Kauno apygardos teismo sprendimas

2019-01-03 · Civilinė byla Nr. e2-362-480/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-03
Bylos Nr.
e2-362-480/2019
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00137-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Albina Rimdeikaitė
Ieškovas
Luminor Bank akcinės bendrovės
Trečiasis asmuo
A. L., V. L., D. L., Ž. B., R. B., L. T., O. N., V. P., I. A., E. A., M. A., I. D., D. K., G. B., A. B., A. O. D., S. Š., A. A., O. E. K., R. V., E. G. C., N. M., A. M., K. S., D. G., D. V., I. Č., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Atsakovas
Gyvenamojo namo statybos bendrijai „Eglė“, Vilkaviškio rajono savivaldybei, A. M., R. P., G. P., J. Š., R. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-362-480/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00137-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2.; 2.6.29.4.; 3.1.7.6.; 3.1.7.11.; 3.2.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, sekretoriaujant R. M.,

dalyvaujant ieškovės Luminor Bank akcinės bendrovės atstovui advokatui T. Z., atsakovų gyvenamojo namo statybos bendrijos „Eglė“, A. M., R. P., J. Š., G. P. atstovei advokatei R. P., trečiųjų asmenų A. L., V. L., D. L., Ž. B., R. B., L. T., I. D. atstovei advokatei A. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Luminor Bank akcinės bendrovės patikslintą ieškinį atsakovams Gyvenamojo namo statybos bendrijai „Eglė“, Vilkaviškio rajono savivaldybei, A. M., A. M., R. P., G. P., J. Š., R. Š., tretieji asmenys A. L., O. N., L. T., V. P., I. A., E. A., E. A., M. A., R. B., Ž. B., I. D., D. K., G. B., D. L., V. L., A. B., A. O. D., S. Š., A. A., O. E. K., R. V., E. G. C., N. M., A. M., K. S., D. G., D. V., I. Č., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl skolos išieškojimo, išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė Luminor Bank AB patikslintu ieškiniu prašo: 1) priteisti iš GNSB „Eglė“ Luninor Bank AB (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) naudai 145 245,34 Eur negrąžinto kredito, 46 542,76 Eur palūkanų, 10 838,11 Eur delspinigių, procesines 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 208 974,98 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 13 d.; procesines 6 procentų dydžio palūkanas nuo 202 626,21 Eur sumos nuo 2016 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 692,66 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų; 2) priteisti iš GNSB „Eglė“ Banko naudai žyminį mokestį bei kitas Banko patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) skolos išieškojimą nukreipiant į Bankui 1994-07-14 sutartimi, reg. Nr.I-2611 įkeistą nekilnojamąjį turtą, parduodant šį turtą iš viešųjų varžytynių.

Ieškovės atstovas ieškinį palaiko ir prašo jį tenkinti. Nurodo, kad ieškovė atsakovei GNSB „Eglė“ suteikė 914 150,35 Lt kreditą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1993 m. liepos 20 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinę sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. Kreditinę sutartį Nr. 3, 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinę sutartį Nr. 4 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Užtikrinant bendrijos prievolių pagal sutartis tinkamą įvykdymą, 1994 m. liepos 14 d. turto įkeitimo sutartimi, reg. Nr. I-2611 buvo įkeistas nekilnojamas turtas: 90 butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). GNSB „Eglė“ tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų – nustatytais terminais negrąžinant dalies kredito, nesumokant laiku palūkanų bei delspinigių, ieškovė sutartis nutraukė. Ieškovės 2010 m. vasario 2 d. raštu GNSB „Eglė“ informuota apie 1993 m. liepos 20 d. Kreditinės sutarties Nr.1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinės sutarties Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinės sutarties Nr.2, 1996 m. liepos 30 d. Kreditinės sutarties Nr.3 nutraukimą; 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu - apie 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinės sutarties Nr. 4 nutraukimą. Ieškovės 2014 m. vasario 25 d. raštu GNSB „Eglė“ informuota, kad iki 2014 m. balandžio 26 d. neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų pagal sutartis, ieškovė pradės priverstinį išieškojimą iš bankui įkeisto turto ir kito bendrijai priklausančio turto ir lėšų. Įsiskolinimas iki šiol nėra padengtas. Pagal Bendrijos duomenis yra skolingi GNSB „Eglė“ butų (duomenys neskelbtini) savininkai. Taip pat liko R. M. skola bendrijai, kuriai buvo leista parduoti butą (duomenys neskelbtini), žemesne kaina nei jos skola bendrijai. Nors paskola GNSB „Eglė“ buvo išduodama atskiromis kredito sutartimis, tačiau tai buvo vienos paskolos išdavimas keliais etapais; šalys išreiškė valią įkeisti gyvenamąjį namą visų sutarčių įvykdymo užtikrinimui. Sudarant su bendrijos nariais gyvenamųjų namų statybos bendrijos sutartis gyvenamasis namas jau buvo įkeistas bankui turto įkeitimo sutarties pagrindu. Bendrijos skolos dalis nebuvo perkelta visiems bendrijos nariams ir su jais nebuvo sudarytos skolos perkėlimo sutartys. Tai, kad šiuo atveju nesilaikyta nustatytų procedūrų, neperkelta GNSB „Eglė“ skolos dalis bendrijos nariams ir nesudaryta skolos perkėlimo sutarčių, nepanaikina hipotekos gyvenamajam namui. Gyventojams nevykdant prievolių GNSB „Eglė“ pritrūko lėšų atsiskaityti su ieškove, dėl ko nuolat didėjo skola, kuri pasiekė dabartinį lygį. Nors skolų perkėlimo sutarčių sudarymą turėjo iniciuoti GNSB „Eglė“, tačiau jai to nedarant ieškovė taip pat dėjo pastangas, kad bendrija įgyvendintų jai tenkančias prievoles, ieškovės atstovai net dalyvaudavo bendrijos narių susirinkimuose. Bendrijos skola susidarė ne dėl ieškovės kaltės. Nepasirašius skolos perkėlimo sutarčių, skolininku lieka bendrija.

Atsiliepimas

Atsakovai su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime ir jų atstovė nurodė, kad GNSB „Eglė“ yra netinkamas atsakovas, nes kreditas skirtas ne bendrijos poreikiams, bet bendrijos narių poreikiams tenkinti. Ieškovė nėra kreditorius, ji yra tarpininkas, nes finansavo gyvenamojo namo statybą valstybės lėšomis. Valstybė nėra išreiškusi valią nutraukti kreditavimo sutartis ar pareikšti ieškinį teisme prisiteisti negrąžinto kredito dalį, jei iš viso kiek nors negrąžinta, todėl bankas, būdamas netinkamu ieškovu, negali prašyti priteisti jam 145 245,34 Eur negrąžinto kredito. Bankas gali prašyti priteisti tik palūkanas ir delspinigius, bet prašo jų iš netinkamo atsakovo. Be to, ieškovė nedetalizavo skolos dydžio pagal kiekvieną sutartį. Reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo turi būti taikoma ieškinio senatis. Įkeitimo sutartimis buvo užtikrintas tik banko interesas į banko atlyginimą, įkaito turėtoju netapo paskolos davėjas – valstybė. Byloje yra kreditavimo sutartys, tačiau ieškovei nepateikus įrodymų, koks kredito dydis buvo pervestas į bendrijos sąskaitą, nepateikus kreditavimo bylos, teismo ekspertė pasisakė, jog nėra galimybės nustatyti realiai pervestos kredito sumos. Taigi, ieškovė neįrodė, jog pagal pateiktas kreditavimo sutartis įvykdė prievolę bendrijai ir ją kreditavo sutartyse nurodytai sumai. Taip pat ieškovė neįrodė, kokia suma jai yra grąžinta. Ieškovė netinkamai elgėsi bendrijos atžvilgiu, kai 2007 m. balandžio 27 d. – 2007 m. liepos 24 d. leido 6 asmenims parduoti butus, o gautą 346 655,88 sumą skyrė ne šiems asmenims tenkančiai prievolių daliai padengti, bet dengė juridinio asmens palūkanas ir delspinigius, taip liko nepadengta paskola, nuo kurios vėl skaičiuojamos palūkanos ir vėl skaičiuojami delspinigiai. Tai akivaizdus banko suinteresuotumas savo pajamomis, o ne prievolės valstybei vykdymu. Kaip išaiškino apeliacinis teismas, bankas, būdamas savo veiklos profesionalas, pagal pavedimo sutartis privalėdamas tinkamai administruoti paskolas, nesiėmė jokių veiksmų sudaryti skolos perkėlimo sutartis su likusiais skolininkais, o jau grasino bendrijai sutarties nutraukimu. Bylos nagrinėjimo metu G. B. ir A. B. pasirašė skolos perkėlimo sutartis, tačiau ieškovė ieškinio reikalavimo nesumažino. Ieškovė neteikė įrodymų, kokiai sumai 2000 m. perimti skoliniai įsipareigojimai, todėl laikytina, kad M., Š. ir P. yra skolingi bendrijai, bet ne bankui. Apeliacinis teismas plačiai pasisakė dėl ieškovės aplaidumo ir atsakovai visus motyvus palaiko bei prašo jais vadovautis. Bankui nepateikus kreditavimo bylos, nėra galimybės nustatyti, kokia prievolės dalis buvo likusi kreditavimo sutarčių nutraukimo momentu. Bankas pateikė pranešimą apie duomenų naikinimą, tačiau pranešime nėra nurodyta, kad sunaikintos kreditavimo bylos, kuomet prievolių įvykdymo terminai nėra pasibaigę. Nors ieškovės atstovas teigia, kad delspinigiai skaičiuoti už šešis mėnesius nuo nesumokėtų palūkanų, o palūkanos skaičiuotos už penkis metus, tačiau savo motyvų objektyviais parodymais nepagrindžia, nes remiasi įrodomąją reikšmę neturinčiomis lentelėmis. Be to, termino pradžiai ima ne to mėnesio paskaičiuotas palūkanas ar delspinigius, bet iki to mėnesio už praeitį paskaičiuotas palūkanas ir delspinigius ir todėl gaunamos nelogiškos sumos.

Trečiųjų asmenų A. L., V. L., D. L., Ž. B., R. B., L. T., I. D. atstovė prašė atmesti ieškovės patikslintą ieškinį GNSB „Eglė“ bendrijai pilna apimtimi ir priteisti iš ieškovės trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas (po 210 E. L., B., L. ir T.). Bankas kreditą suteikė ne savomis lėšomis, o valstybės lėšomis, pagal specialią lengvatinio kreditavimo programą, todėl reikalavimo teisę į kreditą turi ne bankas, bet valstybė. Bankas turi reikalavimo teisę tik į palūkanas ir į delspinigius, kaip paskolų aptarnavimo / administravimo mokestį. Ieškovė neturėjo teisės sudaryti kredito sutarčių savo vardu, taip pat neturi teisės reikšti ieškinio savo vardu, negrąžinto kredito priteisimo apimtyje. Atsakovu byloje turi būti ne bendrija, bet atskiri jos nariai, kurie nėra padengę kredito, palūkanų ir/ar delspinigių. Ieškovės prašoma priteisti suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, pirminiais dokumentais. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad paskolos sutartyse nurodytą pinigų sumą ji realiai suteikė (perdavė) bendrijai. Ieškovė netinkamai skirstė gautas įmokas - skolai dengti skirtus pinigus nukreipdavo delspinigių dengimui, dėl to šiai dienai jokių tikslių duomenų apie galimai negrąžintą kredito dalį, palūkanas ir/ar delspinigius, nėra. Taip pat ieškovė elgėsi nesąžiningai, skaičiuodama akivaizdžiai neprotingo dydžio delspinigius. Išlaisvindama butus iš hipotekos, ieškovė patvirtino, kad išlaisvinti butai - pilnai išpirkti. Tai reiškia, kad skola, kuri turėtų būti priteista ne iš bendrijos, bet iš atitinkamų jos narių, negali būti didesnė, nei trijų likusių išpirkti butų kredito, palūkanų ir delspinigių suma. Be kita ko, atitinkamoms sumoms taikant ieškinio senatį. Kad visi butai, išskyrus tris butus (6, 86 ir 54), yra išpirkti, patvirtina ir bendrijos išduotos pažymos, apie atsiskaitymą, kurios nėra nuginčytos. Bendrijos lentelė, sudaryta dėl 5 buto, neteisinga ir netiksli, V. L. ir D. L. bendrijai neskolingi. Ieškovė turėjo administruoti kiekvienam nariui dar 1997 m. birželio 24 d. perkeltą skolą atskirai, t. y. kiekvienam skaičiuoti negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius. Ieškovė, sunaikinusi kreditų dokumentus prisiėmė su tuo susijusią riziką. Ieškovė jokių realių bei pakankamų administravimo veiksmų, kad skolos perkėlimo sutartys būtų sudarytos, neatliko, priešingai, paaiškėjus neatitikimams tarp banko ir bendrijos skaičiavimų, atsisakė leisti bendrijai sudaryti skolos perkėlimo sutartis su likusiais bendrijos nariais, laikytina, kad skolos perkėlimo sutartys nebuvo sudarytos ir šis klausimas nebuvo išspręstas savalaikiai ne dėl bendrijos narių ar bendrijos kaltės, bet dėl paties banko netinkamų veiksmų, jam netinkamai atliekant kredito administravimo funkcijas. Remiantis pačios ieškovės duomenimis, iš viso ji yra gavusi iš bendrijos 4075357,51 Lt, t. y. 155357,51 Lt daugiau, nei buvo suteiktas kreditas. Tokios sumos pakanka banko užmokesčiui už netinkamai suteiktas paslaugas apmokėti. Tuo tarpu permoka, kuri susidarė dėl to, kad bankas vienašališkai nusiskaitė daugiau, t. y. 501503,11 Lt grąžintina valstybei. Tretieji asmenys, kurie arba jau buvo išpirkę butus, sumokant pinigus į bendrijos sąskaitą, arba juos išpirkinėjo tinkamai ir laiku, darant įmokas bendrijai, arba buvo įsigiję jau išpirktus butus, buvo įtraukti į bylą išimtinai banko iniciatyva, nesant tam jokio pagrindo, todėl turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Baigiamojoje kalboje nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nepavyko nustatyti kiek piniginių lėšų bankas faktiškai pervedė bendrijai pagal Kreditines sutartis, kadangi banko pateikti įrodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, kurių nepavyko pašalinti ir atliktos ekspertizės metu. Ieškovės pareiga yra įrodyti ieškinio dydį, nurodyti paskirstyto kredito dalis tenkančias atskirai kiekvienam bendrijos nariui, skolos dydį pagrįsti įsiskolinimų paskirstymu ir bankiniais dokumentais pagrįstais skaičiavimais, tačiau šių aplinkybių įrodyti nepavyko todėl, kad bankas neišsaugojo paskolinės bylos dokumentų, nepateikė pirminių įrodymų, kurių pagrindu buvo sudaryti skaičiavimai. Banke neišsaugoti ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys dokumentai, susiję su Kreditine sutartimi, sunaikinti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškovė galimai neteisėtai reikalauja jos naudai priteisti kredito dalį, priklausančią valstybei, nes lengvatiniai kreditai atsakovei buvo suteikti iš valstybės lėšų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu bankui suteikta teisė kreiptis į teismą dėl valstybės lėšų priteisimo. Nuo 1996 m. gruodžio 30 d. priėmimo naudoti aktu pripažinus, kad 90 butų ginčo gyvenamasis namas tinkamas naudoti, tiek ieškovė, tiek atsakovė GNSB „Eglė“ privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, bendrijos narius, nesudariusius ar atsisakiusius sudaryti lengvatinio kredito sutartį su banku ir buto įkeitimo sutartį, šalinti iš bendrijos. Savivaldybė su GNSB „Eglė“ yra visiškai atsiskaičiusi už visus ieškinyje išvardytus 20 butus ir bendrijai neskolinga.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog lengvatiniams kreditams teikti naudojamos valstybės biudžeto lėšos ir siekiant užtikrinti tinkamą lengvatinių kreditų panaudojimą, Lietuvos Respublikos finansų ministerija su ieškove sudarė sutartis dėl lengvatinių kreditų administravimo. 1999 m. rugsėjo 30 d. pavedimo sutartimi Nr. 353 ieškovė įsipareigojo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vardu ir sąskaita atlikti juridinius ir kitus veiksmus, susigrąžinant suteiktas paskolas, tame tarpe, iš fizinių ir juridinių asmenų, gavusių lengvatines paskolas gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti. Remiantis 2012 m. gegužės 2 d. papildomu susitarimu Nr. (1) D4-262 Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsipareigojimai pagal pavedimo sutartį buvo perleisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą, siekdama susigrąžinti paskolas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad pagal Gyvenamojo namo statybos bendrijos „Eglė“ (toliau – atsakovė arba Bendrija) įstatų, patvirtintų bendrijos susirinkime 1994 m. sausio 26 d., 1. 1 punktą, bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis jos narių aprūpinimo butais.

1999 m. rugsėjo 30 d. pavedimo sutarties Nr. 353, sudarytos tarp Banko ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pagrindu ieškovė vykdo suteiktų paskolų administravimą (t. 13, b. l. 87 – 97). Sutarties 4 punktas numato, bankas įsipareigojo savo nuožiūra imtis įstatymuose ir/arba sutartyse su Paskolų gavėjais nustatytų priemonių paskoloms išieškoti ar kitokiu būdu susigrąžinti, todėl teismas sprendžia, kad bankas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. 2012 m. gegužės 2 d. papildomu susitarimu Nr. (D4-262) Finansų ministerijos įsipareigojimai pagal Pavedimo sutartį buvo perleisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ši institucija dalyvauja byloje trečiuoju asmeniu.

Kaip jau prieš tai paminėtos, taip ir 1999 m. gruodžio 27 d. pavedimo sutarties Nr. 482, sudarytos tarp Banko ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 3.2 punktas apibrėžia Banko, administruojančio paskolas, kompetenciją (t. 13, b. l. 79 – 82).

1993 m. liepos 20 d. tarp Lietuvos žemės ūkio banko Vilkaviškio skyriaus (jo teisių perėmėja ieškovė Luminor Bank, AB, toliau – Bankas arba ieškovė) ir Bendrijos sudaryta Kreditinė sutartis Nr. l. Pagal sutarties 1.1. punktą, Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui ilgalaikį banko kreditą 90 butų kooperatinio gyvenamojo namo statybai 235 000,00 Lt kredito išteklių ir limito ribose gavus rajono valdybos paskirstymą (t. 1, b. l. 7 – 8).

1994 m. gegužės 11 d. tarp Banko ir Bendrijos sudaryta Kreditinė sutartis Nr. l. Pagal sutarties 1.1. punktą, Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui ilgalaikį banko kreditą 90 butų kooperatinio gyvenamojo namo statybai 1.455.000,00 Lt kredito išteklių ir limito ribose gavus rajono valdybos paskirstymą (t. 1, b. l. 37 – 38).

1995 m. balandžio 4 d. tarp Banko ir Bendrijos sudaryta Kreditinė sutartis Nr. 2. Pagal sutarties 1.1. punktą, Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui ilgalaikį banko kreditą 90 butų kooperatinio gyvenamojo namo statybai 1.600.000,00 Lt kredito išteklių ir limito ribose gavus rajono valdybos paskirstymą (t. 1, b. l. 28 - 29).

1996 m. liepos 30 d. tarp Banko ir Bendrijos sudaryta Kreditinė sutartis Nr. 3. Pagal sutarties 1.1. punktą, Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui ilgalaikį banko kreditą 90 butų kooperatinio gyvenamojo namo statybai 470.000,00 Lt kredito išteklių ir limito ribose gavus rajono valdybos paskirstymą (t. 1, b. l. 10 – 11).

1996 m. gruodžio 16 d. tarp Banko ir GNSB „Eglė“ sudaryta Kreditinė sutartis Nr. 4. Pagal sutarties 1.1. Punktą, Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui ilgalaikį banko kreditą 90 butų kooperatinio gyvenamojo namo statybai 160.000,00 Lt kredito išteklių ir limito ribose gavus rajono valdybos paskirstymą (t. 1, b. l. 14 – 15).

Pažymėtina, kad šios sutartys buvo tikslinamos šalių rašytiniais susitarimais.

1994 m. liepos 14 d. paskolos sutartimi, notarinis reg. Nr. I-2611, hipotekos reg. Nr. 13318, atsakovė įkeitė nebaigtos statybos plytų gyvenamąjį namą su rūsiu ir keturiais priestatais, 5 169,15 kv. m. bendro naudingo ploto, esantį (duomenys neskelbtini), 9 750 kv. m. žemės sklype ( t. 1, b. l. 32 - 34). Šiuo įkeitimu buvo užtikrintas 1994 m. gegužės 11 d. Kreditine sutartimi Nr. 1 suteiktos 1 455 000 Lt paskolos grąžinimas. 2000 m. sausio 11 d. susitarimu sumažintas iki 1 235 159,88 Lt, 2000 m. birželio 1 d. susitarimu sumažintas iki 1 060 613,88 Lt, 2001 m. balandžio 31 d. susitarimu sumažintas iki 972 251,68 Lt, 2001 m. gegužės 11 d. susitarimu sumažintas iki 914 150,35 Lt. Įrašyta eilė sutarties duomenų pakeitimų apie dalies skolinių įsipareigojimų įvykdymą, atskirų butų įkeitimo teisės pasibaigimą, įrašyti skolininkai ir suformuotų butų savininkai ( t. 7, b. l. 33 – 34).

1993 m. liepos 20 d. tarp šalių buvo sudaryta turto įkeitimo sutartis (t. 1, b. l. 35 – 35). Pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 205 straipsnį, įkeitimo teisė gyvenamųjų namų atžvilgiu atsiranda tik nuo įkeitimo sutarties įregistravimo momento, o byloje nėra įrodymų, kad 1993 m. liepos 20 d. sutartis buvo įregistruota.

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, o ir registro duomenys patvirtina, kad buvo įregistruotas tik įkeitimas užtikrinantis kreditą pagal 1994 m. liepos 14 d. sutartį.

Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi paskirtos ekonominės (buhalterinės, finansų) ekspertizės išvados patvirtina, kad pagal minėtas sutartis Bankas suteikė Bendrijai 3.920.000,00 Lt (1.135.310,47 Eur) kredito. Tačiau paskolos (kreditinė) sutartis yra realinė (CK 291 str., CK 6.870 str. 1, 2 d.), kas reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka, būtinas realus jų perdavimas. Nagrinėjamu atveju Bankas nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad paskolos sutartyse nurodytą pinigų sumą – 3.920.000,00 Lt, jis realiai perdavė Bendrijai. Pažymėtina, kad ir Bendrija atsikirtimų pagrindu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos realiai gautą paskolos sutartyse nurodytą pinigų sumą. Nors byloje nekyla ginčo dėl Banko Bendrijai suteikto kredito namo statybai, tačiau neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio kreditas buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai, o ši aplinkybė yra reikšminga ne tik vertinant skolos mažėjimą dėl jos perkėlimo, bet taip pat nustatant įvykdytos ir neįvykdytos prievolės apimtį.

Atsakovei kreditas buvo suteiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 „Dėl Bendrojo vietos ir savivaldybių paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondų bei lengvatinių kreditų gyventojams“, kuriuo buvo patvirtinti Bendrojo ir vietos savivaldybių paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondų nuostatai (toliau – Nuostatai) ir gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka (toliau – Lengvatinio kreditavimo tvarka). Lengvatinio kreditavimo tvarkos 10-11 punktuose nustatyta, kad tiesiogines lengvatinio kreditavimo operacijas atlieka banko įstaigos, kurios pagal metinius limitus iš bendrų ir kitų kredito išteklių, Bendrojo paramos fondo lėšų teikia gyventojams lengvatinius kreditus iki 25 metų laikotarpiui gyvenamiesiems namams, butams statyti ar pirkti. Remiantis lengvatinio kreditavimo tvarkos 14 punktu, banko įstaiga teigia gyventojams kreditus pagal kredito sutartis, kurios yra pasirašomos tarp banko ir kredito gavėjų. Lengvatinio kreditavimo tvarkos 15 -16 punktai nustato, kad kreditas apdraudžiamas jo gavėjo turtu (įskaitant kredituojamą objektą) arba už jį laidavusio asmens turtu, o banko įstaiga gali pirma laiko išieškoti paskolintą sumą (imdama rinkos dydžio palūkanas, susidariusias tame banke), jei suteikti lengvatiniai kreditai naudojami ne pagal paskirtį, pažeidžiant kredito sutartyje aptartas finansavimo sąlygas bei jo gražinimo garantijas. Lengvatinio kreditavimo tvarka įtvirtino pagrindines nuostatas, kuriomis turi vadovautis banko įstaigos, teikiančios lengvatinius kreditus, o bankas, suteikęs lengvatinį kreditą, yra įgaliotas kontroliuoti, kad lengvatinis kreditas būtų naudojamas pagal paskirtį, vadovaujantis kredito sutartyje nustatytomis finansavimo sąlygomis, užtikrinant jo grąžinimo garantijas. Nustatęs, kad kreditas naudojamas ne pagal paskirtį ar nesilaikoma kitų sąlygų, bankas turi imtis veiksmų, siekdamas išieškoti paskolintą sumą.

Komisija 1996 m. gruodžio 30 d. Priėmimo naudoti aktu pripažino, kad pastatytas 90 butų gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), tenkina nustatytus reikalavimus ir priėmė jį naudoti (t. 7, b. l. 65 – 69).

R. L. kreditavimo tvarkos 15 punktu (nuo 1994 m. birželio 9 d. galiojusi redakcija keista LR Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 428), bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jos lengvatinio kredito įsiskolinimo dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku. Lengvatinis kreditas gali būti grąžinamas iš karto arba išsimokėtinai sutartyse nustatyta tvarka. Kredito grąžinimas išsimokėtinai užtikrinamas buto įkeitimu. Bendrijos narys, atsisakęs sudaryti buto įkeitimo sutartį arba nesudaręs šios sutarties per 2 mėnesius, netenka teisės į pastatytą butą.

Iš Lengvatinio kreditavimo tvarkos 15 punkto nuostatų negalima padaryti kategoriškos išvados kuriam subjektui – bankui, kaip paskolos davėjui, GNSB, kaip paskolos gavėjai, ar konkrečiam bendrijos nariui, kaip pareigą perimti kredito dalį turinčiam asmeniui, teko tiesioginė pareiga inicijuoti skolos perkėlimą/perėmimą ir perkeliamos/perimamos skolos užtikrinimą pastatyto konkretaus buto įkeitimu.

Taigi, pastačius namą ir priėmus jį naudoti, tiek Bankas, tiek Bendrija privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, laiku kontroliuoti Lengvatinio kreditavimo tvarkos bei Pavedimo sutarties reikalavimų vykdymą.

Grąžintina kredito suma bendrijos nariams buvo perkelta Bendrijos narių susirinkimo 1997 m. birželio 24 d. sprendimu. Tai patvirtina byloje esantis 1997m. birželio 24 d. protokolo išrašas Nr. 6 ir šio protokolo priedas ( t. 3, b. l. 8, t. 7, b. l. 70 - 72).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byla pasižymi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo sudėtingumu, kurį lemia tas faktas, kad pagrindinės įrodinėjimo priemonės iš esmės yra tik netiesioginiai įrodymai, t. y. šalių teikiami skaičiavimai, nesant pirminių dokumentų, o taip pat šalių atstovų paaiškinimai dėl aplinkybių, kurios buvo įvykusios maždaug prieš dvidešimt metų.

Nagrinėjamu atveju negalima tiksliai nustatyti, dėl kieno kaltės skolos perkėlimo ir konkrečių butų įkeitimo sutartys buvo sudarytos tik su nedidele dalimi Bendrijos narių. Trečiųjų asmenų pareikštuose savarankiškuose reikalavimuose, nuo kurių jie bylos eigoje atsisakė, buvo nurodyta, kad pasirašęs skolos perkėlimo sutartis su dalimi Bendrijos narių, Bankas su kitais pasirašyti tokias sutartis atsisakė. Pradiniame ieškinyje Bankas buvo nurodęs, kad pagal Bendrijos duomenis buvo skolingi 6, 22, 45, 52, 54 ir 86 butų savininkai. Taip pat Bankas pažymėjo, kad šie skolininkai buvo pateikę prašymus dėl skolos perkėlimo, tačiau nesuderinus skolos sumos, skolos perkėlimo sutartys nebuvo pasirašytos (t. 1, b. l. 1 – 6). Nagrinėjant bylą bei aiškinantis aplinkybes, kodėl nebuvo sudarytos skolos perkėlimo ir skolos grąžinimo sutartys, Bankas kaip įrodymą savo aktyviems veiksmams pagrįsti pateikė 12 pranešimų ginčo namo gyventojams (t. 21, b. l. 29 43-2), tačiau, viena vertus, nėra įrodymų, kad šie pranešimai buvo išsiųsti ir pasiekė adresatus, o, kita vertus, juose nėra jokių raginimų, priminimų ar kt. sudaryti skolos perkėlimo, skolos grąžinimo sutartis, o nurodyta apie priverstinį skolos išieškojimą, nukreipiant jį į įkeistus butus.

Pagal bylos duomenis, Bendrija, kaip paskolos gavėja, ir Bendrijos nariai, kuriems teko pareiga perimti prievolės dalį iš Bendrijai suteikto lengvatinio kredito, priėmė reikiamus sprendimus, reikalingus skolos perkėlimo, skolos grąžinimo ir konkrečių butų įkeitimo sutarčių sudarymui. Tačiau Bankas, būdamas savo veiklos profesionalas, kuriam kredito kontrolės pareiga buvo įtvirtinta Pavedimo sutartyse (1999 m. rugsėjo 30 d. pavedimo sutarties Nr. 353 3.2.1 p.,1999 m. gruodžio 27 d. pavedimo sutarties Nr. 482 3.2.1 p.), nustatyta Lengvatinio kreditavimo tvarkos 15 punkte, buvo visiškai pasyvus ir jokių aktyvių veiksmų neatliko. Byloje esantys įrodymai kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad dėl paties Banko nesąžiningų veiksmų ir nebuvo sudarytos skolos perkėlimo, grąžinimo sutartys su visais Bendrijos nariais. Tinkamai administruodamas paskolą, 1997 m. birelio 24 d. Bendrijai priėmus sprendimą dėl grąžintinų kredito sumų perkėlimo, Bankas turėjo administruoti kiekvienam nariui perkeltą skolą atskirai, t. y. kiekvienam skaičiuoti negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius, nes tokia jo pareiga yra imperatyviai įtvirtinta įstatyme. Kad paskolos administravimas nebuvo tinkamas ir priimtinas tik pačiam Bankui, iš esmės patvirtina į bylą pateiktų Banko, Bendrijos raštų turinys, o, iš dalies, ir jau minėti ieškinio argumentai dėl nepasirašytų skolos perkėlimo sutarčių, kai Bankas siekė sudaryti sutartis perkeliant skolą, palūkanas, delspinigius pagal savo skaičiavimus ir sąžiningų Bendrijos narių atžvilgiu. Bankas 2010 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 30.58.17/7887 nurodo, kad už 2007 m. parduotus 6 butus gautą 346 655,88 Lt sumą panaudojo: 1 598,37 Lt kredito, 98 865,60 Lt palūkanų ir 246 191,91 Lt delspinigių dengimui (t. 2, b. l. 102). Bendrijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. 45 pažymėta, kad gyventojams, padengusiems įvairias paskolos sumas už konkretų butą, Bankas nusirašė palūkanas ir delspinigius, taip pat teigiama, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija kiekvieną mėnesį apmoka už 45 butą palūkanas 62,45 Lt sumai, o Bankas nusirašo netesybas (t. 4, b. l. 19).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje (jos 40 pastraipa) yra nurodęs, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007 išaiškinta, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 nuostatos dėl bendrijos narių prievolės perimti bendrijos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku yra imperatyvios. Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad atskirų bendrijos narių, nesudariusių paskolos perkėlimo sutarčių, skolos perkėlimas bendrijai neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.

Tiek apeliacinės instancijos nutarties motyvai, tiek ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007), aiškiai ir nedviprasmiškai leidžia teigti, kad ir nesant sudarytos skolos perkėlimo sutarties, tinkamu atsakovu yra tikrasis skolininkas, bet ne Bendrija, nes Vyriausybės 1994 gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 2.1 punkto, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr.274 15 punktas, norma yra imperatyvi.

Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais, teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi pasiūlė ieškovei tikslinti ieškinį, t. y. tikslinti dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį bei jiems reiškiamus reikalavimus, aplinkybes, patvirtinančias ieškinio dalyką ir pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes. Tačiau ieškovė, nors ir pateikė patikslintą ieškinį, ji laikosi nuoseklios pozicijos, kad tinkamas atsakovas yra Bendrija, bet ne tikrieji skolininkai.

Įvertinęs visa tai, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui (-ams), ir tai yra pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti.

Nors įrodinėjimo našta ginčuose, kilusiuose iš paskolos teisinių santykių paprastai pasiskirsto taip, kad paskolos davėjas turi įrodyti paskolos teikimo faktą, o paskolos gavėjas – kad paskolą sugrąžino, nagrinėjamu atveju ši bendroji taisyklė tiesmukai negali būti taikoma ne tik dėl šalių teisinių santykių specifikos, tačiau ir dėl to, kad nuo kredito sutarčių sudarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas, pretenzijos dėl netinkamo prievolės vykdymo Bendrijai buvo pradėtos reikšti tik 2010 m. (duomenų apie ankstesnes pretenzijas byloje nėra), o savivaldybei apskritai nebuvo reiškiamos, didžioji dalis tiesioginių įrodymų nėra išlikę (neišsaugoti), o pats Bankas, nors prievolės pagal kredito sutartis nėra įvykdytos, t. y. kredito duomenų bylas sunaikinti nebuvo pagrindo, taip pat nesiėmė veiksmų bent jau jo turimiems įrodymams apie atliktus į jame esančias sąskaitas mokėjimus išsaugoti, o taip pat ir į Bankui, kaip finansų paslaugas teikiančiam profesionaliam subjektui, nustatytas pareigas, susijusias su suteiktų paskolų kontrole. Vadinasi Bankui nepakanka tik įrodyti, kad paskola buvo suteikta, tačiau jis turi pagrįsti ir tinkamą paskolos administravimą, t. y. nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus ir pateikti visus su sutarties vykdymu ar neįvykdymu susijusius išsamius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties 80 pastraipa).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad paskolą administravo tinkamai (konstatuota aukščiau), o taip pat nepagrindė jos prašomos priteisti skolos dydžio, t. y. negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių dydžio.

Kaip jau paminėta, Bankas dokumentus už 1996 m. – 2001 m. sunaikino (t. 10, b. l. 149 – 161), todėl didžioji dalis tiesioginių įrodymų nėra išlikę (neišsaugoti).

Pradiniu ieškiniu 2015 m. vasario 19 d. ieškovė prašė priteisti 209 318, 63 Eur skolą (t. 1, b. l. 1 - 6). Patikslintu 2015 m. kovo 4 d. ieškiniu (t. 1, b. l. 74 -78) prašė priteisti Bendrijos 2015 m. sausio 29 d. esamą 208 974,98 Eur skolą, kurią sudaro 149 994,49 Eur – kredito dalis; 46 542,76 Eur – palūkanos; 12 437,73 Eur – delspinigiai. Pažymėjo, kad pagal Bendrijos pateiktą informaciją ir VĮ Registrų centro duomenis 6 butų savininkai skolingi GNSB „Eglė“, įregistruota hipoteka, 1 butas (Nr. 5) parduotas neatsisakant hipotekos, 40 butų savininkai atsiskaitė su GNSB „Eglė“, bet hipoteka nepanaikinta, 43 butų savininkai pilnai atsiskaitė su Bendrija ir hipoteka butams panaikinta.

Žemesnės instancijos teismas

2015 m. gruodžio 1 d. patikslintame ieškinyje (t. 12, b. l. 1 – 7) Bankas nurodė, kad Bendrijos skola 2015 m. lapkričio 4 d. yra 213 328,78 Eur, kurią sudaro 149 994,49 Eur – kredito dalis, 52 271,72 Eur – palūkanos, 11 062,57 Eur – delspinigiai. Nors ieškinyje nurodoma, kad su dalimi trečiųjų asmenų buvo pasiekti susitarimai dėl atskirų įkeitimo sutarčių sudarymo, nenurodoma, kokią negrąžinto kredito, palūkanų bei delspinigių dalį susitarta perkelti tiems asmenims, taip pat, nors iš tokių teiginių spręstina, kad dėl dalies negrąžinto kredito, palūkanų ir, galimai, delspinigių mokėjimo prievolės perkėlimo buvo pasiektas kompromisinis susitarimas, skolos suma dėl to nesumažėjo, o netgi padidėjo.

2017 m. birželio 7 d. patikslintu ieškiniu Bankas prašo priteisti viso 202 626,21 Eur skolos (t. 19, b. l. 88 – 97). Banko pateiktais skaičiavimais, skola iš viso 2016 m. kovo 8 d. yra 210 897,83 Eur (t. 14, b. l. 177), o nuo 2016 nuo sausio 13 d. iki 2017 m. birželio 6 d. A. B. grąžino 2 936,56 Eur, nuo 2016 nuo sausio 15 d. iki 2017 m. birželio 6 d. G. B. grąžino 1 812,59 Eur (t. 20, b. l. 67), kas, net ir darant prielaidą, kad nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. abi butų savininkės nebuvo grąžinusios nei 1 Eur paskolos, leidžia pripažinti Banko atliekamų skaičiavimų netikslumus teikiant pažymas ir ieškinius.

Apeliacinės instancijos teismas aiškiai atkreipė dėmesį į tai (2017 m. gegužės 9 d. nutarties 57 pastraipa), kad Bankas, tikslindamas savo reikalavimus, remiasi GNSB ,,Eglė“ duomenimis apie įsiskolinimus (ir skolininkus), tačiau šiuos duomenis interpretuoja savaip. Pagal GNSB „Eglė“ 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. pažymas dėl finansinių įsipareigojimų dydžio bankui, nurodyta, kad yra 5 skolininkai (A. M., G. B., A. B., J. Š. ir R. P.), kurių bendra įsipareigojimų suma GNSB „Eglė“ 2015 m. lapkričio 4 d. buvo 213 328,78 Eur, t. y. lygiavertė ieškovės nurodytam atsakovės įsiskolinimui, tačiau pati skolos struktūra yra visiškai kitokia: pagal Bendrijos duomenis, negrąžinto kredito suma sudarė 42 163,46 Eur, nesumokėtų palūkanų suma – 30 969,92 Eur, o delspinigių suma – 140 195,01 Eur. Taigi, nors pati ieškovė kaip pagrindą skaičiuodama bendrą skolos dydį ima Bendrijos nurodytą skolos sumą, taip pat šia pažyma remiasi kaip įrodymu apie skolininkus, ja nesivadovauja tuomet, kai teikia reikalavimus ir argumentus dėl skolos dedamųjų dalių.

Žemesnės instancijos teismas

Atsikirsdamas į tai Bankas nurodo, kad sutarčių vykdymo meru Bendrija nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. visiškai pakeitė dengimų tvarką. To pasėkoje buvo tai, kad nors Bendrijos ir Banko apskaitoje bendras įsiskolinimo likutis sutapo, tačiau išsiskyrė skolos dedamosios dalys.

Šalių sudarytose kreditinėse sutartyse mokėjimų paskirstymo tvarka nenumatyta. Jų sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK normos taip pat nereglamentavo, kokia tvarka yra įskaitomi mokėjimai pagal sutartis. Byloje nėra jokių duomenų apie, kaip įmokos buvo skirstomos iki 2001 m. liepos 1 d. (naujo CK įsigaliojimo) ir nėra pradinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokia tuo metu buvo negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų suma.

Teismas, vertindamas tai, kad bylos šalių pateikti įrodymai yra itin didelės finansinės apimties, prieštaringi, nenuoseklūs, nuolat tikslinami, todėl jų patikimumas ir pakankamumas įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes yra nepakankamas, be to, Kreditinės sutartys yra vykdomos daugiau nei 20 metų, todėl galimai nėra išlikusių visų finansinių dokumentų, patvirtinančių tiek kredito suteikimą, tiek jo grąžinimą, 2018 m. vasario 26 d. nutartimi byloje paskyrė teismo ekonominę (buhalterinę, finansų) ekspertizę. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas). Teismas Ekspertizės akte pateikiamas išvadas vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o taip pat 2018 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje dalyvavusios vyriausiosios ekspertės T. Z. paaiškinimais, pasak kurios, ji vertino byloje esančius įrodymus, tačiau suvestinių duomenų tikrumo nepatikrino, kadangi nebuvo pateikti pirminiai dokumentai, Banko paskolinė byla. Be to, teismas pažymi, kad atliktos ekspertizės ir vertinamoji veikla, ir vertinimo rezultatas objektyvių atsakymų į dominančius klausimus nepateikė.

Bendrijos pateikti duomenys apie paskolos mokėjimus laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. liepos 31 d. (t. 9, b. l. 37 - 47) patvirtina, kad Bendrija mokėjo įmokas paskolai dengti, o Bankas jomis dengė paskolą, palūkanas, netesybas.

Banko pateikta priskaičiavimų ir mokėjimų suvestinė už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. pagal 1993 m. liepos 20 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinę sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. kreditinę sutartį Nr. 3 bei 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinę sutartį Nr. 4 patvirtina, kad Bankas gautas lėšas iš esmės panaudodavo priskaičiuotoms palūkanoms ir delspinigiams dengti ir tik nedidelės sumos, be piniginių prievolių panaikinimo valstybei įskaitymo būdu, buvo skirtos paskolos grąžinimui (t. 7, b. l. 117 – 134). Iš esmės analogiškai gautas lėšas Bankas skirstė ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. (t. 7, b. l. 135 – 144).

Nurodyti Bendrijos ir Banko duomenis leidžia spręsti, kad nei viena (-as) iš jų neskirstė įmokų pagal atskiras Kreditines sutartis, tačiau pranešimuose dėl sutarčių nutraukimo buvo nurodytas neįvykdytos prievolės dydis pagal kiekvieną sutartį.

Apie Kreditinių sutarčių nutraukimą Bendrijai buvo pranešta atitinkamai 2010 m. vasario 2 d. raštu Nr.30.58.17/767 apie 1993 m. liepos 20 d. Kreditinės sutarties Nr.1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinės sutarties Nr.1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinės sutarties Nr.2, 1996 m. liepos 30 d. Kreditinės sutarties Nr.3 nutraukimą; 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr.30.58.17/6096 pranešta apie 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinės sutarties Nr.4 nutraukimą ir 2014 m. vasario 25 d. raštu Nr.30.56-17/9169 pranešta, kad iki 2014 m. balandžio 26 d. neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų pagal Sutartis, bankas pradės priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ir kito bendrijai priklausančio turto ir lėšų ( t. 1, b. l. 40 - 48).

Ekspertė, ištyrusi Banko pateiktas suvestines (teismo pastaba – suvestinės nėra pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais), vadovaudamasi standartinio tyrimo procedūra Ekonominės ekspertizės metodai LTEC-STPA-R-257, leidimas Nr. 1.1, nustatė, kad Bankas kredito grąžinimui gavo 3 418 496,89 Lt (990 065,13 Eur), palūkanų 278 458,88 Lt (80 647,27 Eur), delspinigių 378 401,74 Lt (109 592,72 Eur), t. y. viso 4.075.357,51 Lt (1.180.305,12 Eur) (Ekspertinis tyrimas antruoju klausimu).

Kaip jau prieš tai minėta, nei Kreditinėse sutartyse, nei 1964 m. CK nebuvo numatyta mokėjimų paskirstymo tvarka. Bankas įmokas skirstė vadovaudamasis CK 6.54 straipsnio nuostatomis. Pakankamai tikėtina, kad dėl tokios įmokų skirstymo tvarkos tarp šalių nebuvo sutarimo dar iki naujo CK įsigaliojimo, nors rašytiniuose įrodymuose tokios aplinkybės pastebimos nuo 2010 m. Bylos duomenimis, skolos perkėlimo, grąžinimo sutartys su Bendrijos nariais buvo pradėtos sudarinėti 1997 m. (1997 m. rugsėjo 18 d. skolos perkėlimo sutartį su Bendrija pasirašė A. O. D. (butas Nr. 15, t. 1 b. l. 173 -174), 1997 m. lapkričio 13 d. A. M. (butas Nr. 27, t. 3, b. l. 5 – 6), L. T. (butas Nr. 46, t. 3, b. l. 54) ir kt.), tačiau, kaip nurodo Bankas pradiniame ieškinyje, kad skolos perkėlimo sutartys su dalimi Bendrijos narių nebuvo pasirašytos, nesuderinus skolos sumos, ir kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, Bankas siekė sudaryti sutartis perkeliant skolą, palūkanas, delspinigius pagal savo skaičiavimus. Visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai (2017 m. gegužės 9 d. nutarties 90 pastraipa), kad įmokų paskirstymo eiliškumą nagrinėjamu atveju galėjo lemti jau minėtas šalių santykių specifiškumas ir faktinė aplinkybė, kad kreditavimas buvo vykdomas ne Banko, bet valstybės lėšomis. Pagal Pavedimo sutartį Bankas turėjo teisę į palūkanas ir delspinigius kaip atlygį už kredito administravimą (Pavedimo sutarties Nr. 482 3.3 ir 5.1 punktai, iš esmės analogiškos nuostatos ir Pavedimo sutartyje Nr. 353). R. P. sutarties 3.1.1., 4.2. punktais, Bankas įsipareigojo priimti iš paskolų gavėjų sumokamas palūkanas bei sugrąžinamas paskolas bei per ataskaitinį ketvirtį iš paskolų gavėjų atgautas pinigų sumas pervesti į finansų ministerijos sąskaitą, atskaičius pagal šią sutartį bankui priklausančias lėšas. Vadinasi, teisę į atlyginimą bankas įgyja tik nuo sugrąžintų (sumokėtų) ar išsiieškotų kredito sumų. Pavedimo sutartyje buvo nustatyta visa eilė banko pareigų, administruojant suteiktus kreditus (pvz., sutarties 3.1.2. punkte numatyta pareiga periodiškai teikti duomenis apie paskolų būklę Finansų ministerijai, sutarties 3.1.3., 4 punkte numatytos pareigos susigrąžinant paskolas, sutarties 3.2 punkte numatytos pareigos administruojant paskolas, tame tarpe ir – sutarčių pasirašymas, priminimas paskolų gavėjams apie palūkanų mokėjimą ir paskolų grąžinimą ir kt.). Ieškovei tinkamai vykdant šias pareigas, dar 1997 metais pastačius namą ir Bendrijai priėmus sprendimus dėl kredito ir palūkanų prievolės paskirstymo tarp bendrijos narių, turėjo būti sudarytos skolos perkėlimo sutartys, konkrečių butų įkeitimo sandoriai, kreditų grąžinimo eigoje turėjo būti administruojamas kiekvienas konkretus skolininkas ir jo prievolės vykdymo tinkamumas, operatyviai imamasi priemonių susidariusiems įsiskolinimams išieškoti. Tokiu atveju nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kaip pakankamai tikėtiną galima daryti išvadą, kad tik su konkrečiu Bendrijos nariu sudaręs sutartis Bankas gaunamas įmokas galėjo skirstyti taikant CK 6.54 straipsnio nuostatas, bet šios nuostatos negalėjo būti taikomos bendrai visoms įmokoms, gautoms dengiant kreditą. Kaip jau minėta, (Bendrijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. raštas, t. 4, b. l. 19), Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija kiekvieną mėnesį apmokėdavo už 45 butą palūkanas 62,45 Lt sumai, o Bankas jas nusirašydavo kaip netesybas, kurių mokėjimas Trišalėje sutartyje nenumatytas. Už 2007 m. parduotus 6 butus gautą 346 655,88 Lt sumą Bankas panaudojo: 1 598,37 Lt kredito, 98 865,60 Lt palūkanų ir 246 191,91 Lt delspinigių dengimui (Banko 2010 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. 30.58.17/7887, t. 2, b. l. 102), ir toks įmokų paskirstymas nėra teisingas sąžiningų Bendrijos narių atžvilgiu bei neatitinka CK 1.5 įtvirtintų principų.

Teismo ekspertė, ištyrusi priedą prie 1997 m. birželio 24 d. protokolo Nr. 6, pateiktas sutartis (t. y. 33 – tiek jų pateikta į bylą, o iš Hipotekos registro galima spręsti, kad jų buvo sudaryta daugiau), konstatavo, kad pagal Bendrijos tvarkomą apskaitą faktinį buto savininko prievolės dydį nustatyti nėra galimybės, kadangi apskaita pagal kiekvieno buto savininką (bendrijos narį) nebuvo tvarkoma taip, kad galima būtų nustatyti, koks lengvatinis kreditas buvo suteiktas, pagal kokius dokumentus ir kada buvo dengiamas kreditas, palūkanos ir delspinigiai (ekspertinio tyrimo 5 ir 8 klausimai).

2011 m. gegužės 17 d. Bendrijos Bankui pateiktais duomenimis yra skolingi tik 6 butų savininkai: A. M. 37 140,58 Lt likusios išmokėti paskolos, 22 984,95 Lt palūkanų, 98 098,00 Lt delspinigių; G. B. 19 301,07 Lt likusios išmokėti paskolos, 80,42 Lt palūkanų; A. B. 15 482,94 Lt likusios išmokėti paskolos; A. L. 14 125,42 Lt likusios išmokėti paskolos; J. Š. 46 885,05 Lt likusios mokėti paskolos, 33 137,25 Lt palūkanų, 165 577,52 Lt delspinigių; R. P. 44 525,45 Lt likusios mokėti paskolos, 22 432,21 Lt palūkanų, 81 789,00 Lt delspinigių. Visų jų bendra skola, įskaitant palūkanas ir delspinigius, 601 559,86 Lt (t. 1, b. l. 49 - 50).

J. Š. (t. 9, b. l. 21 - 24), A. M. (t. 9, b. l. 25 - 29) jiems priskaitytos paskolos, palūkanų, netesybų mokėjimų laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. visiškai neatliko.

Bendrijos už jos gautą paskolą namo statybai 2015 m. liepos 20 d. duomenimis buvo skolingi 5 butų savininkai: A. M., G. B., A. B., J. Š. ir R. P. (t. 9, b. l. 50 - 51).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosavybės teise J. Š. vardu yra įregistruotas 3 kambarių butas su rūsiu, esantis adresu Vilkaviškio m. Pilviškių g. 27 – 54; jo įregistravimo pagrindu nurodyta bendrijos 2010 m. lapkričio 16 d. pažyma Nr. 52 (t. 1, b. l. 55 56, t. 5, b. l. 73). A. M. vardu yra įregistruotas 2 kambarių butas su rūsiu, esantis adresu Vilkaviškio m. Pilviškių g. 27 – 6; jo įregistravimo pagrindu nurodyta bendrijos 2010 m. lapkričio 16 d. pažyma Nr. 60 (t. 1, b. l. 51, t. 5, b. l. 75). B. P. vardu yra įregistruotas 3 kambarių butas su rūsiu ir veranda, esantis adresu Vilkaviškio m. Pilviškių g. 27 – 86, jo įregistravimo pagrindu nurodyta bendrijos 2010 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 59 (t. 1, b. l. 53 - 54). Pastabose nurodoma, kad pagal 1994 m. liepos 14 d. įkeitimo sutartį įkeistas visas gyvenamasis namas 1A6 p.

2015 m. kovo 24 d. Bendrijos pažymoje Bankui pateikiami duomenys apie 5 butų savininkų skolas (t. 5, b. l. 114).

Jau nagrinėjant bylą teisme A. B. 2016 m. sausio 13 d. su Banku sudarė Skolos grąžinimo sutartį Nr. 45 (t. 12, b. l. 112 – 125). 2016 m. sausio 15 d. Skolos gražinimo sutartį Nr. 22 su Banku sudarė ir G. B., A. B. (t. 12, b. l. 125 – 137).

Bendrija paaiškinimuose raštu nurodo, kad skola valstybei (t. y. likusios išmokėti paskolos dalis) yra 37 230,95 Eur, kurią sudaro atsakovų nesumokėtų paskolų dalys: A. M. – 10 756,65 Eur, J. Š. – 13 578,84 Eur, R. P. – 12 895,46 Eur, tačiau ji nepripažįsta palūkanų ir delspinigių reikalavimo (t. 17, b. l. 22 -23).

Butas Nr. 5 nuo 2012 m. gegužės 14 d. priklauso V. ir D. L., nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. priklausė J. ir R. S., iki 2008 m. gruodžio 14 d. priklausė R. A. pagal 2006 m. gruodžio 29 d. Bendrijos pažymą Nr. 61 (t. 2, b. l. 18 – 34, 53, 54). 2006 m. gruodžio 29 Bendrijos pažyma Nr. 61 patvirtina, kad R. A. buvo skolinga Bendrijai. 2010 m. spalio 20 d. pažymos Nr. 33, 2015 m. birželio 4 d. pažymos (t. 8, b. l. 16) duomenimis S. pajų pilnai išmokėję ir Bendrijai bei Bankui neskolingi, 2015 m. kovo 23 d. Bendrijos pažyma Nr. 23 taip pat patvirtina, kad V. L. ir D. L. Bendrijai neskolingi. Nekilnojamojo turto registro duomenimis visos žymos dėl buto Nr. 5 įsiskolinimo panaikintos.

Pagal 2004 m. liepos 13 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0135/35/02/02550 duomenis buvo parduotas butas, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina 4 379,05 Eur (15 120,00 Lt). Tačiau, kaip matyti iš Banko pateiktų suvestinių, šiai sumai prievolės Bankui nesumažėjo.

1997 m. birželio 26 d. sutartimi, sudaryta tarp Vilkaviškio rajono savivaldybės, AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilkaviškio skyriaus ir Bendrijos (toliau – Trišalė sutartis), savivaldybė perėmė iš bendrijos 19 butų. Perimamų butų lengvatinio kredito sumą - 725796,02 Lt savivaldybė įsipareigojo iki 1997 m. gruodžio 31 d. pervesti bendrijos sąskaitą: iš valstybės biudžeto asignavimų – 719 000 Lt, iš savivaldybės biudžetu asignavimų – 6 796,02 Lt. Pagal trišalės sutarties 5 punktą, palūkanas už šių butų statybai panaudotą kreditą 49 673,41 Lt savivaldybė įsipareigojo padengti šiame punkte numatytais terminais iki 1997 m. gruodžio 31 d. (t. 4, b. l. 12 – 16).

Įgyvendindama LR Vyriausybės 1997 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 320 „Dėl Lietuvos Respublikos 1997 m. valstybės biudžeto asignavimų, skirtų bendrajam paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondui, paskirstymo savivaldybėms ir šio fondo lėšų panaudojimo tvarkos“ 1.3 punktą, Vyriausybė 1997 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 614 nutarė paskirstyti 1997 m. lėšas miestų (rajonų) savivaldybėms, perimančioms gyvenamųjų namų statybos bendrijų statomuose gyvenamuosiuose namuose nebaigtus statyti laisvus butus, šių butų statybai panaudotiems kreditams padengti ir jų statybai finansuoti pagal priedą, kuriame vienu iš punktu nurodyta Vilkaviškio rajono savivaldybė GNSB „Eglė“.

1997 m. liepos 17 d. savivaldybė memorialiniu orderiu Nr. 51 sumokėjo Bendrijai 318 979,87 Lt. 1997 m. liepos 24 d. mokėjimo pavedimu Nr. 63 Savivaldybė pervedė Bendrijai 19 430,04 Lt sumą. Pažymėtina, kad vienas mokėjimo pavedimas dėl jo blankumo nėra įskaitomas. Be to, už perkamą butą Nr. 28 pagal Vilkaviškio r. savivaldybės tarybos 1997 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 108 Savivaldybė 1998 m. spalio 2 d. mokėjimo pavedimu pervedė bendrijai 43 250,42 Lt. Nors Bendrija neturi duomenų apie Savivaldybės pilną atsiskaitymą pagal Trišalę sutartį, tokių duomenų nepateikė ir Savivaldybė (t. 12, b. l. 90 – 103), tačiau Bendrijai teikiant duomenis apie skolininkus, kurių tarpe Savivaldybės nėra (t. 5, b. l. 114, t. 9, b. l. 50 - 51), kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad Savivaldybė už perimtus iš Bendrijos butus yra atsiskaičiusi.

Ekspertė neturėjo galimybės nustatyti, ar Bankas sumažino, ir jeigu sumažino – kokia suma sumažino (negrąžinti kredito, palūkanų, delspinigių) Bendrijos prievoles, prisiimtas pagal Kreditines sutartis ( ar konkrečiai pagal kurią nors vieną), 1997 m. birželio 26 d. Trišalės sutarties tarp Banko, Bendrijos bei Vilkaviškio rajono savivaldybės ir Skolų perkėlimo sutarčių pagrindu, kadangi Banko suvestinėje dėl kredito išdavimo ir grąžinimo 1993 m. liepos 20 d. iki 2016 m. kovo 7 d. laikotarpiu nurodyta bendra grąžinimo suma be paskirstymo pagal mokėjimą, sumas ir datas, kuri sudaro 990.065,13 EUR (3.418.496,89 Lt).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog byloje neįrodytas ieškovės prašomos priteisti iš atsakovės skolos dydis (CPK 185 straipsnis).

Atmestinas ir ieškovės išvestinis reikalavimas dėl skolos išieškojimo nukreipimo į atsakovams priklausančius butus, kadangi, viena vertus, atmestinas pats reikalavimas dėl skolos priteisimo, o kita vertus, reikalavimas dėl skolos priteisimo buvo pareikštas Bendrijai ir ieškovė tokio reikalavimo atsakovams A. M., J. Š. ir R. P. nebuvo pareiškusi.

Pažymėtina, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė byloje buvo pareiškusi savarankiškus reikalavimus dėl 1994 m. liepos 14 d. paskolos sutarties pakeitimo ir butų išlaisvinimo nuo hipotekos (t. 15, b. l. 1 – 5), tačiau teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė juos priimti (t. 15, b. l. 165 -169), o Savivaldybė pakartotinai tokio reikalavimo nepareiškė.

Tretieji asmenys E. A. ir M. A. (t. 7, b. l. 1 – 9), L. T. (t. 7, b. l. 14 – 21), A. L. (t. 7, b. l. 25 – 32), I. A. ir E. A. (t. 7, b. l. 74 – 82), V. P. (t. 7, b. l. 89 – 96), R. B. ir Ž. B. (t. 7, b. l. 101 – 109), O. N. (t. 7, b. l. 145 – 152), I. D. (t. 7, b. l. 161 – 168), D. L. ir V. L. (t. 8, b. l. 1 – 11), A. O. D. (t. 8, b. l. 43 – 50), D. K. (t. 8, b. l. 54 – 61), G. B. (t. 8, b. l. 102 – 110), A. B. (t. 8, b. l. 124 – 132), S. Š. (t. 8, b. l. 166 – 170), A. A. (t. 9, b. l. 4 – 11) byloje pareiškė savarankiškus reikalavimus, 2015 m. rugpjūčio 24 d. juos tikslino (t. 10, b. l. 1 - 11 ). Prašymus dėl ieškinio atsiėmimo pateikė S. Š. (t. 12, b. l. 28 -29), A. L., V. L. ir D. L., I. D., A. O. D., L. T., Ž. B. ir R. B., O. N., V. P., E. A. ir M. A., A. A., D. K., E. A. ir I. A. (t. 12, b. l. 142 – 155). Teismas, esant ieškovės sutikimui, priima trečiųjų asmenų savarankiškų reikalavimų atsiėmimą ir palieka juos nenagrinėtais (CPK 139 str.). Teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi trečiųjų asmenų pareikštus savarankiškus reikalavimus paliko nenagrinėtus ir grąžino jiems 75 procentus už savarankiškus reikalavimus sumokėto žyminio mokesčio, o bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašymus paliko spręsti bylą išnagrinėjus iš esmės (t. 14, b. l. 99 – 108). 2017 m. rugsėjo 25 d. tretieji asmenys pateikė prašymą dėl atsisakymo nuo bylinėjimosi išlaidų, kurias ieškovė įsipareigojo padengti (padengė) geranoriškai (t. 22, b. l. 52 - 58).

Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus nagrinėti iš naujo tretieji asmenys patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: A. L. – 210 Eur, L. T. – 210 Eur, V. ir D. L. – 210 Eur, Žydrūnas ir R. B. – 210 Eur (t. 24, b. l. 4, 25 -36), O. N. – 226 Eur (t. 22, b. l. 49 -51), pateikė prašymą šias išlaidas priteisti ir išlaidas patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų patvirtinto priteistino maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, jos tretiesiems asmenims priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies – ieškovės.

Už suteiktą teisinę pagalbą byloje atsakovai patyrė tokias išlaidas: Bendrija – 1 500 Eur, R. P. – 1 500 Eur, A. M. – 2 000 Eur, J. Š. – 2 250 Eur, pateikė prašymą priteisti šias išlaidas ir išlaidas patvirtinančius įrodymus (t. 24, b. l. 37 – 43). Teismas pažymi, kad nors kiekvieno iš atsakovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėto neviršija Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio, tačiau visus šiuos atsakovus atstovavo viena advokatė R. P.. Jeigu atstovaujant Bendriją, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, reikėjo didelių advokato darbo ir laiko sąnaudų, tai atstovaujant kitus atsakovus – fizinius asmenis, tokio pasirengimo nereikėjo, todėl, teismo vertinimu, sumažinus R. P., A. M. ir J. Š., iš esmės dėl kurių nesąžiningų veiksmų, kai nemokėdami paskolos įsigijo butus, ir vyksta teisminis ginčas, turėtas išlaidas 2/3, ir jas iš ieškovės priteisus atsakovams ( t. y. Bendrijai – 1 500 Eur, R. P. – 500 Eur, A. M. – 666 Eur, J. Š. – 750 Eur), taip būtų užtikrintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų įgyvendinimas civilinėje byloje (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Ieškinį atmetus ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. APM7012825 į teismo depozitinę sąskaitą sumokėjo 5 000,00 Eur avansą ekspertizės išlaidų atlyginimui (t. 22, b. l. 152). 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi už atliktą ekspertizę apmokėta 4 964,39 Eur (t. 23, b. l. 53), o 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi už ekspertės atvykimą į teismo posėdį apmokėjo 15,20 Eur (t. 24, b. l. 75 -76). Tokiu atveju ieškovei grąžintina į teismo depozitinę sąskaitą sumokėto ir nepanaudoto avanso dalis – 20,41 Eur (5 000 – 4 964,39 – 15,20 = 20,41).

Ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei priteistina 266,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 268 str., 270 str.,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Luminor Bank, akcinės bendrovės, j. a. k. 112029270:

- atsakovei GNSB „Eglė“, j. a. k. 185671087, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- atsakovei R. P.,a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkiš šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- atsakovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 666 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) teisinės pagalbos išlaidų;

- atsakovui J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- trečiajam asmeniui A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- trečiajam asmeniui L. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- trečiajam asmeniui V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- trečiajam asmeniui Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų;

- trečiajam asmeniui O. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 226 Eur (du šimtus dvidešimt šešis eurus) teisinės pagalbos išlaidų;

- valstybei 266,80 Eur (du šimtus šešiasdešimt šešis eurus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant priteistą sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Grąžinti ieškovei Luminor Bank, akcinei bendrovei, j. a. k. 112029270, 20,41 Eur (dvidešimt eurų 41 ct) iš teismo depozitinės sąskaitos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Albina Rimdeikaitė