- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-2246-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-04807-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Raimondas Buzelis, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-141-399/2015 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. S. 2014 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1 – 3), kuriame prašė priteisti iš atsakovo A. M. 41400 Lt (12 000 Eur) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas paskolino atsakovui 12 000 Eur, kuriuos atsakovas turėjo grąžinti iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas skolos negrąžino, vengia ją grąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovas A. M. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (b. l. 11), kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo nurodomos 2014 m. balandžio 25 d. pasirašytame paskolos raštelyje pinigų sumos nėra gavęs, jo parašas išgautas prievartos būdu, šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra užsienyje, žadėjo juos pateikti į parengiamąjį teismo posėdį. Jo vertinimu, paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, tačiau su ieškiniu nepateikti įrodymai, kad pinigai buvo perduoti, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo 12 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1092,80 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 269,64 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina 12 000 Eur sumos perdavimą atsakovui ir atsakovo įsiskolinimo faktą. Teismas nustatė, jog ieškovas byloje pateikė 2014 m. balandžio 25 d. ranka surašyto rašto rusų kalba, pavadinimu „Patvirtinimas“, originalą, kuriame nurodoma, kad A. M. pasiskolina iš A. S. 12 000 Eur laikotarpiui iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. Rašte pasirašo gavėjas A. M. ir kreditorius A. S.. Atsakovas, nors ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad minėtame raštelyje įvardintos sumos nėra gavęs, o jo parašas išgautas prievartos būdu, žadėjo pateikti nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pateikė paskolos raštelio originalą, konstatavo, kad prievolė neįvykdyta, taip pat pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kodėl, esant jo nurodytoms aplinkybėms, nepasiėmė paskolos sutarties originalo ar pakvitavimo apie prievolės įvykdymą. Spręsdamas dėl pinigų perdavimo fakto, teismas nurodė, kad vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą bei atsižvelgiant į tai, kad ji surašyta atsakovo ranka ir laisva valia, nesant kitokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pripažintina, jog atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai ir atsakovui neįvykdžius prievolės ieškovas įgijo teisę reikalauti skolą grąžinti, todėl ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas A. M. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungti papildomus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nepasiekė civilinio proceso tikslų, neužtikrino atsakovo teisės į tinkamą jo interesų gynimą, neišvengė procesinės teisės pažeidimų.
2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisė normas, neteisingai pritaikė CK 6.875 str., nenustatė paskolos sutarties pasirašymo aplinkybių, pinigų perdavimo fakto, pinigų sumos ir jų grąžinimo sąlygų bei terminų.
3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo taisykles, kadangi ieškovui neginčijant, kad pinigai pagal paskolos raštelį nebuvo perduoti, teismas privalėjo atsakovui taikyti atleidimo nuo įrodinėjimo taisyklę (CPK 182 str. 5 d.).
4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovui Latvijos Respublikoje yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, nesprendė klausimo dėl bankroto administratoriaus įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, tokiu būdu pažeisdamas kitų atsakovo kreditorių teises.
5. Teismas pažeidė CPK 805 str. 2 d., reglamentuojančią užsienio šalyje gyvenančios šalies teisę į tinkamo atstovo byloje pasirinkimą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 2014 m. spalio 3 d. išvyko į Vokietiją ir šiuo metu ten gyvena.
Ieškovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai, todėl apelianto prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovas apeliaciniame skunde ginčo paskolos raštelio datą nurodo 2014 m. balandžio 24 d, tačiau atsižvelgiant į skunde nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šią apelianto aplinkybę laiko kaip rašymo apsirikimo klaidą, kadangi ginčo paskolos raštelis buvo pasirašytas 2014 m. balandžio 25 d.
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriuos prašė prijungti prie bylos medžiagos. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su ginčo nagrinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, todėl juos atsisakytina priimti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas visiškai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Šioje byloje teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pritaria šio teismo priimto apskųstojo sprendimo motyvams, jų nekartoja, o toliau pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje buvo priimtas pažeidžiant rungimosi principą, kadangi teismas atsisakė priimti atsakovo priešieškinį bei visus atsakovo į bylą teiktus įrodymus, atmetė atsakovo iniciatyva kviestos liudytojos parodymus, priimdamas kaip tikrus prieštaringus ieškovo kviesto liudytojo parodymus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžiuose nurodė skirtingas aplinkybes, kuriomis atsakovas remiasi atsikirsdamas į ieškinį, tačiau nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja grąžinti skolą. Atsakovas teikė byloje 2015-05-12 priešieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir tai padarė, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai. Priešieškinyje atsakovas nurodė eilę aplinkybių, kurios galimai ir būtų reikšmingos nagrinėjant bylą, tačiau nenurodė jokio reikalavimo, t.y. priešieškinio dalyko. Todėl pirmosios instancijos teismas 2015-05-19 nutartimi (b.l. 61), pripažinęs, kad nėra CPK 143 str. 2 d. numatytų sąlygų priešieškiniui priimti, atsisakė priimti priešieškinį, kartu šioje nutartyje nurodė, jog atsakovas, atstovaujamas advokato, teikdamas akivaizdžiai CPK reikalavimų neatitinkantį priešieškinį, siekia tik vilkinti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismui 2015-05-19 nutartimi atsisakius priimti netinkamai, t.y. ne pagal CPK reikalavimus, parengtą priešieškinį, atsakovas turėjo galimybę ir teisę teikti byloje tinkamai parengtą priešieškinį viso pasirengimo nagrinėti bylą metu, t.y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo 2015-06-02, tačiau to nepadarė. Atsakovui faktiškai nepateikus byloje priešieškinio, teismas neturėjo pagrindo priimti su priešieškiniu, kurį buvo atsisakyta priimti, teikiamų priedų – įrodymų. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad būtent atsakovo netinkamas elgesys, o ne teismo neteisėti veiksmai trukdė atsakovui tinkamai įrodinėti, jo nuomone, reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojų G. B. ir V. M. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino, teisėjų kolegijos nuomone, tinkamai. Teismo sprendime motyvuota, kodėl ir kiek teismas vadovaujasi ar nesivadovauja šių liudytojų parodymais. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo motyvai apie liudytojų parodymus yra nepagrįsti, ar kodėl teismas netinkamai šiuos parodymus įvertino. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė rungimosi principo.
Negalima, teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo taisykles, kadangi ieškovui neginčijant, kad pinigai pagal paskolos raštelį nebuvo perduoti, teismas privalėjo atsakovui taikyti atleidimo nuo įrodinėjimo taisyklę (CPK 182 str. 5 d.). Teismas sprendime aiškiai nurodė, kad įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, tame skaičiuje ir skolos raštelį, jis pripažįsta, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 12000 Eur.
Nepagrįstais pripažintini ir atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovui Latvijos Respublikoje yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 2014 m. spalio 3 d. išvyko į Vokietiją ir šiuo metu ten gyvena. Tinkamų oficialių įrodymų apie atsakovui Latvijoje iškeltą bankroto bylą atsakovas nepateikė. Nepateikė atsakovas ir įrodymų, kad atsakovas šiuo metu gyvena Vokietijoje. Vien deklaravimas, kad asmuo išvyksta gyventi į Vokietiją, nepateikus kitokių įrodymų ir net nenurodžius gyvenamosios vietos Vokietijoje adreso, ką atsakovas privalėjo padaryti nagrinėjant bylą, būdamas bylos šalimi, neleidžia teismui pripažinti, kad atsakovas gyvena Vokietijoje. Teismui atsakovo teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) miestas.
Įvertinęs pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus atsakovo A. M. apeliacinį skundą, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamos 4,24 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,24 Eur (keturis eurus 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nurodant, kad gavėjas yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660, mokėjimo paskirtis – bylinėjimosi išlaidos.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.