Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu devyneriems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., 302 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. K. paskirta subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas – laisvės atėmimas devyneriems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str., paskirta subendrinta bausmė sumažinta trečdaliu, ir A. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 31 d., laikotarpyje nuo 08.20 val. iki 23.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, išdaužęs pirmo namo aukšto lango stiklą ir tokiu būdu įsibrovęs į namą, esantį Tauro 9-oji g. 12, sodų bendrija „Tauras“, Klaipėdoje, pagrobė nukentėjusiajai R. V. priklausantį turtą: 343,43 eurų (1 500,00 Lt) vertės televizorių „Diboss“, 34,75 eurų (120,00 Lt) vertės mobilaus ryšio telefoną „Siemens AF-75“, su jame buvusia 4,34 eurų (15,00 Lt) vertės „Labas“ SIM kortele, 5,79 eurų (20,00 Lt) vertės juodą guminį žibintuvėlį, 72,40 eurų (250,00 Lt) vertės diskinį pjūklą „Blaukraft“, 231,70 eurų (800,00 Lt) vertės smūginį grąžtą „Makyta“, 14,48 eurų (50,00 Lt) vertės universalų televizoriaus pultą, bei jos sūnaus nukentėjusiojo P. V. vardu išduotus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir asmens tapatybės kortelę. Tokiu būdu, A. K., pagrobė nukentėjusiajai R. V. priklausantį turtą, kurio bendra vertė - 797,89 eurų (2 755,00 Lt), bei pagrobė nukentėjusiajam P. V. priklausančius dokumentus.

Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistąjį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis A. K. neginčija Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., tačiau neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d., numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Vienintelis apeliacinio skundo motyvas, kuriuo nuteistasis A. K. ginčija savo kaltę dėl nukentėjusiojo P. V. vardu išduotų dokumentų – Lietuvos Respublikos piliečio paso ir asmens tapatybės kortelės pagrobimo, yra tai, kad, nuteistojo nuomone, yra neįtikėtina, jog tarp jo pagrobtų daiktų buvo ir nukentėjusiojo P. V. asmens dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas nuteistojo A. K. teiginys yra deklaratyvus, nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, todėl vertintinas kaip prielaida.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų P. V. ir R. V. nurodytomis aplinkybėmis, jog be kitų daiktų buvo pagrobti ir nukentėjusiojo P. V. asmens dokumentai (b. l. 11-13, 15-16).

Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. K. parodė, jog nepamena, kad būtų ėmęs asmens dokumentus, tačiau galbūt jie buvo „tašėje“. Nuteistasis A. K., pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad pagrobtus daiktus paslėpė ir vėliau neberado (b. l. 152). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga nustatyta, jog pagrobti P. V. asmens dokumentai buvo padėti ant staliuko, ant kurio stovėjo mikrobangų krosnelė bei televizorius, dokumentai buvo padėti atskirai nuo kitų daiktų, kuriuos nuteistasis pagrobė, nebuvo įdėti į piniginę, dėklą, rankinę ar kitokį daiktą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis 2K–458/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavusi byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo A. K. kaltumo padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra pagrįstos ir teisingos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą nurodytu motyvu pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.