- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-12
- Bylos Nr.
- e2S-1531-565/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00618-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Enereka“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Blekas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enereka“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enereka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Blekas“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Blekas“ priešieškinį ieškovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Enereka“ ieškinį atsakovei UAB „Blekas“ dėl 36 024,29 Eur skolos priteisimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą: daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, 36 024,96 Eur sumai.
3. Ieškovė nurodė, kad jos ieškinys tikėtinai yra pagrįstas, kadangi ji pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, t. y. sąskaita faktūras, avanso už baldus mokėjimo pavedimų kopijas.
4. Atsakovė vykdė prekybą baldais fizinėje vietoje ir internetu, tačiau internetinę prekybą perleido UAB „Sinpera“, kurios vadovas – atsakovo sūnus. Tokie atsakovės veiksmai rodo, kad ji, siekdama negrąžinti skolos ir apsunkinti galimo teismo sprendimo vykdymą, perleido savo pagrindinį turtą, t. y. internetinę parduotuvę, artimo giminaičio valdomai įmonei. Be to, atsakovės vadovo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Atsakovė neturi nekilnojamojo turto. Atsižvelgiant į tai, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, sprendė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės reikalavimai tikėtinai pagrįsti. Tačiau, nors ieškovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė teigia, jog šalys veikė pagal schemą, siekdamos išvengti PVM mokėjimo, ir skola neegzistuoja. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš esmės neegzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog galimai palankaus jai teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas ar pasidarytų neįmanomas. Ieškovės nurodytos aplinkybės – atsakovės internetinės prekybos veiklos nutraukimas, jos perleidimas atsakovės direktoriaus sūnui bei ikiteisminio tyrimo pradėjimas atsakovės vadovo atžvilgiu – nėra pakankamos spręsti apie realią grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Šie duomenys nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien abstrakti tikimybė, kad sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesąžiningumu taip pat negali būti laikomas vien reikalavimo ginčijimas ar nesutikimas su ieškiniu.
9. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovė veikia nesąžiningai siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepagrindė ieškinio reikalavimų, yra nepagrįsta. Ieškovė pateikė konkrečius tai patvirtinančius įrodymus – sąskaitas faktūras ir avanso mokėjimo pavedimų kopijas. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas;
10.2. pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl pareikšto priešieškinio nėra pagrindo laikyti ieškinio tikėtinai pagrįstu, yra nepagrįsta. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatos nereikalauja iš esmės atlikti įrodymų visumos vertinimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Ši norma apsiriboja tik ieškinio reikalavimo ir jam pagrįsti pateiktų įrodymų vertinimu, neatsižvelgiant į kitos šalies teikiamus įrodymus ir procesinius veiksmus;
10.3. ieškovė pateikė akivaizdžius įrodymus, kad atsakovė, iki ginčo pradžios valdžiusi internetinę baldų parduotuvę, jos nebevaldo. Šiuo metu šią veiklą vykdo UAB „Sinpera“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakovės vadovo sūnus. Kadangi internetinė baldų prekyba buvo pagrindinė atsakovės ūkinės veiklos sritis, toks perleidimas pagrįstai vertintinas kaip atsakovės veiksmas, siekiant apsunkinti galimą būsimo teismo sprendimo įvykdymą dėl skolos priteisimo;
10.4. atsakovė ikiteisminio tyrimo metu pripažino vedusi apgaulingą buhalterinę apskaitą. Šios aplinkybės kartu su pagrindinės veiklos – internetinės parduotuvės – perleidimu atsakovės vadovo sūnaus valdomai įmonei rodo sąmoningus atsakovės veiksmus siekiant išvengti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Tokie veiksmai prieštarauja sąžiningumo principui;
Atsiliepimas
11. Atsakovė prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir palikti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiuo argumentu:
11.1. nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad atsakovė esą perdavė internetinės parduotuvės valdymą UAB „Sinpera“ siekdama išvengti atsakomybės. UAB „Sinpera“ įsteigta 2023 m. gegužės 15 d., t. y. dar iki ieškovės pretenzijų dėl skolos pareiškimo. Pats veiklos perdavimas nėra neteisėtas. Atsakovės 2024 m. finansinė atskaitomybė rodo, kad įmonė dirba pelningai, turi turto, nuolatinių darbuotojų, laiku moka mokesčius. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės finansinė padėtis nėra pablogėjusi. Todėl ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti palikta nepakeista.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.
14. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentus.
15. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
16. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovei, todėl atsakovė objektyviai neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir ją pagrindžiančių įrodymų. Susipažinęs su atsakovės pateiktais naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu, o jų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, nauji įrodymai priimami (CPK 314 straipsnis).
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
18. Bylos duomenimis, Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
19. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą: daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, 36 024,96 Eur sumai.
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą, preliminariai įvertino tiek ieškovės reikalavimus, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atsakovės reikalavimus, pareikštus priešieškiniu. Nustatęs, kad abiejų šalių reikalavimai tikėtinai pagrįsti, sprendė, jog vien ši išvada neleidžia konstatuoti tikėtino ieškinio pagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė priešieškiniu teigia apie šalių veikimą pagal PVM vengimo schemą ir neigia skolos egzistavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagrindo laikyti ieškinį tikėtinai pagrįstą nėra.
21. Ieškovė nesutinka su tokia išvada ir nurodo, kad pateikė jos reikalavimą pagrindžiančius įrodymus – sąskaitas faktūras ir avanso mokėjimo pavedimus, kurie patvirtina ieškinio tikėtiną pagrįstumą. Spręsdamas dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir atsakovės priešieškinio tikėtiną pagrįstumą.
22. Nėra pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija.
23. Spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022).
25. Faktas, kad atsakovė nesutinka su ieškiniu ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti sandorius negaliojančiais, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovės ieškinys tikėtinai nepagrįstas. Kaip nurodo ieškovė, CPK 144 straipsnis nereikalauja iš esmės vertinti visų byloje esančių įrodymų sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o apsiriboja tik ieškinio reikalavimo ir jam pagrįsti pateiktų įrodymų preliminariu vertinimu.
26. Nagrinėjamu atveju, ieškovės pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. suformuluoti ieškinio reikalavimai, ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai, pateikti įrodymai, kurie, ieškovės įsitikinimu, patvirtina jos nurodytus argumentus ir reikalavimus. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą.
27. Taigi preliminariai įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, yra pagrindas išvadai, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
28. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
29. Ieškovė antrosios sąlygos egzistavimą grindė tuo, kad atsakovė perleido turėtą internetinę parduotuvę atsakovo vadovo sūnaus valdomai įmonei, taip siekdama apsunkinti atsakovei skolos grąžinimą ir galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Be to, nurodė, jog atsakovės vadovo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, atsakovė neturi nekilnojamojo turto, todėl, ieškovės vertinimu, būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė pakankamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas ar pasidarytų neįmanomas.
31. Nėra pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad išimtinio ir itin asmens interesus varžančio procesinio instituto – laikinųjų apsaugos priemonių – taikymas galimas tik tuomet, kai jį taikyti prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018). Tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-330/2020).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus ir rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningus veiksmus arba realų ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą, siekiant išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
34. Priešingai nei teigia ieškovė, vien tai, kad atsakovė perdavė turėtą internetinę parduotuvę UAB „Sinpera“, kurios vadovu yra atsakovės vadovo sūnus, savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo. VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Sinpera“ buvo įsteigta 2023 m. gegužės 15 d., t. y. dar iki ieškovės kreipimosi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo (2023 m. birželio 19 d.). Byloje nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų, kada tiksliai atsakovė perleido minėtą internetinę parduotuvę UAB „Sinpera“, taip pat nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad šis veiksmas buvo atliktas siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove ar paslėpti turtą. Pažymėtina, kad pats dalies vykdytos veiklos perdavimas galimai susijusiam asmeniui savaime nėra nei neteisėtas, nei nesąžiningas veiksmas, jei nėra pateikta duomenų, jog tai padaryta siekiant išvengti prievolių vykdymo.
35. Faktas, jog atsakovė perdavė dalį savo vykdytos veiklos kitam ūkio subjektui, taip pat savaime nesukelia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės pateikti 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovė turėjo 247 472 Eur vertės turto, iš kurio 5 938 Eur sudarė ilgalaikis turtas, o 241 534 Eur – trumpalaikis turtas. Atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 193 517 Eur, iš jų trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 136 236 Eur, o ilgalaikiai – 57 281 Eur. Per 2024 metus atsakovė gavo 720 731 Eur pajamų ir uždirbo 34 531 Eur pelno. Šie finansiniai duomenys patvirtina, kad net ir po internetinės parduotuvės perleidimo UAB „Sinpera“ atsakovės finansinė padėtis išliko stabili ir ji netapo nemokia.
36. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovės turto paieškoms ar jo kaupimui/išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, jas taikant tik tada, kai esama duomenų apie nesąžiningus ketinimus išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019).
37. Taip pat aplinkybė, kad atsakovės vadovo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, savaime nesuponuoja atsakovės nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu. Kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio ar kito galutinio procesinio sprendimo, galioja nekaltumo prezumpcija. Todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos skundžiamos nutarties rezultato teisėtumui. Nenustačius grėsmės galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas pagrįstai. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutartį keisti ar naikinti, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.