- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-2155-601/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00829-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pran.), Jolita Cirulienė, Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- O. I.
- Ieškovas
- I. P.
- Advokatai
- Edvardas Bandariavičius
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. I. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1220-217/2011 pagal ieškovo I. P. ieškinį atsakovei O. I. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bendros dalinės nuosavybės pripažinimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu teismo prašė:
1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog tarp ieškovo I. P. ir atsakovės O. I., jiems nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2011-03-11 gyvenant nesusituokus ir bendrai tvarkant bendrą ūkį, gautas pinigines lėšas bei auginant bendrą dukrą ir atsakovės sūnų, buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę;
2) ieškovui pripažinti dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį (pusė) atsakovės vardu įregistruoto 3-jų kambarių buto su rūsiu (reg. Nr. 20/26183, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini);
3) ieškovui pripažinti dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį (pusė) kilnojamųjų daiktų, nekilnojamąjį turtą - 3 kambarių butą su rūsiu (reg. Nr. 20/26183, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovei O. I. natūra priteisiant 3 kambarių butą, o ieškovo naudai iš atsakovės priteisiant 48 300 Lt piniginę kompensaciją už ½ dalį (pusė) 3 kambarių buto.;
4) kilnojamą turtą, esantį bute, Sodų g. 40-12, Jonavoje, atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovei natūra priteisiant visą aukščiau išvardintą kilnojamą turtą, o ieškovo naudai iš atsakovės priteisiant 26 756,50 Lt piniginę kompensaciją už ½ dalį (pusė) atsakovei atitenkančią turto dalį, priteisti iš atsakovės O. I. visas patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas sprendė, jog šalys artimiau susipažino ir pradėjo susitikinėti nuo 1996 m., kartu pradėjo gyventi dar iki gimstant šalių dukrai (2000-06-23), kartu rūpinosi šeimos reikalais, augino ir prižiūrėjo savo dukrą, rūpinosi atsakovės sūnumi iš pirmos santuokos, rūpinosi bendro turto įsigijimu, tvarkė įsigytą butą, t. y. vedė bendrą ūkį kaip sutuoktiniai iki 2011-03-11. Ir nors tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės sutarties dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo, teismas sprendė, kad tai neduoda pagrindo nepatvirtini tarp šalių egzistavus susitarimo dėl bendrosios jungtinės veiklos (1964 m. CK 58 str. 1 d.). Teismas laikė, jog šalys ne tik kad gyveno kartu, iki gimstant jų dukrai, bet abu rūpinosi buto, esančio Sodų g. 40-12, Jonavoje, įsigijimu, jo remonto darbais, baldų ir kitų buičiai bei gyvenimui reikalingų daiktų įsigijimu, ką pripažino ir pati atsakovė. Toks šalių elgesys, kai jie visais reikalais, susijusiais su bendro turto, konkrečiai buto, baldų bei kitų butui įrengti reikiamų daiktų įsigijimu rūpinasi kartu, skiria tam savo lėšas ir laiką, rodo, kad šalys siekė bendra veikla sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas laikė, jog susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nustatytas ir įrodytas rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, bendro gyvenimo nuotraukomis, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai), tarpusavio santykių pobūdis, rašytinio teksto nebuvimas dėl jungtinės veiklos nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad 1999-12-02 atsakovė O. I. ir P. D. sudarė ginčo buto, esančio Sodų g. 40-12, Jonavoje, pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsigijo minėtą butą už 26 800 Lt. Ginčo butas įregistruotas atsakovės vardu. Teismas laikė, jog aplinkybė, kad atsakovė grynais pinigais pardavėjui P. D. smokėjo už įsigyjamą butą, nepaneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, jog butui įsigyti yra panaudotos ir jo lėšos. Atsakovė neįrodė, jog už įsigytą ginčo butą ji sumokėjo iš santaupų, t. y. pinigų, gautų iš sesers S. K. 1997-01-15 sutartimi jai perleidus (padovanojus) asmeninės nuosavybės teise atsakovei priklausiusį butą, bei iš tėvų duotų lėšų, priešingai, iš sutarties matyti, jog atsakovė butą savo seseriai perleido neatlygintinai, t. y. padovanojo (nei konkreti pinigų suma, nei pinigų perdavimo momentas nenurodyti, tai patvirtinančių įrodymų nepateikta). Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog minėtas butas buvo įsigytas išimtinai tik už ieškovo, ar tik už atsakovės asmenines lėšas. Atsakovė neneigė, taip pat byloje liudytojai patvirtino, jog ieškovas važinėdavo dirbti į Maskvą, Sibirą, Ukrainą, Vokietiją, todėl tikėtina, jog ieškovas taip pat turėjo lėšų, kurias galėjo skirti minėto buto įsigijimui. Be to, ieškovas 1996-02-13 buvo pardavęs jam nuosavybės teise priklausiusį 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 36-37). Atsakovė tuo metu dirbo, gavo su darbo santykiais susijusias pajamas, todėl taip pat prisidėjo prie bendro turto įsigijimo (atsakovės darbo užmokestis 1999 m. neatskaičiavus mokesčių iš viso buvo tik 5 128,85 Lt, t. y. nepakankamas ginčo butui įsigyti, jos darbo užmokestis didėjo palaipsniui, bet 2000 Lt sumą viršijo tik 2008 m.). Liudytojų parodymai patvirtina, jog atsakovei paskutiniuoju metu pragyvenimui pastoviai trūkdavo lėšų, kurias jai skolindavo artimieji ar draugai. Ieškovo metinės pajamos šiam dirbant Lietuvoje įvairiose darbovietėse iš esmės buvo mažesnės nei atsakovės gaunamos pajamos, tačiau tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog pagrindiniu ginčo daiktų įsigijimo metu, t.y. 1999-2001 m. šalys lygiomis dalimis prisidėjo prie įsigyjamo turto. Be to, ieškovas rūpinosi įsigyto buto remontu, ieškojo ir užsakinėjo baldus, t.y. ir savo veikla bei darbu prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Liudytojas M. Ž. patvirtino, jog jis remontą minėtame bute atliko taip, tarsi ginčo butas nuosavybės teise priklausytų ieškovui. Šalims įsigijus butą, esantį Sodų g. 40-12, Jonavoje, jame buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeisti langai, išlyginto sienos, lubos, grindys ir t.t. Minėtas butas buvo nupirktas už 26 800 Lt, tačiau atlikus remontą jo vertė padidėjo ir turto vertinimo ataskaitoje (b. l. 40-67) minėto buto vertė 2011-03-22 nurodyta 96 600 Lt. Byloje esančiu 2011-03-15 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 34-35) nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklausė 1 kambario butas, esantis Klaipėdos g. 11-14, Jonavoje, kurį jis įsigijo 1996-03-01 sutartimi ir perleido trečiajam asmeniui 2000-04-12 sutartimi. Kaip civilinės bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir atsakovė, lėšas, gautas pardavus minėtą butą, ieškovas panaudojo baldų, buitinės technikos ir kitų būtinų daiktų ginčo butui įsigyti, kurių vertė yra didesnė nei kad pinigų suma, už kurią buvo parduotas ieškovui nuosavybės teise priklausęs 1 kambario butas, todėl tai paneigia atsakovės nurodytas aplinkybes, jos ieškovas visą laiką buvo jos išlaikomas, savarankiškų pajamų negavo. Šalys taip pat nurodė, jog tiek ieškovo motina, tiek atsakovės tėvai jiems padėdavo materialiai, skirdavo tam tikras sumas pinigų konkretiems daiktams įsigyti, tačiau šios pinigų sumos būdavo skiriamos bendrai šalims, kaip šeimai, jų bendriems poreikiams tenkinti, todėl teigti, jog tokiu būdu kuri nors iš šalių didesne dalimi prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nėra pagrindo. Civilinėje byloje nepaneigta įstatyme įtvirtinta bendrosios jungtinės veiklos pagrindu sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės lygių dalių prezumpcija, todėl tiek ieškovo, tiek ir atsakovės dalys, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytinos lygiomis (abi šalys savo lėšomis prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo bei iš bendrų lėšų įgijo ir kilnojamąjį turtą). Teismas laikė, jog daiktai, kurie yra įgyti šalims gyvenant kartu, negali būti padalyti natūra, nes jie pagal savo paskirtį nėra dalomi, nes fiziškai juos padalijus, pasikeistų jų tikslinė paskirtis. Šie daiktai šalims nustojus gyventi kartu, liko atsakovės žinioje, jais ji iki šio laiko naudojasi, todėl taikė turto atidalijimo būdą – išmokant kompensaciją pinigais. Ir nors atsakovė sutiko, jog tam tikras turtas natūra atitektų ieškovui, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės nurodyti daiktai yra glaudžiai susiję su nekilnojamuoju daiktu, yra pritaikyti būtent ginčo butui, teismas sprendė, kad jų panaudojimas atskyrus juos nuo minėto nekilnojamojo turto gali būti komplikuotas, jie yra nedalūs, todėl atsakovei ginčo turtą priteisė natūra, priteisiant iš atsakovės ieškovui kompensaciją pinigais. Teismas laikė, jog dalijamo bendro turto rinkos vertė turėtų būti nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo šalims nustojus gyventi kartu, t. y. 2011-03-11. Pagal ieškovo pateiktus duomenis, ginčo buto vertė 2011-03-22 dienai buvo 96 600 Lt. Atsakovė ieškovo nurodytos minėto buto vertės neginčijo, duomenų apie galimą kitokią buto vertę šalių gyvenimo skyrium momentu nepateikė, todėl atsakovei priteisiant minėtą butą natūra, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė kompensaciją pinigais, lygią ½ daliai ginčo buto vertės, t.y. 48 300 Lt. Dėl kilnojamųjų daiktų rinkos vertės teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad kilnojamieji daiktai įsigyti pakankamai seniai, jie yra pastoviai naudojami, nusidėvi, yra pagrindas sutikti su ieškovo nurodytu jų nuvertėjimo procentu – 50 procentų ir nustatė tokią dalintinų daiktų vidutinę rinkos vertę: 7 500 Lt virtuvės baldų komplektas su baru ir integruota „Gorenje“ buitine technika (šaldytuvas, garų surinkėjas, viryklė); 3 718,50 Lt miegamojo baldų komplektas „Taunus“; 2 000 Lt sekcija, 450 Lt dulkių siurblys; 250 Lt televizorius „Sony 32“; 1 490 Lt LCD televizorius Samsung LE32R81B; 850 Lt trys šviestuvai; 900 Lt salono užuolaidų komplektas su karnizais; 1 900 Lt miegamojo užuolaidų komplektas su karnizais ir antklode su pagalvėlėmis; 150 Lt kilimas; 1 000 Lt prieškambario spinta; 200 Lt laidynė „Philips“; 225,00 Lt virtuvės lango roletai; 2 412 Lt odinių baldų komplektas „Andrėja“; 150 Lt smulkintuvas „Philips PH1372“, t. y. iš viso dalintino kilnojamojo turto už 23 195,50 Lt sumą. Aukščiau nurodytus kilnojamuosius daiktus teismas atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę juos priteisdamas atsakovei, ieškovui iš atsakovės priteisiant piniginę kompensaciją lygią ½ daliai jų vertės, t.y. 11 597,75 Lt. Iš viso iš atsakovės ieškovui teismas priteisė 59 897,75 Lt kompensaciją už jai tenkančią nekilnojamojo ir kilnojamojo turto ½ dalį. Iš dalintinų daiktų sąrašo teismas išbraukė skalbimo mašiną „Ariston“, nenustačius, jog ji įgyta bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims gyvenant kartu, bei plastikinius langus (5 vnt.), kadangi jų verte atitinkamai buvo pagerinta buto vertė, į kurią atsižvelgta dalinant ginčo butą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-07-11 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Motyvuose nurodo:
1) teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo butas įgytas abiejų šalių iš bendrų lėšų ir laikytinas šalių bendrąja daline nuosavybe, kadangi ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo buto įsigijimui buvo panaudotos ir jo lėšos (LAT c. b. Nr. 3K-7-332/2006);
2) teismas neįvertino aplinkybės, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog ginčo butas priklausė atsakovei asmeninės nuosavybės teise, teismas nepagrįstai atmetė liudytojo P. D. parodymus, kuris pardavė atsakovei ginčo butą ir patvirtino, jog visi pinigai sumokėti už butą buvo atsakovės, atsakovės sesuo ir tėvas taip pat patvirtino, jog butą ji įsigijo iš santaupų, gautų iš sesers (kuriai atsakovė padovanojo savo butą) ir tėvų;
3) teismas pažeidė rungimosi principą, iš esmės nepagrįstai atmesdamas ir per kritiškai vertindamas vienus įrodymus ir laikydamas įrodytomis aplinkybes, kurios nėra pagrįstos byloje surinktais įrodymais;
4) teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus apie šalių indėlį bendrojoje jungtinėje veikloje, t. y. remdamasis neįrodytomis prielaidomis, jog ieškovas uždarbiavo užsienyje, nors konkrečių duomenų apie jo gaunamas pajamas byloje nėra, be to, teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė pagal kreditavimo sutartį laikotarpiu nuo 2006-07-29 iki 2011-07-29 grąžino 18 000 Lt kreditą AD DnB NORD bankui, nors kredito lėšos buvo panaudotas ieškovo automobiliui įsigyti, kurį ieškovas vėliau pardavęs, gautas lėšas panaudojo savo reikmėms;
5) teismas nepagrįstai kilnojamiems daiktams nustatė 50 proc. nuvertėjimą, kadangi tokia išvada nėra pagrįsta jokiai skaičiavimais ir metodikomis, neparemta specialiomis žiniomis, teismas šalims nepasiūlė skirti ekspertą daiktų vertei nustatyti;
6) teismas nepagrįstai taikė dalinės nuosavybės atidalijimo būdą – kompensaciją pinigais, kadangi nebuvo nustatyta, jog ginčo turtas yra nedalus (kilnojamieji daiktai, išskyrus virtuvės baldus gali būti padalinti kaip ir butas), taip pat nebuvo įvertintos realios atsakovės galimybes sumokėti ieškovui 59 897,75 Lt priteistą kompensaciją, kuri gali būti priteisiama tik išimtinais atvejais, kai negalima daikto padalyti natūra be neproporcingos žalos jam.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Motyvuose nurodo:
1) nei atsakovė, nei liudytojas P. D., nei kiti liudytojai nepatvirtino, jog visi už ginčo butą sumokėti pinigai buvo apeliantės asmeninės lėšos;
2) byloje nustatyta, jog atsakovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo seseriai padovanojo neatlygintinai, įrodymų, jog atsakovė sudarė atlygintinį sandorį byloje nėra pateikta, be to, byloje nėra pateikti duomenys, jog atsakovė ginčo butui įsigyti buvo gavusi lėšų iš savo tėvų ir kokias konkrečiai sumas;
3) šalys nesusituokę artimai bendravo ir bendrą ūkį vedė nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2011-03-11, t. y. tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo;
4) ieškovas važinėjo dirbti į užsienį (Sibirą, Ukrainą, Vokietiją) ir turėjo lėšų, kurias skyrė ginčo buto įsigijimui, be to ieškovas 1996-02-13 pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį trijų kambarių butą, o 2000-04-12 pardavė jam nuosavybės teise (nuo 1996-03-01) priklausantį vieno kambario butą, esantį Klaipėdos g. 11-14, Jonavoje, ir gautas lėšas panaudojo baldų, buitinės technikos ir kitų būtinų daiktų ginčo butui įsigyti;
5) apeliantė teismui nepateikė duomenų dėl daiktų nusidėvėjimo ir tik apeliaciniame skunde tvirtina, jog daiktai yra visiškai nusidėvėję;
6) ginčo bute sumontuoti baldai ir šviestuvai negali būti padalinti, kadangi jie pritaikyti, specialiai sumontuoti ir įsigyti būtent ginčo butui, šalims nustojus gyventi kartu, daiktai liko ginčo bute ir jais naudojasi atsakovė, be to atsakovė neginčijo daiktų vertės, dėl ko pagrįstai buvo pritaikytas turto atidalijimo būdas – išmokant kompensaciją pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nustatyta, kad nuo 1999 m. iki 2011 m. kovo mėnesio (toliau - ginčo laikotarpis) ieškovas ir atsakovė gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį (tą patvirtina byloje surinkti įrodymai). 2000 m. birželio 23 d. šalims gimė dukra Jekaterina. 1999 m. gruodžio 2 d. atsakovės vardu buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo įsigytas ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 26 800 Lt bei atliktas viso buto remontas (pakeisti langai, durys, grindys, sudėtos plytelės ir pan.), kuris kainavo apie 36 000 Lt. Iki įsigyjant ginčo butą šalys gyveno ieškovui priklausančiame bute (duomenys nesklebtini), kurį ieškovas pardavė 2000 m. balandžio 12 d. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad dauguma šalių kilnojamųjų daiktų buvo pirkta ieškovo vardu (1 t. b. l. 13-22). Per ginčo laikotarpį atsakovė dirbo oficialiai Lietuvoje (1999 m. draudžiamosios pajamos į mėnesį buvo apie 1 000 Lt) (1 t., b. l. 91), o atsakovas dirbo epizodiškai Lietuvoje (1 t., b. l. 105-106), tačiau vykdavo dirbti į užsienį (Ispaniją, Rusiją ir kt.).
Apeliaciniu skundu atsakovė neginčija buvus susitarimui dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau nesutinka: 1) kad ginčo butas įgytas už abiejų šalių lėšas, 2) kad nepagrįstai taikytas atidalijimo būdas – ieškovui kompensacija pinigais, 3) kad nepagrįstai kilnojamiems daiktams nustatytas 50 procentų nuvertėjimas.
Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 str. l d., 121 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-553/2010, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2008).
Lietuvos Respublikos CPK 185 str. numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines teisės normas, tiek materialinės teisės normas reglamentuojančias jungtinę veiklą.
Nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo butas buvo pirktas už jo lėšas, todėl šis butas negalėjo būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Pažymėtina, kad byloje nei ieškovas, nei atsakovė (apeliantė) nepateikė įrodymų už kieno lėšas buvo įsigytas ginčo butas, o vien tas faktas, kad apeliantės vardu buvo įsigytas ginčo butas, šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis buvo įsigytas tik už apeliantės lėšas. Liudytojas P. Dekteriov (1 t., b. l. 168), priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina, kad pinigai, kuriuos apeliantė jam sumokėjo buvo asmeniniai apeliantės, t. y. jis tik patvirtino, kad apeliantė jam mokėjo pinigus, o ne ieškovas, tačiau ne pinigų priklausomumą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė turėjo lėšų buto pirkimui, o liudytojų S. K. (atsakovės sesuo) ir G. B. (atsakovės tėvas) parodymai nelaikytini pagrįstais ir pakankamais įrodyti, jog atsakovė turėjo savo lėšų ginčo buto pirkimui (priešingai jie tik patvirtina, kad atsakovė savo asmeninių pinigų neturėjo), nes šie asmenys yra artimi atsakovės giminaičiai tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neturėjo pinigų ginčo buto pirkimui, į jos gaunamas pajamas, į tai, kad šalys jau iki ginčo buto pirkimo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį ieškovui priklausančiame bute, abu dalyvavo ginčo buto pirkime, apeliantė laukėsi kūdikio, po buto įsigijimo padarytas remontas (už ieškovo lėšas), kurio kaina viršija buto pirkimo kainą bei atsakovo vardu perkami baldai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo butas įgytas abiejų šalių lėšomis, vykdant susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos. Kaip jau minėta, sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (nepateikta duomenų, jog buvo susitarta kitaip), todėl pagrįstai nustatyta, kad ginčo turtas šalims priklauso po lygiai (po 1/2 dalį). Pažymėtina, kad vykdant susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, šalių piniginiai įnašai gali būti nevienodi (tai yra susitarimo reikalas), nes įnašai gali būti daromi ir kitu turtu, ir dalyvavimu savo darbu, todėl nepagrįstai apeliantė tvirtina, kad šalių įnašai buvo nelygūs, juos susiedama tik su pinigais.
Lietuvos Respublikos CK 4.80 str. numatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o nesusitarus dėl atidalijimo būdo, pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, įstatymų leidėjas, priešingai nei tvirtina apeliantė savo apeliaciniame skunde, kompensacijos priteisimo ribojimą sieja su tuo, kai šalis nori atsidalinti (gauti) turtą natūrą, bet tam nėra galimybių, todėl jam priverstine tvarka priteisiama kompensacija. Nagrinėjamu atveju yra priešingai, ieškovas sutinka palikti turtą apeliantei (jokia žala turto paskirčiai negali būti padaryta) ir sutinka gauti kompensaciją, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl kompensacijos priteisimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė savo atidalijimo būdo nepateikė ir neprašė (neteikė priešieškinio) turtą padalinti kitaip nei ieškovas, iš esmės sutiko, kad turtas liktų jai (tik savo paaiškinimuose nurodė, kad ieškovas galėtų pasiimti virtuvės ir miegamojo baldų komplektus bei laidynę (1 t., b. l. 149)).
Nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai dėl kilnojamųjų daiktų vertės nustatymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė 50 procentų nuvertėjimą (nusidėvėjimą) kilnojamiesiems daiktams. Daiktai yra veikiantys ir apeliantės naudojami. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>. Ieškovas sutiko su nustatomu 50 procentų kilnojamųjų daiktų nuvertėjimu. Apeliantė pirmosios instancijos teisme neginčijo šių daiktų vertės, nesutikimą išreiškė tik apeliaciniame skunde, tačiau ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, jog šių daiktų vertė turėtų būti kitokia nei nustatyta. Apeliantės argumentas, jog teismas turėjo pasiūlyti šalims paskirti ekspertą nustatyti daiktų vertėms, yra visiškai nepagrįstas, nes šalys vesdami bylą naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, byla nagrinėjama laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.), todėl kiekviena iš šalių turi pateikti įrodymus, bet ne teismas turi juos rinkti (CPK 179 str. 1 d., 2 d.). Tik nustačius, jog pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali (bet ne privalo) pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl kilnojamųjų daiktų vertės, todėl nebuvo pagrindo siūlyti pateikti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas 50 procentų kilnojamųjų daiktų nuvertėjimas yra pagrįstas, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes daiktai yra veikiantys, apeliantės naudojami.
Taip pat pažymėtina, kad apeliantė prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes buvo netinkamai taikytos procesinės teisės normos (CPK 178 str., 179 str., 185 str.) bei neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), tačiau nenurodo kokius gi veiksmus turėtų atlikti pirmosios instancijos teismas (kurių neatliko) tam, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks apeliantės prašymas yra nepagrįstas, nes apeliantė iš esmės nesutikimą su teismo sprendimu grindžia netinkamu pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir tuo pagrindu neteisingų išvadų padarymu. Apeliantė nurodė tik vieną galimai nustatinėtiną aplinkybę – reikalingumą kilnojamųjų daiktų tikslesnę rinkos vertę nustatyti, tačiau, kaip jau ankščiau minėta, šių daiktų vertė nustatyta tinkamai. Be to apeliantė įrodymus, paneigiančius nustatytą kilnojamųjų daiktų vertę, ar prašymą skirti šių daiktų vertės nustatymo ekspertizę, galėjo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, tačiau to nedarė.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo tenkinti, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui už advokato teisines paslaugas (CPK 98 str.). Ieškovas pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už advokato paslaugas sumokėjo 1 500 Lt (2 t., b. l. 87). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (surašytas atsiliepimas į apeliacinį skundą, apeliacinis procesas vyko rašytinio proceso tvarka) sprendžia, kad priteistinos ieškovui išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 1 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės O. I., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui I. P., a. k. (duomenys neskelbtini)