Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys V. B., A. B., G. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas (toliau – pareiškėjas ir VĮ Turto bankas) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir 1/12 dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/12 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Nurodo, kad pareiškėjas VĮ Turto bankas gavo Pagėgių savivaldybės administracijos pranešimą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro duomenimis kitiems butams šiame name taip pat priklauso po 1/12 dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas surinko informaciją bei dokumentus ir nustatė, kad butus šiame name asmenys privatizavo pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374. Privatizavimą vykdė Šilutės rajono (miesto) valdyba. Atsižvelgdami į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, todėl mano kad yra pagrindas spręsti dėl šio turto pripažinimo valstybės turtu. Minėtas butas pastatytas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento jis išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Butas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nebuvo perduotas savivaldybei.

Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje (CPK 133 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), 1/12 dalies tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/12 dalies sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės, patikėjimo teisė, kitos daiktinės teisės, juridiniai faktai, žymos nėra įregistruotos. Tai patvirtina byloje pateiktos 2023-11-28, 2024-01-22 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų kopijos. Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo pranešimo dėl turto (duomenys neskelbtini), matyti, kad archyve nėra jokių šio turto privatizacijos dokumentų. Iš 2015-04-27, 2015-06-11 Pagėgių savivaldybės administracijos pranešimų dėl informacijos pateikimo matyti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių savivaldybei nebuvo perduotas. Pagėgių savivaldybė nuo 2000 m. šį butą naudojo kaip savivaldybės būstą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad einamuoju momentu šiame bute gyvena suinteresuoti asmenys V. B., A. B., G. B., kurie bylos nagrinėjimo teisme metu atsiliepimų nepateikė, priešingų duomenų, nei pareiškime išdėstytoms aplinkybėms, nenurodė.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes.

Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

VĮ Turto bankas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir 1/12 dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/12 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kai nėra tai patvirtinančių dokumentų. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas turtas būtų buvęs perduotas Pagėgių savivaldybei, tačiau iš faktinių duomenų nustatyta, kad nuo 2000 metų butas naudojamas kaip socialinis būstas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas teigti, jog nagrinėjamu atveju butas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, taip pat 1/12 dalis tvarto bei 1/12 dalis sandėlio, esančių tuo pačiu adresu, valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir 1/12 dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/12 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) yra valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir 1/12 dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/12 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) yra valstybės - Lietuvos Respublikos - nuosavybė.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.