- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-27
- Bylos Nr.
- 3K-3-191/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Juozas Šerkšnas (pirm.), Egidijus Baranauskas, Pranas Žeimys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. C., Juozo Cibulskio
- Ieškovas
- J. C.
- Atsakovas
- J. K., R. A., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., V. B., I. M., A. M., L. L., Ž. B., Labdaros ir paramos fondui ,,Dr. P. J. K. fondas“, UAB „Senamiesčio ūkis“
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Juozo Cibulskio prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo J. C. ieškinį atsakovams J. K., R. A., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., V. B., I. M., A. M., L. L., Ž. B., Labdaros ir paramos fondui ,,Dr. P. J. K. fondas“, UAB „Senamiesčio ūkis“, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, R. M., R. J., dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir valdymo teisės pažeidimo pašalinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl proceso atnaujinimo kasacinio teismo nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje, kurios procesą pareiškėjas prašo atnaujinti dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės (kasacinio teismo nutartyje padarytos akivaizdžios ir esminės fakto klaidos), nebuvusios ir negalėjusios būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, padarytos, pareiškėjo teigimu, apskųstame, tačiau iš esmės neperžiūrėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, buvo spręsti nekilnojamojo daikto dalies priežiūros ir rekonstravimo teisinių sąlygų, taip pat šio daikto pripažinimo asmenine ieškovo (pareiškėjo) nuosavybe klausimai. Ieškovas J. C. prašė: 1) pripažinti, kad buto, kuris yra name, esančiame (duomenys neskelbtini) (pašto adresas: (duomenys neskelbtini)), balkonas yra šio buto priklausinys ir nuosavybės teise priklauso buto savininkui (ieškovui) nuo 1992 m. vasario 25 d.; 2) pripažinti namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų bei kitų patalpų savininkų 2002 m. gegužės 14 d. susirinkimo protokolinius sprendimus ir išvadą dėl namo stogo dangos rekonstrukcijos neteisėtais ir juos panaikinti; 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 13 d. įgaliotam asmeniui R. A. išduotą leidimą Nr. 487/R-280 atlikti stogo rekonstrukciją virš namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų indeksais nuo 5-11 iki 5-14; 4) įpareigoti atsakovus J. K. ir R. A. savo lėšomis nuimti nuo balkono varinę skardą ir atstatyti balkono konstrukcijas pagal Paminklų restauravimo–projektavimo instituto darbo projekto korektūros brėžinį per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė nuolatinį funkcinį terasos ryšį su jam nuosavybės teise nuo 1992 m. vasario 25 d. priklausančiu butu. Terasa atitiko 1964 m. CK 153 straipsnyje nurodytus daikto priklausinio požymius. Nustatęs, kad ginčo objektas neturi funkcinio ryšio su kitais (duomenys neskelbtini) namuose esančiais butais, nes į terasą patenkama tik iš ieškovo buto, teismas pripažino, jog namo savininkų susirinkimas negalėjo nuspręsti dėl balkono rekonstrukcijos, kadangi susirinkime sutikimas buvo gautas iš tų bendraturčių, kurių naudojamos patalpos konstrukciškai nesusijusios su ieškovo naudojamu ginčo objektu. Atsakovai, inicijuodami gyventojų susirinkimą klausimais, kurie jiems nepriklauso spręsti, veikė nesąžiningai (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl to pažeista ieškovo teisė turi būti ginama (CK 1.138 straipsnio 1 dalis), atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Stogo rekonstrukcijos leidimas naikintinas, nes išduotas neturint bendraturčio (ieškovo) sutikimo, pažeidžiant galiojusio Statybos įstatymo 20 straipsnį, aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintos Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos 20 punktą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų J. K., R. A. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertinti bylos įrodymai. Konstatavusi, kad ginčo objektas yra bendro naudojimo objektas (dalis jo yra atsakovui R. A. priklausančių patalpų stogas, ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną), teisėjų kolegija sprendė, jog dėl to jis negali būti pripažintas ieškovo asmenine nuosavybe. Ginčo objektas nėra ieškovo buto priklausinys, nes neatitinka CK 4.19 straipsnyje nurodytų priklausinio požymių, t. y. nėra savarankiškas daiktas. Kadangi bendro naudojimo su kitais butais patalpa negalėjo būti priskirta tik ieškovui, tai 1992 m. vasario 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo objektas ieškovui nebuvo parduotas. Atskiro, vien ieškovo butui priskirto balkono nebuvo, dėl to šį butą privatizuojant jis į kainą neįtrauktas. Buto inventorizacinėje byloje nenurodyta, kad ieškovui parduodamas balkonas. Namo butų savininkai sutiko, kad būtų atliekama stogo rekonstrukcija. Rekonstrukcijos leidimo išdavimas neprieštaravo Statybos reglamento STR 1.07.01:1999 nuostatoms, nes tai, kad buvo gautas sutikimas tų namo gyventojų, kurių nuomonė nebuvo reikalinga ginčijamam leidimui išduoti, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia vertinti tokių sutikimų niekiniais. Be to, ieškinio reikalavimo panaikinti rekonstrukcijos leidimą patenkinimas nesukeltų ieškovo norimų padarinių, nes rekonstrukcija yra atlikta. Ieškinio reikalavimas dėl terasos atstatymo pagal 1988 m. projektą taip pat atmestinas, nes pasikeitė pastato padėtis dėl jo susidėvėjimo. Ieškovas turi teisę siekti stogo dangos atnaujinimo su sąlyga, kad pateiks tokios rekonstrukcijos projektą, siūlymus dėl darbų išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo kasacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, konstatavusi, kad pagal bylos duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė fakto, jog ieškovas būtų įgijęs prašomas pripažinti nuosavybės teises į ginčo objektą. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovas, privatizuodamas butą 1992 m. vasario 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kartu neprivatizavo prie jo buto besiribojančio statinio stogo (ginčo objekto) ir jo neįgijo asmeninėn nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės byloje nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, išdėstytų CPK 177–185 straipsniuose. Pažymėjusi, kad bylą nagrinėję teismai nurodė, jog ginčo objektas yra atsakovui priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo vien tik faktinis daikto, priklausančio kitam savininkui, naudojimas be šio sutikimo nesukuria teisėto pagrindo nei naudotis tuo daiktu, nei juolab reikalauti nuosavybės teisių į tą daiktą pripažinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad šis objektas yra atsakovui R. A. priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, ieškovas jį faktiškai naudojo, galėdamas į jį patekti iš ieškovui priklausančiame bute esančių durų. Teisėjų kolegija sprendė, kad šis objektas neatitinka balkono apibrėžties, pateiktos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame Statybos reglamente STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“; ginčo objektas neatitinka esminių balkono požymių ir jis nepastatytas savo paskirtimi kaip balkonas; nėra teisinio pagrindo egzistuoti ginčo objektui ir kaip terasai, nes pagal patvirtintą projektinę dokumentaciją ginčo objektas yra stogas, ir šis, būdamas viena iš namo, kuriame yra ieškovo ir atsakovo patalpos, pagrindinių konstrukcijų, negali būti laikomas savarankišku nekilnojamuoju daiktu. Remdamasi CK 4.12–4.15, 4.19 straipsniais, teisėjų kolegija sprendė, kad statinio patalpų, priklausančių atsakovui, stogas laikytinas antraeiliu daiktu, t. y. esmine ir neatskiriama statinio konstrukcijų dalimi, tačiau pagal pritaikytą paskirtį negali būti laikomas ieškovo buto priklausiniu. Dėl to nėra teisinio pagrindo priskirti jį ieškovo nuosavybėn. Bylos šalys nebuvo susitarusios dėl ginčo stogo perdavimo ieškovo nuosavybėn. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad šalys būtų sudariusios jungtinės veiklos arba rangos sutartis dėl ginčo stogo rekonstrukcijos, dėl to, nebūdamas pagrindinio daikto (statinio) savininkas, ieškovas negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo stogą, nes pagrindinis daiktas (statinys) nuosavybės teise priklausė atsakovui, o šalys tarpusavyje jokių sandorių dėl stogo nesudarė. Kadangi ieškovas neįrodė nuosavybės teisių į ginčo objektą, tai nesamos teisės teismine tvarka negali būti pripažįstamos ir ginamos (CK 4.93, 4.98 straipsniai). Ieškovo neįgytos bei jo neturimos teisės į ginčo stogo nuosavybę negalėjo būti pažeistos ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų 2002 m. gegužės 14 d. susirinkimo protokoliniais sprendimais bei savivaldybės išduotu leidimu. Be to, ieškovas dalyvavo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų 2002 m. gegužės 14 d. susirinkime ir prieštaravimų nepareiškė, taigi tuo metu nemanė, kad jo teisės pažeidžiamos. Dėl to teisėjų kolegija pripažino apeliacinės instancijos teismą pagrįstai atmetusiu ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių į statinio stogą pripažinimo ir kartu reikalavimus dėl statinio stogo rekonstrukcijos parengiamųjų dokumentų pripažinimo neteisėtais ir šio stogo grąžinimo į pradinę padėtį.
Šalies argumentai
Ieškovas (pareiškėjas) pateikė prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-293-614/2008, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimą ir, išnagrinėjus bylą pakartotinai, patenkinti ieškinio reikalavimus.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas, o vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismo balkonu-terasa kvalifikuotą ginčo objektą klaidingai įvardijo stogu, todėl ginčui išspręsti taikė netinkamą teisinį reglamentavimą. Ši fakto klaida atitinka visus esminės naujai paaiškėjusios aplinkybės požymius, nes: 1) egzistavo priimant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį; 2) pareiškėjas apie šią fakto klaidą objektyviai galėjo sužinoti tik gavęs kasacinio teismo nutartį; 3) yra esminė, nes kasacinis teismas išnagrinėjo bylą, remdamasis visai kitu, savo paties nustatytu, faktiniu pagrindu, kurio nenustatė žemesniųjų instancijų teismai; 4) lėmė neteisingas išvadas dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų.
Prašymui atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. birželio 5 d. sprendimu atmesdama ieškinį, padarė klaidingą išvadą, jog ginčo objektas, kurio dalis yra atsakovui R. A. priklausančių patalpų stogas (lubos), o ieškovo naudojama kaip balkonas (šio grindys), yra bendro naudojimo objektas, ir taip suformavo ydingą praktiką, kad daugiabučių namų butai, balkonai, terasos ir kiti daiktai pripažintini bendro naudojimo objektais vien dėl to, jog jų sienos, lubos, grindys yra bendro naudojimo konstrukcijos. Kadangi terasos teisinis įvertinimas – savarankiškas tai daiktas ar bendro naudojimo objektas – yra ne fakto, o teisės klausimas, spręstinas taikant Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, tai, pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. birželio 5 d. sprendime priskirdama ginčo terasą teisinei bendro naudojimo patalpų kategorijai, padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, dėl kurios nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo pripažintos bei apgintos ieškovo (pareiškėjo) nuosavybės teisės į ginčo objektą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-293-614/2008.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti procesą. Teismo vertinimu, nėra jokių naujai paaiškėjusių konkrečių faktų, egzistavusių nagrinėjant bylą ir pareiškėjui nebuvusių žinomais bei turinčių esminės reikšmės byloje, jie neįvardyti prašyme dėl proceso atnaujinimo ir nebuvo nurodyti nagrinėjant šį prašymą teismo posėdyje. Teismas padarė išvadą, kad, lingvistiškai išanalizavus Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimo motyvus, teismas šiame sprendime, nustatydamas, jog ginčo objekto dalis yra atsakovui R. A. priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas iki ginčo šią dalį naudojo kaip balkoną arba terasą, iš ieškovo buto yra durys į ją patekti, vienareikšmiškai neįvardijo ginčo objekto terasa ar balkonu. Teismo nuomone, priešingai, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas sprendime nesprendė (taip buvo nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje pirmą kartą kasacine tvarka išnagrinėtoje šioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1104/2003), ginčo objekto pavadinimo klausimo, bet išnagrinėjo ginčo objekto teisinio statuso klausimą, nustatydamas, kad šalys buvo ginčo objekto naudotojos ir naudojo šį skirtingoms paskirtims. Dėl to pareiškėjo argumentą, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas vienaip kvalifikavo ginčo objektą, o apeliacinės instancijos bei kasacinis teismai – kitaip, taip padarydami fakto ir teisės taikymo klaidą, prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs teismas pripažino nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 5 d. sprendime, įvertinusi ginčo objektą pagal Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendime nustatytas aplinkybes, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, remdamasi žemesnių instancijų teismų sprendimuose nustatytais faktais, vertino ginčo objektą, atsižvelgdamos į jo teisinį statusą (t. y. kad jis buvo naudojamas tiek ieškovo, tiek atsakovo), bei aiškino ir taikė atitinkamą – bendro naudojimo daikto – teisinį reglamentavimą. Taigi teismai sprendė ginčą, aiškindami ir taikydami teisės normas, kurių taikymą lėmė ginčo objekto, kaip bendro naudojimo daikto, teisinis statusas. Pažymėjęs, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aukštesnių pakopų teismų pateiktas teisės normų aiškinimas nepripažintinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes ginčui išspręsti taikytinų teisės normų turinio žinojimas yra teismui nustatyta pareiga, o ne įrodinėtina byloje aplinkybė, prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs teismas sprendė, jog nėra CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą prašyme nurodytoje civilinėje byloje. Remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, teismas konstatavo, jog nėra ir kito prašyme įvardyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, nes civilinė byla buvo nagrinėta apeliacine tvarka, o galiojančiame teisiniame reglamentavime nenustatyta, kad teismo sprendimas, priimtas apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje, pripažintinas tolygiu pirmosios instancijos teismo sprendimui. Teismo vertinimu, analizuojant pareiškėjo įvardytus proceso atnaujinimo pagrindus visų bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, aplinkybių kontekste, nėra pagrindo ir išvadai, kad, neatnaujinus proceso, bus pažeisti teisėtumo, sąžiningumo, protingumo ar kiti teisės principai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, ar ginčo objektas yra buto priklausinys, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje įvertino ginčo objekto teisinį statusą ir, nustatęs, jog pagal paskirtį ginčo objektas negali būti laikomas ieškovo buto priklausiniu, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti jį ieškovo nuosavybe pagal CK 4.14 straipsnį. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kaip ginčo objektas – balkonu, terasa ar stogu – buvo įvardytas civilinę bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjusių pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasacinio teismų, neturi esminės reikšmės; objekto pavadinimų skirtingumas negali nulemti daikto teisinio statuso; svarbu tai, kad visų pakopų teismai sprendė tą patį ginčą dėl to paties objekto; nepriklausomai nuo ginčo objekto įvardijimų, daikto teisinis statusas nepasikeitė ir esminis klausimas dėl jo buvimo priklausiniu buvo išnagrinėtas. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendime padaryta išvada, kad ginčo objektas yra bendro naudojimo daiktas, pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu įvardija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, jog tai yra fakto klaida. Teisėjų kolegija nurodė, kad tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė. Įstatyme šalims suteikta teisė teikti įrodymus, tačiau galutinai juos vertina teismas. Teismai priėmė procesinius sprendimus, remdamiesi bylos duomenimis, joje esančiais įrodymais ir jų vertinimu. Nesutikimas su šiuo vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymėjusi, kad civilinio proceso įstatyme apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė vertinti įrodymus iš naujo, bylos duomenų pagrindu šis teismas gali padaryti kitas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tokia situacija negali būti vertinama kaip apeliacinio proceso nebuvimas, apeliacinis procesas netampa pirmosios instancijos procesu, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas – tolygiu pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atsisakiusiu atnaujinti procesą byloje ir remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas J. C. prašo panaikinti teismų nutartis ir tenkinti jo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje. Kasatoriaus teigimu, šį prašymą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas dėl proceso atnaujinimo pagrindų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos proceso atnaujinimo bylose, nesilaikė CPK 178, 185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, CPK 270 straipsnio 4 dalyje, 331 straipsnio 4 dalyje teismo procesinių sprendimų turiniui keliamų reikalavimų ir kasacinio teismo šiais klausimais suformuluotų išaiškinimų:
1. Teismų atsisakymas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl to, kad CPK 366 straipsnyje formaliai nenustatyta, jog procesas gali būti atnaujintas dėl aukštesnės pakopos – apeliacinės instancijos ar kasacinio – teismo padarytos aiškios ir esminės klaidos, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje BAB „Statūna” v. UAB „Parama” ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008, suformuotai praktikai, pagal kurią, kasatoriaus nuomone, bylos procesas gali būti atnaujintas, jeigu konstatuojama, kad aukštesnių pakopų teismai padarė akivaizdžių ir esminių klaidų, nors pareiškėjas ir tinkamai nenurodė konkretaus proceso atnaujinimo pagrindo.
2. Teismai, spręsdami klausimą dėl proceso atnaujinimo, neaptarė esminių įrodymų ir nevertino, ką konkrečiai konstatavo visų pakopų teismai dėl to, kas buvo pastatyta ginčo objekto vietoje namo rekonstrukcijos metu, nesiaiškino, koks buvo įrodinėjimo dalykas byloje, ar buvo šalių ginčas dėl fakto, kad ginčo objektas – dar iki pareiškėjo buto privatizavimo pastatyta terasa. Tai lėmė teismų pozicijos, atskirtos nuo faktinių aplinkybių, išdėstymą, iš esmės neaptariant prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų argumentų dėl aiškių ir esminių klaidų, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų padarytų nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą. Kasatoriaus teigimu, atsakovas niekada neginčijo aplinkybės, kad ginčo objektas faktiškai buvo pastatytas terasos, o ne stogo pavidalu, tik įrodinėjo, jog terasa buvo įrengta neteisėtai. Taigi įrodinėjimo dalykas byloje buvo terasos įrengimo teisėtumas, o ne tokio daikto egzistavimo faktas.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje sprendė, kad ginčo objektas, rekonstruojant daugiabutį namą, buvo pastatytas kaip stogas, ieškovas (pareiškėjas) tik faktiškai naudojasi šlaitiniu skardiniu stogu kaip terasa, ši – neteisėta, nes pagal projektinę dokumentaciją ginčo objektas yra stogas – viena iš pagrindinių namo konstrukcijų. Tuo tarpu Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 5 d. sprendime konstatavo, kad 1989 m. buvo pastatyta terasa ir, be kita ko, tai buvo padaryta teisėtai. Žemesnių instancijų teismų pozicija išsiskyrė tik dėl terasos teisinio vertinimo – savarankiškas tai daiktas ar bendro naudojimo objektas. Kasaciniam teismui išnagrinėjus bylą kitų faktinių aplinkybių pagrindu (t. y. taip, tarsi ieškovas būtų prašęs pripažinti jo nuosavybės teisę į stogą, o ne į terasą), buvo peržengtos kasacinio skundo ribos bei pažeistos CPK 353 straipsnio nuostatos, taip pat netinkamai taikyti CK 4.15, 4.19 straipsniai. Šios teismo klaidos yra akivaizdžios ir esminės, nes dėl jų iš esmės liko nepatikrintas ieškovo kasacine tvarka apskųsto Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimo teisėtumas jame nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, o tai lėmė ieškovo teisės į bylos peržiūrėjimą kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis) bei teisės į tinkamą teismo procesą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Teismų įstatymo 5, 23, 34 straipsniai, CPK 2, 5, 6 straipsniai) pažeidimą.
4. Kasatorius (pareiškėjas) taip pat teigia, kad kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje išdėstyta klaidinga pozicija dėl fakto, kokiu pavidalu – stogo ar terasos – egzistavo ginčo objektas iki jo nugriovimo, lėmė tai, jog nebuvo pripažinta, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendimas naikintinas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Kasatoriaus nuomone, Vilniaus apygardos teismas, nors ir atmetė ieškinį, tačiau pripažino, kad namo rekonstrukcijos metu buvo suprojektuota ir įrengta terasa, tik padarė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsniui ir aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktui prieštaraujančią išvadą, jog tai – bendro naudojimo patalpa. Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad terasa – tai patalpa ir, be to, bendro naudojimo objektas, šios išvados visiškai nemotyvavo. Kadangi tokios, jokiais argumentais nepagrįstos, išvados pagrindu buvo spręsta, kad ginčo objektas negali būti atidalytas, todėl nėra pagrindo pripažinti jį ieškovo asmenine nuosavybe, t. y. priklausiniu, tai ši Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendime padaryta akivaizdi klaida – niekaip nemotyvuotas terasos pripažinimas bendro naudojimo patalpa – yra esminė, nes lėmė tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškinį buvo panaikintas, tačiau šio sprendimo argumentai ir išvados, kad terasa – tai ieškovo privatizuoto buto priklausinys ir ją ištiko buto likimas, nebuvo paneigtos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. A. prašo kasacinį skundą atmesti, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis, kuriomis atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje, palikti nepakeistas. Jame nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme esminiu naujos aplinkybės pobūdžiu pripažintinas didelis konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo šį, taip pat kitus teismų praktikoje suformuluotus kriterijus atitinkančių aplinkybių, galinčių sudaryti prašyme įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą, nebuvo nurodyta, prašymas buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi bylos šalys ir ją nagrinėję teismai. Dėl to pareiškėjo prašymas atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-293-614/2008 nagrinėjimą vertintinas kaip bandymas revizuoti šioje byloje priimtus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir galutinę bei neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, neva padarytos tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime (pripažįstant ginčo terasą bendro naudojimo patalpa), tiek kasacinio teismo nutartyje (peržengiant kasacinio skundo ribas), prieštarauja imperatyviosioms civilinio proceso įstatymo nuostatoms – CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktui, pagal kurį proceso atnaujinimas galimas tik esant dviem sąlygoms: (1) padaryta aiški teisės normos taikymo klaida pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime ir (2) šis nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
3. Kasatoriaus prašomose panaikinti teismų nutartyse konstatuota, kad pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodė apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, o tai tiek pagal CPK normų prasmę, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nepripažintina naujai paaiškėjusia aplinkybe. Taigi proceso atnaujinimo klausimą sprendę teismai vadovavosi šiuo klausimu formuojama teismų praktika, vertino prašyme nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus bylos aplinkybių kontekste, pasisakė dėl visų pareiškėjo išdėstytų argumentų ir nurodytų įrodymų, išsamiai išanalizavo visas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių prašomose panaikinti teismų nutartyse pažeidimo bei šių nutarčių neatitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje, pareiškėjui remiantis
Proceso atnaujinimo institutas įstatymų leidėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos draudimo kompanija „DA – Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft” v. Švenčionių rajono valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-739/2000; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Tomis“ v. VĮ Registrų centras, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Serfas“ v. AB ,,Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Baltijos žuvys“ v. AB ,,Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal Generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-647/2005; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lietgalis“ v. B. J. įmonė ,,Kruna“, bylos Nr. 3K-3-356/2006, 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB ,,Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu.
Nurodyti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. M. prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-183/2001; 2003 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-843/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje J. B. ir kt. v. Vilniaus bažnyčia ,,Tikėjimo žodis“, bylos Nr. 3K-3-265/2004).
Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas pagal skundus dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Susitariančiųjų Šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio tikrumo principas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad teisinio tikrumo principas reikalauja, jog, nacionaliniams teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo tikslu. Vien kitos nuomonės tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylos nagrinėjimui iš naujo. Nukrypimai nuo šio principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., Brum?rescu prieš Rumuniją (Brum?rescu v. Romania, no. 28342/95, judgement of 28 October 1999; Sypchenko prieš Rusiją (Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgement of 1 March 2007).
Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje grindė aplinkybėmis, kurios, pareiškėjo manymu, sudaro CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, pagal kurį procesas atnaujinamas dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos. Taigi pirmoji ir būtina nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo taikymo sąlyga – tokios klaidos padarymas siekiant proceso atnaujinimo kvestionuojamame teismo sprendime (sprendimuose).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal I. R. prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-403/2008, išaiškino, kad aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas.
CPK 370 straipsnyje yra reglamentuota prašymų atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje teismas įpareigojamas teismo posėdyje, išnagrinėjus prašymo atnaujinti procesą klausimą, inter alia nustatyti, ar toks prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas teismo posėdžio metu aplinkybę, ar prašymas pagrįstas proceso atnaujinimo pagrindais, turi patikrinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka pripažintas aplinkybių, kurios yra pagrindas atnaujinti civilinę bylą, nuostatas ir ar atnaujinimo pagrindą numatoma įrodinėti pagal įstatymą. Šioje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje turi būti tiriama, ar remiamasi tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. ar leistinu įrodymu, ar jis susijęs su įrodinėjamu faktu, ar jis tiek patikimai patvirtintas, kad keltų pagrįstų abejonių (t. y. rodytų būtinumą peržiūrėti teismų jau nustatytas aplinkybes). Šio posėdžio metu nenagrinėjama naujų įrodymų ar aplinkybių reikšmė visų byloje esančių įrodymų kontekste, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-572/2009).
Nagrinėjamos bylos atveju teismo yra vertinamas prašymo atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje pagrįstumas, tačiau nėra iš naujo nagrinėjamos aplinkybės, įvertintos užbaigtoje byloje dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir valdymo teisės pažeidimo pašalinimo, nes priešingu atveju tokių aplinkybių vertinimas reikštų pakartotinį bylos iš esmės nagrinėjimą, tačiau tai negalima neatnaujinus proceso. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ir padarė išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės keltų pagrįstų abejonių teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų teisėtumu ir kad jas reikėtų dar kartą įvertinti atnaujinus procesą byloje. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytos aplinkybės dėl ginčo objekto kvalifikavimo, jo pripažinimo asmenine pareiškėjo nuosavybe, dėl esminių įrodymų neįvertinimo ir neaptarimo, koks objektas buvo sukurtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu, bei kitos susijusios aplinkybės pagal surinktus byloje įrodymus buvo įvertintos užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinę bylą, kurios procesą pareiškėjas siekia atnaujinti, nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų bei kasacinio teismų ir aptartos jų priimtuose procesiniuose sprendimuose.
Proceso atnaujinimas pagal pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, kurios teismų jau yra teisiškai įvertintos, reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą ir tų pačių byloje surinktų įrodymų vertinimą, tačiau toks pakartotinis nagrinėjimas nebūtų suderinamas su CPK ir teismų praktikoje pripažįstama proceso atnaujinimo paskirtimi bei tikslais, nes byloje nenustatyta faktinių ir teisinių prielaidų pagrįstai abejoti įsiteisėjusio teismo sprendimo užbaigtoje civilinėje byloje teisėtumu, taigi ir, atnaujinus procesą, tikrinti šio sprendimo teisėtumą. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl būtinumo atnaujinti procesą byloje. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, 2008 m. birželio 5 d. sprendimu atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į ginčo objektą, pripažino ieškovo teisę įsirengti terasą, pateikiant tokios rekonstrukcijos projektą ir siūlymus dėl išlaidų šiam projektui įgyvendinti, nes terasos atstatymas pagal 1988 m. projektą negalimas dėl šios pastato dalies susidėvėjimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų ir įrodymų, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl pagrindo atnaujinti procesą byloje buvimo ir pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo įvertinimo. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, padarytų išvadų dėl atsisakymo atnaujinti procesą ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 14 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 156,30 Lt tokių išlaidų. Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo J. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 156,30 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt šeši litai 30 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.