Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir K. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-23099-947/2017 pagal pareiškėjų A. B. ir K. J. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kreditorė – „Swedbank“, AB.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai A. B. ir K. J. (buvusi pavardė „B.“) 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimu prašė jiems iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratoriumi UAB „Bankroto valdymas“.Pareiškime nurodė, kad 2005 m. birželio 13 d. pareiškėjo A. B. motina B. B. su AB Sampo banku sudarė kredito sutartį, kuria gyvenamojo namo statybai buvo suteiktas 86 886,00 Eur dydžio kreditas. 2006 m. spalio 3 d. tarp B. B. ir A. B. buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis. Naujuoju skolininku tapo A. B., kredito suma nuo 86 886,00 Eur sumos buvo padidinta iki 131 681,45 Eur, kreditas naujajam skolininkui suteiktas ilgesniam laikotarpiui, numatant mažesnio dydžio įmokas. Skolos perkėlimo momentu namo statybų baigtumas buvo 57 procentai, skolos ir įkeisto turto santykis – 85 procentai. Prieš skolos perkėlimą, t. y. 2006 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu pareiškėjas A. B. tapo bankui įkeisto nekilnojamojo turto savininku. 2006 m. rugsėjo 29 d. K. B. su AB Sampo banku pasirašė laidavimo sutartį, kurios pagrindu įsipareigojo solidariai atsakyti už A. B. prievolių vykdymą bankui. 2006 m. spalio 2 d. A. B. ½ dalį įgytų nekilnojamųjų daiktų padovanojo savo sutuoktinei K. B..2006 m. lapkričio 15 d. A. B. iš savo tėvų B. B. ir S. B. nupirko 4 arų žemės sklypą kelio suformavimui, 2007 m. liepos mėn. 20 arų ir 4 arų žemės sklypai buvo sujungti, o sutuoktiniai A. B. ir K. B. pasirašė turto pasidalinimo sutartį, kurios pagrindu sutuoktiniai turtą pasidalino lygiomis dalimis.Iki 2012 m. įmokas bankui faktiškai mokėjo pareiškėjo tėvai B. B. ir S. B.. Tuo laikotarpiu pareiškėjo tėvų finansinė padėtis buvo stabili, todėl pareiškėjo tėvai bendru šeimos narių sutarimu vykdė sūnaus ir jo sutuoktinės finansinius įsipareigojimus bankui, be to, pareiškėjų tėvai faktiškai gyveno už banko paskolą pradėtame statyti gyvenamajame name. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjų santuoka buvo nutraukta, visas santuokos metu įgytas ir bankui įkeistas turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko pareiškėjui A. B., tačiau K. B. liko solidariai atsakinga už prievolių vykdymą laidavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjui A. B. sukūrus naują šeimą (pareiškėjo teigimu, jis vienas išlaiko šeimą), jo finansinė padėtis pablogėjo, galimybių gauti didesnes pajamas nėra, turimas nekilnojamasis turtas dėl savo nedidelės vertės negali padengti skolos, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėja K. J., remdamasi aplinkybėmis, kad ji viena augina nepilnametę dukrą, nekilnojamojo turto neturi, o gaunamo darbo užmokesčio pakanka tik būtiniausiems jos ir vaiko poreikiams patenkinti, taip pat prašė teismo iškelti jai bankroto bylą.Kreditorė „Swedbank“, AB atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašė jį atmesti. Kreditorės nuomone, pareiškėjai neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties, jų deklaruojamos išlaidos viršija gaunamas pajamas, be to, pareiškėjai nedėjo pastangų pagerinti savo finansinę būklę.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams A. B. ir K. J. fizinių asmenų bankroto bylą.Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pareiškėjų žodinių paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjai neįrodė esminės sąlygos – pareiškėjų nemokumo. Nemokumą būtina skirti nuo situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo skolinių įsipareigojimų. Būtent šiuo argumentu pareiškėjai ir grindžia savo pareiškimą, nurodydami, kad turto vertė yra ženkliai mažesnė nei skolinių įsipareigojimų dydis. Su šia pozicija teismas nesutiko ir konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pareiškėjų žodiniai paaiškinimai dėl turto vertės yra prieštaringi. Pareiškėjas A. B. teigia, kad nagrinėjamu atveju reikėtų remtis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuose yra nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, tačiau pareiškėjų žodiniai paaiškinimai patvirtino, kad šie duomenys nėra tikslūs. Teismas pabrėžė, kad nekilnojamojo turto registre iki šiol yra fiksuota, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nebaigtas statyti, baigtumas – 57 procentai, name nėra šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų (kadastro duomenų nustatymo data – 2006-05-04), tačiau analogiškos aplinkybės dėl namo būklės buvo nurodytos dar 2006 m. spalio 3 d. skolos perkėlimo sutartyje (1 t., b. l. 32), todėl būtent namo statybų užbaigimui ir buvo suteiktas papildomas 46 339,00 Eur dydžio kreditas (1 t., b. l. 33). Tai, kad už papildomai suteiktą paskolą realiai buvo atliekami statybos darbai, patvirtino pats pareiškėjas A. B. teikdamas žodinius paaiškinimus (pareiškėjas nurodė, kad buvo įvesta elektra, telefono linija, įvestas vandentiekis iš šulinio, atlikti žemės sklypo kėlimo darbai, nutiestas keliukas, įvestas grindinis šildymas viename namo aukšte, įrengtas vienas kambarys ir kt.). Teismas darė išvadą, kad nekilnojamojo turto registro duomenys, kuriuose nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, yra netikslūs. Dėl to pareiškėjų argumentus, kad pareiškėjo A. B. turtas dėl mažos jo vertės nebepadengia skolinių įsipareigojimų, atmetė.Nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai faktiškai (objektyviai) turi galimybę šias skolas padengti. Teismas vertino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, jog pareiškėjų gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti. Įvertinus pareiškėjų per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą bankui (pareiškėjas nurodė, kad iki 2017 m. sausio mėn. kas mėnesį bankui mokėjo apie 400,00 Eur dydžio įmokas), jų gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą ir lėšas, būtinas pragyvenimui, konstatuotina, kad pareiškėjai yra mokūs ir turėjo (iki šiol turi) realias galimybes toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus bankui. Teismo posėdyje abu pareiškėjai, teikdami žodinius paaiškinimus, nurodė, kad pagal savo finansines galimybes visgi galėtų kiekvienas atskirai skirti po 100,00 Eur (iš viso 200,00 Eur) kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjai neatskleidė teismui, iš kokių papildomų pajamų galėtų vykdyti šią prievolę. Darytina išvada, kad pareiškėjai, teikdami teismui įrodymus apie savo turtinę padėtį, nėra atskleidę visos teisinę reikšmę turinčios informacijos apie šalių finansinę būklę.Abu pareiškėjai nurodė, kad jie vykdo sutartinius įsipareigojimus, kilusius iš nuomos sutartinių teisinių santykių, pareiškėjai kiekvieną mėnesį nuomotojams moka po 300,00 Eur dydžio nuomos mokesčius. Pareiškėjas A. B. nurodė, kad jis privalo nuomotis būstą, nes yra sukūręs naują šeimą, o bankui įkeistame ir jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame būste panaudos pagrindu realiai gyvena jo tėvai. Iki 2016 m. rugsėjo mėn., pareiškėjo paaiškinimu, jis negyveno jam priklausančiame būste, nors byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia visiškai priešingą aplinkybę: 2016 m. spalio 18 d. sudarytoje sutartyje pareiškėjas nurodė savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), nors jau tuo metu, kaip deklaruoja pareiškėjas, jis faktiškai gyveno nuomojamame būste (2 t., b. l. 47–49); pareiškėjas teismui paaiškino, kad iki būsto išsinuomojimo jis faktiškai glausdavosi pas gimines, tačiau santuokos nutraukimo byloje pareiškėjas nurodė, kad faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 40–41); teikdamas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki 2017 m. vasario mėn. pareiškėjas taip pat nurodo gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 44-56); tai, kad pareiškėjas faktiškai gyvena jam nuosavybės teise priklausančiame name, pareiškėjas nurodė ir kituose dokumentuose (2017 m. vasario 1 d. pranešime „Swedbank“, AB apie ketinimą pareikšti pareiškimą iškelti bankroto bylą (1 t., b. l. 57), 2017 m. rugpjūčio 7 d. rengtame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 3). Darytina išvada, kad pareiškėjas A. B., nuosavybės teise valdydamas iš dalies įrengtą gyvenamąjį namą, turi realias galimybes ieškoti būdų, kaip sumažinti (ar visiškai atsisakyti) išlaidas būsto nuomai. Nuo pareigos veikti aktyviai ir ieškoti būdų, kaip atsiskaityti su kreditoriumi nėra atleista ir pareiškėja K. J.. Nors pareiškėja šiuo metu nebėra bankui įkeisto turto bendrasavininkė, tačiau nepaisant to, ji vis dar yra atsakinga laidavimo sutarties pagrindu. Pareiškėja K. J., kaip solidarioji skolininkė, taip pat privalo ieškoti būdų kaip atsiskaityti su banku. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja K. J., pareiškėjui A. B. nuo 2017 m. sausio mėn. nustojus mokėti įmokas bankui, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų spręsti klausimą dėl kredito grąžinimo „Swedbank“, AB.Teismas pažymėjo, kad analogiškos nuostatos dėl pareiškėjui A. B. taikytino protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto taikomos analizuojant jo paaiškinimus, kad jo individualiai veiklai vykdyti būtina kiekvieną mėnesį skirti 300,00 Eur sumą (reklamuoti jo teikiamas paslaugas) (1 t., b. l. 7). Pareiškėjo sąskaitų išrašai patvirtina, kad tiek paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu (iki 2017 m. sausio mėn., kai pareiškėjas mokėjo įmokas bankui), tiek ir vėliau (po 2017 m. sausio, kai pareiškėjas nebemokėjo įmokų bankui) pareiškėjas A. B. į savo sąskaitą banke reguliariai įnešdavo grynuosius pinigus. Šios faktinės aplinkybės apie pareiškėjo disponavimą piniginėmis lėšomis (operacijos grynaisiais pinigais) suponuoja išvadą, kad pareiškėjo finansinė padėtis tiek sutarties vykdymo laikotarpiu, tiek nutraukus įmokų mokėjimą bankui nuo 2017 m. sausio mėn. iš esmės nepasikeitė, byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo iš esmės pablogėjusią finansinę padėtį.Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjų skolų suma viršija 25 MMA ir šios skolos mokėjimo terminai yra pasibaigę, tačiau negalima daryti išvados, kad pareiškėjų finansinė padėtis yra tokia sudėtinga, kad šios skolos padengti neįmanoma iš turimo turto bei gaunamų pajamų. Nenustatęs šių sąlygų viseto, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog pareiškėjai yra nemokūs.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai A. B. ir K. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų pareiškimą, neveikė aktyviai ir ne tik neįpareigojo pareiškėjų pateikti papildomų duomenų dėl turto vertės, tačiau nepaskyrė turto vertės nustatymo ekspertizės. Vadinasi, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus, jog A. B. turto vertė nebepadengia skolinių įsipareigojimų. Teismui taip pat kilo abejonių dėl duomenų apie pareiškėjų pajamas ir išlaidas, tačiau teismas dėl jam trūkstančių duomenų nesiėmė jokių veiksmų, nors turi visas galimybes. Pareiškėjai keletą kartų šalino pareiškimo trūkumus, teikė teismui papildomus duomenis, t. y. įvykdė visus teismo įpareigojimus, tačiau jau bylos nagrinėjimo metu teismui vis dėlto pritrūko vienų ar kitų duomenų. Tokia situacija yra nesąžininga pareiškėjų atžvilgiu, kadangi jie buvo maksimaliai aktyvūs ir bendradarbiaujantys byloje asmenys, kai tuo tarpu teismas velkė aplaidžiai ir neturėdamas jam visų reikalingų duomenų padarė išvadą, jog neva pareiškėjai yra mokūs asmenys, kadangi trūksta papildomų duomenų.Teismas neįvertino to, kad atsisakius iškelti pareiškėjams bankroto bylą, turimos skolos tik didės – skaičiuosis palūkanos, delspinigiai, dėl ko pareiškėjų finansinė padėtis tik sunkės. Iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, palūkanų, delspinigių skaičiavimai sustos, bus neatliekami priverstinio skolų išieškojimo veiksmai, dėl ko pareiškėjai galės finansiškai atsitiesti naudojantis fizinio asmens bankroto priemonėmis. Neiškėlus pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylos, antstoliai vykdys priverstinius skolų išieškojimo veiksmus, nurašinės pareiškėjų pajamas, pardavinės pareiškėjo turtą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad antstoliai iš varžytynių turtą pardavinėja mažindami turto kainą. Taigi, akivaizdu, kad tokiu atveju iš pareiškėjo turto pardavimo nebus tokio rezultato, koks galėtų būti turtą pardavinėjant bankroto procese. Negana to, šiai dienai yra numatyta galimybė fiziniam asmeniui sudaryti susitarimą su hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo, kas reiškia, kad turtas apskritai nebūna pardavinėjamas.Teismas skundžiama nutartimi padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai yra mokūs. Tai yra pernelyg abstrakti išvada, neparemta jokiais konkrečiais skaičiavimais, o tik preliminariomis prognozėmis, nevisapusiškai ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tik formaliai išnagrinėjus klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neįvertinus pasekmių, kurios atsiras pareiškėjams atsisakius iškelti bankroto bylą, bei galimybių ją iškėlus, dėl ko skundžiama nutartis yra naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Teismui yra pateikta nuomos sutartis, patvirtinanti, jog pareiškėjas nuomojasi būstą nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., o tai, kad atitinkamuose dokumentuose yra nurodomas adresas (duomenys neskelbtini), negali suponuoti jokios išvados apie neva pareiškėjo teikiamas klaidingas aplinkybes. Teismo žinioje yra pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kuri patvirtina, jog pareiškėjo A. B. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), dėl ko atitinkamuose dokumentuose vis dar nurodomas deklaruotos gyvenamosios vietos adresas. Tai, kad pareiškėjas nurodo ne nuomojamo būsto, o deklaruotos gyvenamosios vietos adresą, niekaip nepaneigia fakto, jog pareiškėjas gyvena nuomojame būste adresu R. Kalantos g. 141-2, Kaunas.K. J. su tėvu D. J., kuriam 2014 m. rugpjūčio 8 d. AB SEB bankas suteikė kreditą buto įsigijimui, žodiniu susitarimu susitarė, kad ji su dukra gyvens kredito sutartimi įgytame būste, tačiau už gyvenimą mokės tėvui 302 Eur/mėn. sumą, ką patvirtina teismo žinioje esantis AB SEB bankas sąskaitos išrašas. Taigi, šiuo atveju nesuprantami teismo teiginiai, jog nėra pateikta duomenų apie pareiškėjos patiriamas išlaidas būstui.Teismo argumentai, kad pareiškėjas galėtų atsisakyti 300 Eur/mėn. kainuojančių reklamos paslaugų internete yra visiškai nepagrįsti, nes nei teismas, nei kreditorius nesiekė išsiaiškinti jokios detalesnės informacijos apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą bei jai skiriamas išlaidas. Teismas tokią išvadą padarė visiškai nepagrįstai, neišsiaiškinęs, kodėl šios lėšos yra reikalingos, kodėl jų skyrimas reklamai yra būtinas. Nei teismas, nei kreditorius neturi specifinių žinių apie pareiškėjo vykdomą veiklą – pakeliamų garažo vartų pardavimas ir montavimą, vartų automatikų pardavimą ir montavimą, laiptų gamybą ir montavimą, dėl ko nebuvo pagrindo daryti išvados, jog vienos ar kitos išlaidos veiklai vystyti yra per didelės ir jų būtų galima atsisakyti.Teismas turi visas galimybes susirinkti jam trūkstamus įrodymus, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas neįrodė vienų ar kitų aplinkybių, kai teismas jų net nebuvo prašęs įrodyti. Būtent teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas į savo sąskaitą įnešinėjo pinigus ir pagrindžia, jog šias lėšas jam suteikdavo artimieji asmenys kaip paramą ir šias konkrečias lėšas iš jo sąskaitos nurašydavo bankas. Taigi, nesuprantama, kodėl teismui kilo abejonių dėl buvusios artimųjų paramos ir į pareiškėjo sąskaitą kas mėnesį įnešamų grynųjų pinigų sąsajos.Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantei bankroto bylą vadovaudamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatomis. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai aiškino šį atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą teisinį pagrindą, neįvertino ir neatsižvelgė į jam taikyti reikšmingas aplinkybes, formaliai sprendė dėl apeliantų nemokumo, neveikė aktyviai ir neįpareigojo apeliantų pateikti papildomų įrodymų, todėl nepagrįstai atsisakė jiems iškelti bankroto bylą.Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Taigi, įstatymu įtvirtinta fizinio asmens nemokumo sąlyga apima dvi puses: 1) fizinis asmuo negali vykdyti savo įsipareigojimų, 2) įsipareigojimų, kurių fizinis asmuo negali įvykdyti, apimtis turi viršyti 25 MMA. Fizinio asmens turto sąrašas ir jo vertė, taip pat kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai turi būti pateikiami kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 4 str. 4 d. 3, 5 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. įsipareigojimai kreditoriui „Swedbank“, AB pagal kreditavimo sutartį 2017 m. liepos 27 d. yra 131 165,18 Eur, apeliantė K. J. laidavimo sutartimi įsipareigojo solidariai bankui atsakyti pagal minėtą kreditavimo sutartį, todėl apeliantų bendra kreditorinių įsiskolinimų suma yra 131 165,18 Eur (t. I, b. l. 73–77), o tai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA), tačiau pažymėtina, kad nors pareiškėjų, siekiančių įgyvendinti bankroto procedūrą, skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA, nebūtinai reiškia, kad jie yra nemokūs. Prieš tai minėtas įstatyminis reglamentavimas lemia tai, kad tam, jog būtų galima padaryti išvadą, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatyta bankrutuoti siekiančio fizinio asmens pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjų bendrus skolinius įsipareigojimus, tačiau nenurodė, kokios vertės turtu jie disponuoja. Teismas nurodė, kad pareiškėjo A. B. teigimu, reikėtų remtis nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuose yra nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reglamentuota tvarka, tačiau sprendė, kad šie duomenys nėra tikslūs, nes 2006 m. spalio 3 d. skolos perkėlimo sutartyje nurodyti duomenys, jog gyvenamojo namo baigtumas yra 57 procentai, nors būtent namo statybų užbaigimui ir buvo suteiktas papildomas 46 339,00 Eur dydžio kreditas. Tai, kad už papildomai suteiktą paskolą realiai buvo atliekami statybos darbai patvirtino pats pareiškėjas A. B..Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad apeliantui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, 0,1033 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 15 697,00 Eur, gyvenamasis namas, kurio būklė – nebaigtas statyti, baigtumas – 57 procentai, bendras plotas – 334,46 kv. m, vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 46 918,00 Eur, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 36–39). Taip pat pareiškėjui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso 401,00 Eur vertės 0,1367 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 40–41). Visas apeliantui priklausantis turtas, kurio bendra vertė nekilnojamojo turto registro duomenimis yra 63 016,00 Eur, užtikrintas hipoteka kreditoriui „Swedbank“, AB. Apeliantės K. J. vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, tačiau ji solidariai su apeliantu A. B. yra atsakinga pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutartį, kuri sudaryta užtikrinti A. B. įsipareigojimus pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 36–38). Minėta kreditavimo sutartimi A. B. buvo perkelta skola bankui, kuri padidinta iki 131 681,45 Eur, papildomai suteikiant 46 339,00 Eur kredito dalį, skirtą būsto statybos darbų užbaigimui (t. 1, b. l. 31). Šia sutartimi taip pat buvo nustatytas statybos darbų užbaigimo terminas – iki 2007 m. spalio 1 d., tačiau, kaip jau buvo nustatyta šios nutarties 23 punkte, gyvenamojo namo baigtumas VĮ Registrų centro duomenimis – tie patys 57 procentai.Nekilnojamojo turto registro duomenys šiuo konkrečiu atveju gali būti vertinami kaip tinkami turto vertės nustatymo įrodymai, tačiau nustatytos aplinkybės, jog apeliantui priklausančio gyvenamojo namo baigtumo procentas nepakito nuo 2006 m. spalio 3 d. (skolos perkėlimo sutarties pasirašymo), nors pareiškėjas pripažino, kad už papildomai suteiktą paskolą realiai buvo atliekami statybos darbai, teismui sudaro pagrindą abejoti dėl jame nurodyto turto vertės atitikties realiai turto vertei. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad teismas turėjo būti aktyvus ir įpareigoti pareiškėjus pateikti papildomus įrodymus nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas, kuris yra išaiškinęs, kad teismas turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus ir esant abejonių dėl tikrosios turto vertės teismas turi abejones pašalinti, pareikalaudamas pateikti papildomų turto vertę patvirtinančių įrodymų arba paskirdamas byloje turto vertės nustatymo ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų argumentus, kad jų finansiniai įsipareigojimai yra ženkliai didesni, nei turimas turtas, ir iš viso nenustatinėdamas realios apeliantams priklausančio turto vertės, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kadangi nesiėmė procesinių priemonių prieštaravimams pašalinti – apeliantams priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertei nustatyti, t. y. teismas turėjo įpareigoti šalis pateikti papildomus rašytinius įrodymus apie nekilnojamojo turto vertę (nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, ar kt.), arba paskirti byloje turto vertės nustatymo ekspertizę. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M., kreditoriaus „Swedbank“, AB prašymu, 2017 m. rugpjūčio 22 d. išdavė vykdomuosius įrašus, kuriais siūloma priverstinai išieškoti hipoteka užtikrintą nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis mokėti palūkanomis, kaip nesumokėtos skolos dalį nurodydama 131 165,18 Eur (t. 2, b. l. 74–77). Kreditorius „Swedbank“, AB 2017 m. liepos 27 d. rašte nurodė, kad 2017 m. liepos 27 d. skola pagal minėtą kreditavimo sutartį yra 131 165,18 Eur, iš kurios 129 453,87 Eur negrąžinta paskola, 1506,43 Eur negrąžintos palūkanas, 176,05 Eir negrąžinti delspinigiai, 28,85 Eur turto draudimo įmokos (t. 2, b. l. 73). Taigi, pagal kreditoriaus pateiktus duomenis, pareiškėjas bankui yra grąžinęs 2227,58 Eur. Pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad iki 2017 m. pradžios pareiškėjas, vykdydamas 2006 m. spalio 3 d. kredito sutartį, kiekvieną mėnesį bankui mokėdavo apie 400,00 Eur dydžio įmokas už suteiktą paskolą (2 t., b. l. 154-200; 3 t. b. l. 19-23). Teismo vertinimu, nustatant pradelstus įsipareigojimus byloje esantys duomenys yra prieštaringi. Kreditorius „Swedbank“, AB 2017 m. spalio 9 d. rašte nurodė, kad dėl techninių galimybių negali pateikti duomenų, kaip prievolės buvo vykdomos Danske Bank A/S iki reikalavimo perdavimo kreditoriui „Swedbank“, AB, taip pat dėl laiko stokos neturi galimybių nustatyti, ar duomenys apie pareiškėjo prievolių įvykdymą nebuvo perduoti, ar jie prarasti dėl duomenų migravimo (t. 2, b. l. 18). Iš Danske Bank A/S pareiškėjo sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 4 d., kai reikalavimo teisė buvo perduota „Swedbank“, AB, nuo pareiškėjo sąskaitos sistemingai buvo nurašomos tam tikros pinigų sumos paskolos grąžinimui (t. 2, b. l. 148-200). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra nustatyta tiksli padelstų įsipareigojimų suma, nes pareiškėju teigimu, už jį paskolą žodiniu susitarimu grąžindavo pareiškėjo tėvas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog kreditavimo sutartis yra nutraukta ar ketinama ją nutraukti, be to, nėra duomenų, jog yra pradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai. Pažymėtina, kad pagal kreditavimo sutartį paskolos grąžinimo terminas yra 2046 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 33), t. y. paskolos grąžinimo terminas nėra pasibaigęs. Teismo vertinimu, byloje nenustačius, kokie pradelsti apeliantų įsipareigojimai, kokios vertės turtu jie disponuoja, nėra galimybės tinkamai išspręsti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų santuoka yra nutraukta, todėl jų turimas turtas negali būti vertinamas kartu. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nemokumo, turi būti vertinamos ir solidariosios skolininko prievolės. Jeigu pareiškėjas turi solidarių skolų, o kreditorius pareiškė reikalavimą bankroto byloje, tai vertinant pareiškėjo nemokumą turėtų būti įskaičiuojamas visas kreditoriaus reikalavimas solidariesiems skolininkams, nes, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. FABĮ nėra detalizuota, kaip turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra nemokus, būtina tiksliai nustatyti pastarojo turimo turto vertę. Turtas turėtų būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus (kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose, finansinis turtas, reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir bendrosios nuosavybės teise turimas turtas. Nustatant turimo turto apimtį ir jo vertę, turėtų būti atsižvelgta į turimo turto likvidumą ir realumą bei galimybes šį turtą panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551-592). Taigi, nors pareiškėjų skola kreditoriui yra solidari, tačiau kreditorius, siekdamas savo reikalavimo patenkinimo, gali skolos išieškojimą nukreipti tiek į abu skolininkus, tiek į kurį nors vieną, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams, turėtų vertinti kiekvieno apelianto turimą turtą atskirai.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai faktiškai (objektyviai) turi galimybę šias skolas padengti, byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, kad pareiškėjų gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, tačiau teismas tokios išvados nepagrindė byloje esančiais įrodymais.Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad, netinkamai taikant nurodytas proceso teisės normas, galėjo būti neteisingai nustatyta ir įvertintina apeliantų finansinė padėtis, jų turimas turtas, taip pat jų objektyvios galimybės įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Remiantis nurodytų aplinkybių visuma, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantų finansinė padėtis nėra labai prasta, t. y. neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, padarytos nevisapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, taip pat nesurinkus pakankamai įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti, todėl negali būti pripažintos teisėtomis. Aptariamu atveju tai reiškia, kad neatskleista bylos esmė ir šio procesinio pažeidimo apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės ištaisyti, dėl to skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Pažymėtina, kad apeliantams atsisakyta iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kad pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo metu apeliantų būklė neatitiko FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygų, tačiau kreditoriaus atsiliepime yra pateikta argumentų, susijusių su apeliantų (ne)sąžiningumu, siekiant gauti darbo pajamų, tačiau jie pirmosios instancijos teismo nevertinti kaip sudarantys savarankišką pagrindą atsisakyti iškelti apeliantams bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas),

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos pareiškėjams A. B. ir K. J. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.