Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-18 · Administracinė byla Nr. eI2-1794-983/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-05-18Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-11-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-18
Bylos Nr.
eI2-1794-983/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00075-2021-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
Pareiškėjas
L. S.
Atsakovas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „L. M. L.“, Lodeksa medical leeches
Administracinė byla Nr. eI2-1794-983/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui P. M.,atsakovės atstovėms A. G., J. K. ir I. G.,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui advokatui D. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „L. M. L.“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT) 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti VVTAT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą.

Paaiškina, jog 2020 m. sausio 24 d. kreipėsi į VVTAT su skundu, pranešdamas, jog UAB „L. M .L.“ (toliau – ir Bendrovė) platinama reklama apie bendrovės veiklą galimai klaidina arba gali suklaidinti asmenis, taip pat platinama reklama dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti asmenų ekonominį elgesį arba kitiems asmenims gali pakenkti konkuruoti. VVTAT Sprendimu atsisakė pradėti pranešimo nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „L. M .L.“ galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis ir objektyvioms aplinkybėmis. Pažymi, kad Bendrovės reklamoje aiškiai nurodyta, jog parduodami dėlių milteliai yra skirti sveikatinimo veiklai, nors Bendrovė vėliau paaiškino, jog dėlių milteliai nėra skirti sveikatinimo veiklai, todėl tokia reklama yra akivaizdžiai klaidinanti.

Tvirtina, kad prieš reklamuojant medicininių dėlių miltelių specifikaciją, nurodant miltelių panaudojimo būdą ir miltelių poveikį, turėjo būti atlikti išsamūs laboratoriniai bei klinikiniai miltelių tyrimai. Jei dėlių miltelių bendrovė negamina, tai reiškia, kad šių miltelių aprašymas yra išgalvotas, melagingas ir skirtas klaidinti vartotojus kaip melaginga reklama, kurią pasitelkus į įmonės sąskaitą pirkėjai perveda pinigines lėšas už neegzistuojantį produktą, kurio gamybai Bendrovė neturi nei leidimų, nei teisės.

Atkreipia dėmesį, jog VVTAT nepatikrino, kad Bendrovė neturi teisės naudoti 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų, kadangi Bendrovė įregistruota kaip 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų ir (ar) jų gaminių naudotojas, kuris šalutinius gyvūninius produktus ir (ar) jų gaminius naudoja dėlių šėrimui (veikla UWILD – šalutinių gyvūninių produktų naudojimas laukiniams gyvūnams šerti, produktų tipas: RAW – kiti neperdirbti šalutiniai gyvūniniai produktai – (galvijų kraujas)) ir suteiktas įregistravimo į šalutinių gyvūninių produktų registrą numeris. Taigi, VVTAT neįvertino, kad Bendrovei suteikta teisė tik maitinti dėles galvijų krauju, tačiau jokia teisė naudoti ir (ar) gaminti 2 kategorijos perdirbtus dėlių miltelius nėra suteikta. Bendrovė reklamuoja gaminanti 2 kategorijai priskiriamus dėlių miltelius, neturėdama leidimo ir taip klaidina vartotojus.

Pažymi, kad Bendrovei išduotas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas suteikia teisę prekiauti „(duomenys neskelbtini)“ rūšies medicininėmis dėlėmis tik turint teisėtą jų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, tačiau minėtame leidime nenurodyta, jog Bendrovei leidžiama prekiauti medicininių dėlių milteliais pagamintais iš „(duomenys neskelbtini)“ rūšies medicininių dėlių. Bendrovė neturi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) leidimo, kuris suteiktų teisę gaminti miltelius iš medicininių dėlių. VVTAT neįvertino, kad reklama yra klaidinanti, nepriklausomai, ar vartotojams parduodami dėlių milteliai yra gaminys ar žaliava, kaip bando teigti Bendrovė, kadangi šių dėlių miltelių naudojimas žmonėms nėra numatytas remiantis 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas Nr. 1774/2002 (Šalutinių gyvūninių produktų reglamentas). Jeigu vartotojams parduodama vadinamoji žaliava pagaminta iš 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų būtų naudojama veterinariniais tiksliais, tuomet ji yra VMVT kontrolės objektas.

Atkreipia dėmesį, kad Bendrovės svetainėje nurodoma, jog galima nusipirkti medicininius dėlių miltelių, kadangi svetainėje medicininių dėlių miltelius įsidėjus į virtualų pirkinių krepšelį, pirkimo vedlys perkelia į puslapį, kuriame reikia suvesti pirkėjo duomenis, tai padarius – pradėdamas užsakymo formavimas, taip pat nurodoma pervesti pinigus į įmonės sąskaitą. Taigi, Bendrovė nurodo, kad tik planuoja gaminti dėlių miltelius, tačiau dar už neegzistuojantį produktą yra nurodoma pervesti pinigus į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą. Pareiškėjo nuomone, VVTAT nepagrįstai nusprendė, kad Bendrovė neprekiauja dėlių milteliais.

Pabrėžia, jog Bendrovės teikiamų sveikatinimo paslaugų reklama yra klaidinanti ir dėl to, jog skleidžiamoje reklamoje nėra aišku, ar reklamuojama manytina tyčia bankrutavusi ir jau išregistruota UAB „L.“, ar vietoj šios įmonės įkurtas naujas „F“ – Bendrovė. Be to, vien tai, jog VVTAT nėra gavusi daugiau skundų, nėra ir negali būti pažeidimo mažareikšmiškumo kriterijus kadangi VVTAT turėjo įvertinti Bendrovės apyvartą, vartotojų srautus, taip pat aplinkybę, kad visa tariamai pašalinta informacija iš tikro yra vartotojams ir toliau viešinama. Bendrovė skelbdama reklamą, imituoja bankrutavusią UAB „L.“, nuo visuomenės ir klientų slėpdama, kad UAB „L.“ yra manytina tyčia privesta prie bankroto ir išregistruota, todėl Bendrovės reklama klaidina vartotojus.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundo reikalavimus, prašė nepriteisti trečiojo suinteresuotojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovė VVTAT atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškime, kuriame nurodytas aplinkybes VVTAT vertino Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies kontekste, pareiškėjas kėlė klausimą dėl pačios Bendrovės galimai vykdomos sveikatinimo veiklos, kuriai, kaip teigė pareiškėjas, Bendrovė neturi licencijos. Nagrinėjant pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, buvo vertinama Bendrovės vykdoma veikla ir jos apie vykdomą veiklą skleidžiama reklama. Teikdama paaiškinimus Bendrovė nurodė, kad Lietuvos Respublikoje nevykdo sveikatinimo veiklos, tačiau vykdo medicininių dėlių veisimą ir užsiima jų bei šalutinių gyvūninės kilmės produktų – dėlių miltelių – pardavimu, todėl savo interneto svetainėje pateikia informaciją apie medicinines dėles ir jų pritaikymo (naudojimo) galimybes (taip pat galimybę panaudoti jas sveikatinimo veikloje). Atlikusi Bendrovės veiklos patikrinimą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų galimo teikimo (sveikatos būklės tyrimų, ligų diagnozavimo ir gydymo), Akreditavimo tarnyba taip pat konstatavo nenustačiusi faktų, kad Bendrovė teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Nurodytos aplinkybės bei surinktos informacijos visuma nepatvirtina, jog Bendrovė, skleisdama reklamą apie savo veiklą, siūlytų asmenims suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms būtų reikalinga licencija. VVTAT mano, jog pareiškėjo skundo motyvas, kad Bendrovės reklama yra klaidinanti dėl Bendrovės teikiamos informacijos apie galimai teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Paaiškina, jog dėlių milteliai yra žaliava, o ne gaminys. Bendrovė negamina kosmetikos, tepalų, kremų ir kitų gydomųjų kosmetikos gaminių, o savo svetainėje tik pateikia informaciją apie galimą medicininių dėlių panaudojimą, t. y. kremų, tepalų ir panašių produktų gamybai. Bendrovė, teikdama paaiškinimus nurodė, jog džiovintus dėlių miltelius planuoja parduoti kremų gamintojams į trečiąsias šalis (kaip žaliavą kremams gaminti). Atkreipia dėmesį, jog VMVT 2019 m. birželio 19 d. rašte nurodyta įstaigos nuomonė kaip atsakymas į konkretų Bendrovės paklausimą, t. y. dėl išalkintų dėlių tolimesnio panaudojimo galimybių, tačiau šis raštas nesukuria Bendrovei jokių teisių ir pareigų, teisinių pasekmių, taip pat neįrodo, kad Bendrovės veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pažymi, kad gyvūnų ir jų dalių tinkamas laikymas bei tvarkymas nėra priskirtas VVTAT kompetencijai, tokia kompetencija priskirta VMVT. VVTAT pareiškime nurodytas aplinkybes vertino pagal jai priskirtą kompetenciją, t. y. Reklamos įstatymo kontekste. Pagal kompetenciją vertindama Bendrovės skleidžiamą reklamą, neturėjo įgaliojimų vertinti ar pasisakyti dėl bendrovės veiklos, susijusios su šalutinių gyvūninių produktų tinkamu laikymu ir tvarkymu. Tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, skundžiamame sprendime informavo pareiškėją, kad kreipsis į VMVT prašydama pagal kompetenciją įvertinti, ar Bendrovė, laikydama ir tvarkydama dėles bei šalutinius gyvūninius produktus – dėlių miltelius nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atitinkamai, VVTAT 2020 m. gruodžio 9 d. raštu kreipėsi į VMVT bei paprašė apie priimtus sprendimus informuoti pareiškėją. Pareiškėjo argumentai dėl Bendrovės galimai neteisėtai, t. y. neturint kompetentingos institucijos leidimo, vykdomos veiklos – gyvūninės kilmės šalutinių produktų laikymo ir iš jų tvarkymo, perdirbimo, naudojimo, teikimo į rinką ir pan., nepriskirtini VVTAT kompetencijai.

Nurodo, jog Bendrovei Aplinkos apsaugos agentūros leidimas suteikia teisę prekiauti medicininėmis dėlėmis ir dėlėmis „(duomenys neskelbtini)“. Aplinkos apsaugos agentūra, be kita ko, yra įgaliota priimti sprendimus dėl leidimų prekiauti laukiniais gyvūnais papildymo ar galiojimo sustabdymo, dėl leidimų įvežti (išvežti) laukinius gyvūnus, prekiauti laukiniais gyvūnais galiojimo panaikinimo, išduoda leidimus naudoti laukinius gyvūnus, saugomas rūšis. VVTAT, vertindama Bendrovės veiklą klaidinančios reklamos požiūriu, neturėjo teisės vertinti kompetentingos institucijos išduotų leidimų teisėtumo. Reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Bendrovė pateikė VVTAT paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, jog turi reikiamus leidimus veiklai vykdyti. VVTAT nenustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėtų klaidinti vartotoją, todėl pagrįstai nusprendė, kad jos neatitinka klaidinančios reklamos požymių, kurie sudarytų pagrindą pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo.

Paaiškina, kad asmeniui Bendrovės interneto svetainėje įsigijus dėlių miltelius būtų laikoma, kad sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią bendrovei kiltų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos teisės ir pareigos. Pastebi, kad VVTAT neturi informacijos apie Bendrovės su fiziniais asmenimis sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat nėra gavusi vartotojų skundų dėl Bendrovės veiklos ar jų pažeistų teisių dėl iš Bendrovės įsigytų prekių. Taigi, pareiškėjo nurodyti įtarimai, kurie yra pagrįsti jo nuomone, tačiau nepagrįsti konkrečiais įrodymais dėl galimai nusikalstamos veiklos, turinčios sukčiavimo ir lėšų pasisavinimo požymių, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo UAB „L.“ (UAB „T.“) bankrotas būtų pripažinimo tyčiniu, pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindžia nurodytas aplinkybes dėl Bendrovės klaidinančios informacijos skleidimo vartotojams, nenurodant savo galimų sąsajų su UAB „L.“ (UAB „T.“) ir jų galimai tyčia sukelto bankroto, yra nepagrįsti ir neteisėti. Klausimai, susiję su tyčiniu juridinio asmens bankrotu ir kitomis juridinių asmenų nusikalstamomis veikomis, yra priskirtini ikiteisminio tyrimo institucijų kompetencijai, todėl VVTAT šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. VVTAT įsitikinimu, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jis atitinka tiek Reklamos įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovės prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės nurodo tokius pačius argumentus kaip ir atsakovė.

Papildomai paaiškina, kad pareiškėjas yra Bendrovės konkurentas, kuris užsiima medicininių dėlių veisimu ir prekyba. Pareiškėjas piktnaudžiauja savo teise teikti skundus dėl Bendrovės vykdomos veiklos, kadangi skundus teikia dažnai ir į ne vieną valstybinę instituciją. Rinkoje siekia konkuruoti ne paslaugų ir prekių kokybe, bet nesąžiningais metodais.

Pažymi, jog pareiškėjo skunde nurodomi argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. VVTAT išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjusi visą turimą informaciją ir vadovaudamasi Reklamos įstatymo nuostatoms, teisėtai bei pagrįstai sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti Bendrovės skleidžiamos reklamos klaidinga, todėl priėmė teisėtą Sprendimą, kuriuo pagrįstai atsisakyta pradėti nagrinėjimo procedūrą. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo nuostatas, yra argumentuotas, priimtas išsamiai įvertinus visas pareiškėjo pranešime ir jo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, teisės aktuose numatytus reikalavimus, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės turi būti vertinamos jų atitikties Reklamos įstatymo reikalavimas, t. y. Bendrovės vykdomos veiklos ir Bendrovės apie vykdomą veiklą skleidžiamos reklamos aspektu. Dauguma pareiškėjo teiginių yra nesusiję su nagrinėjamu klausimu. Bendrovė turi leidimą, kuris suteikia teisę prekiauti „(duomenys neskelbtini)“ rūšies medicininėmis dėlėmis, o taip pat ir jų dalimis. Bendrovės internetinėje svetainėje neteikiama informacija, kad Bendrovė vykdytų sveikatinimo veiklą ir (ar) siūlytų asmenims suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms būtų reikalinga licencija, kas pagrįstai konstatuota Sprendime. Bendrovės tinklalapyje nėra jokių teiginių dėl Bendrovės padėjimo pacientams gydytis, kadangi Bendrovė neteikia jokių gydymo konsultacijų.

Nurodo, kad planuojami gaminti džiovintų dėlių milteliai nėra priskiriami kosmetiniams, vaistiniams preparatams. Medicininių dėlių milteliai yra šalutinių gyvūninės kilmės produktas ir yra laikomas 2 kategorijos medžiagomis – gyvūnai ir gyvūnų dalys. Atkreipia dėmesį, jog Bendrovės internetinėje svetainėje yra pateikiama informacija tik apie galimą medicininių dėlių miltelių panaudojimą. Bendrovė dėles užaugina, paruošia ir pateikia gydymo įstaigoms, o džiovintus miltelius planuojama parduoti kremų gamintojams į trečiąsias šalis kaip žaliavą kosmetikos gaminiams gaminti.

Prašo skirti pareiškėjui 300 Eur dydžio baudą, kadangi Bendrovės įsitikinimu, pareiškėjas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti pareiškėjui baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VVTAT 2020 m. sausio 24 d. gavo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2020 m. sausio 24 d. raštu Nr. (2.16-36)6V-107 persiųstą pareiškėjo L. S. pranešimą dalimi dėl Bendrovės skleidžiamos galimai klaidinančios informacijos. Pareiškėjas nurodė, kad skleidžiama informacija apie teikiamas paslaugas klaidinanti, kadangi Bendrovė neturi teisės verstis sveikatinimo veikla. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad informacijoje teigiama, jog atliekamas gydymas dėlėmis bei refleksoterapija, tačiau, anot pareiškėjo, refleksoterapijai reikalinga licencija. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) nurodyta išsami informacija apie dėlių gydomąjį poveikį gerinant ligonių, kurie serga odos, akių, ausų, nosies, gerklės, širdies ir kraujagyslių sistemos, ginekologinėmis ligomis ir pan., savijautą, tačiau, anot pareiškėjo, gydymo paslaugas galėtų teikti tik atitinkamos srities sveikatos priežiūros specialistas bei įmonė (įstaiga), turinti teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla. Be to, informacija, kurioje nurodoma: „mūsų dėlės auginamos biofabrike „L.“, esančiame Lietuvoje, kur dėlės auginamos ir dauginamos griežčiausiomis laboratorinėmis sąlygomis. Dėlės pardavimo kaina – 2,60 €, procedūros metu – 5,00 €“, sudaro įspūdį, kad Bendrovė teikia licencijuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nors iš tiesų bendrovė neturi licencijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovės skleidžiama reklama, kurioje naudojami bankrutavusios UAB „L.“ kontaktiniai duomenys, vaizdinė informacija, galimai klaidina, kadangi sudaromas įspūdis, kad UAB „L.“ ir toliau vykdo veiklą. Tokiu būdu, anot pareiškėjo, iš Bendrovės teikiamų sveikatinimo paslaugų reklamos nėra galimybės suprasti, ar reklamuojama bankrutavusi UAB „L.“ ar Bendrovė. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie Bendrovės veiksmai galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnį.

VVTAT 2020 m. vasario 25 d. raštu Nr. 4E-4636 kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių.

VVTAT 2020 m. kovo 5 d. gavo Bendrovės atsakymą, kuriame ji pateikė paaiškinimus ir nurodė, kad pareiškėjas klaidingai nurodo medicininių dėlių veisimu Lietuvos Respublikoje užsiimančių komercinės veiklos subjektų skaičių, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje šiuo metu tėra dvi įmonės – Bendrovė ir MB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakyme taip pat nurodė, kad sveikatinimo veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, tačiau vykdo medicininių dėlių veisimą, todėl interneto tinklalapyje tik teikia informaciją apie medicinines dėles ir jų pritaikymo (naudojimo) galimybes, nes jomis prekiauja. Bendrovė informavo, kad jos nesieja teisiniai santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad VĮ Registro centro viešai pateikiamais Juridinių asmenų registro duomenimis, šiuo metu nėra bendrovės pavadinimu UAB „L.“, o yra tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „L. M .L.“. Nurodė, kad Bendrovė viešojoje erdvėje aiškiai skelbia, kad veiklą vykdo Bendrovė ir kad ji visur pateikia savo juridinių asmenų registro duomenis: įmonės kodą, adresą, kontaktinius duomenis susisiekti su Bendrovės atstovais. Bendrovė nurodė ir pateikė įrodymus, jog interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) yra keturi pilni UAB „L. M .L.“ pavadinimai, todėl vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad veiklą vykdo Bendrovė.

VVTAT, įvertinusi pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes, Bendrovės skleistos reklamos pobūdį, pateiktus paaiškinimus ir VVTAT surinktus įrodymus, nusprendė, jog šiuo konkrečiu atveju Bendrovė, interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini), vienoje vietoje ir vieną kartą, nurodydama ne tik savo, bet ir anksčiau egzistavusios UAB „L.“ pavadinimą, galėjo iš dalies suklaidinti reklamos vartotoją, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad informacija apie tai, jog prekių ir paslaugų teikėjas (pardavėjas) yra Bendrovė interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pateikiama ne vienoje, o keliose skirtingose vietose, padarė išvadą, kad vidutinis reklamos vartotojas galėjo suprasti, kad prekių ir paslaugų teikėjas (pardavėjas) yra Bendrovė, todėl teigti, kad skleista reklama iš esmės buvo klaidinanti, nėra pagrindo. VVTAT 2020 m. kovo 26 d. patikrino interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skelbiamą informaciją ir nustatė, kad Bendrovė patikslino interneto tinklalapyje esančią informaciją, pašalindama kontaktų skiltyje nurodytą UAB „L.“ pavadinimą. Nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. balandžio 25 d., VVTAT stebėjo interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pateikiamą informaciją ir nustatė, jog informacija apie veiklą interneto tinklalapyje vykdantį subjektą nebuvo pakeista į UAB „L.“ ar paslėpta, kas galėtų turėti įtakos galimam vartotojų klaidinimui ir leistų įtarti, jog UAB „L.“ pavadinimas interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas ne per klaidą, o tikslingai, siekiant suklaidinti ir apgauti vartotojus.

VVTAT nusprendusi, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog Bendrovės skleista reklama iš esmės yra klaidinanti, taip pat atsižvelgusi į tai, kad Bendrovė nedelsdama patikslino interneto tinklalapyje esančią informaciją ir į tai, kad kitų asmenų nusiskundimų dėl Bendrovės skleidžiamos reklamos VVTAT nebuvo gavusi, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 6 punktu, 2020 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Bendrovės Reklamos įstatymo pažeidimo.

2020 m. balandžio 28 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo skundas dėl VVTAT 2020 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino VVTAT 2020 m. kovo 26 d. sprendimą ir įpareigojo VVTAT iš naujo spręsti dėl Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimo tyrimo pradėjimo, kadangi VVTAT nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių faktą, kad UAB „L. M. L.“, neturėdama licencijos, neteisėtai gamina, platina, prekiauja nežinomos kilmės vaistiniais ir kosmetiniais preparatais, o tai reiškia, kad VVTAT 2020 m. kovo 26 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. reikalavimų.

VVTAT 2020 m. spalio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba), prašydama pateikti informaciją apie priimtą sprendimą dėl pareiškėjo 2020 m. sausio 24 d. prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su Bendrovės teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, galimai neturint teisės verstis asmens sveikatos priežiūros veikla. VVTAT 2020 m. lapkričio 4 d. gavo Akreditavimo tarnybos raštą, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgdama į pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes, atliko neplaninį Bendrovės galimai neteisėtos asmens sveikatos priežiūros veiklos patikrinimą, t. y. pagal kompetenciją patikrino, ar minėta įstaiga teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas (galimai atlieka kokius nors sveikatos būklės tyrimus, diagnozuoja ligas ir gydo pacientus), kadangi tokiai veiklai privaloma turėti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją. Atlikusi patikrinimą, Akreditavimo tarnyba konstatavo, jog nėra nustatyta faktų, kad Bendrovė teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Žemesnės instancijos teismas

VVTAT 2020 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti paaiškinimus. 2020 m. gruodžio 1 d. buvo gautas Bendrovės atsakymas, kuriame nurodyta, jog Bendrovė niekada negamino ir negamina jokių vaistinių ar kosmetinių preparatų, taip pat jokių kosmetikos gaminių ir jokių vaistinių preparatų neplatina.

VVTAT, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo pranešimą, priėmė 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą pagal pranešimą dėl galimo Bendrovės Reklamos įstatymo pažeidimo. Sprendime nurodė, jog įvertinusi pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes, Bendrovės skleistą reklamą, pateiktus paaiškinimus ir surinktus įrodymus, Akreditavimo tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktą informaciją ir atsižvelgdama į tai, jog VVTAT nėra gavusi jokios informacijos, kuri leistų įtarti, jog Bendrovė neteisėtai teikia sveikatos priežiūros paslaugas ar neteisėtai, neturėdama licencijos, gamina, platina ir prekiauja nežinomos kilmės vaistiniais ir kosmetiniais preparatais, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Bendrovė, interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skleisdama informaciją apie tai, jog ji veisia medicinines dėles bei užsiima jų ir šalutinių gyvūninių produktų – medicininių dėlių miltelių prekyba, klaidina vartotojus, taip pat nutarė, jog vien tai, kad interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija apie hirudoterapiją ir jos galimą poveikį ar informacija apie dėlių bei dėlių miltelių panaudojimo galimybes, nesudaro pagrindo teigti, jog Bendrovė, neturėdama licencijos, neteisėtai gamina, platina ar prekiauja nežinomos kilmės vaistiniais ir kosmetiniais preparatais. Pažymėjo, jog VVTAT, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta Sprendime, bei į tai, kad Bendrovė 2020 m. pradžioje nedelsiant patikslino interneto tinklalapyje esančią informaciją, t. y. neteisingai nurodytą Bendrovės pavadinimą, taip pat į tai, kad jokių nusiskundimų dėl Bendrovės skleidžiamos reklamos VVTAT nei 2020 m., nei anksčiau nėra gavusi, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 6 punktu, VVTAT nusprendė atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Bendrovės Reklamos įstatymo pažeidimo.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Bendrovės Reklamos įstatymo pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Vertinant galimą Reklamos įstatymo pažeidimą, turi būti vertinama skleidžiama reklama bei jos atitiktis Reklamos įstatymo reikalavimams, todėl nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar VVTAT pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo prašyme nebuvo faktinių duomenų, kurie leistų įtarti, kad buvo pažeistas Reklamos įstatymas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas, kurio tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, skatinti reklamos savitvarką ir sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Reklamos įstatymo 1 straipsnio 8 dalyje pateikiama reklamos sąvoka. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, įstatymuose pateikiami nevienodi reklamos apibrėžimai, tačiau visuose minėtuose teisės aktuose nurodomas svarbiausias reklamos požymis – reklama yra informacija, kuria siekiama padėti parduoti arba skatinti įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis. Siekiant nustatyti, ar informacija gali būti vertinama kaip reklama, turi būti konstatuotas skatinimo tikslas, t. y. turi būti nustatyta, kad ši informacija yra ar gali būti reikšminga vartotojui, priimant sprendimą dėl produkto įsigijimo, ir tokiu būdu ja siekiama daryti įtaką vartotojo ekonominei elgsenai, skatinant jį naudotis tam tikromis prekėmis ar paslaugomis ar atsisakyti tam tikrų prekių (paslaugų) naudojimo. Taigi, yra du esminiai reklamos požymiai: 1) informacija turi būti susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla; 2) pateikiama informacija turi skatinti įsigyti prekių ar naudotis teikiamomis paslaugomis.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog Bendrovės interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skleidžiama informacija apie vykdomą veiklą, įmonės pavadinimą ir siūlomas įsigyti prekes, galėtų paskatinti reklamos vartotojus pirkti Bendrovės nurodytas prekes – medicinines dėles ir (ar) dėlių miltelius. Šalys pripažįsta, jog Bendrovės interneto tinklalapyje skleidžiama informacija atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos sąvoką, tačiau pareiškėjo įsitikinimu, Bendrovės skleidžiama reklama yra klaidinanti.

Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį klaidinanti reklama yra reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Reklamos įstatymo 5 straipsnyje imperatyviai įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų vidutinio reklamos vartotojo požiūriu. Vidutiniu vartotoju laikytinas protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas. Protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-997/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1703-858/2015). Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą privalu atsižvelgti į tai, kokius reklamoje pateiktų teiginių teisingumą pagrindžiančius duomenis reklamos davėjas turi reklamos naudojimo metu. Taigi, ši įstatymo nuostata įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-735-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2287-629/2020) .

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Bendrovės reklamoje aiškiai nurodyta, kad parduodami dėlių milteliai yra skirti sveikatinimo veiklai ir teigia nesutinkantis su Bendrove, jog dėlių milteliai nėra skirti sveikatinimo veiklai. Pažymi, kad Bendrovės skelbiama reklama apie dėlių miltelius, t. y. jų gamybos technologiją bei pritaikymo galimybes yra klaidinanti ir VVTAT netyrė skundo dalies dėl klaidinančios reklamos, susijusios su galimai neteisėta sveikatinimo veikla.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, licencijas asmens sveikatos priežiūros veiklai išduoda, atsisako jas išduoti, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimą sustabdo, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimo sustabdymą panaikina, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimą panaikina, licencijas asmens sveikatos priežiūros veiklai patikslina, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai sąlygų laikymosi priežiūrą vykdo Akreditavimo tarnyba.

Nustatyta, jog pareiškėjo pranešime, kurį VVTAT vertino Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies kontekste, pareiškėjas nekėlė klausimo dėl parduodamų dėlių miltelių paskirties, panaudojant juos sveikatinimo veikloje, o klausimą kėlė dėl Bendrovės galimai vykdomos sveikatinimo veiklos, kuriai, anot pareiškėjo, Bendrovė neturi leidimo. Taip pat Bendrovė, teikdama paaiškinimus VVTAT, neneigė dėlių miltelių panaudojimo sveikatinimo veiklai paskirties. VVTAT 2020 m. kovo 5 d. gavo Bendrovės raštą, kuriame ji patikino, jog sveikatinimo veiklos nevykdo, tačiau vykdo medicininių dėlių veisimą, todėl tik informuoja apie medicinines dėles ir jų pritaikymo bei naudojimo galimybes. VVTAT 2020 m. spalio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie priimtą sprendimą dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su Bendrovės teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, galimai neturint teisės verstis asmens sveikatos priežiūros veikla. Akreditavimo tarnybos 2020 m. lapkričio 4 d. raštu „Dėl atlikto patikrinimo dokumentų“ Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad atliko neplaninį Bendrovės galimai neteisėtos asmens sveikatos priežiūros veiklos patikrinimą, t. y. pagal kompetenciją patikrino, ar minėta įstaiga teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas. 2020 m. rugpjūčio 3 d. Akreditavimo tarnybos ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog įstaiga neturi Akreditavimo tarnybos išduotos įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos, suteikiančios teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau Akreditavimo tarnyba, įvertinusi patikrinimo metu surinktus duomenis, konstatavo, jog nenustatė faktų, įrodančių, kad Bendrovė teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, VVTAT, atsižvelgusi į kompetentingos institucijos, t. y. Akreditavimo tarnybos išvadą bei į Bendrovės paaiškinimus, vertindama pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes, pagrįstai laikė, jog Bendrovė nevykdo sveikatinimo veiklos, todėl leidimas jai nėra privalomas. Vien tai, kad Bendrovė savo internetinėje svetainėje nurodo informaciją apie dėlių bei dėlių miltelių panaudojimo galimybes, nesudaro teisėto pagrindo daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo sveikatinimo veiklą. Nenustačius, kad Bendrovė, skleisdama reklamą apie savo veiklą, siūlytų asmenims suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms būtų reikalinga licencija, nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad Bendrovės reklama yra klaidinanti dėl Bendrovės teikiamos informacijos apie galimai teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. VVTAT pagal kompetenciją ištyrė ir atsižvelgė į pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo tariamai klaidinančios reklamos, susijusios su galimai vykdoma Bendrovės sveikatinimo veikla.

Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodoma, jog priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę informuoti raštu reklaminės veiklos subjektus, kad jų atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti jiems nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti.

Pažymėtina, jog vertindama Bendrovės skleidžiamą reklamą, VVTAT nustatė, jog Bendrovės internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) ne tik prekiaujama dėlėmis bei dėlių milteliais, kuriuos gali įsigyti ir fiziniai asmenys – vartotojai, bet ir skleidžiama informaciją apie hirudoterapijos poveikį gydant įvairias ligas, tačiau įrodymų, kad Bendrovės parduodamos dėlės iš tiesų tokiomis savybėmis pasižymi, nepateikta. Bendrovė taip pat nurodo, jog parduodami dėlių milteliai, kurie nėra nei vaistinis preparatas, nei medicinos priemonė (prietaisas), pasižymi gydomosiomis savybėmis, o Bendrovei nėra suteikta teisė verstis sveikatos priežiūros paslaugomis, Bendrovės darbuotojai nėra sveikatos priežiūros specialistai, galintys vartotojams suteikti kvalifikuotą pagalbą savarankiškai gydantis dėlėmis, be to, Bendrovės parduodami dėlių milteliai apskritai negali būti reklamuojami kaip turintys gydomųjų savybių, kadangi nėra vaistiniai preparatai ar medicinos priemonės. Atsižvelgdama į tai, VVTAT 2020 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Bendrovę, siūlydama nedelsiant pašalinant interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skleidžiamą reklamą, kurioje nurodoma, kad dėlės ar dėlių milteliai gali gydyti ligas ar padėti jų išvengti, o apie atliktus pakeitimus paprašė raštu informuoti. Taip pat VVTAT nurodė, jog tuo atveju, jeigu Bendrovės internetinėje svetainėje nurodyta reklama nebus pašalinta arba patikslinta, VVTAT savo iniciatyva pradės tyrimą dėl Bendrovės galimo Reklamos įstatymo pažeidimo. 2020 m. gruodžio 23 d. Bendrovė informavo VVTAT, jog į VVTAT pastabas atsižvelgė ir 2020 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) informaciją iš savo interneto svetainės pašalino. Taigi, VVTAT nustačiusi, jog Bendrovės atliekami veiksmai gali turėti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, remdamasi Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pasiūlė Bendrovei nutraukti tokios reklamos naudojimą. Bendrovei nutraukus reklamos naudojimą, VVTAT pagrįstai nepradėjo tyrimo dėl Bendrovės galimo Reklamos įstatymo pažeidimo.

Pareiškėjas, remdamasis 2019 m. birželio 19 d. VMVT raštu, skunde paaiškino, jog Bendrovės dėlių miltelių aprašyme vartotojai yra klaidinami, kad milteliai žmonių vartojimui skirtų gydomųjų kosmetinių priemonių gamybai. Taip pat VVTAT nepatikrino, kad Bendrovė neturi teisės naudoti 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų.

VVTAT, nagrinėdama pareiškėjo pranešimą, nustatė, jog Bendrovė negamina kosmetikos, tepalų, kremų ir kitų gydomųjų kosmetikos gaminių, o savo svetainėje tik pateikia informaciją apie galimą medicininių dėlių panaudojimą. Bendrovė, paaiškinimuose, kuriuos teikė VVTAT, nurodė, kad džiovintus dėlių miltelius planuoja parduoti kremų gamintojams į trečiąsias šalis, kaip žaliavą kremams gaminti. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 19 d. VMVT raštas „Dėl dėlių perdirbimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra informacinio pobūdžio, kadangi jame pateikiamas atsakymas į 2019 m. gegužės 20 d. Bendrovės paklausimą dėl išalkintų dėlių tolimesnio panaudojimo. Minėtame rašte nėra jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų, sukuriančių Bendrovei ar kitiems asmenims tam tikrų teisių ar pareigų. Be to, rašte nurodoma informacija apie išalkintų dėlių tolimesnį panaudojimą, o Bendrovės internetinėje svetainėje pateikiama informacija yra apie medicininių dėlių miltelių panaudojimo būdus, todėl pareiškėjo nurodomas 2019 m. birželio 19 d. VMVT raštas neįrodo, kad Bendrovės skleidžiama reklama yra klaidinanti.

Pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl valstybės institucijų, atsakingų už sveikatos taisyklių gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms, laikymąsi, paskyrimo“ 1.1 papunktyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, užtikrinanti Šalutinių gyvūninių produktų reglamento reikalavimų dėl šalutinių gyvūninių produktų, neskirtų vartoti žmonėms, ir iš jų pagamintų produktų laikymąsi, vykdanti šių produktų rinkimo, vežimo, saugojimo, tvarkymo, perdirbimo ir naudojimo arba pašalinimo, teikimo į rinką, eksportavimo ir vežimo tranzitu priežiūrą ir kontrolę, kad jie nekeltų pavojaus gyvūnų arba žmonių sveikatai yra VMVT. Atsižvelgus į tai, kad VVTAT neturi kompetencijos vykdyti VMVT priskirtų funkcijų, o konkrečiu atveju – vertinti ar pasisakyti dėl Bendrovės veiklos, susijusios su šalutinių gyvūninių produktų tinkamu laikymu ir tvarkymu, ji pagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino tik pagal jai priskirtą kompetenciją, t. y. Reklamos įstatymo kontekste. Be to, VMVT Sprendime papildomai informavo, kad kreipsis į VMVT prašydama pagal kompetenciją įvertinti, ar Bendrovė, laikydama ir tvarkydama dėles bei šalutinius gyvūninius produktus – dėlių miltelius, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo pozicijos, jog VVTAT negalėjo priimti Sprendimo, nesulaukusi atsakymo iš VMVT, pažymėtina, kad VVTAT nesuteikta kompetencija atlikti šalutinių gyvūninių produktų ir iš jų pagamintų produktų tvarkymo reikalavimų laikymosi priežiūros, tokia kompetencija, kaip jau minėta, suteikta VMVT. Teismas sutinka su atsakove, kad VVTAT atliekama Reklamos įstatymo reikalavimų laikymosi priežiūra ir VMVT vykdoma Šalutinių gyvūninių produktų reglamento bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimų priežiūra yra dvi skirtingos viena nuo kitos nepriklausančios procedūros, todėl VMVT sprendimas dėl Bendrovės veiklos vertinimo dėl šalutinių gyvūninių produktų ir iš jų pagamintų produktų tvarkymo reikalavimų laikymosi neturi įtakos VVTAT sprendimui atsisakyti pradėti pareiškėjo pranešimo dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo. Be to, VVTAT kreipėsi į VMVT dėl to, kad pareiškėjas išreiškė įtarimą dėl Bendrovės veiklos, galimai pažeidžiant šalutinių gyvūninių produktų ir iš jų pagamintų produktų reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė imituoja bankrutavusią UAB „L.“, todėl jos skleidžiama reklama yra klaidinanti.

VVTAT, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Bendrovės skleistą reklamą, pateiktus paaiškinimus ir surinktus įrodymus, Sprendime pažymėjo, jog Bendrovė, 2020 m. pradžioje savo internetinėje svetainėje nurodydama ne tik UAB „L. M .L.“, bet ir anksčiau egzistavusios UAB „L.“ pavadinimą, galėjo iš dalies suklaidinti reklamos vartotoją, tačiau bendrai vertinant visą internetinėje svetainėje pateikiamą informaciją, padarė išvadą, kad vidutinis reklamos vartotojas galėjo suprasti, kad prekių ir paslaugų teikėjas yra Bendrovė, todėl skleista reklama iš esmės nebuvo klaidinanti. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) ne vienoje vietoje yra pateikta informacija, jog pardavėjas yra Bendrovė. VVTAT 2020 m. kovo 26 d. patikrino Bendrovės internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) skelbiamą informaciją ir nustatė, kad Bendrovė patikslino esančią informaciją, pašalindama kontaktų skiltyje nurodytą UAB „L.“ pavadinimą. VVTAT nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. balandžio 25 d. stebėjo internetinėje svetainėje pateikiamą informaciją ir nustatė, jog informacija apie veiklą vykdantį subjektą nebuvo pakeista į UAB „L.“ ar paslėpta, kas galėtų turėti įtakos galimam vartotojų klaidinimui ir leistų įtarti, jog UAB „L.“ pavadinimas interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas ne per klaidą, o tikslingai, siekiant suklaidinti ir apgauti vartotojus.

Pažymėtina, jog VVTAT sutinka, jog Bendrovės pateikiama informacija nebuvo visiškai tiksli ir dėl to kai kurie vartotojai galimai galėjo iš karto nesuprasti, kuri bendrovė – UAB „L. M .L.“ ar UAB „L.“ vykdo veiklą. Tačiau, siekdama išvengti galimo vartotojų klaidinimo atvejų ateityje, 2020 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įspėjo Bendrovę ir pateikė jai rekomendaciją, kuria nurodė užtikrinti, jog vartotojams būtų pateikiama tiksli bei neklaidinanti informacija apie Bendrovės teikiamas paslaugas ir vykdomą veiklą. VVTAT 2020 m. birželio 2 d. gavo Bendrovės raštą, kuriame nurodyta, kad į VVTAT rekomendacijas atsižvelgta ir reklama patikslinta.

Reklamos įstatyme nėra pateikiama vidutinio vartotojo sąvoka, tačiau 2 straipsnio 19 punkte nurodoma, jog Reklamos įstatyme vartojama sąvoka „vidutinis vartotojas“ suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 punkte numatyta, jog vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Kaip jau minėtina, vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų vidutinio reklamos vartotojo požiūriu. Atsižvelgus į tai, jog internetinėje svetainėje ne vienoje vietoje yra pateikta informacija, kad pardavėjas yra Bendrovė, o UAB „L.“ buvo nurodyta tik kontaktų skiltyje, VVTAT Sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad vidutinis reklamos vartotojas galėjo suprasti, jog prekių ir paslaugų teikėjas yra Bendrovė, todėl sutiktina su VVTAT, jog Bendrovės skleista reklama nebuvo klaidinanti. Be to, Bendrovė patikslino skleidžiamą reklamą.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas pateikė į bylą nuotraukas, teigdamas kad jos įrodo, jog viešoje erdvėje publikuojama UAB „L.“ ir UAB „L. M .L.“ reklaminė medžiaga iš esmės yra identiška ir akivaizdžiai klaidina vartotojus, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad iš minėtų nuotraukų negalima nustatyti nei iš kokių internetinių portalų jos paimtos, nei kada buvo publikuotos, minėtų nuotraukų nelaiko patikimais įrodymais ir jų nevertina.

Pabrėžiama, jog VVTAT priimdama Sprendimą, pagrįstai nevertino pareiškėjo įtarimų dėl galimai tyčinio UAB „L.“ (BUAB „(duomenys neskelbtini)“) bankroto klaidinančios reklamos požiūriu ir šios informacijos nenurodymo vartotojams, Bendrovei siūlant paslaugas (parduodant) prekes, kadangi VVTAT nenagrinėja klausimų, susijusių su tyčiniu bankrotu ir (ar) kitomis nusikalstamomis veikomis. Be to, remiantis Lietuvos informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi nepripažino BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto tyčiniu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Jis visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra išsamus ir motyvuotas. Atmetus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti VVTAT iš naujo spręsti dėl Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimo tyrimo pradėjimo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime prašo pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ši nuostata reiškia, kad spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti šiuo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2012, Nr. 23, p. 542–877).

Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad pareiškėjas nesąžiningai naudotųsi procesinėmis teisėmis. Vien skundo teismui padavimas, ginčijant Sprendimą, savaime negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Priešingu atveju toks aiškinimas reikštų teisės kreiptis į teismą ribojimą. Esant šioms aplinkybėms, prašymas pareiškėjai skirti baudą atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė teismo prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas – iš viso 3267 Eur.

Pareiškėjas L. S. 2021 m. gegužės 4 d. pareiškime dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, kad teismo priimtas sprendimas Bendrovei jokių teisinių pasekmių nesukels, bylinėjimosi išlaidos viršija 181,50 Eur maksimalų valandinį įkainį (145,48 Eur), Bendrovė nepateikė duomenų, kad prašomos atlyginti išlaidos buvo sumokėtos trečiojo asmens advokatui, kadangi apmokėjimai atlikti advokatų profesinei bendrijai. Be to Bendrovė nepateikė išlaidų detalizavimo, patvirtinančio, jog prašoma atlyginti suma buvo sumokėta už šioje administracinėje byloje suteiktas paslaugas, todėl prašo Bendrovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į skundą parengimą ir teiktas teisines paslaugas rengiantis bylos nagrinėjimui, atstovaujant byloje. Prašymas grindžiamas 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaita-faktūra AMG2102 Nr. 072, 2021 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra AMG2103_061, 2021 m. balandžio 19 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2021 m. kovo 23 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2021 m. vasario 26 d. bei 2021 m. kovo 31 d. atliktų darbų ataskaitomis. Taigi, atsižvelgus į pateiktus įrodymus, atmetamas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Bendrovė nepateikė išlaidų detalizavimo, patvirtinančio, jog prašoma atlyginti suma buvo sumokėta už šioje administracinėje byloje suteiktas paslaugas, nepateikė įrodymų, jog Bendrovės prašomos atlyginti išlaidos buvo sumokėtos trečiojo asmens advokatui.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas administracinėje byloje gautas 2021 m. vasario 17 d., jo parengimas, remiantis 2021 m. kovo 31 d. atliktų darbų ataskaita, užtruko 10 val. 15 min., todėl šiuo atveju aktualus 2020 metų III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje - 1454,80 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už atsiliepimą nustatytas koeficientas – 2,5. Atitinkamai už atsiliepimą maksimali priteistina suma – 3 637? Eur (1454,80 x 2,5).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, remiantis 2021 m. kovo 31 d. atliktų darbų ataskaita, 2021 m. kovo mėnesį suteikė Bendrovei teisines konsultacijas, analizavo bylos medžiagą, rengėsi bylos nagrinėjimui bei užtruko 6 val. 45 min., kas pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 7 val. 2020 metų III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje - 1454,8 Eur. Atitinkamai už atstovavimą teisme maksimali priteistina suma – 1018,36 Eur (1454,8 x 0,1 x 7).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, jog Bendrovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose numatytą maksimalų valandinį įkainį.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; kt.).

Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Pabrėžtina, kad pagal Rekomendacijų 2 punktą nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 2.1. bylos sudėtingumą; 2.2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 2.3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 2.4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 2.5. ginčo sumos dydį; 2.6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 2.7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 2.8. šalių elgesį proceso metu; 2.9. advokato darbo laiko sąnaudas; 2.10. kitas svarbias aplinkybes. Taigi net prašomų atlyginti išlaidų dydžiui neviršijant Rekomendacijose nurodytų dydžių, tai nereiškia, kad negali būti priteisiama mažesnė suma, nei yra prašoma, išlaidoms už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas atlyginti, vadovaujantis minėtais Rekomendacijų 2 punkte išdėstytais kriterijais.

Teismas, įvertinęs Bendrovės pateikto atsiliepimo turinį ir apimtį (atsiliepimą sudaro 8 puslapiai), į tai, kad iškelta administracinė byla nėra sudėtinga, joje nekilo jokie sudėtingi, kompleksiniai teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, vertina, jog nors prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurydyta, kad advokato suteiktų teisinių paslaugų trukmę sudaro 17 darbo valandų, tačiau, objektyviai, suteiktų teisinių paslaugų trukmė galėjo būti ženkliai trumpesnė. Todėl teismas atsižvelgdamas į nuostatas dėl išlaidų atlyginimo, kurios įtvirtintos ABTĮ 40 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, į atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir jos procesinę baigtį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, Bendrovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkina iš dalies ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui Bendrovei iš pareiškėjo priteisia 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. (ABTĮ 41 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo L. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „L. M. L.“ iš pareiškėjo L. S. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėTomas BlinstrubisBeata Martišienė