t. 1, b. l. 103). Vėlesnės apklausos metu A. L. nurodė, kad R. B. į šoną peiliu dūrė vieną kartą, nes šis „bambėjo“. Taip pat jis teigė, kad tvirtina anksčiau duotus parodymus, jų laikosi ir papildyti nenori (t. 1, b. l. 112). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis, nors ir stengėsi sumenkinti savo nusikalstamus veiksmus, teigdamas, jog nukentėjusįjį sužalojo netyčia, tačiau iš esmės pripažino padaręs nusikaltimą. Vis tik pirmosios instancijos teisme A. L. jau tvirtino, kad nukentėjusįjį sužalojo netyčia, t. y. laikė peilį rankoje, sukosi, o tuo metu nukentėjusysis kėlėsi nuo lovos ir įsibedė peilis (t. 1, b. l. 192). Šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad A. L. pripažino faktą, jog nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, tačiau jis neigė, kad siekė sužaloti nukentėjusįjį, iš esmės tvirtino, jog šis susižalojo pats, t. y. neigė tiek tyčią, tiek ir patį pavojingą veiksmą – dūrį peiliu. Tokia nuteistojo pozicija prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios apeliaciniame skunde nėra ginčijamos, ir negali būti vertinama kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką.

15. Nuteistasis A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, jis atsiprašė nukentėjusiojo, sutiko atlyginti nusikaltimu Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vis tik apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis iš tikrųjų gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, juos vertina pakankamai kritiškai. Kaip jau minėta, A. L. neigė, kad tyčia sužalojo nukentėjusįjį. Be to, iš paties nuteistojo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, jog kilusio žodinio konflikto metu jokio pagrindo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kuris buvo sužalotas į nugaros kairę pusę (ši aplinkybė rodo, jog jokia grėsmė nuteistajam nebuvo kilusi, nukentėjusiajam smūgis buvo netikėtas), nebuvo. Apie tai, kad buvo sužalotas, Bendruoju pagalbos centro telefonu pranešė pats nukentėjusysis (t. 1, b. l. 25), nuteistasis nukentėjusiajam jokios pagalbos nesuteikė, į įvykio vietą atvykus greitosios pagalbos bei policijos pareigūnų ekipažams, nuteistasis koneveikė bei plūdo nukentėjusįjį, kai šis jam priekaištavo dėl sužalojimo peiliu (policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašas PSS-20240920-191342UTC+0300). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad vien tai, jog A. L. atsiprašė nukentėjusiojo, jis deklaruoja, kad gailisi dėl nusikalstamų veiksmų, kurių, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme iš esmės nepripažino, neleidžia daryti išvados, jog nuteistojo gailėjimasis yra nuoširdus.

16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. L. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, abu nusikaltimai buvo padaryti prieš asmenį, su kuriuo nuteistasis tuo metu gyveno, aptariamu nuosprendžiu buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nužudyti žmogų buvo grasinama panaudojus kirvį. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šis nusikaltimas buvo padarytas prieš asmenį, su kuriuo nuteistasis tuo metu gyveno, praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendis. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu taip pat buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nagrinėjamu atveju A. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas peilį, dėl menkavertės priežasties (pykčio dėl išsakytų nukentėjusiojo priekaištų) padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai. Taigi aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą A. L. yra laikytinas recidyvistu ir jo atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

17. A. L. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas peilį. Šiuo nusikaltimu dėl menkavertės priežasties, kilusio žodinio konflikto, dėl nuteistojo keliamo triukšmo, kurio metu nebuvo jokio poreikio naudoti fizinio smurto, padaryta žala žmogaus sveikatai. Be to, A. L. anksčiau yra ne kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ir už nusikaltimų, susijusių su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarymą, kas rodo, jog jis iš ankstesnio savo nusikalstamo elgesio išvadų nepadarė. Nuteistasis yra baustas administracine tvarka (du kartus baustas už alkoholio pagrobimą iš parduotuvės ir du kartus baustas už neblaivaus asmens pasirodymą viešoje vietoje), nedirba.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 14-17 pastraipose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. L. už jo padarytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė antrą pagal griežtumą BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. areštą, kurios dydį nustatė šie tiek didesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Aplinkybės, kad A. L. ir toliau gyvena kartu su nukentėjusiuoju, kuris pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nuteistasis jam padeda buityje, jis neturi pretenzijų nuteistajam, nuteistasis turi sveikatos problemų, įsipareigojo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, nėra pagrindas dar labiau švelninti paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui A. L. paskirti ne pačią griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Taip pat pastebėtina, kad faktas, jog R. B. nuteistajam atleido, pretenzijų neturi, labiau teigiamai apibūdina nukentėjusįjį, o ne nuteistąjį.

19. Įvertinusi visa, kas buvo aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.